KAZIO BRADŪNO POEMA „MARAS“ |
Parašė L. Miškinas |
K a z y s B r a d ū n a s. Maras. Poema. Rankraščio teisėmis. Atspausta 1947 mt. Bavarijoje; Iliustracijos Telesforo Valiaus.
„Maras“, 15 psl.
Čia Bradūnas duoda atsakymą: Per-silpnas yra kiekvienas maras kovoti su žemės jėga! Bradūnas savo kūrinį pavadino poema. Mes irgi visur „Marą“ vadinam poema, nors, teoretiškai imant, nevisur išpildyti literatūros teorijos šiam žanrui nustatyti reikalavimai. Tačiau autorius yra teisus, ypač atsimenant, kad nuo XIX a. antrosios pusės, atsiradus begalybei tarpinių poezijos kūrimo formų, visi ilgesnieji eilėraščiai vadinami paprastai poemomis. Todėl pavadinimas poema nesuprasimas čia klasiško žodžio prasme. Nors ši poema yra visiškai naujas šios rūšies bandymas Bradūno poezijoje, dar nebūtų galima pasakyti, kad ir formaliniu požiūriu būtų joje viskas nauja. „Maras“ yra greičiau pereinamojo laikotarpio darbas, kuriame dar labai ryškiai skamba ankstesniųjų rinkinių gaidos, tik jos bendrame poemos orkestre ne taip išsiskiria ir nesudaro aiškaus kartojimosi įspūdžio. Objektyvinis, t. y. pasakojamasis medžiagos traktavimas įnešė naujų gaidų. Pasakojime jau grynai natūraliniu būdu susiformuoja kitokis stilius, kitokia sakinių konstrukcija. Grynoje lyrikoje, kur poetas nuolatos pasakoja savo išgyvenimus ir jausmus, per ilgesnį laiką neišvengiamai susidaro štampiniai išsireiškimai, ir juos poetai paskui, nė to nejausdami, nuolatos kartoja. O nejaučia todėl, kad šitų būdų susikuria gana didelis skaičius ir praktiškai to labai sunku išvengti, radikaliai nepakeičiant tematikos ar žanro. Bradūnas to kartojimosi „Mare“ dar neišvengė. Juk turbūt iš viso neįmanoma taip staiga atsinaujinti. Poemoje pavartoti nauji ritmai irgi įneša formalinio Įvairumo. Taip, pavyzdžiui, pirmajame po prologo poemos fragmente „Liūdnas Pavasaris“ ritmiškai išreiškiamas visas sunkus ir kankinantis negandą nešančio pavasario vaizdas. Šis ritmas apvaldo visą medžiagą, sulieja žodžius į vientisą, šiurpi; artėjančio maro nujautimą: Pajuodavę metūgiai sodų. Mirė žiedai pumpuruose. Slėnio lygiųjų ganyklų platybėj Vysta žolė surūdijus.
„Maras“, 8 psl.
Apylinkę budina naktį Klyksmas nežinomų paukščių. Grasomai švilpia sparnai jų vaiduokliai, Siekdami stogą šiaudinį.
„Maras“, 9 psl.
Vaizdai čia giliai paprasti, stiprūs ir organiški. Apskritai „Liūdnojo Pavasario“ fragmentas dominuoja savo formaliniu atbaigtumu ir darna. Savotiškai realistinis vaizdo įforminimas, ne metaforiškai vartojami žodžiai padidina fragmento meninio įtikinamumo laipsnį. Antrasis fragmentas, pavadintas „Pirmasis“, pravestas irgi nemažiau kondensuotai. Ir visoje poemoje stipriausi fragmentai yra tie, kuriuose daugiau mūsų jau minėto realizmo ir paprastumo. Sakysim, kad ir „Motinos“ pradžia: Jau visur liepsnoja pjūties mėnuo, O ten dirvose nei derliaus, nei žmonių. Tartum pirmąją pasaulio dieną Žemė nevaisinga ir nuoga Guli tarp juoduojančių miškų.
„Maras“ 24 psl. Prie silpnesniųjų vietų gi reikėtų priskinti tuos posmus ar fragmentus, kuriuose prasikiša perdaug patetikos, stovinčios ant sentimentalumo ribos, savotiško entuziasmo ir konvencionaliniu būdu reiškiamų jausmų. Dėl to tos vietos ir neturi to poetinio integralumo bei pilnumo, kaip mūsų cituotieji fragmentai.Baigiant, tenka pripažinti, kad „Maras“ yra įdomus žingsnis Kazio Bradūno kūrybinėje evoliucijoje. |