Apleistas avilys |
Dabar esu lyg avilys sode, pasenęs ir apleistas Auksinių bičių, ošusių lyg tėviškės pušų šilai. O kai pavasariais kitur pradės jau gėlės skleistis, Čia bus tylu, tušti liūdės belapiuos medžiuos inkilai.
Aplink šnarės išdžiūvusi žolė pavasariniuos vėjuos Ir tartum spiečius šniokš šakose šiltas vasarų lietus, Primindamas, kad čia kadais balti žiedai kvepėjo, Balti žiedai, ir pievos, ir medus.
Ir nelipdys auksinio miesto mano mirštančioj širdy, Tiktai saulėlydis, rudens vėsa, tik žolynai, nuvytę, Tik sopuliu grįžtą iš kažin kur ano pavasario aidai girti... |