Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUS ANT PINIJŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GABRIELE D'ANNUNZIO 1863—1938   
Nuotraukoje: T.Zikaras. Kompozicija

Klausyki: Pamiškėje

ne žmonės,

ne jų tai žodžiai —

nauja kalba,

tolimas lietaus lašų,

lapų tik šnarėjimas.

Klausyki — lyja,

iš retų debesų.

Lyja ant druskinių

tamariškų kamienų,

viršum žvynėtų

lyja pušų —

ant dyvinų mirtų lyja —

ant skaisčiųjų žirnikų,

ir ant gėlynų galvų,

susigūžusių krūmų —

kadugio uogų —

ir ant mūsų veidų,

ant miškuotų — lyja,


lyja ant mūsų rankų,

ant nuogų —

ir ant mūsų lengvučių

drabužių,

ant gaivių minčių,

iš atgijusios sielos

iššokusių — lyja,

ant gražiosios svajonės,

kur vakar tave,

kur šiandieną — mane

laiko užbūrus,

o, Ermione!


Girdi? Kaip teška lašai

ant vienišos

žalumos,

ir šlamesys

taip plaukia ir keičias —

pagal lapus,

kur tankiau, kur rečiau.

Klausyki — į skundą

cikadų daina

atsiliepia —

jų negąsdina

piečio verkimas

nei švininis dangus.

Ir pušis

turi garsą, ir mirta —

vėl kitą, ir kadugys —

dar kitokį —

instrumentų gausa

po nesuskaitomais

pirštais.

Mes paskendę

miškinėje sieloj

ir gyvenimą — medžių

gyvename,

ir tavo apsvaigęs veidas

sulytas lietaus,

taryt lapas,

ir tavo plaukai —

kaip skaistūs žirnikai kvepia,

o žemiškoji,

o, Ermione!


Klausyki, klausykis —

cikadų daina

palengva, iš lėto

lėtėja,

suminšta su skundu,

su kylančiu verksmu,

Bet viena giesmė

vis artėja,

sumišus, iš tolo,

iš tolimo,

šlapio paunksmio —

kurčiau, vis silpniau,

nutolsta, numiršta.

Vienas tik tonas

dar dreba, dar miršta,

dar virpa, dar miršta.

Nesigirdi nė jūros.

Tik ant lapų vis šlama,

vis byra

sidabrinis lietus,

šlamėjimas

tyla, tai auga —

pagal lapus,

kur tankiau, kur rečiau.

Klausyk —

ir oras nutyla.

Tik iš pelkynų,

kažkur, iš paunksmio,

vis nesiliauja

pelkynų dukrų —

varlių — šaukimas.

Ir lyja ant tavo blakstienų,

o, Ermione! — —


Lyja ant tavo blakstienų,

ant juodųjų — lyg verktum

Bet nebalsti, ak ne —

iš džiaugsmo —

o lyg žaloka,

lyg medžio žievės

žaluma. —

Ir gyvybė mumyse —

taip šviežia,

ir širdis —

nunokęs persikas,

ir akys tarp blakstienų —

šaltinis žolėj,

ir dantys — eilė

migdolų, saldžių, rudeniop.

Ir einam, ir einam,

— draugėj ir skyrium —

(ir žali krūmokšniai

jungia kulkšnis,

ir suspaudžia kelius),

kas žino kur, kas žino!

Ir lyja ant mūsų veidų,

ant miškuotų — lyja,

lyja ant mūsų rankų,

ant nuogų —

ir ant mūsų lengvučių

drabužių,

ant gaivių minčių,

iš atgijusios sielos

iššokusių — lyja,

— ant gražiosios svajonės,

kuri vakar tave,

kuri šiandien — mane

laiko užbūrus,

o, Ermione!

Iš italų kalbos vertė J. Mekas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai