Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms Spausdinti
Kunigams!

 
Mano broliai, mano vaikeliai, į jus, Kristaus kunigai, pirmiau negu į kitus, kreipiu savo žodį. Širdį veriantį paskatinimo, pasipiktinimo, paraginimo, bet pirm viso meilės žodį. Jei kartais jis pasirodytų griežtas, pagalvokite, jis pirmiau manyje negu jumyse sukelia skausmo jausmą.

Nemanykite, kad jūsų gyvenimo aš nepažįstu, jūsų gyvenimo aukos, dramos, kalvarijos. Kaip žinote, aš taip pat savo jaunystėje buvau sielų ganytojas ir nepamiršau gundymų, nusivylimų, apsileidimų, kurie slegia ir mažina mūsų tarnybos didybės džiaugsmą. Mums labiau negu eiliniams krikščionims pasibaisėtinai tikras yra Jėzaus skundas: „Dvasia yra budri, bet kūnas silpnas“.

Kiekvienas mūsų yra ant geležinio įkaitinto kryžiaus ištiestas minkštos masės kūnas. Kas gi nustebs, jeigu jis stengiasi atsitiesti, jieškodamas patogesnio guolio? Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus atitolstančio ir Dievo jį sekančio, tarp maištaujančio žmogaus ir visagalio Dievo, tarp atgalios pasitraukiančio žmogaus, susigūžusio savo bejėgiškume ir Dievo, kurs nepermaldaujamoje ir begalinėje Savo meilėje laukia iš jo visko.

Iš mūsų daugiau negu iš visų kitų, gimusių.iš moters, buvo pareikalauta. Esame sukurti iš kūno ir kraujo, bet privalėtume būti panašūs angelams. Gyvename greta liūno ir jo pūvančių garų, o privalėtume išlikti visados švarūs. Esame įleidę šaknis į žemės pakalnes, o visa mūsų būtis privalėtų būti danguje.

Jūsų tarpe yra tokių, kuriems pavyksta išsaugoti gryną pašaukimo prasmę ir kurie moka gyventi, kaip mirgąs šviesus šešėlis begaliniame žaibais švytinčiame Dievo šešėlyje. Bet nedaug tokių, ir jie nėra saugūs tarp „tamsios nakties“ sielos kančių, dvasinės sausros, kuri kartais net ir maldai nenusilenkia.


Bet yra, deja, tokių, kurie gyvena tarp nusikalstamo tinginystės abejingumo ir ne visuomet siekiamo antrojo atgimimo prausyklos atsipeikėjimų. Žinau jūsų vienišų budėjimų liūdesius, ilgesiais neužpildomus; neramios minties žabangas, jausmų silpnybes; vidurdienio demono viliones, jaunystės užsidegimus, senatvės atlaidumus, kvieslius nuodėmės, kuri aptemdo svajones, patogaus gyvenimo blizgučius, nedateklių ir sunykimo vargus, ne visados apvaldytus dėl nepastebėto pasididžiavimo, pasipriešinimus, apgaulų suniekšėjimą, atsirandantį iš papratimo.

Žinau viską ir viską suprantu, bet ne viską moku atleisti. Jūsų atsakomybė, broliai, perdaug didelė ir aš esu atsakingas už jus prieš Dievą. Visiems atleisti būtų įžeidimas tiems, kurie jums buvo duoti pavyzdžiais. Tinginys piemuo dvasina badu avis, piemuo miegalius leidžia avims išsibėgioti, nedoras piemuo sužaloja avis, nepatikimas piemuo padaro iš avių beprotes. Ne vien tiktai už savo sielą privalote duoti Dievui ir man apyskaitą, bet už tūkstančius sielų. Jūsų tonzūra ne vien pelenais bus apiberta, bet ašaromis ir krauju, išlietu ne jūsų verksmo, ir krauju, kurį tačiau daugelis išliejo dėl jūsų nerangumo ir apsileidimo.

Dėl jūsų esu neramus ir nusivylęs, dėl didelės jūsų dalies. Iki šiolei aš laikiau uždarytą savyje šitą nusiskundimą, kad jūsų nenuliūdinčiau ir nepatiekčiau medžiagos jūsų priešų nedorumui. Bet nebegaliu daugiau jo užlaikyti: meilės smurtas išplėšia jį iš mano suspaustos širdies. Labai dažnai teisinga dvasininkų gynyba prieš mūsų priešų nebylį murmėjimą tos gynybos nevertiems tapo pateisinimu. Tiesos pareiškimas į perdėtus kaltinimus yra tiksliausias atsakymas. Akmenys, kuriais užgausime savo krūtines, yra paimti iš tų rankos, kurie akmenimis svaidosi.

Atleiskite man, broliai, jei kai kuriais atvejais aš jums pasirodysiu žiaurus. Bet gailėsis, kurį jaučiu apleistoms ir išalkusioms minioms, yra daug stipresnis už atlaidumą, kurį jums jaučiu. Jūs pasižadėjot tai, ko kiti nebuvo pasižadėję, jums buvo suteiktos malonės, teisės, išminties žodžiai, ko kiti nebuvo gavę. Daugiau reikalinga reikalauti iš tų, kurie daugiau pasižadėjo ir daugiau yra gavę.

Kristus jus praminė ,,žemės druska“. Kodėl gi žemė po šiai dienai tebėra tokia bespalvė, tokia juokinga, bespalvė iki niekšiškumo, juokinga iki beprotiškumo? Jei dabarties žmonių nelaimes reikia laikyti priežastimi atitolimo nuo Krikščionybės, krikščionių nukrikščionėjimą, krikščionių neatsipeikėjimą, kas gi daugiau,“ jei ne jūs, privalės pasiimti didesnę kaltės naštą?

Ir negaliu bent nepaklausti jūsų: ar tikrai tikite į Dievą? Ar pažįstate gerai Kristų? Ar visame kame atlikote savo pareigą? Ar visuomet atsiminėt ir įvykdėt tai, ko; iš jūsų Kristus nori, ką savo lūpomis ir dvasia jūs prisiekėte įšventinimo dieną? Tai klausimai, kurie užspringsta mano gerklėje ir krinta ant suvilgyto mano ašaromis popierio. Tai daugiau kūkčiojimai ne kaip klausimai; bet Viešpats turėtų teisę juos nukreipti j mane, jeigu aš atsisakyčiau į jus nukreipti. Tai klausimai, kurie gali pasirodyti jums žiauriai užgaulingi, bet kurie yra, deja, daugelio jūsų gyvenimo iššaukti.

Kokiu-būdu, sakykite, tikite į Dievą, į gyvąjį, kurs davė jums gyvybę, kurs išliejo iš savo gyslų visą kraują, visą savo sąnarių prakaitą, visas savo akių ašaras, visą savo žodžių šviesą, kad visuose atnaujintų ir perkeistų gyvenimą?

Taip, jūs tikite j Dievą, tikite tikį į Dievą, kiekvieną dieną kalbate Dievo vardu. Bet apie kokį Dievą eina kalba? Gal tai tėra protinis pažinimas, abstraktinė sąvoką, šalta intelektualinė esmė praktiškais sumetimais priimta, Įpročiu pasisavinta kalba, mokytojų tradicinė liekana, daugiau iš nuolankumo ir patogumo, kaip iš gyvo ir gilaus tikėjimo, iš liepsnojančio ir prikeliančio tikėjimo?

Jeigu jūsų tikėjimas kiekvieną dieną suliepsnotų, kada laikote rankoje tą patį dieviškosios Aukos kūną, nebūtute dažnai taip išsiblaškę, taip abejingi, taip užgesę, taip atitrūkę. Būkite ugnimi, ir visi prie jūsų ateis arčiau sušildyti savo širdį. Būkite užsidegėliai — ir visi su jumis giedos laisvės giesmę net ir krosnies liepsnose. Bet jūsų rankos nesvyla, neliepsnoja jūsų žodžiai, žaibų nesvaido jūsų akys, jūsų žvilgsniai pilki ir prigesę, dažnai kaip rūsiuose gyvenančių įnamių žvilgsniai, negyvi.

Pagalvokite tik vieną akimirką apie negirdėtą savo privilegiją. Visi krikščionys gali valgytį Kristaus kūną, tiktai jūs vieni kiekviena rytą geriate permatomai skaidrų ir karštą Jo kraują, kuris ir jus atpirko vienu tų lašelių. Kraujas, kaip sako Šventraštis, ką ir jūs privalėtut žinoti, yra siela; kraujas yra perkeistas į išganymo gėralą. Kodėl tad esate tokie ramūs, tokie nejudrūs, taip susimąstę, taip aplediję? Kodėl niekas jums nepakartoja žodžių, kurios žydai buvo pasakę pirmiesiems Kristaus mokiniams. („Allii autem irridentes dicebant: Quia nusto pleni sunt isti“. Act. Apost., 11, 13.)

Argi jūs nežinote, kad tik beprotystė, tik kryžiaus beprotystė gali atvesti žmones prie išminties? Nejaugi nežinote, kad iki baltumo įkaitęs entuziazmas gali drungniems grąžinti karštį ir priversti paralitikus vaikščioti?

Labai daugelis jūsų, atrodo, lyg būtų paprasti Bažnyčios valdininkai — durininkai, sargai, raštininkai, sąskaitybininkai — o ne nemigos neramūs ir valdoviški apaštalai. Dar daugelis jūsų yra mieguisti, mechaniški sakramentų tiekėjai, o ne liudininkai, išpažinėjai, žėruoją pavyzdžiai tiesos, išėjusios iš Išlaisvintojo lūpų. Privalėtute būti aukštumų vėjuje gyvi medžiai oro paukščių užuovėjoms, turtingi lapais, žiedais, vaisiais ir šešėlių pavėsiais, o tesate dažniausia ne kas kita, kaip suaižėjusia žieve nuskusti stulpai, kartais gerokai apdažyti, kurie tačiau jau nebeleidžia gilyn į žmonijos dirvą šaknų, kurie nebebrandina nei brangiųjų vaisių nei žiedų puokščių: žemi, nebegyvi stulpai, tinką tik žaiginiams ar tvoroms užtverti, ar būti stulpais, ant kurių kabinami draudimai ir potvarkiai.

Daugelis jūsų daug ką turi: mokslą, nuolaidumą, pastovumą, gražius papročius, privalomą autoritetui pagarbą, gėrio troškimą. Bet trūksta jums reikšmingiausio ir našiausio dalyko: veiksmingo širdies kilnumo, nepalaužiamos meilės pasireiškimo. Kristus sakė jums būti kukliais, kaip balandžiai, ir apdairiais, kaip žalčiai, bet jūs esate, deja, balandžiai, kurie mielai gaišta savo gūžtos šilumoje, žalčiai, kurie savo urvų uždususiame ore mielai snūduriuoja.

Nesate visados šalti, bet ir neganėtinai karšti pastyrusiems atšildyti. Jaučiate didžiausią didybės baimę, beprotišką beprotystės baimę. Jūsų galva yra išmoktų mintinai posakių archyvas, jūsų širdis kartais būna pusiau akmuo, pusiau pakula, jūsų ausys labiau yra linkusios žemės vilionėms negu dangaus balsams. Nieko nesakau apie jūsų meilę ilgam gyvenimui ar apie jūsų mirties baimę.

Ar atsimenate savo šventinimų apeigas? Tam tikrą momentą jūs tysot ant grindų visu savo stuomeniu, kaip savo kūnu šliaužioja, žalčiai, jums priminti, kad, kas nusižemina, bus išaukštintas. Kitą kartą giliam griovy antru syk būsite ištiesti, bet tysosite aukštielninki, kaip skenduoliai. Dabar tačiau, kol gyvi, nepajudinami, kaip mūriniai stulpai, privalote stovėti aukštai ant kojų. kaip ugnies stulpai, kad galėtute dykumų tamsybėse vesti tautas.

Nesakau ir nenoriu sakyti, kad neatliekate savo pareigų. Jūs laikote Mišias, aiškinat Evangeliją, krikštijat vaikus, laiminat jaunavedžius, guodžiate ligonius, palydite mirusius. Bet tikrojo Kristaus kunigo — alter Christus — aukščiausia pareiga yra aukščiau įprastinių ir privalomų pareigų. Tos pareigos yra paprastas taikos meto patarnavimas, bet tikras krikščionis žino, kad jis niekad neturi taikos laikų. Esame pašaukti amžinai kovai: nekovoti, mums tolygu mirti patiems sau. Kiekviena gentkartė gimsta vaiku ir barbaru; reikalinga ją mokyti nuo pradžios ir, pirma negu ji dings, nuvesti prie Kristaus.

Jūs esate šviesos pirmagimiai; jūsų užduotis yra žėrėti, žėrėti kiekvieną dieną ir visiems žėrėti. Neužtenka jums būti gerais raštininkais ir tradicijų sekretoriais, būti gerbiamais ir pagarbos vertais tauruoliais. Kristaus krikščionybė, kaip poezija, menkystų nepripažįsta.

Skauda man ne dėl jūsų nedorumo, bet dėl jūsų menkystos. Šiandien jūsų gyvenimas yra daug švaresnis negu kitais amžiais. Jau nebebūtų galima apie jus rašyti, kaip padarė San Pier Damiani, Liber Gomorrhianus. Jau beveik išnyko jūsų tarpe savanaudžiai, konkubinai, sodomitai, papirkinėtojai, klaidžiatikiai. Savo ilgo gyvenimo kelyje, pamenu, buvau sutikęs jaunų kunigų, kuriuose troškimas tarnauti Kristui tryško meilės kupinu veidu, kaip gyvoji liepsna alebastriniame žibinte. Prisimenu, kad pažinau senų kunigų, kurie buvo įgiję didžiausią pagarbą ne tiek dėl savo senatvės kilnumo, kiek dėl meilės šviesos; jie, kaip nežinomo vargšo žvakė, mirgėdama sutirpsta prieš švenčiausiąjį, išsekdavo Dievuje.

Bet taip pat esu matęs kunigų daugiau susižavėjusių bankais, medžioklėmis negu savo pareigomis, daugiau geros virtuvės negu gero vardo mėgėjų, daugiau užsidegusių politikuoti arba rūpintis savo ūkiu negu budėti dėl savo kaimenės išganymo, daugiau įgudusių niekus taukšti negu duoti pavyzdį. Daugelis, labiau negu į Kristaus kunigus, buvo labai panašūs į gerai pavalgiusius ūkininkus, į kaimo ponaičius, į įprastinius pasaulinių reikalų j ieškotojus, į užsidariusius miestelėnus, atsitiktinai patekusius dvasinių reikalų sritin.

Bet jūsų tarpe yra ir daktarų, mokslininkų, mokslingiausių, arkimokyčiausių, kurie moka parašyti vyskupui sonetą, pirmai komunijai prakalbėlę, dvasinio lavinimosi vadovėlį, manografiją apie diocezijos svarbesnius įvykius, „mokslinį“ veikalą, perkrautą „sveikais“ dėsniais, prikimštą neįkandamos doktrinos. Kai kurie jūsų moka pasakyti pamokslus labiau išgražintus, kaip prezbiterijos sodas; omelijas tiek persunktas alyva, kad jos esti daugiau ne kaip alyvos spaudykloje, be galo. darnias prakalbas, darnesnes už pačią harmoniją. Sakote kartais iš sakyklos prakalbas taip išmintingas, darniais posakiais išpintas, kad jūsų pačių ausys įsiklauso į savuosius žodžius nepaslepiamu, nors matomu pasigėrėjimu.

Bet retai jūsų žodžiai išsiveržia iš širdies, žaibo ištikti, atitiesti ir atskleisti širdims. Daugiau alyva atsiduoda, kaip saulės kvapu. Sieloms patraukti ir praskleisti šiandien reikalinga atvira meilė ir paprastumas labiau negu skambios iškalbos pagražinimui.

Yra jūsų tarpe puikių diplomatų, visų universitetų diplomais apdovanotų, visoms katedroms vertų profesorių net ornitologijos, conchigliologijos, filologijos, rabdomantijos, o ne vien tiktai etikos ir dogmatikos. Žaviuosi jūsų žinojimu, bet atvirai sakau, kad šiandien pirma visko reikalinga sąžinių atgaivintojų, auklėtojų, pavyzdžių, daugiau reikalinga šventųjų, kaip mokslininkų.

Baisiausias šių laikų nedateklius yra šventųjų stoka. Ilgai jau kenčia pasaulis dėl negausaus šventųjų skaičiaus. Išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, būtų reikalinga šventųjų kariuomenė. Laukiu jų iš jūsų, nes esate daugiau už kitus, iš savo pašaukimo pareigos, arti šventumo šaltinių ir krioklių.

Neužtenka būti, kaip kad esate, varganų sielų, kurios dar priklaupia prie klausyklų, skalbėjais. Didesnė dalis nešvariųjų nebeateina prie jūsų prausyklių nusiplauti, nebeateina pasisotinti duona, kurią galit ištiesti tik jūs vieni. Niekados nebuvote paklausti, kodėl tiek gyvų sielų, tiek kilniadvasių protų, tiek tikėti ir pasiaukoti pasiryžusių žmonių pas jus neateina ir neįžengia į jūsų bažnyčias? Jūs. nebuvote niekados užklausti, kodėl minias, kurios jūsų klauso, sudaro daugiau moterys ir vaikai, negu žydintis jaunimas ir suaugę vyrai?

Daug yra šito atitolimo priežasčių ir ne visos slypi jumyse.

Bet galbūt nepagalvojai, kad jūsų šaltumas atitolina liepsnojančias dvasias, kad jūsų širdies lėkštumas atgraso kilnias sielas, kad jūsų paprasta menkysta kilnumo ištroškusias sielas nupurto, kad perdaug atsargi jūsų proto galvosena laisvas sielas atbaido.

Dažnai jūs duodate progą įsivyraut įtarimui, kad religija yra tiktai jūsų reikalas, kad krikščionybė yra jūsų monopolis, kad bažnyčia tik jums palikta nuosavybė. Neatsiras, aišku, Popiežiaus, neigiančio aukščiausi kunigystės kilnumą ir neperleidžiamas hierarchijos teises, bet privalėtute taip pat atsiminti kad Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, ir kad tam kūnui priklauso visi tikintieji, o ne vien tiktai tonzūruotieji. Visiems reikalinga antrukart atgimti Kristuje, kad būtų išganytais. Kaip žinote, Kristus nužengė visiems, už visus žmones pasiaukojo. Privalėtute daugiau pakviesti, ko šiuo metu nedarote, tokių pasaulionių, kurie galėtų bendradarbiauti jūsų darbe, suprantama, ne tame kas tik jums priklauso, bet atvertimo ir išganymo darbe. Ir didesniu rūpestingumu privalėtute jieškoti atitolusių, nusigrįžusių, maištaujančių, ištremtųjų, be tikėjimo, be Kristaus, be Dievo, nepalaužiamu jūsų meilės prasiveržimu duoti jiems pajusti mūsų tikėjimo grožį, didingumą, tikrumą. Atmenate mūsų Mokytojo žodžius: c o m p e l l e i n t r a r e. Nepakankamai alkstate sielų. Jūs tenkinatės jūsų neskaitlingos kaimenės laikymu nuošalyje, bet ganėtinai nesisielojat pražuvusiomis avimis, nesekate budriai išklydusių ir dingusių burių, kurios kaip ir kitos avys yra jūsų, jums priklauso, kurios dieviška gyvenimo ir mirties teise priklauso mūsų Dievui. Nelaukite jų prie jūsų altorių, jieškokite tenai kur gyvena — net jeigu gyventų tvirtovėse ir vargingiausiuos, nešvariuose priemiesčiuose — ir išsiveskite iš ten, kaip apsikabinamas išvogtas sūnus; nuimkite gobtuvą nuo jų aptemusių akių, sušildykite pastyrusias jųjų širdis. Gal tarp šios dienos priešų atrasite pajėgiausius rytojaus padėjėjus.

Nekreipkite dėmesio tūlą laiką į begalinį pamaldų praktikavimą, kurias mėgsta pusiau stabmediška liaudis ir kurias jūs perdėtu nuolaidumu leidžiate, net gi skatinate ir palaikote. Niekas daugiau už mane negarbina Panelės Motinos, Karalių Karaliaus karališkos tarnaitės, kuri yra virš visų moterų. Bet nedarykite taip, kad niekingiems nemokšoms galėtų atrodyti, nors tai ir būtų paprastame žmonių pamaldume, lyg katalikybė yra daugiau Madonos kaip Trejybės kultas. Retai primenate Tėvą, dar mažiau Šventąją Dvasią. Jeigu nebūtų buvę Pater ir Credo dangaus ir žemės Sutvėrėjo, Ramintojo, kurs ugnies liepsnomis pakrikštijo-- apaštalus, jie daug rečiau tebūtų jūsų minimi, kaip Marija ir Šventieji.

Paveikslai, relikvijos, molinės stovylos ir geriausio popierio gėlės yra matoma ir susidėvima medžiagą neprivalo vyrauti dvasios. Visų pirma persivilkite Kristumi; dažniau šaukitės Trečiojo Asmens, kuris apšviečia ir gaivina, paramos. Nepasikliaukite tiktai žodžiu, nesusižavėkite raštu, nesirūpinkite tiktai išorinėmis apeigų formomis. Būkite visiems nusižeminimo, neturto, gailestingumo pavyzdžiu, eikite į žmones, verkite su verkiančiais, savo duona pasidalinkite su alkstančiais, prieikite prie klystančiųjų, džiaugsmingai priimkite užgaules, įžeidimus, piktžodžiavimus. Tokia sėkmingiausia bus jūsų apologetika, veiksmingiausia malda, reikšmingiausia iškalba, aukštesnė už „šventąjį iškalbingumą“, kaip aukštesnis yra šventojo stebuklas už magistro nuoseklumą. Ir, jeigu šito pilno veiksmingo ir dvasinio apaštalavimo pasiekimui privalėsite atlikti viena no-vena mažiau, ar trijų dienų pamaldomis, ar kokia procesija, kokia švente, ar šventovės lankymu, nedidelis blogis: nuo šiol Dievo suteiktos man valdžios vardu jums atleidžiu ir išrišu.

Jūs žinote, ką reiškia jūsų vardas. Kunigai, tolregiai, t.y., tie, kurie privalėtų žvelgti Į tolius, stebėti aukštumų viršūnes, aukštybių ir begalybės link. Kodėl, priešingai, jūs pasitenkinat artimu mažmožiu, smulkiu stebėjimu, kaip vargani trumparegiai?

Atsiminkite, jei galite, savo viršžmogišką pranašumą, pašaukimą būti bendradarbiais, ambasadoriais, Dievo sąjungininkais tarp žmonių. Atminkite, kaip pareiškė apaštalas Paulius, kad jums teks teisti net ir angelus. Žmonių giminės išgelbėjimas yra jūsų rankose. Jei vienintelis vaistas tėra Krikščionybė, jūs esate ir privalote būti gydytojai ir didžiojo ligonio vadovai.

Kad nė vienas jūsų nepajustų galvos svaigimo, kopiant į šviesiausią visuotino Persikeitimo kalną. Nemanykite, kad esate tiktai katekizmo mokytojai ir sakramentų teikėjai. Esate daug daugiau, neišsakomai daugiau. Ar dar nežinote, kad esate žmonijos atpirkimo būtini papildiniai? Nenusigąskite negirdėtos paskirties, kurią jums suteikė Viešpats. Jūs reikalingi grąžinti laimę, kur dar sielos miršta anksčiau kaip kūnai. Atrodo, šiais laikais, visas pasaulis blogyje skęsta: jums pridera sukelti gelbėjimo revoliuciją.
Savo juodu rūbu nešiojate gedulą. Nebe Kristaus mirties gedulą, kurs iš kapo prisikėlė ir triumfuoja danguje, bet visų užmuštųjų gedulą, visų mirusiųjų be vilties, visų nelaimių, kurias sukėlė nepaklusimas Kristui.

Maldauju jus gyvojo Dievo vardu, mano broliai ir mano vaikeliai, kuriuos myliu daugiau negu pats save, maldauju jus pirmosios dienos Fiat vardu, kryžiaus Vietos vardu, Sekminių liepsnų vardu, mano senos skausmu sužalotos širdies vardu. Būkite valingi būti daugiau negu žmonės. Turėkite drąsos būti bepročiais tąja beprotyste, kuri Aukščiausiojo akyse yra išmintis. Nebijokite mirties, bet tiktai gyvenimo nenaudingumo ir sielos sumažėjimo. Šventosios Dvasios ugnies vardan nebūkite tiek šalti, būkite mažesni menkystos, ne tiek rūškani, mažiau suakmenėję. Savomis rankomis nusikryžiuokite ant šakoto žmonijos medžio, jei norite prisikelti ir kitus prikelti. Tik gelbėdami savo brolius, visus brolius, net ir tuos kurie nori jūsų mirties, galėsite išgelbėti pūvantį pasaulį, puolamą krikščionybę, suskaldytą Bažnyčią ir patys save.
 
Poetams!
 
Mano vaikeliai, Dievas liepia man prabilti taip pat ir j jus, tad paklustu Jo valiai. Bet ar pasaulyje dar yra poetų? Nepastebiu jų, iš niekur negirdžiu jų balso, kurio laukiu, ir galbūt milijonai sielų, lygiai kaip aš, veltui klauso. Kiekvieną iškilmingą žmonijos istorijos momentą, po to kai būdavo sunaikintos gyvybės ir išjudintos tautos, poetai susitelkdavo žuvusiems pagerbti, laimėjimo himnus arba pasigailėjimo psalmes kurti. Šiandie tylu visur. Netgi kariai nesudėstė savo dainos, nei nugalėtieji nebuvo palydėti raudų giesmėmis. Neaprėpiamose, krauju pasruvusiose klampynėse girdei begalinis kančių šauksmas, tačiau jokia giesmė jo nepalengvina, kad melodinga kalba sušvelnintų mūsų siaubą ir mūsų vilti.

Gal jau žmonės tiek atbuko ir nebeteko jausmų, kad nieko daugiau iš poetų nebeprašo? Bet jeigu atsirastų dainius, pirmykšte šventa žodžio prasme poetas, jis išdrįstų prabilti net ir suakmenėjusiai nevilčiai. Tai kaip tik Orfėjui tinkamas uždavinys sutramdyti plėšriuosius žvėris.

Žmonės jau nebesišaukia poezijos malonės. Tuo tarpu šiandie labiau kaip niekuomet jie būtų reikalingi perkeisti, išvaduoti ir poezijos dėka padrąsinti. Nieko kito iš medžiaginių katastrofų negalima viltis, kaip atsigavimo ir atsikvėpimo dvasios pasaulyje. Poetų balsas visuomet buvo tautų balsas. Jei poetai tyli, tai reiškia kad tautos jau stovi mirties angoje, kad jos nebepajėgia net raudoti.

Kodėl tad jūs šiuo metu užsikniaubiate savo tyloje, šiais laikais, kuriems reikalingas toks klyksmas, kad net mirštančiuosius iš jų patalo prikeltų? Taip, aš matau jūsų tarpe žmonių, kurie savitarpy poetais vadinasi: tai eilėdariai su prigesinta šviesa, kure žodžių derini renka atsitiktinai, vildamiesi (veik visuomet nesėkmingai) nukalti poezijos švelnumą. Kilnieji žodžių grožio auksakaliai, kurie žino visus žodynus, visas literatūras ir visas estetikas, bet nebežino arba niekados nežinojo, koks yra žmogiškas ir kartu dieviškas poezijos uždavinys. Tai tik įsimylėjusieji į savąją lyriką astrologai: iš viso zodiako stato horoskopus, bet tas, ką jie kantriame popieriuje sužymi, nėra poezija o tik poezijos daigeliai ir pjuvenos.

Tad senam Popiežiui tenka priminti jums, kur glūdi jūsų menas ir jūsų paskirtis. Nesakykite: tegalvoja Popiežius apie savo kunigus ir tepalieka mums patiems galvoti apie mūsų poemas. Nesakykite to, nes tai būtų pirma jūsų negu manęs įžeidimas. Kaip Kristaus Vietininkui man pavesta rūpintis visomis sielomis, tai gi ir jūsų, ir tų sielomis, kuriuos jūs privalėtute atitiesti ir paguosti. Kristaus religija žino ir neniekina poezijos.

Senojo Įstatymo deimantais žvilgančios knygos yra poetinės knygos; Evangelija yra visa poema, kuri prasiskleidžia pastoralo kilniadvasingume, pasiekia aukščiausi tragedijos laipsni ir susitelkia žaibų šviesos apoteozėje. Kristaus įsteigta Bažnyčia daug anksčiau turėjo

giesmes negu teologines sistemas, ir jos katedros buvo ne vien tiktai akmens pastatai. Kiekvienas didysai poetas buvo krikščionis, net jeigu jis būtų gimęs prieš Kristų arba tolimas Kristui: Homeras yra krikščionis, kai jis karalių Priamą priverčia verkt prie kojų verkiančio Achilo; Eschilas yra krikščionis, kai jis gailisi Titano, prikaustyto prie uolos Kaukazo kalnuose; kūdikiškame ir broliškame Anligonos gailestyje Sofoklis yra krikščionis; Virgilijus yra krikščioniškasis pranašas, kai jis skelbia stebuklingo kūdikėlio užgimimą ir pasaulio atsinaujinimą.
 
Šventas Grigalius, šv. Ambraziejus, šv. Eufremijus, šv. Pranciškus net gi šv. Tomas giedojo eilėmis apie pirmąjį ir aukščiausią poetą.

Turi teisę, vadinas, kalbėti apie poeziją ir Kristaus Vietininkas. Jau daug laiko praėjo, o man vis tebegaila, kad Leonas X-sis nekantraudamas laukė Vido Kristiadės ir Paulius III-sis su baime lauke Michel-Angelo poemos užbaigimo Siksto koplyčioj. Tačiau aš sakau jums, kad Petro katedra, jei ji nori būti, kaip buvo ir privalo būti, triumfuojančios dvasios sostas, negali atsisakyti santarvės su poetais.

Bet, kadangi esu Kristaus Vietininkas, negaliu kitaip jums priminti apie poezijos kilnumą ir reikalingumą, kaip krikščionišku būdu. Bijau, kad jūs puikybės nuodėmės dėka esate garsūs liaudyje, bet nežinote gerai to, ką Dievas jums davė ir ko reikalauja. Jeigu visi žmonės savo kilme ir pradžia yra sutverti jo panašumu ir atvaizdu, kaip tik jumyse, po šventųjų, geriau atsiskleidžia Jo paveikslas ir panašumas į Jį ne vien tiktai Dievo Sutvėrėjo, bet ir Dievo Atpirkėjo.

Jūsų darbas panašus kūrybai, nes jis privalo duoti beformiam chaosui jausmų, išgyvenimų ir minčių darnumo formą, privalo atskirti šviesą nuo tamsybių, t.y., žaibų šviesa išryškinti darnumo dvasią prieš nebylę medžiagą.

Jūsų darbas primena Įsikūnijimo paslaptį, nes ir jūs privalote atskleisti išorinėmis formomis ir fizinėmis įvairiomis žemės kalbomis dieviškosios dvasios atomus ir žiežirbas. Ir įkvėpimas, kad išgelbėtų, turi skiemenų kalėjime, kurie jį išreiškia, kentėti, nors ir sumažina jį.

Jūsų įgimta kalba yra vaizduotė.  Nenutrūkstamu panašumų tarp esybių ir jų formų atskleidimu jūs nenugalimai pasiekiate pirmykštį visatos vieningumą, geriau jums negu kitiems matomą, parodote visų tvarinių, paskirtų susitaikymui būsimame sugrįžime į Dievą, broliškumą.

Kiekvienas atsipalaidavimas nuo baimės ir kaltės, kuris jūsų dainoje išreiškiamas raminančios ir pavergiančios grožybės prakilnumu, yra žmogiškas grįžimas prie to Atpirkimo, kurį Žmogaus Sunūs paskelbė savo Palaiminimuose. Jeigu to ir nežinote, jūs esate Kalno Pamokslo mokinių tarpe, žemiškojo žodžio srityje esate Atpirkimo sekėjai, dangaus Karalystės paruošėjai.

Tegu kitu būdu ir kita prasme jumyse pasikartoja Sekminių stebuklas. Ir jūs turite savo išminties žodį, kurs yra sielų paslapčių pažinimas, kalbų ir jų neišsakomo grožio žinojimas. Laimingiausiais įkvėpimo momentais, kai nuolankumas susisieja su aukščiausiu kilnumu, jus esate malonės suvilgyti, įsiklausote, ką. Dievas jums diktuoja, ir ką jūs, ekstazės kankiniai, norite išreikšti savo skiemenuotais posmais visu pajėgumu. Nežiūrint priemonių menkumo ir tos prarajos dėl žmogaus būklės menkystos dieviškojo įkvėpimo atžvilgiu, jūsų giesmėse pavyksta jums. dažnai to net nejuntant, sugauti kartais absoliutės tiesos apibraižą ir atgarsį.

Vadinas, poezija yra pašviečianti, apvalanti ir atperkanti. Savo ruožtu jūs esate stebukladariai, nes talkininkaujate stebuklui, medžiagą iškelti iki dvasios, skausmą džiaugsmu paversti, gamtos ir jos karaliaus skausmą prisikėlimo giesme atgaivinti. Taip suprasta poezija — visi kiti būdai jai suprasti yra jos neverti — yra vienas iš erdviausių ir plačiausių Krikščionybės ruimų. Norite ar ne, tačiau jūs esate Kristaus apaštalai in partibus infidelium, tarpininkai tarp žmogaus troškimų ir Dievo pažadų. Nebūtina, kad jūsų eilės skelbtų Kristaus, Jo šventųjų ir Jo Bažnyčios garbę: yra spalva, garsas ir krikščioniškas būdas, kuriuo jūs pavaizduojate debesį, gėlę, kalną, kūdikio veidą, moters išvaizdą. Tas debesys, intymaus meno sąlyčio dėka, primena mums Dangaus Žengimo debesį, ta gėlė bus panaši į palyginimo leliją, tas kalnas turės Taboro kalno akinančios šviesos atspindį, tas kūdikis bus brolis tų mažutėlių, kurie savo rankutėmis palietė Jėzaus kelius, ta moteris, jei nekalta, bus panaši Mergelei, jei nusidėjėlė, Samaritietei. Poezija yra šešėlių sklaidytoja; ji padaro kad trokštama Dantės pragaro skausmo, kad būtų mylimas gyvenimas ir karčiausiose lobo giesmėse. Visi pasaulio poetai prieš ir po Kristaus gimimo yra ne kas kita, net jei ir nesąmoningi ar abejingi, kaip Evangelijos išryškintojai. Didžioji poezija, panašiai kaip Kristus, yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Senovės poetai pirmoj eilėj kurdavo laimėjimo bei pergalės eiles, priešo pergalės ir moters. Poetai, gimę po Įsikūnijimo, priešingai, yra panašūs Jokūbui, tamsiąją naktį grumiantis su angelu, niekam netapę nei nugalėtojais nei nugalėtais. Bet, kai aušrinė raudonai nudažo dangų, poeto veide pastebimas kažin koks angeliškas švytėjimas.
Dabar jūs suprantate, kodėl kreipiuosi taip pat į poeziją, sugrąžinti pasauliui džiaugsmą, pasauliui besiraitančiam ir apglobtam kietos bausmės šešėlyje. Jūs galite priminti ištroškusiems, kurie pamiršo gyvybės vandenis, begalinius vargšų turtus, pasiaukojimo grožį, kenčiančių suraminimą, skausmuos skęstančių broliškumą, visuotinosios meilės reikalingumą, atlaidumo galią. Naujoj šviesoj privalėtute pavaizduoti Dievo karalystės išganingąją viziją, tos dangaus karalystės, kuria yra ateitis ir kuri galėtų tuojau pasirodyti, jeigu žmonės pastebėtų, kad ją savyje nešioja, kaip kad mano ir jūsų Mokytojas ją yra paskelbęs. Jūs galėsite atlikti didelį uždavinį dieviškumo grąžinime žmogiškumui, šitame veiksmingame Evangelijos atskleidime, be kurio nėra išeities nei būdo išsinarplioti iš beprotiškų pinklių, į kurias pateko pasaulis.

Tad nebebūkite jūsų apšarmojusių svajų šilti rašeivos, astmiški neapsvaiginančių likierių atmiešėjai, smegeninių prošvaisčių sėkliai, nuobodulio grąžintojai. Atsipeikėkite būti tuo, kuo Dievas nori kad būtute: išvaduotojai iš kasdieniškos rietenos, tyliųjų širdžių patikėtininiai, aiškiųjų paslapčių aiškintojai, pranašai, kurie palaiko žmogų, siekiantį savo tikrosios tėvynės. Perilgai užtruko tyla. Jūsų nebuvimas yra labai didelės svarbos ženklas, nes tai aukščiausių vertybių prieblanda. Kaip Vietininkas dieviškiausio poetų, laikau sau pareiga ir jums priminti jūsų pareigą, kad būtut nebylių balsas. Ir jus šiandie kviečiu, nes Dievas savo gailestingumo vardu jus kviečia, nes šaukiasi jūsų žmogus savo nevilties tyla.

CELESTINAS VI Popiežius Dievo tarnų tarnas.
(Iš italų kalbos vertė Dr. Petras Mačiulis)