DR. K.GRINIAUS „ATSIMINIMAI IR MINTYS“ Spausdinti
Parašė Zenonas IVINSKIS   
 

 

V E R T I N I M A I


Dr. K. Grinius: Atsiminimai ir Mintys. I. Patria, 1947-400 lietuviškos knygos sukakties metais. 304 p. Tiražas 5 000 egz. Spaudos darbai: Sudd. Verlagsanstalt und Druckerei Ludwigsburge.

Lietuvių tautinio atgimimo epocha yra reikšmingiausias naujosios Lietuvos istorijos laikotarpis. Juo remiame dabartine, mūsų tautinę egzistenciją. Iš jo semiamės jėgų savo ateičiai. Ir jeigu reikėtų nurodyti apskritai į svarbiausius du momentus lietuvių tautos istorijoj, pvz., kada jie buvo sukūrę savo I-ją valstybę, sakytume, tai būtų pirmiausia dviejų amžių kovos su ordinu; bet jeigu kalba eitų apie laikus po 1795 m., tai šalia Ilsios valstybės sukūrimo fakto, tautinis atgimimas, su slaptąja spauda bei herojiškąja knygnešių gadyne, visada išliks ateities kartoms svarbiausiu- lietuvių tautos egzistavimo bei išsilaikymo veiksniu.

Nors apie tautinį atgimimą ir spaudos draudimą prirašyta daug atskirų straipsnių, viena kita knyga, nors jau yra pasirodę atskirais klausimais ir vertų dėmesio studijėlių, nors yra nemaža žurnaluose ir laikraščiuose išmėtytų, įvairių veikėjų atsiminimų, bet vis dar iki šiol neturime išsamaus ir vientiso veikalo tos taip svarbios epochos istorijai. Toks darbas būtų labai platus. Jis turėtų apimti atsiminimus, gausią lietuvių ir kaimynų spaudą, archyvinę medžiagą. Bet kol tokia išsami monografija bus parašyta, reikės tenkintis ,tuo, kas prieinama, ir pirmoj eilėje dabar teks graibstyti išblaškytas keletos tyrinėtojų studijėles ir įvairias atsiminimų nuotrupas.

Labai stambų įnašą čia sudarys Dr. K. GRINIAUS „Atsiminimai ir mintys“, kurių, siekiančių iki 1926 m., rodos, numatyta išleisti dar trys tomeliai. Savo „Atsiminimus“ Dr. K. G. buvo rūpestingai (nuo 1925) surašęs Lietuvoje (iki 1941). Prie jų buvo apie 400 varpininkų biografijoms medžiaga, medžiaga Lietuvos ligoninių istorijai etc. Bet visa tai liko Lietuvoje rūpestingai užkasta. Tai, ką dabar gerb. aut. paduoda, beveik viskas yra rašoma iš atmintis. I-ji dalis apima Dr. K. G. trumpą biografiją, atsiminimus iki 1894 m. pradžios. Paskui pamečiui kalbama apie septynerių metų laiką (1894—1900).

Iš karto skaitytojas nustemba, kad autorius „neturėdamas savo rankose nei kokių šaltinių, kurie padėtų nors įvykių laiką nustatyti“ (21), yra davęs savo turiniu tikrai gausius „A.— M.“ O juose sudėta tiek daug ir įvairios medžiagos, suminėta nepaprastai daug pavardžių! Tad iš viso nebūtų įmanoma nė apytikriai patiekti turinio santrauką. Nors ,,A.—M.“ yra apriboti Dr. K. G. gyvenimo chronologija, tačiau čia minima daug dalykų ir prieš gerb. aut. gimimą (1866), nevengiant ir senosios istorijos. O ryšium su veikėjų pavardėmis ir faktais dažnai mėgstama pereiti ir prie įvykių po 1900. Rašo autorius apie viską, kas jį supo, iš dalies praleisdamas tik savo jaunystės laikus, jau aprašytus 1926 „Varpe“. Tad čia, galima sakyti, nėra pilnai atvaizduotas tas laikotarpis kurį, pvz., prof. M. Biržiška nepaprastai rūpestingai sau surašė („Anuo metu“). 1926 „Varpe“ reikės jieškoti kai kurių Dr. K. G. gyvenimo faktų iki jo 27 metų amž. pabaigos (pradžios mokslas, gimnazija, universitetas).


Recenzentas, berods, negalėtų liesti „A.—M.“ iš esmės. Reikia juos imti, skaityti ir suprasti taip, kaip jie yra surašyti. Pagaliau, kalbėti dėl pačių dalykų iš esmės, reikia būti tos epochos tyrinėtoju-specialistu. O kalbėti būtų tikslu ypač tada, kai rašoma kuriuo nors klausimu tyrinėjimas. Tad, kalbėdami čia apie „A.— M.“ kaip apie memuarus, patieksime tik jų trumpą charakteristiką, ir kai kurias metodologines pastabas.

Toje garsioje memuarų medžiagoje skaitytojas „A.—M.“ ras eilę naujai iškeliamų dalykų. Pvz., Dr. K. G. anksčiau žodžiu ir dabar „A.—M.“ užakcentavo didžiulį Petro KRIAUČIŪNO vaidmenį lietuvių tautiniam atgimimui. Išdėstydamas jo skelbiamus dėsnius 14-je punktų (38—40) ir lygindamas juos su Basanavičiaus ir „Aušros“ ideologija, Dr. K. G. randa panašumo (44). Ryškindamas toliau P. Kriaučiūno reikšmę, kurią prie progos ne vieną kartą taip pat stipriai pabrėžė vienas iš Kriaučiūno mokinių vysk. P. Būčys, Dr. K. G. paduoda P. Kriaučiūno 80-ties mokinių sąrašą (46—55). Ten yra ir trumputės jų biografijėlės. Tame sąraše randi didelę daugumą draudžiamosios epochos veikėjų. Ir visi tie, su kuriais Dr. K. G. daugiau savo „A.—M.“ nebesusitinka, čia taip pat trumpai aprašyti. Toliau rūpestingai paduoti Maskvos Lietuvių Studentų Draugijos narių sąrašai (1886—93), atsiradusios apie 1870. Pats Dr. K. G. į Maskvos un-tą įstojo 1887. ,,A.—M.“ paduoda dar sąrašą 23 P. Kriaučiūno mokinių, kurie nukentėjo nuo rusų politinėj kovoje, ir toliau Dr. K. G., turėdamas nuostabiai gyvą atmintį faktams ir ypač pavardėms išlaikyti, nevengia paduoti sąrašėlių įvairių suvažiavimų dalyvių, „Varpo“, „Ūkininko“ redaktorių (259, 281), „Sietyno“ byloje nubaustųjų (115) ir t.t.

Taip pat rūpestingai užfiksuoja memuaristas ir smulkius, net visai nereikšmingus dalykėlius iš aplinkos gyvenimo. Nepamiršta kartais net plačiai sustoti ties miestelių (Mariampolės, Naumiesčio, Pilviškių) gydytojais, valdininkais, įvairiais pažįstamais ūkininkais, lenkų inteligentais bei dvarininkais (jų tarpe apie 1894 m. nėra palankių lietuvių judėjimui!, 119), žydais ir t.t. Bet pirmame plane gerb. aut. išdėsto visuomeninį sektorių, su kuriuo jis pats buvo labiausiai sutapęs. Tai buvo ne“ kas kitą, kaip politinė-visuomeninė varpininkų veikla. Gaila, kad tie reikšmingi mums dalykai kartais yra perdaug praskiesti įvairiose, mažai reikšmės turinčiose smulkmenose.

1893 varpininkų suvažiavime Dr. K. G. (tada jis pats buvo Kaspijos jūroje laivo gydytoju) buvo išrinktas varpininkų komiteto nariu. Autorius sako, kad tai „nulėmė bent žymią, mano gyvenimo dalį“. Iš tiesų, jis 12-ka metų išbuvo centro komitete, septynerius metus redagavo „Ūkininką“, protarpiais suredaguodamas kokį „Varpo“ numerį. Nuo 1894 vasario mėn. apsigyvenęs Mariampolėje, jis įsitraukė aktyviai į varpininkų judėjimą. Todėl iš to varpininkų veikimo Dr. K. G. turi daug faktų ir faktelių papasakoti, gali suminėti įvairių įvykių-įvykėlių (147 sqq.). Patys reikšmingiausi šituo atžvilgiu psl. yra 170—192, kur išdėstomi varpininkų planai, jų ideologija, kovos būdai.

Varpininkų veikloje, su kuria čia nuolat rišama tiesiogiai ar netiesiogiai sutapusios pavardės, svarbų dalyką sudarė rusų žandarų pavojus. Tam klausimui ,,A.—M.“ autorius, ypač nuo pasirodymo Mariampolėje naujo žandarų viršininko Vonsiackio, skiria daug dėmesio. Jis keliais atvejais grįžta prie „Sietyno“ bylos (1897—99), nurodo slapto darbo vargus (A. Zūbaičio istorija), kalba apie įvairius kitus pavojus ir t.t. Autorius ir užbaigia I-jį tomą Dr. J. Bagdono kova su Vilkaviškio apskr. viršininku („kepurės byla“). Nors ne kartą pastatytas pavojun ir krėstas, Dr. K. G. nebuvo 1897—1902 Vonsiackio siautėjimo metu išvežtas, kai tuo pat laiku daugelis autoriaus bendradarbių įkliuvo. Apie tai jis papasakoja daug laktų. Po Kudirkos mirties (1899) „K. Grinius pasidarė visas komitetas“ (114). Varpininkų susirinkimą sušaukti buvo pavojinga, jis liko vienas. Jis daro sau tokią išvadą: ,,... žandarai ir prokurorų padėjėjas dėl artimesnių santykių su mano svainiais turėdavo tani tikrą respektą ir man“ (284). Ypač Dr. K. G. svainis Ričardas Pavaikis pabičiuliaudavo, pakortuodavo, įsigerdavo su žandarų-viršininku Krilovu („Alkoholis, mat, suartina kartais labai skirtingus žmones“, 284). Žinoma, reikėdavo visokių atsargumo priemonių imtis ir Dr. K. G. Bet žandarų sekimas dar nebuvo visai tobulas. Tad veikimui atsirasdavo ir sąlygų. Štai., pvz., Dr. K. G. pirmoji žmona (Joanai ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti Pilviškiuose varpininkų reikalams net slaptą loteriją. Pelno buvo gauta 130 M. Bet Dr. K. G. buvo Dr. St. Matulaičio „bjauriai“ apkaltintas būk pasisavinęs varpininkų pinigus. Ir Dr. Bagdonas dar ilgai nebuvęs atlaidus (289—300).

Memuarai visada tegali perduoti tai, kas per autoriaus sąmonę yra perėję, ką jis pats yra matęs, patyręs, girdėjęs. Todėl kiekvieni memuarai vienos ir tos pačios epochos bus gana skirtingi. Vienaip, pvz., bus pergyvenęs vokiečių okupaciją. Lietuvoje koks nors Slavikų liaudies mokytojas ir visai kitaip koks nors žymesnis pogrindinės spaudos darbuotojas ir veikėjas Kaune-Vilniuj. Tas pats dėsnis, be abejo, galioja ir aniems laikams. Būdamas Suvalkijos (Mariampolės, Naumiesčio, Pilviškių) gydytojas, užsivertęs ten nemaža praktika, užsiėmęs su vietos, pasienio ir Tilžės slaptos spaudos veikėjais, Dr. K. G. nedaug teturėjo laiko sueiti į sąlyti su Aukštaičių ir Žemaičių visuomenininkais, nors jis, tiesa, dalyvaudavo kiekviename varpininkų suvažiavime. Žinoma, čia viso dėmesio centre yra Suvalkijos varpininkai. Tad šie ,,A.—M.“ yra daugiau smulki ano meto Suvalkijos gyvenimo kronika, kurioje tik probėkšmiais paliečiamos kitos visuomeninės grupės, mažiau ryškinami jų tarpusaviai santykiai. Bet kas jau pateko į gerb. aut. sąmonę, su kuo jis susidūrė, ar tai bus lietuvis, lenkas ar žydas, apie jį Dr. K. G. viską pasakoja, ir kas mums įdomu ir ko kartais nereikėtų. Bet autorius turbūt mano, viską reikia pasakyti, nes viską giliai ir gyvai prisimena.

Nors įvadiname „Palydėjime“ (fotogr. ranka rašyto psl.) sakoma, kad labiausiai liečiami V. Kudirkos veiklos metai, kad todėl „ir mintys krypsta į V. Kudirkos pusę“, tačiau iš tikrųjų gal ne vienas pasiges, kad čia kiek nuošalyje palieka V. Kudirka ir jo veikla. Gal tai įvyko todėl, kad „Kudirka susirinkimuose būdavo nežymus, tylus“... (151). Jį, tiesa, gerb. aut. ne vieną kartą lankė (155 p. aprašytasis vizitas išeina blankus). Dr. K. G., tiesa, daug medžiagos buvo suteikęs Kudirkos monografijos autoriui J. Butėnui ir pats apie jį „Varpe“ rašęs. Bet, atrodo, kad Kudirkos veikimo sektorių galėjo dar. plačiau liesti, sakysim, kad ir sąskaiton su detalėmis aprašomų Mariampolės gydytojų su jų anekdotais (68—86), sąskaiton istorijų apie žydo prarytą rublį ar apie jų papročius („paskudnik“), sąskaiton silkės prie gimdymo, ar ,,pymp Pinger“ istorijos ir t.t.

Išryškinant Petro Kriaučiūno vaidmenį, dar labiau šone palieka Dr. Basanavičius. Tai atsitiko gal ir todėl, kad Basanavičius, visą tą laiką gyveno užsienyje. Dr. K. G., be kitko, samprotauja, kad Kriaučiūnas Basanavičiaus dėsnius praplėtęs ir sukonkretinęs iki nepriklausomybės. Tuo tarpu Dr. J. Bas. tik 1905 ėmęs galvoti apie Lietuvos politinę autonomiją (45).

Mūsų memuaristas pirmiausiai labai rūpestingai aprašo visus tuos, su kuriais jis kalbėjo, susidūrė, matė. Jis stengiasi tiksliai išsireikšti. Ko jis aiškiai nebežino, gerai nebeprisimena, ar abejoja, visa tai jis pastebi. Tiesa, prof. Vcl. Biržiška, padarė daug pataisų, patikslinimų. Spėju, kad dauguma jų yra išnašose ar tekste nurodyta. Atsiminimų autorius ir mokslininkas-tyrinėtojas dažnai stovi ne vienoje plotmėje. Tyrinėtojas pažįsta ir įvairius kitus to paties laiko šaltinius. Atsiminimų autorius gi yra pririštas prie savo pergyvenimų, savos sąmonės. Tyrinėtojas kartais žymiai plačiau ir tiksliau suriša ir įeina į įvykius, imdamas juos ne vien per palyginti siauroką vienos galvos matytą, langą, sakysim, Suvalkijoj. Štai suprantama,,kodėl prof. Vcl. Biržiška daug tiksliau ir žymiai plačiau galėjo ir gali kalbėti apie „Aušrą“ ir aušrininkus, negu savo atsiminimais gyvendamas, pvz., aušrininkas M. Jankus. Tyrinėtojui prieinami ano meto laiškai (net paties M. Jankaus tada rašyti) ir kita medžiaga duoda gerokai kitokį vaizdą negu M. Jankaus pasakojimai. Šituo atveju posakis „jei aš pats dirbau, mačiau, kalbėjau, dalyvavau — tai aš geriau ir žinau“, tikrai dažnai negalioja.
Ar Dr. K. G. „A.—M.“ šitą principą galima dažnai pritaikyti, sunku nustatyti. Šituo atžvilgiu gerb. aut. yra kiek kitoks, nes jis labai tvirtai prisimena. Jis aiškina, jis ne kartą įdomiai polemizuoja su prof. Vcl. Biržiškos pastabomis, nors nevengia jomis papildyti savo memuarų, pvz., apie knygnešį-korespondenta M. Baltūsį, korespond. K. Stiklių (288) ir t.t.

Kai perskaitai „A.—M.“, kaleidoskopiskai pro akis praeina visa galerija didesnių ar mažesnių veikėjų. Čia taip pat randi visokių giminysčių, eilę mažai žinomų ar negirdėtų, savų ir svetimų žmonių. Šalia pačių svarbiausių veikėjų (jų čia neminėsiu), labiau išryškinami, pvz., Adomaitis (Šernas), Dr. J. Bagdonas, Jonas Kriaučiūnas, Dr. Jz. Kaukas, Jz. Lozoraitis, Mt. Lozoraitis, J. Mačys, VI. Mačys, Vincas Palukaitis, Antanas Vilkutaitis ir t.t. Gyvi prieš akis stoja medikas-istorikas Dr. Stasys Matulaitis ir Kapsukas-V. Mickevičius, abu seni ir žymūs varpininkai. Čia randi alkoholio auką — adv. St. Civinskį, geraširdį, bet silpnavali mokytoją — varpininkų rėmėją Vincą Staniški, atlikusį didelį patriotini darbą vargšą Antaną Baltrušaitį (236 sqq.) ir t.t. Čia sutinki perkrikštus-stačiatikius a la sąžinės griaužiamą A. Botyrių, M. Lapinską, parsidavėlį Murašką ir t.t. Čia skaitai apie reabilituojamą Dr. L. Vaineikį, įdomų Mažosios Lietuvos veikėją Dr. Bruažį ir t.t. ir t.t.

Atsisakę minties nors inventoriškai suminėti ,,A.-M.“ liečiamus klausimus, vis tik trumpai sustosim prie poros. Kokie buvo varpininkų santykiai su socialistais? Koks paties memuaristo santykis?

Kai pasirodė ryškus varpininkų „respublikoniškas ir demokratiškas nusistatymas“ (1894), santykiai su socializmu pasidarė labai svarbi tema. Dr. K. G. „Trumpame... gyvenimo bėgyje“ pasakyta: „Jisai siekė to, kad žemė pereitų į tikrųjų žemdirbių rankas, kad būtų ne vien asmeninė žmonių laisvė, bet ir ekonominė. Tuo galima aiškinti Varpininkų-demokratų linkimą į socializmą. Toj varpininkų veikloj K. Grinius neatsilikdavo nuo kitų“ (15). Bet iš tikrųjų Dr. K. G. greitai apsisprendė. Nors socialistams jis padėdavo, nors vertė lietuvių kalbon socialdemokratų „L.S.D.P.“ programą., nors persiųsdavo ir padėdavo platinti jų literatūrą (142), plakatus (263—265), bet pats socialistu netapo. ,,... G. Spenseris mane išgelbėjo nuo pilno pasidavimo Markso-Engelso mokslui...“ (141). Kitoje vietoje skaitome (178), kad „Varpininkų komitetas krypo į socializmo pusę, tai krypčiai linko žymi mūsų moksleivijos dalis ...“ Tad „jaunoji mūsų inteligentija kairėjo“. Ir 1894 „varpininkų suvažiavime Mintaujoj Maskvos studentų atstovas Jon. Račiūnas piršo varpininkų spaudą daugiau kreipti į socializmo pusę“ (178). Pats V, Kudirka iš principo, kaip sako A. Rimka, remdamasis Kudirkos raštais, nebuvęs „priešingas socializmui ar so-cialistiškam darbininkų judėjimui“ („Varpas“ 1924, 60 p.), bet jo realizmas ir praktiškas protas neleido jam užsiimti „svajonėmis“, kada aplink buvo tiek daug svarbesnio praktiško darbo. ,, ... Jeigu mes būtume užsiėmę išsyk varyti „darbininkų klausimą“, tai ne tik ką nieko nebūtume padarę dėl lietuvystės reikalų, bet būtume jai visai užstoję kelią“ (t. p. 60).

Bet nevisi varpininkai taip galvojo. Anoji gadynė davė įžymiųjų varpininkų ne vieną veikėją ne tik L.S.D.P., bet ir komunistų partijai. Pirmoj eilėj čia minėtini „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius St. Matulaitis ir Kapsu-kas-Mickevičius („Varpo“ redaktorius).

Dr. K. G, papasakoja, kaip varpininkai būdavo kviečiami į L.S.D,P. konferencijas. Tas „simbiozas tęsėsi iki 1899 metų“ (143). 1895 L.S.D.P. suvažiavime Vilniuje, be kitko, dalyvavo ir Dr.K.G., Dr. St. Matulaitis ir Dr. J. Bagdonas., „Mums varpininkams buvo svarbu, kad į programą įtrauktas paragrafas apie Lietuvos politinę nepriklausomybę“ (207).

Savo suvažiavimuose varpininkai pastatydavo vienu iš savo uždavinių „studijuoti socializmo mokslą“, „platinti socialistinio turinio rašinius“ (185). Kaip geriau susipažinę su Tilžės spaustuvėmis ir turį savo žmonių, varpininkai aktyviai bendradarbiavo su L.S.D.P. Partijai padėti — Tilžėje jų spausdinius spausdinti, juos į lietuvių kalbą versti ir gabenti i Vilnių. L.S.D. Partija apsiima, kiek galėdama daugiau savo raštų leisti lietuvių kalba, o atsišaukimus dviem kalbom spausdinti ir neduoti darbininkams lenkėti (m.p.). Varpininkai tikėjosi tokia kombinacija sustabdyti fabrikų darbininkų lenkėjimą ir miestuose sustiprinti lietuviškąjį elementą... Kitaip tariant, mes tuo žygiu ėmėmės su lietuvių kalba brautis į Vilnių. Varpininkų tikslas buvo ne socialistinis, bet tautinis-patriotinis, mes darėme pirmą lietuvių invaziją į Vilnių (142—3).

Kaip matome, varpininkų bendradarbiavimas daugeliu atvejų buvo patriotinis. Bet iš kitos pusės gal tie faktai iš dalies paaiškins, kodėl po kelerių metų bendro veikimo kunigai atsimetė nuo „Varpo“. O apie L.S.D.P. galima pasakyti, kad ji, nežiūrint katastrofos, patirtos iš žandarų pusės, „greitai išaugo į galingą revoliucinę organizaciją“, kurioje jau viešpatavo lietuvių kalba (144).

Įdomus klausimas yra Lietuvos nepriklausomybės idėjos genezė. L.S.D.P. žmonės yra šitą, klausimą šitaip pastatę, jog jie pirmieji yra tai iškėlę ir įsirašę 4 savo programą 1896. V. 1. Tuo klausimų jų buvo daug rašyta ir kalbėta. Iš Dr. K. G. memuarų kitaip išeina. Jau Kriaučiūnas galvojęs apie nepriklausomybę demokratinėje monarchijoje (65). Bet varpininkai „labiausiai gėrėdavęsi demokratinių respublikų valdymo santvarka“ (65). Jų respublikoniškai demokratiško nusistatymo dėsnių esą ir 1922 metų Konstitucijoj (15, 191), kaip ir žemės reformos įstatyme. O pats Dr. K. G. 1896 „Varpo“ Nr. 1, kurį jis suredagavo, rašė vedamajame: „... reikia tvirtai tikėtis, jog ateis laikas, kad Lietuviai patys valdysime; dėl to turime rengtis jau prie to dabar, kreipdami daugiau dėmesio į esamas savivaldybes, kad pramoktume patys valdytis“. (172, plg. 219). Tad apie siekiamą politinę Lietuvos nepriklausomybę buvo pirmą kartą varpininkų laikraščiuose paskelbtas“ aiškus redakcijos pasisakymas (219). Dėl L.S.D.P. programos punkto, apie Lietuvos nepriklausomybę yra prieštaravimų (172—3). 1905 partija bekalbėjo jau apie autonomiją (Z. I. Dr. K. G. spėja, kad idėja nepriklausomos Lietuvos respublikos, federaciniais ryšiais susijungusios su Latvija, Ukraina, Lenkija, „galėjo būti L.S.D.P. paimta iš anksčiau už L.S.D.P. susiorganizavusios Lenkų socialistinės partijos programos, kur buvo reikalaujama nepriklausomos Lenkijos“ (208). Kitoje vietoje autorius sako, kad jau 1895 vasarą A. Domaševičius „gal norėdamas mums, varpininkams smagumą padaryti, o galbūt, pasižiūrėjęs P.P.S. programos, buvo įtraukęs į programą ir Lietuvos nepriklausomybės dėsnį“ (220). Įdomu, ką tais klausimais turėtų pasakyti mūsų socialdemokratai?

Verta dar paminėti Dr. K. Griniaus santykius su kunigais. Paduosime čia tik ištraukas. Apie kunigus, palyginti, proporcingai autorius nedaug teturi pasakyti. Savo veikloje anuo metu jam neteko arčiau susidurti su šviesiais kunigais. Autorius kaltina kunigus: „... lietuvių bedievėjimo eigoj labiausiai kalti patys katalikai kunigai, ypač lenkininkai, kurie pasivėlavo įsijungti į tautinę lietuvių kovą ir tuo atstūmė nuo savęs ir nuo Katalikų Bažnyčios (sic!) lietuvius (patriotus moksleivius)“ (33). Toliau Dr. K. G. daro išvadą: „Kunigijos lenkiškume ir tradiciniame bendravime su lenkiškąja dvarininkija ir glūdi svarbi lietuvių moksleivių subedievėjimo priežastis“ (33). O iš kitos pusės, Maskvos studentai lietuviai dar nebuvę pradėję savo „bedievybės“ platinti, kai žmonių tarpe jau atsirasdavę .“bedievių“ (34). Bet Dr. K.G. tenurodo tik du pavyzdžiu!

Lenkų kalba viešpatavusi klebonijose „iki Nepriklausomos Lietuvos, kai išmirė senesnieji kunigai“. Pripažįsta, tiesa, autorius, kad Seinų seminarijoj pradžioj buvusi gana stipri varpininkų kuopelė, kurios pinigais buvo išleistas „Lietuvos Ūkininko Kalendorius“ (1893). „Kad ne seiniškių parama, „Varpas“ su „Ūkininku“ gal būtų ir neišsilaikę nuo pražūties“ (129). Bet kunigų tarpe „tikrų lietuvių patriotų net ligi 1905 m. buvo nedaug“ (131), o prie „Sietyno“ (1894— 99) kunigija neprisidėjo. Tarp 35 nubaustųjų nebuvę nė vieno kunigo. Bet čia yra išspausdinta prof. Vcl. Biržiškos pastaba, nurodanti eilę kunigų pavardžių ir faktų, sakančių, kad kunigų vaidmuo Kauno ir Vilniaus krašte tada nebuvęs toks menkas. Kitoje vietoje (175) Dr. K. G. sako: „Kunigija, vienintelė tuomet katalikiškoji inteligentija, rusų valdžios bijojo, dar labiau bijojo atvirai su ja kovoti. Dėl to mūsų kunigija varė veidmainišką, pataikavimo politiką. Bet 1905 m. visuotiniame gyventojų prieš carą sambrūzdyje labai retai kunigai aktyviai tepasirodydavo“ (175—6). Bet čia vėl autorius turėjo parašyti išnašą, kad kun. Pakalniškio „Apžvalga“ „duodavo pipirų“ caro valdžiai. O „Tėvynės Sargą“ memuaristas visai užmiršo. Surašydamas aštuoniuose punktuose varpininkų kovos priemones prieš carizmą, jis pamini, kad „Varpe“ ir „Ūkininke“ buvo nemaža prirašyta apie pasipriešinimą platinti knygas rusų raidėmis, kad tuo reikalu, ypač kovoje už spaudos grąžinimą, „T. Sargo“ kiekviename Nr. buvo specialus skyrius, niekur nepaminėta.
Nuo 1889 kunigai varpininkus paremdavo, bet 1894—5 varpininkai ir kunigai išsiskyrė. Todėl „Kova prieš vadinamąjį katalikų klerikalizmą buvo užėmusi nemažą vietą. Apie tai verta pasiskaityti Dr. Jz, Bagdono atsiminimų dvi brošiūras...“ (177). O varpininkų suvažiavimuose buvo tariamasi dėl santykių su kunigais: ,, . . elgtis su jais tolerantingai ir nekenkti, jei jų darbai nesipriešina varpininkų siekimams, nekliudyt tikybų ir nekovot su jomis, bet blogus kunigų darbus kelt aikštėn“ (183).

Pats Dr. Grinius yra paminėjęs eilę susipratusių kunigų (131); net Mariampolės marijonai „prisidėdavo prie platinimo Rusijos valdžios draudžiamų lietuvių spausdinių...“ (117). Bet apskritai santykiai su kunigais išeina gana neryškūs. Keliais atvejais Dr. K. G. primena, kad Lietuvos kunigai laikėsi Šv. Povilo šūkio „potestati obediendum est“. O apie „Šviesą“, rodos, prieštaraujant faktams, pasakyta, kad „Šviesos“ vienas iš pagrindinių punktų buvęs „nesipriešinti pasaulinei vyresnybei“ (187). Šiek tiek įdomesnis yra tik pasikalbėjimas 1896 su kunigu Demikiu (227— 8), kur Demikis į priekaištus, kad kunigai maža rūpinasi lietuvybės reikalais, paminėjo eilę pavardžių ir pridėjo „Dieve duok, kad pasauliniai inteligentai tiek padarytų“ (227).

Bet salią varpininkų veiklos, L.S.D.P. ir kunigų klausimo yra dar daug kitų dėmesio vertų dalykų. Ne vieną kartą Dr. K. G. rašo jo mėgstama akcentuoti tema, būtent,, reikalu susirūpinti prieaugliumi (90, 128 etc). Net kunigams nurodoma, kad jie „kovotų su priešgamtyiiu apsisaugojimu nuo apsivaisinimo ir tuo sulaikytų gyventojų prieauglio mažėjimą“ (35). Pačioje „A.-M.“ pradžioje (26) Dr. K. G. įdomiai samprotauja, kokiu būdu Hilferdingui atėjo galvon mintis patarti valdžiai spausdinti lietuvių knygas rusų raidėmis. Galbūt jis pats pasiūlė įvesti Veiverių seminarijoje ir Mariampolės gimnazijoje lietuvių kalbos pamokas.

Įdomu apie „Aušros“ žlugimą,. V. Pietaris aiškinęs, kad ji neišsilaikė dėl to, kad buvusi vedama „autokratiškai“. Dr. K. G. pastato klausimą, kodėl anuo metu turtingieji patriotai (Dr. J. Basan., inž. P. Vileišis, gal ir Dr. V. Pietaris) „nebuvo sumobilizavę savo kapitalų, kad „Aušrą“ nuo varžytinių išgelbėtų“ (45).

„A.-M.“ yra ir tikrai abejotinų dalykų: Joną Zilinskį Putinas laikąs „ne mažesniu už Maironį“ (55); Žemaitis Hriskevicius prieš šimtą metų išradęs lėktuvą (jau su gariniu motoru!) propeleriu, sparnais (273); 1905 Pilviškiuose vaikėzai taip suplėšę valsčiaus raštinės popierius, kad „Per 10 kilometrų aplink miestą per kelias dienas, kaip sniegu nusnigta, baltavo raštinės dokumentų skiauteliai“ (275) ir t.t.

Pereinant prie atsiminimų metodologinės pusės reikia pasakyti, kad juose nėra sistemos. Daug kas labai išmėtyta. Jau knygos pradžia medžiagos išblaškymu skaitytoją nemaloniai nuteikia. Labai daugeliu atvejų prie tų pačių klausimų grįžtama po du, tris ir daugiau kartų. Prisiminimas veja prisiminimą, vienas faktas kabina kitą,, ir taip vėl iš to gausaus atminties šaltinio kyla vėl iš naujo faktai ir vėl jie kartojasi... Jeigu atsiminimuose būtų buvę laikomasi griežtesnio plano, būtų jie ne pabira krūva, tiesa, vertingos, bet žalios medžiagos. Įsivaizduokime didelį svirną, kuriame gausaus derliaus grūdai, bet visi krūvom supilti ir sumaišyti. O tarp jų dar ir pelų pasitaiko! Išsirink, sakysim, iš tos krūvos sveikas vasarinius kviečius...

Atrodo, kad padalinimas metais čia net nebuvo reikalingas, nes vis tiek autorius metų varžtų niekur nesilaiko. Ar nebuvo galima prieiti prie kokios nors dalykinės sistemos? Kai kur bandyta tai daryti, bet, deja, pilnai nepravesta. Šiaip ar taip, jeigu kas ir paskubomis jieškos sau specialios medžiagos straipsniui ar paskaitai, turės daug skaityti, daug vartyti, kol išmėtytą medžiagą susirankios ir susigaudys. Jieškosi, sakysime, medžiagos apie „Varpo“ ir L.S. D.P. santykius, tai turėsi perskaityti vos ne visą knygą ir t.t. Šituo atžvilgiu jau daug lengviau galima orientuotis, pvz., M. Yčo ar Dr. V. Bartuškos memuaruose.

Be abejo, reikalą galima pataisyti, jei apdairus leidėjas, kuris šitam tomeliui davė tokį gerą popierių ir apskritai „A.-M.“ gana skoningai išleido, prie paskutiniojo tomo sudarys sąlygas išspausdinti ne tik vardų rodyklę, bet ir platų dalykinį registerį. Leidėjas (Patria) savo atliko be priekaištų, bet bendrovės „Mintys“ korektoriai galėjo būti rūpestingesni. Viena kita korektūros klaida neišvengiama ir jų čia nėra perdaug, bet pasitaiko angalviuose, pavardėse. Ar kiekvienas skaitytojas supras, pvz., kad 130 p. Vomirackis reiškia Vonsiackį. Pasitaiko, greičiausiai dėl korektūros kaltės ir nesuprantamų, bet svarbių sakinių (pvz., 130 p. 9 eil.); kas nemoka itališkai, gal būt ir nesupras „Lankau iš Zokristijos!“ (turi būti „Laukan...“, 227) ir t.t.

Nesunku greit pastebėti, kad Dr. Griniaus ,,A-“M.“ yra ir nereikalingų, dalykų,' tarp kurių vertingos pastabos kartais net blanksta. Yra nemaža pastabų, kurios gali būti naudingos tik vietinei, siaurai lokalinei istorijai. Bet yra ir tokių dalykų, kurių iš viso nereikėjo dėti. Čia turiu galvoje kai kuriuos anekdotus. Kas pažįsta garbųjį varpininką, gerai žino, kiek jis daug prisimena. Jo galva tikras aruodas įvairiausių praeities žinių. Bet ar viskas rašytina! Yra ten pora tikrai nedėtinų anekdotų-istorijėlių. Ar tuo pakelta ,,A.-M.“ vertė? Jeigu autorius iškentėjo nepakartojęs „tos biaurios antižydiškos dainos“ (197), tai galėjo nutylėti ir daugiau. Dabar kiekvienas pusinteligentis žino tiek daug įvairių anekdotų, kad galima nustebti ir šypsotis nebent dėl to, kad jie papasakoti šviesaus varpininko tokioje rimtoje knygoje. Ir keliose vietose vargu kas skaitydamas nekraipys galvos.

Baigiant, reikia pasakyti, kad Dr. K. G. yra perdėm faktų žmogus, tikras pozityvistas. Užtat čia daug daugiau praeities atsiminimų, negu savų samprotavimų ir minčių. Kartais labai norėtųsi, kad autorius papasakotų plačiau savo mintis apie laikus, kurie stovi jam 55-rių metų perspektyvoj, bet jis to nedaro, o rūpestingai rašo apie kokią Mariampolės ligoninę ir jos vedėją daktarą lenką Dr. Uscinskį (tiesa, tą tautinio atgimimo aplinką irgi naudinga pažintų), ar kokius pašalinius dalykus apie Maskvos med. prof. Zacharjiną (78) ir t.t. Girdėtos istorijos, pokalbiai, žinomi giminystės ryšiai, inventoriški faktai — štai tikroji „A.-M.“ medžiaga.

Pozityvistui faktai yra Išeinamasis taškas. O tie faktai jam tada turi reikšmės ir vertės, jeigu jie duoda pozityvios naudos. Pvz., „ne vien bažnytinis dalykas“ pasninkai, ir jie naudingi, nes „paliečia ir higieną bei šalies ekonomiką“. „Pasninko valgiuose pasilieka daugiau vitaminų“ (32). Kitos pasninkų reikšmės autorius nepamini. „Išpažintis turi gyvenimišką, pateisinimą. Nuodėmklausis, sukėlęs atgailą sutaiko nusikaltėlį su sąžine, sugrąžina ramų gyvenimą“ (286) ir t.t. Dr. K. G. nori visų tų dalykų kelti pozityvią prasmę. Kad, pvz., išpažintis — atgaila katalikų religijoj turi daug gilesnę prasmę, šiuo atveju nieko nesakoma. Svarbu, kad ji „sugrąžina ramų gyvenimą“.

Kad Katalikų Bažnyčia („k. bažnyčia“) „nesidarytų pašinu lietuvių tautos kūne, kuriuo ji buvo per kelis šimtus metų“ (35) Dr. K. G. paduoda septynis reikalavimus, kuriuos lietuvių tauta dabar gali iš Katalikų Bažnyčios reikalauti, „kad ji stengtųsi išlyginti istorines tautai padarytas skriaudas“. Deja, tiems reikalavimas išdėstyti čia nebeturime vietos įdomu tik, kad gyvu žodžiu garbusis varpininkas prieš pora metų tremtyje tais klausimais yra buvęs švelnesnis. Kai kurių dalykų nebeužtikau rašytuose „A—M“.“

Suvedant viską krūvon, reikia pasakyti, kad kiekvienas mūsų praeities mylėtojas skaitys Dr. K. Griniaus „Atsiminimus ir Mintis“ su dėkingumu. Juk autorius sunkiose tremties sąlygose sugebėjo tai vėl surašyti ir palikti ateičiai. Tad ypač tremtyje turime juos atsidėję skaityti.

Sehw. Gmund,

1948 m. birželio 3.