RELIGIJOS VAIDMUO MAŽOJOJE LIETUVOJE Spausdinti
Parašė JONAS PAUPERAS   
Mažosios Lietuvos lietuviai yra pamaldūs. Tai parodė ne tik parapijų gyvenimo statistika, bet tą faktą galėjo pastebėti kiekvienas, kuriam teko kiek arčiau pažinti to krašto žmones. Sekmadieniais galėjai matyti gausiais būriais pėsčius ir važiuotus vykstant į bažnytines pamaldas. Bet dar gausiau lietuvininkai lankė dvasiškus susirinkimus, kuriuose jų pačių broliai, pamaldūs artojai, vadinami Dievo žodžio sakytojai, jiems aiškino išganymo tiesas. Šie susirinkimai buvo vadinami surinkimais, nes tikima, kad žmonės Dievo žodžio klausyti susirenka ne savo noru, bet paraginti Dievo Dvasios. Surinkimai buvo krašto evangelikų bažnyčios siela, o patys surinkimininkai tipingiausi krašto gyventojai, vokiečių dažniausiai „langhaarigen Litauer“ vadinami. Jie nesišalino bažnyčios, bet buvo jos uoliausi rėmėjai. Žodžio sakytojai savo įtaka stipriai veikė kunigus, kurie, didele dalimi būdami kitataučiai, vis dėlto turėjo prisitaikinti prie to krašto žmonių maldingumo tradicijų. Kaip Suomių kaimuose pačių ūkininkų, laikomos pamaldos išauklėjo kultūringą, dorą ir didelio sąžiningumo kaimiečių sluogsnį, taip Mažojoj Lietuvoj surinkimai atitinkamai formavo to krašto ūkininkų daugumą – lietuvius. Apie 1930 metus Klaipėdos krašte lietuvių kalba surinkimus laikančių sakytojų skaičius siekė apie 70. Adventų, Kalėdų švenčių ir Užgavėnių metu iki Sekminių tuomet krašte buvo laikoma apie 300 surinkimų kas savaitę. Dėl to suprantama, jog pati surinkimų įtaka buvo didelė. 19 amžiuje nei laikraščiai, nei organizacijos neturėjo tokios didelės įtakos į krašto žmones, kaip surinkimai. Galima drąsiai tvirtinti, kad ne kiti kurie veiksniai, o dvasiškieji surinkimai išlaikė Mažosios Lietuvos gyventojų lietuviškumą. Kur išnyko surinkimai, ten išnyko lietuviškumas. Surinkimai Mažojoj Lietuvoj veikė daugiau kaip 200 metų, iki nacių valdžios įsakymu 1939 m. jie buvo uždrausti. Vienas to įsakymo nepaklausęs sakytojas Kopūstas buvo patalpintas ir nužudytas koncentracijos stovykloje. Nacių kalėjimuose buvo laikoma visa eilė sakytojų, kurie bandė Dievo labiau negu žmonių klausyti.

Bet iš kur ir kaip kilo Mažojoj Lietuvoj surinkimai? Kol lietuviams Prūsų Lietuvoj Evangelija buvo skelbiama svetima kalba, tol jų širdys nebuvo uždegtos, tol jie garbindavo kaukus ir atnašaudavo vėlėms aukas. Bet kai tik pradėjo tėvų kalba jiems skelbiamą Dievo žodį geriau suprasti, tuoj jį pamilo visu savo lietuvišku nuoširdumu. Tada iš lėto pradėjo formuotis pats Mažosios Lietuvos lietuvio tipas: religingas, blaivus, taupus, konservatyvių pažiūrų žmogus. Ilgainiui religingumui stiprėti padėjo gausūs religiniai raštai. Salia 1547 m. M. Mažvydo išleistojo katekizmo, 1735 m. buvo išleistas Jono Bretkūno verstasis Šventasis Raštas, o 1722 m. ir Lysiaus katekizmas. Vėliau buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti žymiųjų pietistų raštai. Prof. V. Biržiška Rašytojų Kalendoriuje iki 1750 m. Mažojoj Lietuvoje rašiusių lietuvių kalba, daugiausia religinius raštus, yra sužymėjęs arti pusantro šimto autorių. Stiprios įtakos į lietuvius darė ryšiai su Čekų maldingaisiais broliais. Su jais tokius ryšius palaikė kun. Adomas Pridrikis Šimelpenigis, Popelkių parapijos lietuvių klebonas. Lietuvius į religingumą taip pat labai skatino 1732 m. Rytų Prūsuose apgyvendinti zalcburgiečiai. Kun. A. P. Šimelpenigis, sakytojas Grencas, broliai Jurkšaiciai, mok. Mertikaitis ir sakytojas Jurkūnas buvo pirmieji ir žymiausi surinkimų kūrėjai. Lietuviai užsidegė karštu religingumu, kai jiems Dievo žodį ėmė skelbti jų pačių tautiečiai jų kalba ir jiems atitinkamu būdu. Atsirado savų giesmių ir originalių melodijų kūrėjų. Klimkus Grigolaitis, miręs 1825 m. Priekulės parapijoj sukūrė 12 liaupsės giesmių, kurias, kaip pasakojama, girdėjęs ekstazėje būdamas angelus giedant, ir vėliau jas tik surašęs. Daugiausia giesmių surašė Kristijonas Demkis, broliai Jurkšaiciai, Jokūbas Kvandtas, kun. A. P. Šimelpenigis III, kun. Ostermejeris ir mok. Mertikaitis. Mažvydas išleido pirmąsias giesmes. Vėliau jo išleistasis giesmynas buvo vis turtinamas. Šalia šio giesmyno, vadinamo ,,Pagerintos Giesmių Knygos“, surinkimų žmonės turėjo dar kitą giesmyną. Tai „psalminės“. Jame daug originaliai sukurtų giesmių su savomis lietuviškomis melodijomis. Tuo surinkimai nusipelnė lietuvių kultūrai.

Pats surinkimų vaidmuo kultūros srityje nėra žymus, bet gilus. Mažojoj Lietuvoj nebuvo tokios dvasinės krizės ir sukrėtimų kokių pergyveno kiti kraštai.
 
Surinkimininkai, melsdamies iš „Rojaus Darželio“ maldaknygės, savo dvasią apsaugojo lyg ramumo kupinam rojuje. Kiti jieškojo, blaškėsi, kovojo; to jie tyliai saugojo, ką buvo paveldėję iš savo tėvų. Vokiečių valdžios įstaigos, kariuomenėje praleisti metai, žinoma, šiek tiek veikė vokiškumui palankiai. Bet kas liko ūkininku, tuo pačiu daugiau ar mažiau buvo įtrauktas į surinkimų judėjimą, liko konservatyvus ir priešingas moderne į ančio gyvenimo įtakoms. Surinkimo žmonės smerkė šokius, dainas, rūkymą, svaigiųjų gėralų vartojimą ir puošnumą. Surinkimininkai, būdami taupūs1 ilgainiui sudarė lyg ir tam tikrą religingų, turtingų ūkininkų „kastą“. Tad vokiečiai kolonistai, patys būdami mažažemiai, bet taip gi ir dvarininkai dėl savo ištaigingo gyvenimo į surinkimininkus turėjo menkos įtakos. Saugodami senąsias religines tradicijas, senuosius papročius ir tikėjimo vertybes, jie daug nusipelnė lietuviškumui. Jie lietuviškumo saugotojai Lietuvos vakaruose. Išlaikė tuo, jog tėvų kalba meldėsi, Dievą garbino, mokė branginti „būrišką“ (lietuvišką) aprėdą, parūpino religinių raštų lietuvių kalba, sukūrė daug giesmių ir melodijų ir palaikė žmonėse gyvas lietuviškas giesmes. Mažoji Lietuva amžių eigoje pergyveno daug audrų, bet lietuvninks, kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, atlaikė tas audras į nes jo širdis buvo sutvirtinta Dievo žodžio. Ar jų ainiai taip ištvermingai atlaikys dabarties sūkuringas audras?


Nidos kapai