KLAIPĖDOS KRAŠTO ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA Spausdinti
Parašė Dr. NORMANTAS   
1920 m. sausio m. 10 d. įvyko Klaipėdos, krašto atskyrimas nuo Vokietijos, Vyriausią valdžią perėmė generolas Odry, o vėliau vyriausias komisaras Petisnė. Kraštui valdyti buvo sudaryta Steputaičio direktorija, kuri išbuvo ligi krašto prijungimo prie Lietuvos.

Šitai direktorijai bevaldant, krašte pamažu susidarė aiškus nepasitenkinimas, jog buvo galima laukti bombos sprogstant, kaip tuomet sakydavo. Iš kitos pusės buvo galima laukti, kad Antantes valstybių sprendimas dėl Klaipėdos krašto priklausomybės gali neatitikti gyventojų norui ir valstybės reikalui. Dėl šitų priežasčių patriarchas Jankus, sušaukė Mažosios Lietuvos gelbėjimo Komitetą Šilutėj, kuris 1923 m. sausio m. 9 d. paskelbė manifestą į visus krašto gyventojus, kuriame buvo išdėstytas reikalingumas, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Remiamasi, kad Klaipėda ir visas kraštas nuo seniausių laikų lietuvių apgyventas ir kad ekonomiškai jis priklauso prie Lietuvos.
Ligi tol valdžiusi Steputaičio direktorija buvo paskelbta atšaukta ir sudaryta nauja, Erdmono Simonaičio vadovaujama, vadinama sukilėlių direktorija, į kurią įėjo nariais Reizgys ir Toleikis. Vėliau, direktorijai iš Šilutės į Klaipėdą persikėlus, į ją dar įėjo dr. Gaigalaitis ir Kristupas Lekšas.

Sausio m. 15 d. kapituliavo prancūzų okupacinė kariuomenė. Steputaitis ir kiti pasižymėję politikai pabėgo į Dancigą.

Kad apramintų aliantus, Simonaitis su savo direktorija atsistatydino ir užleido vietą naujai, Viktoro Gailiaus direktorijai. Šitai teko daug darbo nudirbti, reikėjo visą administraciją pritaikyti naujoms aplinkybėms, teko daug sunkumų nugalėti.

Pažymėtinas 1924/25 m. bažnyčios konfliktas, kuris iškilo užsimojus Klaipėdos krašto bažnyčią padaryti savarankiška, ją atskirti nuo Vokietijos. Daug triukšmo kilo krašte ir daug vaidų. Įvyko peštynės prie Vyžių bažnyčios, kai pasamdyti mušeikos neleido įeiti bažnyčion valdžios atstovams ir įvedamam naujam kunigui. Buvo išlaužti net bažnyčios vartai. Ginčas baigėsi direktorijos, ir vyriausybės pralaimėjimu. Bažnyčia ir toliau liko priklausoma nuo užsienio.

Sekančiuose metuose buvo mažiau nesusipratimų, kraštas pamažu pradėjo įaugti į bendra valstybę. Buvo atlikta daug kūrybinio darbo. Bet šitą raidą pradėjo ardyti iš Vokietijos atnešta nacionalsocialistinė propaganda. Visi vėlesni politiniai nesusipratimai ir įvykiai sukelti buvo šitos naujosios srovės. O to meto gubernatoriai buvo Budrys, Žilius ir Zaikauskas.

1929 m. lapkričio m. 2a d. gubernatorium buvo paskirtas Antanas Merkys. 1931 m. sausio m. 13 d. gubernatorius Merkys sudarė naują direktoriją iš Otto Boettcherio, Puodžiaus ir Žygaudo, kurios veikla pažymėtina tuo, jog jos, metu iškilo anas didysis politinis skandalas, kuris sujaudino Tautų Sąjungą ir kitas su ja surištas įstaigas. Direktorijos pirmininkas Boettcneris, be Lietuvos vyriausybės žinios, vyko slaptai į Berlyną ir ten vedė įvairias derybas. Gubernatorius,, apie tai sužinojęs, griežtai pasmerkė jo veikimą ir pareikalavo ateity nuo tokių žygių susilaikyti. Direktorijai šito reikalavimo nepaisant, gubernatorius 1932 m. vasario m. 6 d. raštų atšaukė Boettcherį iš direktorijos pirmininko vietos ir įsakė perduoti direktorijos reikalus patarėjui Jonui Tolišiui.

Kai Boettcberis atsisakė geruoju apleisti savo vietą, gubernatorius turėjo pavartoti jėgą. Ryšium su tuo III-čiojo Reicho iniciatyva iškilo garsioji Boettcherio byla, kuri baigėsi 19132 m. rugpjūčio m. 11 d. Haagos tarptautinio tribunolo sprendimu. Teismas nusprendė, kad Boettcherio atšaukimas, žiūrint į tas aplinkybes, kuriomis jis įvyko, buvo teisėtas.

Dar Boettcherio bylai tebeeinant, 1932 m. kovo m. 2 d. buvo paskirtas pirmininku Simaitis, kuris pasikvietė nariais Tolišių, Toleikį ir dr. Vongehrą, o nuo kovo m. 14 d. Tolišių, O. Kadgyną ir Martyną Reizgį, Kovo m. 22 d. Merkys paleido krašto seimelį ir paskyrė naujus rinkimus gegužės m. 4 d. Rinkimai betgi neatnešė žymesnių pasikeitimų. Politinių jėgų santykis liko tas pats. Gegužės m. 19 d. valstybės prezidento aktu Merkys buvo atleistas iš pareigų. Jo vieton paskirtas pasiuntinys Gylys. Šis pagal rinkimų davinius paskyrė direktorijos pirmininku buvusį vokiečių karininką dr. Ottomar Schreiberį, kuris nariais pasikvietė Žygaudą ir Valgahną.

Dr. Schreiberio laikotarpis pažymėtinas tuo, jog Klaipėdos kraštan pradėjo veržtis hitlerizmas. Dr. Neumano ir kunigo barono Sasso organizuojamos partijos rėmėsi grynai nacionalsocialistine ideologija ir veikė Vokietijoj išmėgintais metodais. Visoj valstybėj dėl šitų įvykių kilo rimtas susirūpinimas.

1933 m. lapkričio m. 18 d. buvo atleistas Vytautas Gylys ir jo vieton paskirtas dr. Jonas Navakas. Sis atšaukė 1934 m. birželio m. 28 d. pirmininką dr. Schreiberį ir jo vieton paskyrė Martyną Reizgį, nariais – ūkininką Žvilių ir techniką Jonušaitį.

Ryšium su šitais įvykiais, III-čiojo Reicho rūpesčiu, prieita prie pakartotinų signatarų demaršų Kaune. Paskelbus Vokietijai ūkinį karą Lietuvai, labai juntamai pasireiškė žemės ūkio krizė Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje. Dėl to, ir negaudamas tinkamos vidaus paramos, Reizgys gruodžio m. 1 d. atsistatydino. Jo vieton buvo paskirtas Jurgis Brūvelaitis, nariais: dr. Anysas, Grigaitis ir Butkeraitis. Šita direktorija valdė beveiK metus ir pervedė krašto ūkį per sunkųjį krizės metą.
Pažymėtina gubernatoriaus. Navako kova su krašto seimelio dauguma, kuri atsisakė bendradarbiauti su Brūvelaičio direktorija. Tada buvo prieita prie didžiojo triukšmo seimely, kuris, nesusirinkus kvorumui, nebuvo atidarytas. šitame skandale ypatingai pasižymėjo Šilutės smuklininkas Bingau.
1935 m. balandžio m. 4. d. NavaKas buvo atšauktas, o jo vieton paskirtas Vladas Kurkauskas Gegužės m. 4 d. jis paskelbė IV seimelio kadenciją pasibaigus ir paskyrė naujus rinkimus rugsėjo m. 29 d. Ir šitie rinkimai nedavė politinių partijų jėgų pasikeitimo. Lapkričio m. 6 d. susirinko naujas seimelis, o lapkričio m. 30 d. gubernatorius Kurkauskas paskyrė direktorijos pirmininku ūkininką Augustą Baldžių iš Petreliu, kuris pasikvietė nariais Zygaudą, pirklį Behtkė ir tarnautoją Suhrau. Tų pačių metų vasarą pažymėtina Neumano byla Kaune, kurioj Neumanas ir jo bendrininkai buvo nubausti kalėjimu.
Išrinkus Kurkauską atstovu į Lietuvos seimą, jis 1936 m. spalių m. 15 d. atsistatydino. Jo vieton buvo paskirtas Kauno vyr. notaras Juras Kubilius. Jo valdymas pažymėtinas kaip politinio nurimimo ir ekonominio pakilimo laikotarpis. Tik paskutinį pusmetį padėtis pasikeitė, kai Reichas žengė prie Klaipėdos krašto likvidavimo. 1938 m. spalių m. l d., apkarpius Čechoslovakiją, Hitlerio spaudimas į Vyriausybę tiek padidėjo, jog lapkričio m. 1 d. buvo atšauktas ir Klaipėdos Krašte veikęs karo stovis.

Paskutinieji rinkimai ėjo visiškai Berlyno pavyzdžiu. Buvo pastatytas vienas vokiečių partijos sąrašas su neseniai iš kalėjimo grįžusiu dr. Neumanu priešaky. Buvo panaudoti visi III-jame Reiche išmėginti propagandos ir rinkimų metodai: teroras, grasinimai ir net politiniai žudymai. Jų dėka Neumano sąrašas surinko 24 iš 29 atstovų.
1938 m. gruodžio m. 13 d. buvo atšauktas gubernatorius Kubilius ir jų vieton paskirtas klaipėdiškis Viktoras Gailius. Ryšium su rinkimų išdava atsistatydino Baldžiaus direktorija. Jo vieton buvo paskirtas Bertulaitis, aiškaus nacionalsocialistinio nusistatymo asmuo. (Pažymėtina, kad Naujų Metų proga Bertulaitis atvyko gubernaturon rudu švarku apsirengęs.) Paskutinės lietuvių teisės buvo panaikintos. Visa krašto tvarka laikėsi tik iš inercijos.

III-čiasis Reichas ėjo greitais žingsniais prie paskutiniojo punkto-likvidavimo. Lietuvos užsienių reikalų ministeriui Urbšiui, grįžtant iš Romos Kaunan, visai nelauktai Berlyne buvo įteiktas ultimatumas grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė, nerasdama tuomet jokios paramos pas Vakarų demokratijas, 1939 m. kovo m. 22 d. sutartimi išsižadėjo suverenumo Klaipėdos krašte.

Vos sutartį paskelbus, Klaipėdos miesto stogus grandė vokiečių lėktuvai. Tą pačią dieną nepaprastai stipriai ginkluotos kariuomenės dalys ir ilgos šarvuočių virtinės užėmė Klaipėdos kraštą.