GILĖS PILIS PRIE MITUVOS Spausdinti
Parašė Pranas Puronas   
Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama apie 4500 archeologinių paminklų, tarp kurių yra arti 900 piliakalnių ar vadinamų pilių vietų. Tyrinėjimai vykdomi, atrodo, gana lėtai. Prieš dešimt metų atkreipiau Mokslų Akademijos Istorijos instituto dėmesį į mano gimtinių Gindvilių kaimo (5 km nuo Skapiškio ir 12 km nuo Kupiškio) Piliakalnį. Bet ir po dešimties metų čia kaimo archeologiniai paminklai, kaip buvo pranešta, "artimiausiu laiku nenumatomi tyrinėti,\ O reikėtų juos nedelsiant ištirti, nes pagal vietos žmonėse įsitvirtinusią tradiciją čia buvusi paties karaliaus Mindaugo laikų pilis.

Pilis stovėjo ant dešinio Mituvos kranto. Mituva, kairysis Lėvens intakas, ne ilga (21 km), bet buvusi gan vandeninga upė. Pilis stovėjo Gindvilių kaimo laukuose ant Piliakalnio. Ties pilimi abu Mituvos krantai įvairiai sutvirtinti. Nuo pilies iki Lėvens, palei dešinį Mituvos krantą, ėjo akmenų mūrytas volas, kurio liekanos vietomis dar ir dabar galima atsekti. Toks pat volas ėjo ir palei Lėvens kairįjį krantą, nuo Mituvos įtekėjimo aukštyn. Panašiais volais buvo išraižyta plati apylinkė. Ties pilimi upė daro kilpą, sąsmaukoje upė buvo sujungta perkasu, iš kilpos buvo padaryta sala. Nuo perkaso per salą yra požeminiai takai, kurie upės apačia išeina į kitą krantą. Kiek aukščiau nuo takų yra brasta, kurios apsaugai kairiajame upės krante buvo sargybų pastatas, aplink apvestas akmenų mūrytu volu (to pastato pamatų liekanos mano jaunystės laikais aiškiai buvo matomos). Kad žmonės, atėję požeminiais takais ar persikėlę per brastą, galėtų patekti į pilį, per perkasą buvo padarytas pakeliamas tiltas, kurio liekanos išsilaikė iki 1863 m. sukilimo. Kiek žemiau pilies upė yra užtvenkta didžiule akmenų mūryta siena, kurios aukštis tėkmėje apie 10 metrų, plotis
— greta du raiteliai gali joti. Dešiniajame upės krante užtvanka sujungta su bendra gynimosi siena, o kairiajame krante užtvankos gale stovėjo sargybų sutvirtinimai. XIX a. antroj pusėj Gindvilių kaimas ant tų sutvirtinimų pamatų pasistatė vandens malūną.
Vaikystėj esu girdėjęs iš 1863 m. sukilėlio Šviežiko (Purono — kaime buvo penki ūkininkai Puronai, bet nė vieno nevadino pavarde, o visus tik pravardėmis), kad tai buvusi baisioji pilis, kurioj savi savus išpiovė — nužudė karalių ir du jo sūnus 'likęs gyvas tik trečiasis, kuris buvęs išvykęs kažkur toli į gudus). Tas pats Šviežikas prisiminė, kad volai, kurie eina visu paupiu, anksčiau buvo daug aukštesni (nors ir tada per juos gyvuliai neperlipdavo), bet iš valdžios atėjęs įsakymas tuos volus nugriauti; daug metų žmonės griovę tuos volus, kol vėliau valdžia uždraudė toliau griauti. O to pakeliamo tilto, kuris buvo per perkasą, Šviežiko atsiminimu, dar stovėjo trys stulpai. Kai tada vaikai buvome pradėję žaisti prie požeminių takų angų, kurios buvo kiek apgriautos, Šviežikas paliepė vyresniesiems neleisti mums ten žaisti, nes galime įkristi — požeminiai takai esą pilni vandens. Seniau takai buvę sausi ir jais buvę galima pereiti į kitą upės pusę, ir po "Palščios" metų (taip 1863 metų sukilimą kaime vadino) trys sukilėliai (du mūsų kaimo ir vienas nuo Šimonių) juose ilgai gyveno, kol apie juos sužinoję Narbutų rus-kiai ir pranešę valdžiai. Valdžia atsiuntusi daug kareivių, kurie tuose takuose sukilėlius suradę, sumušę iki sąmonės netekimo, sumetę į vežimą ir išvežę. Namo jie negrįžo. Su suimtaisiais išvažiavo tik dalis kareivių, kiti pasilikę dirbo kelias savaites, kol prakasė skyles į požeminius takus ir prileido juos pilnus vandens. Užtai takai ir dabar pilni vandens.

Pačios pilies liekanų nebesimato, tik upės krantas ties ta vieta nuo pat dugno iki viršaus išmūrytas akmenimis. Pilies vietovė slepia daug paslapčių; kartą ant Piliakalnio, Vyčino rėžyje, buvo įkritusi žemė, pakasę giliau rado išmūrytą rūsį ir jame du karstus; karstai buvo rasti atidengti ir, matyt, apiplėšti, vyrai tuos karstus uždengė ir vėl žemę sulygino.

Gindvilių kaimo laukuose yra ir labai senos kapinės,svadinamos Kapeliais, atsimenu. Seni žmonės kalbėdavo, kad Kapeliai esą labai senos kapinės, nes jose dar buvę laidojami ir pagonys, ir pirmieji krikščionys. Nors Kapeliai yra daug didesni už kaimo kapus, bet vadinami mažybiniu vardu. Mažybinio vardo atsiradimo istoriją tokia. Ten buvę dideli ir labai gražūs pilies kapai su daug brangių paminklų. Bet kartą atvažiavę kareiviai brangiuosius paminklus išsivežę, o kitus sudaužę ir suvertę į duobes. Suvertę į griovius ir tris kapų mūro tvoras, palikę tik šiaurinį šoną, už kurio užtverę šitus daug mažesnius kapus žmonėms laidoti. Buvusius kapus sulyginę su žeme. Kadangi naujai užtverti kapai buvo daug mažesni už buvusius pilies kapus, tai žmonės juos ir pavadinę Kapeliais.

Iki nepriklausomos Lietuvos atstatymo Kapeliai taip atrodė. Trys šonai — vakarinis, šiaurinis ir rytinis — buvo sukrauti iš įvairaus dydžio akmenų, bet nesumūryti; todėl vietomis buvo išgriuvę ir ganant reikėdavo saugoti, kad kiaulės neužeitų "melstis". Pietinio šono mūras buvo aukštesnis ir ilgesnis, prasikišęs į abi puses po kelis žingsnius, sumūrytas iš dailiai skaldytų akmenų. Nuo kaimo pusės vakariniame šone buvo pavirtę, bet gana stilingi mediniai vartai. Nuo vartų skersai kapus ėjo baigęs užaugti griovys, dalindamas kapus į dvi dalis. Dešinėje pusėje griovio (žiūrint nuo vartų) buvo daug senų pavirtusių ir visai išvirtusių kryžių. Kairėj pusėj kryžių nebuvo, ten stovėjo keli ketvirtainiški ąžuoliniai stulpai. Daug tokių stulpų buvo išvirtusių ir apaugusių samanomis ir žole.

Kada pilies kapai buvo taip žiauriai išniekinti ir kada Kapeliuose pradėjo laidoti, galėtų pasakyti archeologai, ištyrę tas vietas.
Pranas Puronas