MENO ENTUZIASTAS IF FILOSOFAS Spausdinti
Parašė S. Goštautas   
Feliksas Jucevičius: MENAS SPALVŲ IR FORMŲ ŽAISME. Išleista Šv. Kazimiero Parapijos Montrealyje parapiečių lėšomis. Spaudė Immaculata spaustuvė, Put-nam, Connecticut, 1975. 240 psl.

Knygų meno klausimais lietuvių kalba leidžiama labai nedaug, bet ir tos nepasižymi originalumu. Dabar Lietuvoj leidžiamos santraukos meno temomis, kaip L. Šepečio Modernizmo metmenys (Vilnius, 1967), J. Jurginio Lietuvos meno istorijos bruožai (Vilnius, 1960), arba geros meno monografijos, kaip Vlado Drėmos P. Smuglevičius (Vilnius, Vaga, 1973) ar P. Galaunės straipsnių rinkinys Dailės ir kultūros baruose (Vilnius, Vaga, 1970) ir t.t. Bet knygų apie meną bendrai, arba apie meno filosofiją, galime tvirtinti, visiškai nėra. Pasaulinio masto meno istorikas Jurgis Baltrušaitis ir Senosios Lietuvos meno istorikas Povilas Rėklaitis užsiima meno istorija pilna žodžio prasme. Vardan teisybės reikia pripažinti, kad niekas iš lietuvių tarpo nėra tiek daug pasitarnavęs iškasant nežinomus Lietuvos dailininkus kaip Rėklaitis. Jo įnašas į XVI-XIX a. meno tyrinėjimus yra iki šiol vienintelis. Tremties lietuvių tarpe meno veikalų labai pasigendame. Bendrų, be meno filosofijos ar istorijos polė kio, monografijų pas mus netrūksta, bet tai knygos ar albumai, kurių tikslas konkrečiai pristatyti dailininką be pretenzijų į meno filosofiją.

Pasirodžius Felikso Jucevičiaus knygai "Menas spalvų ir formų žais-me", ta spraga, nors šiam kartui, liks kukliai užpildyta. Kukliai — daugiau dėl jos formato, negu turinio, nes, jeigu ši knyga būtų išėjus, kaip dažnai panašios knygos pasirodo, su iliustracijom ir kietais viršeliais, ji būtų sukėlusi stipresnį įspūdį.

Jucevičiaus gan stambus (240 psl.) veikalas yra bandymas pateikti meno mėgėjui (kaip jis sako) eilę apmąstymų apie meną ir jo reikšmę mūsų gyvenime. Tai gan aukštas užmojis, prie kurio autorius prieina kukliai, nors ir ne su mėgėjišku žinių kroviniu. Suskirstytas į aštuonias dalis, veikalas bando paveikti skaitytoją ta didžiąja meno paslaptim, kurią pats autorius yra pergyvenęs. Jucevičius — retas meno mylėtojas mūsų tarpe, skaitęs ir matęs daugiau knygų ir muziejų, negu eilinis lietuvis inteligentas drįstų prisipažinti. To triūso vaisius — ši knyga: puiki meno istorijos ir estetikos santrauka nuo klasikinių laikų iki pačių naujausių avangardistų, neaplenkianti nė lietuvių meno, apie kurį jis tik nedrąsiai prasitaria, matyt, vengdamas nereikalingos polemikos.

F. Jucevičiaus pagrindinės versmės šiai knygai rašyti, atrodo, buvo Andrė Malreaux, Les voix du si-lence, Baudelairo veikalai apie meną, Ortega y Gasset, Cėzanno Corres-pondence ir Georgės Rouault. Aišku, negalima užmiršti tomistinės filosofijos ir Plotino grožio bei gėrio teorijos. Pagal autoriaus teigimą, religija ir menas, gėris ir menas, grožis ir menas, geras skonis ir menas yra taip glaudžiai žmonijos istorijoj susiję, kad iki pat moderniųjų laikų nėra lengva juos išskirti. Todėl, skaitydamas šią knygą kiekvienas ras minčių ir apie religiją, ir apie meną, nes pagaliau muziejus yra šventykla, kur meno kalba yra išsakyta visa, ką žmonija galvojo apie Dievą ir jo ryšį su mumis. Nenuostabu tad, kad net ateistinis muziejus, vienas iš dabartinės Lietuvos paradoksų, byloja apie Lietuvos religijos istoriją.

Grįžtant prie F. Jucevičiaus knygos, reikia pastebėti, kad, nors tai teologo darbas, bet jo akiratis yra platus. Autorius prieina prie meno klausimų kaip filosofas, kuris viskuo stebisi ir viskam ieško atsakymo. Bet jis, žinodamas savo uždavinio sunkumus, daugiausia pasitenkina įprastais klausimais, kurie daugeliu atvejų palengvina ir atsakymus.

Knygą galima būtų suskirstyti į dvi dalis: grynai teoretinė - filosofinė— pirmi keturi skirsniai, ir daugiau autoriaus asmeniški samprotavimai
— keturi paskutinieji skirsniai. Iš jų ypatingo dėmesio verti V ir VII. Liudo Vasario (iš "Altorių šešėly") estetinė interpretacija apie meną ir gamtą yra gan originalus peržiūrėjimas senos temos šviežiomis akimis. VII dalis, liečianti El Greco ir Goya, yra pati konkrečiausia ir geriausiai išvystyta visoj knygoj. Be abejo, autorius enmažai laiko praleido Tolede far bendrai Ispanijoj, susipažindamas su jos žmonėmis ir jų kūrėjais. Jis atrodo ne tik apie tuos dailininkus daug skaitęs, bet ir atidžiai juos išmąstęs.

Baigiant reikia pastebėti, kad ši knyga rašyta mėgėjo mėgėjams. Tai nereiškia jos nuvertinimo, bet tik pripažinimą tikros funkcijos. Neturint meno filosofijos ir estetikos liečiančių veikalų, ši nepretenzinga, bet pilna gilių minčių knyga užpildo spragą mūsų meno literatūroj. Autoriaus nuomonė nedrąsi, bet aiški ir logiška, paremta amžių patirtimi. Ji galop nėra vien tik Jucevičiaus meno interpretacija, bet studija, skirta lietuvių visuomenėj didėjančiam meno mėgėjų būriui.
S. Goštautas