TARP ŠIENO PRADALGIŲ Spausdinti
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Už klėties auga vyšnių ir obelų sodas, o už jo, prie pat medinės tvoros, baltuoja trys beržai.
Vyšnios dar neprinokusios, bet strazdai jau prakando kelias pačioje viršūnėje.
Zuzana stovi įsispraudusi tarp beržų, glosto i tošį ir žiūri į vieškelį.
Pievomis vinguriuoja upelio vaga, dabar sausa. O pavasariais, kai tirpsta sniegai, lankos liūliuoja, lyg ežerai.

Kai vanduo nusenka ir išdžiūsta, žolė ten želia ešli ir aukšta.
Zuzanėlė galvoja, kaip pernai viena sau ji ten vartė pradalges.
Buvo smagi popietė, ir ji daužė, net šienas tiško.
Mergaitė mėgo kruopštis viena. Izabeliukė ir Teklė, dvi jos seserys, buvo dailios ir linksmos, o trys broliai — lyg tie beržai.

Maža ir ji buvo daili. Bet kai nusirito nuo kviečių vežimo, būdama devynių metų, ir atsitrenkė į akmenį, užšoko kupra, ir nusviro kairysis petys. Ji nė į vakarėlius nebėgioja, kai seserys ir broliai ten siaučia ligi gaigystės. Net ir bažnyčioje Zuzanėlė susigūžia kur tamsesnėje kertėje ir meldžiasi Dievuliui, kad augina ir gyvą ją laiko. Iš tikrųjų, jeigu ne tas kritimas, ko jai betruktų! Dabar nė bernai nemirktelia, o piemenys net juokiasi . . . Aha, našlys Andrius Totorius buvo ją bešnekinąs, kartą medaus atnešė iš savo avilių ir paskui vėl kalbino, susistabdęs už linų lauko. Bet ji tik sukleketavo ir nustriuok-sėjo prunkšdama, — toks senas, apdribusiais žandais, o nosis — lyg straublys! Jau geriau pas tėtį pradalges daužyti ar karves melžti. Gi mama ją myli ir kenčia, kad ji kupriuke. Aną dieną, susigraudinus, išbėgo į kiemą ir, apsikabinusi svirtį, raudojo. Taip ji mylėjo savo dukrą.
Kiek tiktai gali Zuzana atsiminti, gražiausia buvo pernai ta popietė prie vieškelio.
Kas ėjo, buvo jau nuėję, kas važiavo — nuvažiavę. Smagu jai buvo, kad aplinkui nieko nėra. Laukai tušti, tik Stoškaus karvės snaudė po ąžuolu, ir dangus tuščias — nė vieno debesėlio. Ir labai aukštai, kad tu jo nematei, trileno vyturys.
Ji tyčia išėjo į laukus, kada visi grįžę pietų ar suvirtę snaudžia sode tarp obelų. Gali tu sau tada niūniuoti, žiūrėti į mėlyną girią ar guostis. Gali ir pasvajoti. Štai ji, tokia guvi, šoka vakarėlyje, o vaikinai plėšosi dėl jos. Arba ji išeina į vieškelį ir keliauja į tokį kraštą, už kurį jau niekur nėra gražesnio.

Taigi, pernai, kai ji daužė pradalges, toli. kur sukasi kelias, pasirodė žmogus. Iš pradžių tu negalėjai įžvelgti jo veido. Paskui, kai ji vėl pakėlė akis, net nusmelkė: vyras žengė linksmai, švytruodamas lazda, išspirdamas dulkes, studento kepurę užvertęs ant pakaušio.
Zuzana aprimo: negi toks mokytas žmogus ims ir prakalbins ją!
Ir štai balsas:
— Padėk, Diev, mergyte!
Ji krūptelėjo ir taip susimaišė, kad žadas užkrito.
— Ar nepavargot? Žodžiai buvo švelnūs ir geri.
Tada ji išsitiesė nuo pradalgės, prie kurios buvo nulinkusi, ir tarė vaikinui, abiem rankom įsitvėrusi grėblį:
— Ką čia pailsi . . .
— O iš kurių namų būsit?
— Va, tenai.
Ir ji numojo ranka į tėviškę, apaugusią gluosniais.
Paskui paklausė:
— O ponaitis ar iš toli?
— Nuo Alksnėnų. Einu pas tetą už girios.
— Ką tenai veiksit?
— Žodžius rinksiu.
— Ką?
— Žodžius rinksiu.
— Kaip tai — ar ponas šnekėti nemokat?
— Tiek tai moku. Matai, mes klausomės, kaip žmonės kalba, ir užsirašome. Paskui į žodyną dedam. Pagalvok, bus storiausia knyga — visi Lietuvos žodžiai. O tu: ar girdėjai kada žodį
— eglytas?
— Na, tai tau! Girdėjau, kaipgi negirdėsiu
— mamytė tokius raštus audžia.
— Pasakyk: kaip kirtis?

H. J. Zmuidzinienė: Laumės mėnesienoj

Laumės mėnesienoj

Mergina skėstelėjo rankomis, sumišusi.
— Nežinau, ko norit, — paraudo ji. — Ką reiškia kirsti?
Studentas ramiai ir kantriai aiškino, kas yra kirtis: taip, kaip tu žodį pasakai. Zuzana pakartojo: eglytas.
Tai išgirdęs, jis išsiėmė knygutę ir užžymėjo.
— Va, — paskui jis parodė mergaitei užrašą.
— O kam tą kyliuką uždėjote ant y, lyg kokį kapliuką? — pasiteiravo ji, kraipydama galva.
— Tai ir yra kirtis.
— O! — nusistebėjo jinai.
Studentas dar norėjo žinoti, ar apylinkėje negyvena pasakorių, dainininkių, senų bobulių, žavėtojų.
— Ne, raganų čia nėra, — tvirtai atsakė Zuzana. — O Tiškevičių teta tuoj bus šimto metų, bet pati nueina į bažnyčią. Ir balandas iš daržo išravi. Pasakų ir tokių juokingų pamokslų daugiausia žino Šutrikų Mamertas. Užsilipa ant statinės ar ant kelmo ir drožia apie malūną su devyniais krumpliais ir to malūno palėpėje užkištus leistrus su pranašystėm. Kartais juokas, kartais baimė besiklausant. O dainuojant niekas neperrėks Kriščiūnų Onos. Nuo ryto ligi vakaro skamba kaip Didvyžių varpas per švento Domininko atlaidus.

— Hm, reikės aplankyti, — galvojo garsiai vaikinas.
Tylėdamas, jis valandžiukę žiūrėjo į jos akis. Mėlynas ir geras buvo jo žvilgsnis.
"O mano akys rainos, kaip katino", toptelėjo mergaitei.
— Tai liksi sveika, ir nenusidirbk, — tarė jis, dar lūkuriuodamas.
Paskui šlaitu užlipo į vieškelį ir nuėjo į ten, kur dunksojo giria.
Zuzana lydėjo jį, kol dingo už medžių.
Ir štai dabar, šią giedrią popietę, jau buvo prabėgę visi metai. Slinko dienos, savaitės, ir ji,


H. J. Žmuidzinienė Laumė

būdavo, stovi lankoje prie kelio, žvalgstosi ir laukia. Antradieniais dardėdavo vežimai pro šalį į Vilkaviškio turgų. Tarpais koks girtuoklis prarė-kaudavo, bet studento su užversta kepure ji daugiau taip ir neišvydo.

Atšlijusi nuo beržų, Zuzana permetė grėblį per petį ir nuėjo į lankas prie tilto.
Daužyti pradalgių šiandien ji nedaužė. Žiūrėdama į tolumas, svajojo: aure, kur kelias daro ingį, atšvytruos jis pro alksnius ir vėl užkalbins ją, lyg draugas.
Ne, žmonės klydo! Gal studentas, kuris keliavo per Lietuvos žemę, rinkdamas žodžius, visai neprigėrė, žiemą įlūžęs Vištyčio ežere.

Ji stebi mėlynas kalvas. Ji žino: tenai, anapus Pajavonio, anapus aukščiausios keteros, tyvuliuoja didelis, didelis ežeras. Nors dabar vasara, ji regi ežerą užšalusį, ir ledu ten čiuožia jos studentas, taip smarkiai, lyg vėjas jį neštų.
Ne, ne, ir dar kartą ne! Toks stiklinis garsas cingtelia per ežerą, trakštelia ledas ir lūžta.

Zuzanėlę nukrečia šiurpas. Ji užsimerkia, lyg norėdama ko išvengti, sustyra tarp pradalgių, ir net negirdi, kaip pempė suklykia, praskrisdama viršum jos galvos.
Taip užsimerkusi, ji įsižiūri į vieškelį, ten, kur jis daro vingį, ir laukia, ar nepasirodys iš alksnių vaikinas, ar neprieis prie jos ir, sustojęs, nekalbins vėl ją gražiais sodžiais:
"Padėk, Diev, mergyte" . . .