Septintoji Elegija arba ruduo vaikystės miesto gatvėje Spausdinti
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   

Aš nuėjau ir, lyg apsvaigęs, vaikščiojau
Tuščiu, rudens apnuogintos Bažnyčios gatvės grindiniu,
Klausydamas rūstaus beržų šlamėjimo šalia tapybiškos miestelio aikštės...
Rudens šviesa ir lapai krito į bekraštį horizontų indą,
Bet niekur neradau draugų, silpnų draugų,
Su kuprinukėmis pro dvaro sodus
Atbėgdavusių iš kažkur su manimi rudens dainos klausyt.
Jie nesiskųsdavo, kad jų namuose valgo duoną ir gyvena vargas juodas,
Kad miega ir sapnuoja ten su juo visi.

Gerai atsimenu, kaip ilgai mindžiau lapų auksą...
Padėjęs kuprinukę rudeniui ant kelių,
Kaštano glostomais plaukais.
Aš paskendau į gimstantį manyje šauksmą
Ir susiliejau su visais daiktais pilkais.

Taip klaidžiojau keistomis kambarių gėlėmis trenkiančiomis miesto gatvėmis.
Per akmenis, rudens apnuogintus, tuščius
Ir pamačiau, kaip žemė seną moterį prie šulinio už rankos atvedė
Ir pasėmė skurdu užnuodyto vandens naščius,
Kurio ji parnešė vaikams, namie palikusiems.
Ir laimės ilgesiu užnuodijo akis, gilias kaip šuliniai...
O jie, kaip popieryje iškirpti žaislai, iš džiaugsmo klykė,
Žiūrėdami į rudenio gatves aristokratiškais veidas plonais.

O aš pas vieną moterį, senan ir apiplyšusin naman įėjęs,
Nuo rankos karstu pinigu nusipirkau fantastiškas šalis,
Bet liko širdyje plati žaizda, kaip pralaimėjimas,
Nepasiektojo idealo palikta žaizda gili.


Staiga aš pajutau, kad gatvėm vakaras artėja,
Kaip didelis būrys šešėlių renkas už stalų namuos,
Ir kaip, jų apsuptas, palikęs girtas ūkininkas aikštėj svyrinėja
Ir pasakoja, kaip nupirkęs jis vaikams karališkų žaislų padovanos,

Ir kaip, jų negalėdamas nupirkti, verkia,
Žadėdamas parduoti kūną kažikam...
Ir kaip nuskęsta švokščiančiame parke
Ir kaip dainuoja savo liūdesį laukam.

Gerai žinojau, kad namuose laukia žiburys ir liūdi nesulaukdamas,
Kad šaltas vėjas blaškos po miškus ir sodus knygoje tenai,
Kad namas apkabins mane apgint prieš rudenį audringai skaudų,
Kad žiburys virpės, jo saugomas, liūdnai
Ir šauks su mano motina: „Kodėl Tu mus apleidai, Dieve?“

Aš patekau į rūsčiai šlamančių beržų alėją.
(Iš tolimos vaikystės tebepažinau dar jos takus)
Ten pro mane, akis paslėpusi, praėjo
Sena vienuolė, vesdama nublukusius vaikus
Pageltusin iš skurdo prieglaudos naman suėję.
Ilgai jie žaidė skurdo iškreiptais veidais žaislų būry,
Kurie jiems liūdesį į dvasią liejo,
Kol atsiverdavo sapnų šalis šviesi.

Pamatęs jį, aš supratau, kodėl jų akys amžinai bespalvės,
Kodėl jie kada nors sunkiose revoliucijos kovose miršta
Sukilėliais už laisvę siekiančio savęs žmogaus;
Kodėl palaiminti, kurie kovoja, trokšdami teisybės,
Kodėl į amžinas tamsybės jie prasmingai krinta,
Kodėl didysis jų laimėjimas yra mirtis,
Kodėl tik po mirties jiems amžina šviesa langai užsidega
Ir žemėj plaka jų ištikima kovos draugams širdis.
 
Ir supratau, kodėl tokia liūdna mano poezija:
Nes žemėj, kurioje gimiau, yra tik skurdas ir naktis.

*


Ilgai sėdėjau ant vėlybo rudens vakaro lietingo kranto
Ir vėl, tarytum vandenin, tamson žiūrėjau:
Miestelio vidury užsidegė neryškūs žiburiai,
O prie pat šulinio liūdnasis cirkas, margas kaip plaštakė...
Vėl pasigirdo niekieno neklausomos širdies skaudi melodija.
Kurią turbūt tik aš ir pasilenkę lūšnos tesuprato.
Jos klausant pasidarė man taip sunkiai liūdna,
Kaip ir kadais, kai sužeistas kimios ir melancholiškos klajūnų cirko
Aš dar skaudžiau verkiau negu prie būgno klounas...

Atsiminiau, kad aš kažin kada mylėjau
Ir negalėdavau atskirt, kur ji, kur meilė, kur naktis.
Aš atnešiau jai vieškelį, kuriuo ji iš manęs vėliau išėjo,
Įsivaizduodavau jai geltonijančių beržų alėją
Ir pasakodavau, kokia liūdna būtų poezija,
Jei žemėje nebūtų jos, tik skurdas ir naktis.

Su milžinišku noru veržtis į gyvenimo beprasmį cirką
Aš įžengiau i vienus nepažįstamus namus.
Šalia manęs vėl atsirado kažkada prie būgno verkęs klounas,
(Turbūt nebegalėdamas ateinančios nakties panešti).
Lange raudojo amžinai beveidis žydas
(Kažkas svajones per pigiai iš jo nupirko),
Žmogus ir žiburys, ant stalo užsikniaubę,
Abudu nepajėgę iškovoti,
Kad būt pasaulyje pakankamai šviesu.

Žmogus raudojo šiurpų pesimizmo skundą:

„Akmenyse, prie geltonųjų prieglaudos namų
Ilgai j ieškojau man vienam pažįstamų pėdų, kuriomis
Aš sekdamas, kaip vabalas ropojau rudenėjančia gatve,
Kol pasiekiau ant kelių mano motinos palikusį pasaulį.
Bet ten gulėjo gatvėn išmestas mažytis mano kojom takas
Ir tik vaiduokliu grįžtantis miestelin cirkas...

Bet aš atsimenu, kaip šitame nuplyšusiam name
Kažkoks Šešėlis mano dvasią prikalė prie kūno,
Kuriam aš nepalyginamą meilę pajutau.
Aš slankiojau prie jo, kaip kirminas žievėje,
Kol tas Šešėlis paėmė jį kažkodėl už permatomos rankos
Ir išvedė iš purvinų namų šykštuoliškai jį mylinčios šviesos.
O aš ėmiau žaislų būry raudoti,
Ir pirmą kartą supratau, kad galima mylėt tik tai, kas miršta,
Kad mano brolis tiktai tas, kurs miršta, -
Ir kad palaiminti tik tie, kurie pasauly miršta, 
Kurie tikėjimo ir netikėjimo srove nuplaukia lig Mirties.

Tos meilės apimtas, apkabinau pasenusius namus,
Laiptus ir stogą, kaip sulytą galvą,
Ir langus, tartum mėlynas akis, norėjau jiems bučiuoti,
Supratęs, kad grįžimas mums yra tas maistas,
Kuriuo maitinami mes alkio nebegalime pakelti.
Suklydę kažkada, turbūt jaunystėje, mylėdami siekimą
Ir nežinodami, kad jis yra nepasiekimo meilė.“

Bet aš tuomet paklausiau, kas gi žmogų išvaduos?
Jeigu dar kartą grįžtų Kristus,
Argi ne Jis atneštų, kaip atletas, švyturį,
Paverčiantį šios žemės purvą auksu
Ir išvaduojantį paskutinius kovotojus (mes esam jie) iš apkasų?
Bet jis atsakė man: ...Kodėl gi Kristus?
Tik mirštantysis gali mirštantį savąja mirtimi paguosti.
Argi ne jis kadaise mirė iš draugystės žmogui,
Parodydamas mums, kaip žmonės miršta ir prisikelia dievais.
Kodėl neišvadavo ir neišvedė iš čia?
 
Bet argi galima paguosti žmogų, atimant iš jo namus ir džiaugsmą
Arenoj išsilaisvinimo šventę išgyvent pačiam?

Nebe prasmės mes šaukiame, kad tik gyvenimas yra gyvenimas,
Kad po mirties jau nei mirties, nei poilsio žmogus neranda.
Nebe prasmės kovojame, iš anksto pasmerkti, likimo dramoje,
Norėdami gyventi, mirti ir kovoti už savus, ne už dievų namus.

Ir jeigu nesugrįšime mes tais keliais, kuriais, Jisai norėjo,
Ir jeigu mes, kad ir beviltiškai, norėsim ginti savo Vardą,
Argi galėtų kaltinti Jis mus, namus užmiršusius, paklydusius
Ir žaidžiančius kažkur pakelėje suradęs?
Kai mes nueisime pas Jį ir iš kišenių begalinių
Rudens gatves ir žaidusius languose drugelius prieš Jį išdėstysim,
Argi Jis neatriš akių ir paskutinės paslapties mums neatskleis?“

Pakilęs Šydas privedė mane prie lango:
Plačioje miesto aikštėje spindėjo saulė ir keleivis vėjas
Sustojęs žaidė purvinų vaikų būry.
Mažytes sroveles jiems Amazonėmis pavertęs,
Jis bėgo gatvėmis dainuodamas džiaugsmingai.
Kad nebėra pasauly nei namų, nei miestų,
Kad nebėra nei skurdo, nei kančios.

Aš baisiai nustebau, bet Šydas tarė:
„Argi tu nepažįsti jų? Tai jų didysis sapnas ir svajonių miestas.
Tai jie, kurie negavo to, kas buvo jiems žadėta,
Tai jie, kurie kovoja, trokšdami nežinomos teisybės,
Tikėdami vis tiek išsivaduoti kada nors ir nebealkti,
Pasotinti ironiška žadėtos Amžinybės Duona ir šviesa.“

Ištaręs šiuos žodžius, nusiplėšė nuo veido juodą šydą
Ir ėmė nesuvaldomai raudoti,
O aš, pamatęs jo akis ir veidą, surikau: — Tai Jis! —
Ir tik tada aš supratau, koki beprasmiški pasauly žodžiai,
Kad tiktai mes juos nuolatos skaudžią viltim aprengiam,
O patys liekame beviltiškai nuogi.

Ir tik tuomet aš supratau, kodėl tokia liūdna žmogaus poezija:
Nes žemėj, kurioje gimiau, yra tik skurdas ir naktis.

*

Išėjęs gatvėn pamačiau, — tenai gulėjo mano praeitis:
Nuo kelių motinos nukritęs žemėn takas,
Mano draugai su kuprinukėm bėgdami sukniubę
Ir baigiamas apkristi lapų geltonų margasis cirkas.

Ties šuliniu, kaip iškilminga eisena, rudens lietaus kolonos pasirodė.
Tylus arklys tebestovėjo po langais, iš smuklės ūkininko nesulaukdamas,
Tarytum susimąstęs dėl savosios begalinio skurdo formos.
Ir liūdnas, kad sulūžusiam name žmogus ir žiburys, paslėpę veidus, rauda,
Abudu nepajėgę iškovoti,
Kad būt pasaulyje pakankamai šviesu.

Rudens lietus mane taip skaudžiai perlijo;
Jis sunkėsi kraujan, tartum į namą griūvantį,
Pasotindamas gyslas nepalaužiama jėga.
Ir apėmė mane baisus patriotizmas žemei
Ir ringui, kuriame kovojame;
Baisus patriotizmas gamtai, nuostabiam kalėjimui,
Kurs skiria mus nuo amžinybės vandenų karčių.

Nebenorėjau leisti krintantiems lašams iš kūno išsisunkti,
Bet amžinai gulėti laukuose, apsikabinęs žemę.
Ir ant krūtinės jausti rudenėjantį vaikystės miestą
Ir bėgančius gatve su kuprinukėmis vaikus;
Arba galingu žiburiu tamsiam kambaryje pavirsti;
Ir jiems tamsos apakinton širdin, kaip išsilaisvinimo grūdas kristi
Ir taip liepsnodamas išnykti su džiaugsmu, kad atnešiau šviesos.

1947.