Žingsniai Spausdinti
Parašė PAULIUS JURKUS   

Rudenį vėl grįžau į miestą, į studijas, į savo mažą kambarėlį. Pavakario valandom sėdėjau tarp knygų tylus. Ant stalo kvepėjo paskleistos pušies žievelės, baltavo iš ežerų atsinešti akmenėliai, margavo stiklinėje vazoje rudens lapai.

Vieną kartą šitose valandose išgirdau palangėje žingsnius. Jie plaukė lėtai( gatvele, ties mano langu truputį stabtelėjo ir vėl tolyn nuėjo.

Krūptelėjau. Ir kas galėtų eiti? Kas galėtų užklysti į šią tylią gatvelę?

Kitą vakarą vėl jie pasigirdo. Pastūmiau knygas į šalį ir klausiaus. Žingsniuose buvo kažkas neįprasto. Atrodė, kad eitų vakaro ramumas.

Žingsniai kartojosi. Tą pačią valandą plaukė jie pro šalį tokie švelnūs, lengvučiai. Aš pradėjau jų laukti. Nujausdamas, kada jie turi ateiti, užskleisdavau knygas, tvarkingai jas sudėdavau ir, atsišliejęs į kėdę, ramiai klausydavausi. Kiekvieną jų garsą pagaudavo mano ausis, ir pats nepajusdavu, kaip mane liūliuoja ir kažką kužda.

Tai buvo mielos valandėlės, kurios, kaip trapios gėlės, sužydėdavo mano kambarėlyje.

Praėjo kiek laiko, ir supratau: tai mergaitė eina. Mergaitė!

Kiekvieną rudenį ateidavo į miestą naujos mergaitės. Jų veidai buvo saulėje įdegę ir tokie švelnūs, pilni, kaip prinokę granatiniai obuoliai. Turėjo jos vasaros laukų kvapą ir atrodė, kad prieš atvažiuodamos į miestą, jos perėjo savo sodybų laukus, tuos paupių liepynus, kalveles ir miškelius, kur kvepia šilai ir pušies sakai. Ir visa tai pasiėmė su savimi, kad mieste jaustų laukų platumą ir artumą.

Rudens saulės pripiltose gatvėse jos atrodė kaip kitų kraštų gražūs paukščiai, patekę į zoologijos sodą. Nors ir ėjo draugų būrelyje, bet buvo vienišos ir liūdnos. Ir jų juoke prasiverždavo ta vienišumo gaida ir palikusių namų ilgesys.

Aš nejučiom suartėdavau su jom. Iš būrelio išsiskirdavo viena ir pasidarydavo mano bičiulė. Įvesdavau ją į universiteto gyvenimą, į draugų ratelius.


Kai iškrisdavo pirmas sniegas ir gatvės spindėdavo akinančia šviesa, kai vakare į plaukus puldavo snaigės, ji praeidavo pro mane. Kažkur kitur jaukiuose kambariuose prasidėdavo gyvenimas, kur ji susirasdavo sau naujus draugus.

Aš stengdavausi užbėgti už to kelio ir ją pasilaikyti sau, tačiau kažkas mus abu paliesdavo ir, kai pūgos šėldavo už mano lango, aš likdavausi vienui vienas.
Ir nūnai pradėjau nekantriai laukti šių žingsnių. Mano nedarbo laikas vis didėjo. Prieš kokią valandą, kada turi žingsniai pasigirsti, pasidarydavau neramus. Pereidavau kambarį ir galvodavau, kas ji? Vaizdavausi ją liekną, vasarine suknele. Jos šviesūs plaukai lengvai leidžiasi ant pečių. Jose įstrigę saulės spinduliai. O akyse tikrai tie šviesūs saulėti ežerėliai. Ji eina užsisvajojusi, nuleidusi žvilgsnį žemėn, „nes žingsniai tokie lėti ir švelnūs.

Atkreipiau dėmesį, kad žingsniai kai kada stabteli ties mano langu. Taip, mergaitė žino,“ kad aš čia gyvenu, ir todėl sustoja. Pats nustebau, kodėl nepriėjau prie lango ir nepažiūrėjau į gatvę? Tada man užteko vien jos žingsnių, o dabar norėjau ją pamatyti.

Aš kovojau savyje, ar nenusivilsiu, ar visa tai, ką pamatysiu, nebus priešinga mano svajonei? Tada geriau niekada nenugalėti tos erdvės, kuri skiria mane ir langą. Tegu žingsniai pasilieka ta malonia pavakario muzika, kuri iš kažkur atplaukia ir tave nors akimirkai nukelia į kitą pasaulį.

Bet aš nesusivaldžiau kai žingsniai priartėjo, pras-kleidžiau užuolaidas ir pažvelgiau. Langas turėjo pusę matinių stiklų, ir aš nieko nemačiau. Pasitraukiau kėdę ir nuo jos žvelgiau į gatvelę. Virpėjo pirštai ir širdis pagreitintai plakė. Tačiau gatvelė buvo tuščia.

Nespėjau. Praėjo. Girdėjau: tolo jie tuo pačiu ramiu ritmu.

Kitą dieną, prieš žingsniams ateinant, pasistačiau kėdę prie lango ir laukiau. Nekantrumas didėjo, ir, vėl jaudinausi: o jei ji ne tokia?

Žingsniai! Palaukiau, kol jie priartėjo, pašokau ant kėdės ir pažvelgiau. Gatvelė, kiek akim užmačiau, buvo tuščia.

Jaučiau, kaip mano kojos virpa. Dar labiau jaudinausi. Kodėl? Ar ji galėjo praeiti? Ne! Ji tikriausiai atspėjo mano mintį, kad žiūrėsiu pro langą, pasitraukė ir kur nors i vartelius ir dingo.

Į mano nuotaiką smelkėsi smalsumas. Šie žingsniai apnarplioja mane ir nori pagauti. Jaučiau, kad negaliu ištrūkti. Juos surasti pasidarė būtenybė. Nusprendžiau, kai priartės žingsniai, išeiti į gatvę.

Jau popietyje pagavo mane keistas jausmas, kažkoks to nepatirto žmogaus artumas. Jaučiau, kad ji šitame mieste yra vieniša. Draugės, su kuriom praleidžia dieną, jos visai neužpildo ir nepraskleidžia vidaus pasaulio. Ji užsidarius savyje. Atrodo šalta ir abejinga viskam, bet ji viską jaučia ir viską stebi. Prisipildo jos dvasinis pasaulis refleksijų, minčių ir įvairių pastabų. Šis pilnumas ją slegia, ir ji jieško ko nors, kas išvaduotų iš tos naštos. Išeina į gamtą, į ramius saulėlydžius, į šitą paupį. Ji jaučia ramią upės srovę, gamtos pulsą ir savo palengvėjimą, bet to dar neužtenka. Ir ji pastebėjo mano tylius langus ir panoro įeiti į mano vienumą.

Rinkau žodžius, kuriais pradėsiu savo kalbą. O kalbėti reikės, nes šie žingsniai eina į mane ir, gal, manyje pasibaigs.

Pasirengęs laukiau įprastos valandos. Žingsniai artėjo. Išėjau į gatvę ir nustebau. Niekur nesimatė jokio žmogaus. Apžiūrėjau visas tvoras aplinkui, bet ten nebuvo jokių vartelių, ir ji negalėjo pasislėpti. Paėjau gatve į vieną ir į kitą pusę ir niekur nieko neradau, nesutikau.

Tada man atėjo mintis, kad ji nujautė mano kėslus ir, priėjusi prie namo, staiga nusileido į krantinę ir ten pasislėpė.

Perbėgau akim visą paupį, bet ir ten nieko nesimatė. Kitaip ir būti negalėjo. Ten palaukusi, kol aš praeisiu, ji galėjo nepastebima keliauti tolyn. Beliko man tik šis paskutinis lizdas — upės krantinė — kur galėjo ji slėptis.

Praleidau kelias dienas kambaryje, kad ji nesuprastų mano plano. Žingsniai įprastu laiku vis praeidavo pro šalį. Neramus svajojau, kaip ji prapliups juoku, pamačiusi mane. Šis juokas bus skardus, tyras. Ji prisipažins mane erzinusi. Valandėlei padarys rimtą veidą, plaukų pluoštelis kris ant akių. Juos pakeldama, vėl nusišypsos ir nusijuoks.
Po kelių dienų, priartėjus žingsniams, puoliau į gatvę. Perbėgęs ją akim ir nieko neradęs, šokau į krantinę ir sustojau. Pakrantė, kiek akim užmačiau, buvo tuščia. Upė plaukė rami. Joje, kaip veidrodyje, atsispindėjo namai ir bokštai, besileidžiančios saulės apšviesti.

Stovėjau valandėlę kaip įkaltas. Mane pagavo siaubas: kur ji dingo? O jei jos nėra, tai kas vaikšto čia paupio gatvele?

Grįžau į kambarį prislėgtas. Visaip galvojau, kieno tie žingsniai. Buvau tikras, jei būtų buvęs nors vienas gyvas padaras gatvelėje, būčiau pastebėjęs. O gal čia mano nervai? Vaizduotė! Ne! Ne, ne! Niekada nieko panašaus nejaučiau.

Tos nežinomosios mergaitės pergyvenimas manyje staiga blėso. Buvo skaudu, kad kažką brangaus aš pats išplėšiau.

Naktį miegas buvo sunkus. Man vaidenosi keisti sapnai. Kažkokia paslaptinga ranka ant ilgų virvių nuleido, keistas dirbtinas kojas, kad jos praeitų pro mano namą. Ir kai aš norėdavau jas pamatyti, kojos nežinomų rankų būdavo vėl pakeliamos Į aukštį ir pakabinamos į debesį. Jos ten plakėsi kaip juodi sparnai ir metė didelį šešėlį į žemę. Žmonės blaškėsi tame šešėlyje visai pamiršę, kad jie turi kojas ir gali eiti toli, pasiekti saulėtus plotus.

Vaidenosi paslaptinga užburta gražuolė ar nimfa, kuri gali lengvai eiti ir šokinėti. Ji ėjo pro mano langus ir kai norėjau ją pamatyti, pasispyrė koja ir nuskrido šimtą mylių. Ten taip pat ji vaikščiojo jauno žmogaus palangėje ir kėlė nerimą. Ir kai šis išlėkė į gatvę jos pamatyti, ji vėl pasispyrė ir nulėkė tolyn. Taip ji vaiduokliškais žingsniais apjuosė visą žemės kamuolį. Ir niekas negali jos pamatyti, nors daugelis žemės gyventojų girdi jos žingsnius.

Pabusdavau prikankintas slegiamo jausmo ir vėl užmigdavau. Staiga sapne išgirdau tuos pačius žingsnius, ir pro pravirą kambarėlio langą įėjo ta nežinoma mergaitė. Ji juokėsi, skambėjo lyg varpelis, ir buvo daug gražesnė, negu ją vaizdavausi. Praskleidusi baltą apsiaustėlį, žaidė ji lauko gėlelėm ir lenkėsi prie manęs. Ir kai aš norėjau paliesti jos pečius, suspindėjo akyse ašaros, ir ji sukuždėjo:

— Aš turiu eiti, nors norėčiau čia pasilikti, — ir jos viena ašara puolė:man ant veido.

Suglaudus savo apsiaustą, sudėjus rankas ant krūtinės, ji išėjo. Aš bėgau jos pėdomis ir šaukiau.

Nuo savo balso pabudau. Visas drebėjau. Jaučiau ašaras ant veido ir akyse.

Lange virpėjo pirmieji saulės spinduliai, ir lubose išsidriekė pasklidęs jų pluoštelis. Buvo kažko gaila ir liūdna. Jaučiau, kad praplaukiu salą, kur yra ramios saulės pripildytas miestas. Šis miestas augo mano vaizduotėje, skleidėsi, ryškėjo. Ir tikėjau, kad jį pasieksiu. Bet yra kažkoks neperžengiamas tarpas. Prieini prie pat ribos, visa matai, bet pasiekti negali.

Pakilau. Manęs laukė darbas. Turėjau vėl dirbti, užmiršti tas vakaro valandas.

Ir kai išėjau į gatvę, vėl įsiskverbė žingsniai, vaiduokliški žingsniai. Iš kur jie?

Narpliojau, jieškojau atsakymo, bet nieko nesuradau. Jaučiau, kad jie išeina iš manęs. Kartais įsiklausydavau į savo eiseną, ar joje nerasiu panašumo. Mano žingsniai buvo kiti.

Pavakario valandose suradau bibliotekoje kampelį ir ten pasilikau. Diena dienon vengiau savo kambarėlio, anų saulėlydžių. Tik vėlų vakarą grįždavau nakties poilsiui.
Praėjo kiek laiko. Jau brėško anksčiau. Buvo vėsu vakare. Gražus auksinis dangus jau drumstėsi.

Netikėtai įprastą žingsnių valandą grįžau gatvele namo. Apie juos negalvojau ir staiga išgirdau: eina! Tie patys žingsniai! Lengvučiai, lėti. Širdis suplakė. Visa gatvelė tuščia, o jie eina.

Apsidairiau iš išvydau — antroj upės pusėj ėjo mergaitė, liekna, baltą apsiaustėlį užsimetusi. Ant pečių driekėsi šviesūs plaukai.

Tie patys žingsniai! Ties mano namais, ji truputį stabtelėjo ir plaukė tolyn.

Susijaudinęs pribėgau krantinę ir sušukau:

— A a!

Ji sustojo ir atsigręžė į mano balsą. Apsiaustėlis prasiskleidė, ir pasirodė rankos su gėlių puokštele. Dar buvo šviesu, ir aš įžiūrėjau jos veido bruožus ir sudrebėjau. Kažkur matyta.

Ji truputį nusišypsojo ir tarė maloniai skambančiu balsu:

— Sudie!

Apsisuko. Perbraukė ranka per akis, lyg nusišluostytų ašaras, vėl paslėpė ją po apsiaustėlių ir tuo pačiu ramiu žingsniu nuėjo tolyn. Žingsniai tilo, kaip pailsęs varpo aidas slėpėsi už šilų ir kalvų. Jos baltas apsiaustas blėso ir visai ištirpo vakaro brėškoje.

Grįžau kambarin sujaudintas. Štai ėjo taip netoli, o tačiau upė skyrė mus. Aš jieškojau jos šioje pusėje, o ji valandų valandas pravaikščiojo antroje. AŠ girdėjau jos žingsnius, jaučiau ją taip artimai, o jos nesuradau, nors tik upė teskyrė mus.

Įžiebiau šviesą ir pamačiau save veidrodyje. Veide buvo keisti susirūpinimas ir liūdesys. Perbraukiau ranka per plaukus ir ties ausim pamačiau pirmą sidabrinį siūlelį.
Nusigręžiau ir priėjau prie stalo, kur vyto paskutinės gėlės, stovėjo atverstos knygos. Namuos buvo tylu, o man graudu, lyg būčiau su kažkuo atsisveikinęs. Akyse stovėjo nuolat tas šviesus mergaitės paveikslas, toks ryškus ir kartu toks tolimas.

Aš turėjau dirbti, įsmeigiau akis į knygas ir skaičiau, skaičiau. Žingsniai daugiau nesikartojo. Jie nuėjo amžinai.
.


Vilniaus bokštai