Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVI DAINAVIMO KULTŪROS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Panėriškis   
Su nedidele pertrauka seką viens po kito dviejų mūsų dainininkų savistovūs koncertai duoda progos paryškinti du skirtingus tipus mūsų dainavimo kultūroje. Stasys Liepas, Vilniaus Operos solistas, padarė plačią koncertinę kelionę. Jo puikiai parinkta programa iš daugiau žinomų bei populiarių dainų ir arijų, dar geriau paruošta, su giliu įsijautimu ir neeiline muzikine frazuote atlikta, leido išgirsti Stasį Liepą jo aukštojoje formoje. Romas Jonis-Joneliūkštis, kitas mūsų jaunas dainininkas, neseniai baigęs studijas Tiubingene pas žinomą vokiečiuose prof. Theodor Scheidl (geriausią vokiečių Boriso interpretatorių), taip pat plačiai pasireiškė su savo savistoviais rečitaliais, dainų ir arijų vakaru ir religiniu koncertu. Ir jo Programa skoninga, gal ne tiek populiarių dalykų turinti, su dideliu kruopštumu paruošta, giliu muzikalumu perteikta. Abu mūsų jauni dainininkai, abu baritonai, net jų programose apstu tų pačių dalykų (Schumano „Du grenadieriai“, Rossini „Figaro arija“ iš Sevilijos Kirpėjo, kaip finalinis koncerto numeris). Stasys Liepas savo skambiu balsu, savo jautriu įsijautimu, savo imponuojančia povyza, bei pavyzdinga koncertine vaidyba pavergia mases. Jo platus dinaminis diapazonas taip uželektrizuoja klausytojus, kad jie jau po antro dalyko nebegali likti nereagavę audringais plojimais. Kas kita Romas Jonis. Jis nėra apdovanotas dideliu balsu, taigi ir jo dainavimas nėra toks turtingas dinaminiais kontrastais. Jis dainuoja santūriai. Nenuostabu, kad daugelis plačiosios masės klausytojų juo nusivilia. Jo dinaminis diapozonas per siauras išjudinti gana nejautrią tų klausytojų muzikinę sielą. Užtai jis pasižymi kitais privalumais. Jo muzikinė frazuotė turiningesnė, labiau muzikali, jis vengia įprastų vokalinių efektų, jis griežtas ritmuose, neaukoja jų dėl „patogių gaidų“, kurias taip norisi ilgiau palaikyti. Jo dainavimo stilių galėtumėm palyginti su instrumentiniu atlikimu. Jo dainavime jaučiasi ne vien tik dainininkas, bet ir gilus muzikas, kuris prieina prie vokalinio dalyko pirmoje vietoje iš muzikinės pusės, vokalinei palikdamas grynai techninę reikšmę. To negalėtume pasakyti apie Stasio Liepo dainavimą. Kad ir kaip vykęs yra jo koncertas, bet jaučiasi, kad čia pirmoje vietoje pastatyta vokalizmas. Muzikas čia stovi antroje vietoje. Tas reiškiasi ir intervalų tikrume, kurie jautriam muzikui kartais sukelia suabejojimo, ir jo repertuaro pamėgime, ypatingai bisiniame, kur jis turi laisvas rankas ir jo interpretacija, atrodo, dar nėra giliai įsišaknijusi, o tik laikinai primesta gero korepetitoriaus, kokiu yra jo muzikalus akomponiatorius Aleksandras Kučiūnas. Ir dar vienas bruožas mūsų keliamai idėjai svarbus.

Jonio finalinis Figaro sublizgėjo visu savo humoru, Liepo Figaro, taip pat finalinis, išėjo blankesnis. Ir ne todėl, kad Liepui jis neišeina, ne. Kitą kartą jis jį perduoda labai gerai. Bet gale programos jam neužteko ištvermės, trumpai sakant, jis pavargo. Tatai mums būdinga. Toliau mes darysime savo išvadas. Stasys Liepas mums čia atstovauja operinį dainininko tipą, Jonis — kamerinį.

Kamerinis dainininko tipas mūsuose yra visai svetimas. Per visą nepriklausomybės laikotarpį jis visai nebuvo kultyvuojamas (Vincės. Jonuškaitės kameriniai rečitaliai sudaro retą išimtį). Pradedant senovės klasikais kaip Scarlatti, tokia milžinų kūryba kaip Handelis ir Bachas, šimtai Schuberto bei Schumano dainų, neįkainuojama Brahmso poezija, naujieji Richard Straus, Mahler, Pfitzner, ir naujausieji šių dienų meisteriai neturėjo galimybės plačiai praskambėti mūsų a padangėje. Šis menas, aukščiausias ir tobuliausias visų muzikos žanrų bei padalinimų mūsų visai buvo pamirštas ir ignoruojamas. Šio, žanro grožis bei gilumas, jo aukščiausioji kultūra mus nejaudino. Visą vokalinę kultūrą mums atstovavo opera. Opera savo o prašmatniais pastatymais, savo efektingais dainavimais auklėjo plačią visuomenę, masino vokalinį prieauglį. Visi jauni dainininkai studijozai nematė prieš save jokio kito tikslo, tiktai operą. Opera buvo jų alfa ir omega, nepasiekiama idealų svajonė! Turėti didelį balsą ir išmokti ariją buvo didžiausias dainavimo studentų rūpestis ir uždavinys. Net muzikos š bendrieji dalykai, taip reikalingi muziko formavimui, buvo paviršutinai prabėgami, ir tai dar su pačiu vokalinių vadovų pritarimu. Iš kur gi galėjo kilti kamerinė kultūra, jei jos nieks nekultyvavo? O pasirodo kamerinei kultūrai nebūtinai didelis, balsas. Ir su mažu balsu galima padaryti stebuklus.

Ir čia tremties laikotarpis ateina mums į pagalbą. Vienas kitas mūsų dainavimo studentas gauna progos baigti muzikos mokslus Vakaruose. Jie pasisėmė visiškai kitos muzikinis kultūros. Čia opera nėra laikoma aukščiausiu vokaliniu menu. Kammersanger čia yra dainininkui garbingiausias titulas. Ir jei tu jo neturi, tai ir operoje nesiskaitai dideliu. Šitoje dvasioje auklėjami ir mūsų jaunieji dainininkai nesąmoningai pradėjo mums naują žanrą — kamerinį. Jie išeina į sceną su naujesnėm programom, su nedideliais, bet gerai išlygintais balsais, su didele muzikine kultūra. Mums neįprastą jų klausyti. Mes laukiam stipraus akustinio padilginimo, bet jo negauname. Mes taip jau išauklėti. Mums neužtenka švelnių muzikinų niuansų, kad ir kaip turiningų. Juk ir Juliaus Štarkos vyrų chorui neretas tūlas darydavo priekaištų dėl nepakankamos jėgos. O tai buvo tik nedavertinimas tų be galo sunkiai atliekamų ir neįkainuojamų subtilių niuansų. Reikia tik perauklėti savo ausį. Reikia gilesnio muzikinio išsiauklėjimo. Reikia daugiau muzikos istorijos žinių bei stilių pažinimo. Tada pasikeis mūsų reikalavimai, pasikeis ir mūsų muzikinės kultūros vaizdas.

Reziumuodami, norime pabrėžti, kad mums brangus lygiai operos daininkas lygiai kamerinis. Tai yra du skirtingi tipai,“ kurie turi atskiras savo paskirtis. Operos dainininkas operoje yra nepamainomas. Ten reikia ir didelio balso ir muzikinės kultūros ne tokiam laipsny reikalaujama. Ten leidžiama dainininkui daugiau parodyti savo balsą. Ištvermė ten nevaidina tokio vaidmens, nes viena dvi arijos su rečitatyvais ir tai dideliame laiko tarpe negali lygintis su visos programos išpildymu. Bet kada operos dainininkas eina į sceną su kameriniu koncertu, jis siekia naujų laimėjimų. Čia statomi jam nauji kultūriniai reikalavimai — muzikalumo, tauraus skonio, gero repertuaro. Jis turi rūpintis daugiau visuomenės kultūrinimu, negu savo pasisekimais. Jis čia bus visada tik svečias talkininkaująs kameristui.

Kamerinis dainininkas, priešingai; jausis čia savame kailyje. Jam nesudarys sunkumo ištverti ilgiausią vakarą, todėl, kad jis neoperuoja vien tik jėga. Jo tikslas perduoti iki subtiliausių niuansų pačius muzikos perlus, .rinktinę kamerinę literatūrą. Kamerinis dainininkas yra tikras muzikinės kultūros ugdytojas. Tik jis gali įskiepyti visuomenėje meilę muzikos menui aukščiausioje jojo formoje — kamerinėje. Tik kamerinės muzikos pamėgimu visuomenė pasidarys muzikiniai aukštai kultūringą.

Baigdami sveikiname Stasį Liepą, žengiantį kamerine kryptimi. Jam linkime ištvermingai kopti į grynosios muzikos aukštumas, ryžtingai įsigyjant ir naujų genialių kūrinių, nuošaliai paliekant visa, kas pigu ir banalu. Jo pasirinktas kelias tikrai žada padaryti jį pirmo rango muziku dainininku, nuo ko ir operoje jis nebus blogesnis.

Romui Joniui norime palinkėti daugiau ištvermės ir drąsos ir ištikimybės savo žanrui. Kamerinė sritis yra Jonio tikriausia dirva. Bet čia reikia pasiaukojimo, nes muzikavimas be išorinių efektų sutraukia tik labai kultūringą visuomenę, kuri mūsuose dar tėra nepaprastai neskaitlinga. Jaunam savo muzikinę darbuotę tepradedančiam muzikui dainininkui gali kilti abejojimų dėl pasirinkto kelio, matant tam tikrą visuomenės rezervuotumą. Užtikriname, kad jo kelias pats geriausias, tik reikia laiko priauginti savo auditorijai. Ji visada bus kultūringa.

O iš to viso laimės mūsų ateities muzikinė kultūra.


Vilnius. Šv.Petro ir Povilo bažnyčios didžiosios navos siena

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai