Eilėraščiai Spausdinti
Parašė PRANAS VISVYDAS   
TARYBA

Kai metų prieblandoj vardai,
tarsi voratinkliai,
draikytis ima,
gūdžiam epochos kambary
susėda rūpesčio taryba
ir kontinento įvykiuose ieško
stebuklingo masto.

Kodėl Periklis ir Aspazija?
Kodėl baisusis Tamerlanas?
Kodėl Grenadoj Don Žuanas
ir Lietuvoj Jogaila senas?
Kodėl padarė taip, o ne kitaip?

Šilkiniai klausimai, vardai,
vietovardžiai ir būdvardžiai,
tarsi voratinkliai,
su dūmais draikos,
ir niekad nenutyla rūpesčio taryba,
užkimusi nuo ūkanotų žodžių
ir nuo geriausių norų.

SALA

Saldūs žemės turtai:
prie kolonų gėlės, ąžuolai;
Klitemnestros veido burtų
užkerėta Lūkesčio sala,
kurią valdo išdidus karalius,
supamas Praksitelio veidų.
Aš sapnuoju, kad jo akys žalios,
ir su juo kartu
sėdi mano įkvėpimo broliai —
dramaturgai ir kariai,
klausosi Aischilo rolių,
kol atplaukia vakaro žara
ir pranyksta saulės burtuos
Klitemnestros lūpos ir sala,
ir ant jūros tvyro
prakilni tragedijos gėla.

FRAGMENTAS IR VISUMA

Išreikšti visumą sudėjus
tris keturis pavidalus į krūvą
yra lengviau, negu fragmentui
suteikti gyvastingą būvį,
pasiekiantį jausmų tikrovę.
Pataikyti visaton iš patrankos
yra lengviau, negu įsmeigti
durklą į despoto šlovę.

DURYS

Vos tik pravėriau sąžinės duris,
bematant įsibrovė tobulas karys,
ištraukė aštrų kalaviją,
parodė saulės giją
ir perkirto žvaliai.
Antruoju kirčiu sužeidė man ranką.
Pasruvo kraujas ant gėlėto lango.
Trečiuoju kirto auksaplaukei lėlei —
jaunystės draugei Amarilei.

Nesupratau, ko dūksta svetimas karys.
Kentėjau, kol gaidžiai pragys
ir išvaduos mane iš monų
bepročio kario. Ak, baisi naktis!
Dabar sau priekaištauju — kam
pravėriau sąžinės duris.


DABAR, TIK DABAR

Dabar, tik dabar — vienintelį kartą,
žadėtą ir man dovanotą šiandieną,
krūtinėj galėtų pritvinkus gėla
prapliupti lietaus išganingo srovėm
ir sunktis į žemę, kaip sunkiasi miegas
į kūną išvargintą bėglio žmogaus.
Dabar, tik dabar dvasia paragaut
galėtų brandumo ir žodžio taikaus
ir skelti pagiežą į šimtą skeveldrų,
ir spėriai ragauti vaiskumą erdvės.


GENOVAITE

Pamenu, prie upės glaudės
vasaros kaitra ir gaudė
gyvulių trimitais.

Drungnas Panemunės vėjas
dobilienoje kuždėjo
leisgyviui lapeliui,

kad Girėnų Genovaitė,
pasipuošusi žibuoklėm,
peteliškę vaikė

pamotės ankštam narve
ir, palikusi vėduoklę,
bėgo į girias.


LABIRINTAS

Kodėl nenori pakeliauti su manim?
Kalnyno veidas smelkiasi širdin.
Pajūrio kambariai nušvinta ateity.
O tu, kaip labirintas, su savim esi.

Jeigu paklaustum šiąnakt vėl manęs:
Kodėl mums nenutyla sielvarto daina?
Neatsakyčiau, nes atsakymas tau neatneš
jautriausio žodžio "mes".