Eilėraščiai |
Parašė PRANAS VISVYDAS |
TARYBA Kai metų prieblandoj vardai, tarsi voratinkliai, draikytis ima, gūdžiam epochos kambary susėda rūpesčio taryba ir kontinento įvykiuose ieško stebuklingo masto. Kodėl Periklis ir Aspazija? Kodėl baisusis Tamerlanas? Kodėl Grenadoj Don Žuanas ir Lietuvoj Jogaila senas? Kodėl padarė taip, o ne kitaip? Šilkiniai klausimai, vardai, vietovardžiai ir būdvardžiai, tarsi voratinkliai, su dūmais draikos, ir niekad nenutyla rūpesčio taryba, užkimusi nuo ūkanotų žodžių ir nuo geriausių norų. SALA Saldūs žemės turtai: prie kolonų gėlės, ąžuolai; Klitemnestros veido burtų užkerėta Lūkesčio sala, kurią valdo išdidus karalius, supamas Praksitelio veidų. Aš sapnuoju, kad jo akys žalios, ir su juo kartu sėdi mano įkvėpimo broliai — dramaturgai ir kariai, klausosi Aischilo rolių, kol atplaukia vakaro žara ir pranyksta saulės burtuos Klitemnestros lūpos ir sala, ir ant jūros tvyro prakilni tragedijos gėla. FRAGMENTAS IR VISUMA Išreikšti visumą sudėjus tris keturis pavidalus į krūvą yra lengviau, negu fragmentui suteikti gyvastingą būvį, pasiekiantį jausmų tikrovę. Pataikyti visaton iš patrankos yra lengviau, negu įsmeigti durklą į despoto šlovę. DURYS Vos tik pravėriau sąžinės duris, bematant įsibrovė tobulas karys, ištraukė aštrų kalaviją, parodė saulės giją ir perkirto žvaliai. Antruoju kirčiu sužeidė man ranką. Pasruvo kraujas ant gėlėto lango. Trečiuoju kirto auksaplaukei lėlei — jaunystės draugei Amarilei. Nesupratau, ko dūksta svetimas karys. Kentėjau, kol gaidžiai pragys ir išvaduos mane iš monų bepročio kario. Ak, baisi naktis! Dabar sau priekaištauju — kam pravėriau sąžinės duris. DABAR, TIK DABAR Dabar, tik dabar — vienintelį kartą, žadėtą ir man dovanotą šiandieną, krūtinėj galėtų pritvinkus gėla prapliupti lietaus išganingo srovėm ir sunktis į žemę, kaip sunkiasi miegas į kūną išvargintą bėglio žmogaus. Dabar, tik dabar dvasia paragaut galėtų brandumo ir žodžio taikaus ir skelti pagiežą į šimtą skeveldrų, ir spėriai ragauti vaiskumą erdvės. GENOVAITE Pamenu, prie upės glaudės vasaros kaitra ir gaudė gyvulių trimitais. Drungnas Panemunės vėjas dobilienoje kuždėjo leisgyviui lapeliui, kad Girėnų Genovaitė, pasipuošusi žibuoklėm, peteliškę vaikė pamotės ankštam narve ir, palikusi vėduoklę, bėgo į girias. LABIRINTAS Kodėl nenori pakeliauti su manim? Kalnyno veidas smelkiasi širdin. Pajūrio kambariai nušvinta ateity. O tu, kaip labirintas, su savim esi. Jeigu paklaustum šiąnakt vėl manęs: Kodėl mums nenutyla sielvarto daina? Neatsakyčiau, nes atsakymas tau neatneš jautriausio žodžio "mes". |