PETRO JURGĖLOS ĮNAŠAS SKAUTŲ ISTORIJAI Spausdinti
Parašė Jurgis Gimbutas   
PETRAS JURGĖLA: Lietuviškoji skautija. Išleido Lietuvių skautų sąjunga. Brooklyn, N.Y., 1975, 824 psl. (įrišta, gausiai iliustruota), 12 dol. Be nuotraukų, yra ir P. Jurkaus iliustracijų. Spaudė Pranciškonų spaustuvė Brooklyne.

Ši knygos apžvalga yra praplėstas pranešimas, skaitytas Bostone 1975. XI. 16, pristatant knygą ir dalyvaujant pačiam autoriui. Vyr. skautininkas Petras Jurgėla, įkūręs pirmąją lietuvių skautųčių skiltį Vilniuje 1918 spalio 1 ir iki 1930 m. aktyviai dirbęs Lietuvos Skautų asociacijoje, pradėjo rašyti savo atsiminimus Amerikoje 1947 metais. Jis sukaupė daugybę medžiagos šiai knygai parašyti, kuri yra daugiau nei atsiminimai. Pusė veikalo skirta skautijos istorinei apžvalgai nuo 1917 iki 1949 metų. Kita pusė iškelia organizacijos ir jos paskirų narių veiklą ir atliktus darbus. Pavardžių rodyklė (sudaryta O. Saulaitienės) turi apie 3300 asmenų. Pabaigoje surašyti knygos mecenatai ir garbės prenumeratoriai, sudėję 4145 dolerius.

Istorinė apžvalga pradedama trumpa autoriaus jaunystės autobiografija. Gimęs 1901 Jersey City, N.J., P. Jurgėla atvyko su tėvais į Vilnių prieš I-jį pasaulinį karą, o 1915 m. atsidūrė prie Azovo jūros. Pradėjo skautauti 1916 m. rusų - ukrainiečių draugovėje. Kitais metais, jau pakeltas į skautininkus, jis įstojo į lietuvių M. Yčo gimnaziją Voroneže ir čia rugsėjo 9 skaitė paskaitą moksleivių ateitininkų susirinkime apie skautavimą. Tuoj pat buvo sudarytos dvi lietuvių skautų skiltys: berniukų ir mergaičių. Tad 1917.IX.9 diena laikytina lietuvių skautijos įkūrimo data, nors ir už Lietuvos ribų. Toliau autorius detaliai pasakoja apie skautų organizavimas i Vilniuje ir Kaune, o netrukus ir kitur Lietuvoje. Gausu vardų, datų, spaudos ištraukų. Parodomas to laiko gyvenimo fonas, organizuojant valstybę ir vykstant karo veiksmams.

Suminėsiu kelis istorinius faktus, kurie gali būti nežinomi daugumai skaitytojų, o įdomūs. Vilniaus Vytauto D. gimnazijos mokytojas kalbininkas Jonas Jablonskis padėjo autoriui sudaryti lietuviškus terminus, kurie išliko iki šiol nuo ano 1918 m. rudens. Tai skautininkas-kė, skiltis, draugovė, tuntas, sueiga, šūkis, budėk, įžodis, iškyla, palapinė, laužas ir kt. 1919 m. pavasarį Kaune įsikuria Lietuvos Skautų paspirties draugija su pirmininku dr. Jurgiu Alekna (gydytoju). 1922 m. įvykęs pirmasis skautų vadų suvažiavimas Kaune sujungė atskirai veikusias draugoves į Lietuvos Skautų asociaciją ir išsirinko šefu tą patį dr. Alekną. Nuo 1925 iki 1930 m. LSA šefu buvo respublikos prezidentas A. Stulginskis, po to — prez. A. Smetona. P. Jurgėla reikšmingai papildė savo istorinę apžvalgą dokumentais: nuostatais, statutais, statistika ir kt. Ypač vertinga yra kruopščiai parengta skautiškųjų vienetų veikla visoje Lietuvoje su nuotraukomis, pavardėmis, datomis. Surašyta ir LSA laikotarpio skautiškoji bibliografija.

1930 metais įvyko didelis lūžis Lietuvos skautų organizacijoje, po kurio nemaža jos narių pasitraukė. Nors tų metų pavasarį Lietuvos Skautų brolijos vadų ir vadovių suvažiavime balsų dauguma vyriausiojo skautininko pareigoms buvo išrinktas Jonas Kuprionis ir patvirtintas šefo Stulginskio, jam neteko vadovauti brolijai. Tą patį rudenį skautų organizacija buvo suvalstybinta ir paversta vienintele legalia moksleivių organizacija, išleidus Lietuvos Skautų sąjungos įstatymą. Vyriausieji skautininkai ir Lietuvos Skautų tarybos pirmininkas nuo tada buvo neberen-kami, o paskiriami šefo, švietimo ministerijai ir kitoms valdžios įstaigoms tarpininkaujant. Autorius su tuo pačiu kruopštumu suregistravo ir suvalstybintosios LSS bei jos vienetų veiklą, nors jis pats grįžo Amerikon 1931 m. Šioje apžvalgos dalyje duota daugiau spaudos ištraukų, šefo Smetonos kalbų, trijų didelių stovyklų — sąskrydžių aprašymai su iliustracijomis. Jaučiamas autoriaus nusistatymas vertinti skautų organizacijos ir jos paskirų narių veiklą tik teigiamai, net su entuziazmu. Jis nesiima vertinti, kas atlikta gerai, o kas ne taip jau gerai; neduoda jokio žvilgsnio į politinius užkulisius, kurie turėjo būti ir juose kas nors vyko. Idealistinis skautų-čių nusiteikimas tarnauti tėvynei ir artimui autoriaus niekad nekvestionuojamas.

Akademinės skautijos istorijai duoti tik 4 puslapiai. 1940 m. Lietuvos Skautų brolija ir seserija turėjo maždaug po 8000 narių, triskart daugiau, kaip 1930 m.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940.VII.25 "Vyriausybės Žinios,, paskelbė, kad Lietuvos Skautų sąjunga likviduojama. Apie dešimtadalis Jurgėlos knygos skirta abiejų okupacijų persekiojimams, rezistencijai ir pokario partizanų karui. Tuose puslapiuose iškyla šimtai herojiškų įvykių, perpintų skautų pavardėmis. Duota apie 50 nuotraukų. Pvz., 1941 m. komunistai nužudė 73 politinius kalinius Rainiuose prie Telšių; jų buvo 18 skautų (dalis jų drauge ir ateitininkai). Duotos jų nuotraukos ir trumpos biografinės žinios. Červenėje sušaudytas paskutinysis vyriausias skautininkas pik. J. Šarauskas.

Mūsų skautai-tės galėjo vėl laisvai organizuotis po karo Vokietijoje. Šiam 1945 - 1949 penkmečiui autorius skiria kitą knygos dešimtadalį. Į veiklą grįžta kai kurie 1930 m. pasitraukę skautininkai. P. Jurgėlos istorinė apžvalga baigiama 1949 metais, persitvarkius į Pasaulio lietuvių skautų ir skaučių sąjungą ir daugumai išemigravus į užjūrius.

Antrojoje veikalo dalyje, kuri yra lygi maždaug pusei knygos, autorius registruoja skautų ar buvusių skautų darbus nebe organizacijoje, o įvairiose gyvenimo srityse. Toji veikla padalinta į 22 skyrelius Lietuvoje ir 12 skyrelių išeivijoje. Antroji knygos dalis turi bendrą antraštę: Tarnavimas Dievui, tėvynei ir artimui. Skyrelių antraštės kartais yra mįslingos ar truputį pretenzingos. Pvz., antraštėlė "Ugdant gerus tėvyninin-kus" duota skautų iškylų, ekskursijų ir aplamai kraštotyros apžvalgai. Kita antraštėlė "Tvirtinant lietuvių tautos pamatus" skirta skautams, pasireiškusiems Lietuvos katalikų organizacijose, tautininkų "Jaunosios Lietuvos" sąjungoje ir kitose draugijose. Lieka neaišku, katrie katmos tvirtino. Šioje knygos dalyje P. Jurgėla suregistravo daugybę įvairių profesijų žmonių ir jų pasiektus laimėjimus bei nuopelnus. Kyla abejonių, kiek reikšmės galėjo turėti skautija tų mokslininkų, kunigų, rašytojų, karininkų, dailininkų, mokytojų, inžinierių gyvenime. Vieni jų buvo ilgus metus skautai ir liko organizacijos vadovybėje, kiti paskautavo vaikystėje ir pasitraukė. Juk galima būtų parašyti dar storesnę knygą apie tūkstančius lietuvių ir nelietuvių Lietuvoje, kurie yra atlikę didžios reikšmės darbų, niekad nebūdami skautai. Atrodo, kad autorius kartais mėgina puošti jam labai mielą skautiją svetimomis plunksnomis. Ypač tai reikia priminti turint galvoj, kad po skautų suvalstybinimo nemaža iš jų pasitraukė ir į suvalstybintus skautus neigiamai žvelgė. Ir kitos Lietuvos jaunimo organizacijos yra išauginusios savo eilėse neeilinių žmonių, tačiau jų asmeniški laimėjimai nėra tų organizacijų laimėjimai.

Pavardėmis itin gausus skyrelis ''Auklėjant ir mokslinant lietinių tautą". Trijų puslapių mokytojų sąraše yra ir tokių, kurie buvo paskirti dirbti su skautais, jau būdami mokytojais. Tokie asmenys negali būti lyginami su skautininkais, išaugusiais skautuose iš vaikystės. Panašių rezervų galima turėti ir dėl kai kurių profesorių bei asistentų, muzikų ir teatralų, radijo ir spaudos darbuotojų, suregistruotų šiame skyrelyje. Įspūdingai, bet neįtikėtinai atrodo 50 laikraščių ir žurnalų sąrašas, kuriuos redagavę skautai. Būtų buvę tikslingiau apsiriboti tiktai tokiais leidiniais, kuriuos redagavo aktyvūs skautai ar skautininkai, o ne jau seniau iš skautų pasitraukę žurnalistai, kaip "XX Amžiaus" ar "Naujosios Romuvos" redaktoriai. Skaičiau tą Juozo Keliuočio (be pagrindo autorius jį tituluoja daktaru) redaguotą kultūros žurnalą, jau būdamas paskautininkis, bet niekad nepagalvojau, kad tasai žurnalas būtų buvęs skautiškas. Kitoje P. Jurgėlos knygos vietoje parašyta, kad J. Keliuotis, jau būdamas studentas, stovyklavo vienoje skautų stovykloje ir, susižavėjęs skautybe, tapo skautu. Kitais metais Keliuotis buvo Paryžiuje, Sorbonos studentas, o po ketverių metų grįžęs Lietuvon, rado jau visiškai kitokią skautų sąjungą, kurion jau nebegrįžo. Tad nėra jokio pagrindo rašyti, kad "Naująją Romuvą" redagavęs skautas. Šiame P. Jurgėlos sąraše Antanui Vaičiulaičiui, irgi buvusiam skautui, priskiriamas "Židinio" redagavimas. To nėra Liet. Enciklopedijoje: nei Vaičiulaičio biografijoje, nei "Židinio" istorijoje.

Kitoje vietoje P. Jurgėla suregistruoja skautavusius moksleivius, vėliau dirbusius įvairių universiteto korporacijų valdybose. Iš tikrųjų tik maža skautų dalis įstojo į studentų skautų korporacijas, o daugumas pasirinko kitas studentiškas organizacijas. Šniukšta ir Rėklaitis galėjo būti technikų "Plieno" vyrijos pirmininkai, bet tas trečiasis ten paminėtas ne tik nebuvo pirmininku, bet nebuvo nė tos vyrijos nariu. A. Šidlauskaitė buvo pavasarininkių mergaičių sąjungos pirmininke, bet tik ne 1936-39: tuo metu ji studijavo užsieny; be to, buvo seniai iš suvalstybintų skautų išstojusi. Nežinia, kiek tokių faktinių klaidelių yra ir daugiau. Šiaip jau knygos korektūra rūpestinga.

Petras Jurgėla atliko tokį didelį darbą, kurio būtų pakakę autorių kolektyvui. Nuostabu, kaip pavyko jam rasti daugybę šaltinių išeivijoje, neprieinant prie pagrindinių archyvų Lietuvoje. Knygos dvilypumą — drauge atsiminimus ir istoriją — pastebėjo ir leidėjas, įrašęs pratarmėje tokią veikalo charakteristiką: "Veikalas, kuriame autorius mini mūsų skautybės įvykius . . . perduodamas juos iš savo požiūrio, nors ir nepilnai ir neapimdamas viso lietuviškosios skautybės gyvavimo laikotarpio". Toliau sakoma, kad Lietuvių skautų sąjungos pirmijos "įgaliotinis tam darbui v.s. Kazys Palčiaus-kas apie 10 metų kantriai stengėsi padėti autoriui paruošti rankraštį bei iliustracijas, kad leidinio mintys labiau tiktų skaitytojams". Istorinės apžvalgos skaitytojas ieško knygoje faktų ir jų teisingo, pagrįsto interpretavimo, o ne "skaitytojui tinkamų minčių". Autorius, iš profesijos karys, studijavęs teisę, visuomenininkas, pats savo darbu kūrė istoriją, pradėjęs organizuoti lietuvius skautus dar 1917 metais. Dabar jis ėmėsi ir istoriko darbo: sukaupė gausią rašytinę ir iliustracinę medžiagą. Bet būdamas publicistas, jis nuspalvino tą istoriją idealizmu ir perdaug optimistiškomis išvadomis daugelio skyrelių pabaigoje.

Jei dabar kas nors imtųsi rašyti objektyvią Lietuvos skautijos istoriją, turėtų pasirausti už jos fasadų. Reikia išsiaiškinti, kas ir kokiomis sąlygomis parengė LSS įstatymą ir statutą, ar buvo kitokių variantų, kas svarstė ir kas sprendė. Kaip reagavo Lietuvos Skautų asociacijos vadai 1930 metais? Ar buvo bandoma kurti kita skautų organizacija, nepriklausoma nuo tos oficialiosios? P. Jurgėlos knygoje mažai teparašyta apie LSA ir vėliau LSS santykius su tarptautine skautų organizacija. Būtų įdomu patirti, kokios įtakos ir reikšmės turėjo Tarptautinis skautų biuras Lietuvos skautijai. Ar bendradarbiavimas buvo sklandus, ar su kliūtimis? Kol neturime išsamesnės mūsų skautijos istorijos, o gal jos niekad ir neturėsim, — lauktume iš tebegyvenančių veteranų skauti-ninkų-kių M. Barniškaitės, Martyno Brako, Lidijos ir Vytauto Čepų, vyskupo A. Deksnio, Jono Kuprionio, Kazio Palčiausko, Antano Saulaičio ir kitų parašant savuosius atsiminimus spaudai. Beskaitant Petro Jurgėlos veikalą, iškils klausimų, kurie primins gal jau primirštus įvykius. Šitaip vieni kitus papildydami, gal ir prisikasime prie tiesos, kuri nebūtinai turi būti idealistiškai šviesi.

Jurgis Gimbutas