STOVIME PRIEŠ SKAUDŽIĄ REALYBĘ Spausdinti
Parašė V. Vizgirda   
Dailės istorija praeitį skirsto epochomis, šimtmečiais ar stilių laikotarpiais. Bet dar neįmanoma taip klasifikuoti lietuvių dailės, nes jos amžius perdaug trumpas.

1906 m. buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda. Nėra tad ir šimtmečio, bet tas laikas lietuvių dailės raidoje yra įvairus ir spalvingas. Kone su kiekvienu dešimtmečiu prasideda vis skirtingų, dažnai net kontroversinių, sąlygų kūryba. Dar tebėra gyvas dailininkas Adomas Varnas, pirmųjų parodų dalyvis.
Šiandien mes esame pakviesti į meno šventę. Bet gyvenimo ironija, kad ta pačia proga mes turim teisę tik tremtyje prisiminti lietuvių dailės 70 metų sukaktį, kuri paženklinta skaudžiais įvykiais.

Prisimindami trumpą ir liūdną praeitį, galime džiaugtis, kad šiandien atidaromai galerijai yra duotas vardas pegerbti dailininkui Adomui Galdikui, su kurio mirtimi užsisklei-džia vienas lietuvių dailės istorijos lapas tragiškų įvykių aplinkoje.

Adomo Galdiko reikšmė lietuvių dailėje, poveikyje jaunosios dailininkų kartos, jo aistra ir entuziazmas kūrybiniam darbui betarpiai įtaigojo jo gyvenimo aplinką. Visi lietuvių menininkų avangardiniai sąjūdžiai glaudžiai siejasi su Adomo Galdiko gaivalinga asmenybe.

Galdikas buvo vienas iš tų, kurie sielojosi savo tautos ir jos kultūrinių vertybių likimu, giliai ir skausmingai pergyveno gimtojo krašto praradimą. Skausmo jausmas karts nuo karto prasiverždavo ir iš jo kūrinių. Tai audringi rudens motyvai, vėjo blaškomi medžiai, nykstantieji kapinynai, apleistos koplytėlės, pavirtę kryžiai. Džiaugsmo ir paguodos jis rasdavo tik nuo realybės atitolusiose kompozicijose, kai svaigo žėrinčių spalvų stichijoje. Į gyvenimo pabaigą, lyg nuojautos užkerėtas, vis geso ir geso savo pabaigtuvinėje noktiurnų serijoje, tarytum prieš besiartinančią juodą naktį, kol pagaliau kūrėjo akys užsimerkė paskutiniam šviesos spinduliui.

Šiandien, pagerbdami jo atminimą, mes kartu stovime ir prieš skaudžią realybę, kurioje atsidūrė mūsų tautos ir mūsų, tremtinių, likimas.

Lietuvių menininkų gyvenimas išeivijoje yra išblokštųjų gyvenimas, kurie yra atskirti nuo savo tautos ir krašto. Gal tik vaizduotėje jie gali atkurti gimtojo krašto dangaus mėlynę, Lietuvos girių sodrų žalumą . . . Kartais beviltiškai jie taikstosi prie vietos sąlygų ir poreikių, neretai giliai širdyje paslėpdami jausmą, kad jų sudedama auka yra skirta prarastam kraštui. Tėvų Pranciškonų atidaroma galerija yra paminklas jų gyveni m ui, paskatinimas kūrybiniam darbui.

Prisimenu, kada dar būdamas me no mokykloje dalyvavau pirmojo lietuvių dailės muziejaus — Čiurlionio vardo galerijos atidaryme Kaune. Buvo pakili nuotaika, bet trūko nuojautos, koks likimas mus ištiks gyvenimo kelyje. Šiandien vėl meno šventė ir pakili nuotaika, tarytum viskas prasideda iš naujo. Pakili nuotaika, bet kartu yra ir graudu.

Mūsų dvasinio gyvenimo skurdas paženklintas tremtimi, ir kultūrinių apraiškų negalavimai ne visad betgi rieda lygiagrečiai su dabarties materialiniu gyvenimu. Daugelis iš mūsų čia jau sukūrėme prabangą, kuri mus betgi palydės tik iki grabo lentos. Vėliau gal jau kiti paveldės tas mūsų gėrybes. Bet mūsų kultūrinį palikimą paveldės tik mūsų tauta, ir jis būsimoms kartoms bylos apie mūsų buvimą ir mūsų kultūrinį susipratimą.

Tad nežinau, kaip reikia vertinti mūsų dailininkų, rašytojų, muzikų, kitų sričių menininkų darbą, kurie po kasdieninės egzistencijos buitinių rūpesčių dar rašo, komponuoja, tepa paveikslus, vaidina, ir kaip reikia vertinti tuos, kurie su meili ir pasišventimu remia ir skatina lie tuvių menininkų kūrybą.

Išblaškyti po mums svetimus ir neaprėpiamus Amerikos ir kitų žemynų plotus, mes suskatome kurti lietuvių kultūrinius židinius. Tai pranciškonų centrai New Yorke, Kenne-bunkporte, Toronte, Rochesteryje, Jaunimo centras Chicagoje, parapijų ir visuomeninių organizacijų menės.

Šios dienos meno šventė ir galerijos įsteigimas liudija pranciškonų visuomeninius įsipareigojimus savo tautos kultūrinių vertybių ugdyme. Tai yra auka lietuvių tautai ir menininkų kūrybai.

Lietuvio menininko gyvenimas išeivijoje tarpsta kontroversinėje aplinkoje. Bet jis turi pasirinkimo galimybę.

Prasiskverbti į aukštas meno sferas ar meno centrų rinką yra tik vienas avangardinių kanalų ir pereinamosios mados kelias. Čia ne visad lemia tavo darbų kokybė. Laimės stoka gali irgi viską sugadinti.

Priklauso ir nuo to, kur tave gyvenimas nubloškia. Galima sunykti didmiesčių boheminėje menininkų atmosferoje. Galima gyventi vien savo bendruomenės ribose. Galima priklausyti ir provincijos ar kvartalo dailininkų rateliui su parodomis ir premijomis iki 10 dolerių.

Visur yra paklausa kūrybai, lygiai kaip mados ar turistinio pobūdžio darbams. Visose aplinkybėse ne taip jau svarbu tai, ar pataikaujama ar ne pataikaujama reikalaujamam skoniui. Svarbu tik rezultatai — ar kas nors kuriama, ar tik parduodama.

Čia menininko niekas neprievartauja, bet reikia pačiam apsispręsti, kokio pobūdžio entuziazmas tave skatina kūrybiniam darbui.
Vaizduojamoji dailė yra tarptautinė kalba, ir dailininkams gal lengviau už kitų sričių menininkus įsiskverbti į svetimo krašto kultūrinio gyvenimo aplinką. Bet yra ir kūrybinio nutautimo klausimas.

Meno kūrinio priklausomybę kuriam nors kraštui apsprendžia forma, o ne paveikslo ar kompozicijos turinys. Kartais sunku tai įrodyti, jeigu nuteptame paveiksle ar raižinyje nėra apčiuopiamų rodyklių tautinės ornamentikos, herojinių įvykių aprašymo ir alegorijos.

Nemanau betgi, kad mūsų įžymiųjų menininkų tarpe yra tokių, kurių darbai būtų perkrauti teatrališka simbolika, pataikavimu populiariam skoniui. Tačiau nėra abejonės, kad menininko kūryba išeivijoje gali būti visai kitokio atspalvio, negu kad galėtų būti gimtojo krašto aplinkoje.

Mūsų nuo realybės atitolusių ir abstraktinių menininkų kūryboje dar dvelkia lietuviško kaimo ir liaudiško skonio kvapas. R. Viesulo paskutinieji darbai yra tąsa to paties braižo, kurį randame jo liaudies dainų motyvais sukurtose kompozicijose. Panašiai galima kalbėti ir apie kitus abstrakti s tu s, kaip K. Varnelį, K. Žoromskį, tą patį A. Galdiką, A. Mončį, A. Dargį, P. Lapę, E. Urbaitytę, J. Bagdoną, T. Valių, J. Bakį, E. Kepalaitę, I. Griežę, Praną Gailių, australiečius V. Ratą, H. Šalkauską, L. Urboną.

Tokie pat, su lietuviško braižo atspalviu, yra ir avangardiniai neorealizino meistrai. Kiekvienas iš jų skirtingo veido, kaip V.K. Jonynas su grafikos, akvarelės ir architektūrinės dailės kūriniais, griežtos formos meistras — V. Kašubą, atrinkto skonio — V. Kasiulis, dekoratyvūs — A. Elskus ir A. Valeška, V. Kriš-tolaitytė, J. Paukštienė, M. Paškevičius, realistai — P. Puzinas, R. In-gelevičienė, O. Paškevičienė, liaudiški — V. Petravičius, V. Ignas, P. Augius, A. Tamošaitis.
Liaudies kaimiško audinio ritmo aidas atsispindi Aleksandros Kašu-bienės akmenų mozaikose, dekoratyvinėse kompozicijose, kitų taikomosios dailės meistrų kūryboje.

Prie nuskriaustųjų ir išvietintųjų galime pridėti M. Šileikį, J. Rimšą, mirusius P. Domšaitį, P. Kiaulėną, A. Vaikšnorą, jau už jūrų marių ir svetimose žemėse išaugusius.

Estetiniame formos supratime lietuvių dailininkų darbuose jaučiamas praeities kūrybinio palikimo tęstinumas ir troškimas suvirškinti dabarties naujoves. Lietuvių menininkai stengiasi neatsilikti nuo laisvojo pasaulio dvasios ir pažangos. Kokie jų darbai bebūtų, mes vis tiek dar galime atpažinti savo tautiečius ir jų meną.
Išeivijos globalinio gyvenimo atskirose vietovėse formuojasi menininkų grupės su senimu ir atžalynu. Jos jau turi skirtingus jų meninį gyvenimą seikėjančius moralinius nuostatus.

Jeigu New Yorkui atstovauja individai su skirtingomis pasaulė-žvalgomis, tai lietuvių centre Chicagoje nors ir ne visada disciplinuoti sambūriai turi irgi individualų ir visus apjungiantį veidą, ypatingai jauno ir avangardinio prieauglio tarpe. Tai žymaus Chicagos Dailės instituto pasaulėžvalgos aplinkoje išsiugdęs jaunas, bet jau subrendęs menininkų kolektyvas.

Visų čia neišminėsi ir meninio gyvenimo istorijos verpetų šį vakarą neišsakysi, neaptarsi.
Adomo Galdiko vardo galerija užima ne vien patalpas, kur eksponuota didžioji dalis dailės rinkinio. Kultūros Židinio visas ansamblis, senų viduramžių vienuolynų pavyzdžiu, yra ištisas muziejus. Pagrindinio pastato visos patalpos yra galerijos
pratęsimas, kur sienas puošia mūsų dailininkų paveikslai, taip pat koplyčia su V.K. Jonyno vitražais ir A. Kašubienės kūriniais. Pranciškonų gyvenamas patalpas, lygiai kaip ir "Darbininko" redakciją, irgi puošia mūsų menininkų kūryba.
Nauja Adomo Galdiko vardo galerija betgi nereprezentuoja visų tremties meninių laimėjimų. Tai tik pradinės pastangos parodyti dalį pranciškonų turimo rinkinio. Manau, kad ateityje, pertvarkius ekspoziciją, atsiras papildymų. Priklausys nuo pranciškonų beveik neįtikėtinų pastangų tokį židinį įkurti ir jį išlaįkyti.
Galerijos įsteigimas nėra kelių dienų užmanymas. Per dįugelį metų susikrovė pranciškonų dailės rinkinys kelių asmenų meilės lietuvių dailei dėka. Tai šios galerijos įsteigėjas pranciškonų provincijolas Tėv. Jurgis Gailiušis ir poetas Leonardas Andriekus, glaudžiai susigyvenę su lietuvių dailininkų kūryba.
V. Vizgirda