Eilėraščiai Spausdinti
Parašė PRANAS VAIČAITIS   
PRANAS VAIČAITIS
1876 -1976


Lakštingale, gražus paukšteli,
Pas mano langą nečiulbėk,
Į mano gimtinį namelį,
Linksmai giedodamas, nulėk.
Tenai mamelę nuramykie,
Palinksmink baltą galvą jos,
Jai apie mane pasakykie,
Lai apie mane ką žinos.
Tenai kuplioji liepužėlė
Dejuoja vėjo pučiama,
Tenai mamelė sengalvėlė
Vaitoja, manęs laukdama.
Sakyk — sulauksi tuo sūnelį,
Laiminga būsi ir linksma.

* * *

Gaila tų dienų jaunųjų,
Kurios praslinko be naudos,
Gaila debesų drėgnųjų,
Kurie negrįš jau atgalios.
Gaila darbo ir troškimo,
Kurie sugriūva kaip matai,
Gaila to užsidegimo,
Kuris atšąla kaip ledai.
Gaila meilės nors tikriausios,
Kuri išnyksta kaipo sniegs,
Gaila kalbos, nors geriausios,
Kurios nenor klausyti nieks.
Gaila paukščių nekaltųjų,
Kuriuos gal vanags sudraskyt,
Gaila ašarų karčiųjų,
Kurių negal nieks sustabdyt.
Gaila motinos vargingos,
Kuriai atseina elgetaut,
Gaila žemės nelaimingos,
Kuriai sutiko vaiks tarnaut.

* * *
Gyvenimo mano saulutė jau leidžia
Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;
jausmai bekovodami pasilsio geidžia,
Kas dieną prie karsto slenku jau artyn.
Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio
Lazdelę keleivio turėsiu padėt,
Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau
Paleisti pasaulyje pasižmonėt.
Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!
Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos
Ir jus neatjaustų viengenčių širdis,
O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas
Rakštelis, kur gyvo netėmys akis.
Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės,
Sesutės laimingų pasaulės dienų,
Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj
Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų.