Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henrikas Nagys   



Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė kruvinom žibintų ugnimis į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom, širdim, skaudžių
keiksmų: apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių ...
Įeikit, valkatos! — jie šaukė mums. Jie mus įleido

Į gimtą miestą, metų metais širdyje nešiotą...
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom,
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų...
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj...

Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų
ledinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša...
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka... Kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti!

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės; Mes medžiai — tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės,
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais ...
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.

Iš tolo dusliai jau putoti marių būgnai dunda...

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais.
Ir jūrų smėly — kaip grabuos — užmigome po apvožtom valtim:
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais.

Ir glaudėm juos nuvytusiais, pilkais delnais
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių ...
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto lekiančiuos smiltynuos.



Rudens diena giedra, kaip vaiko siela.
Liepsnoja topoliai, kaip angelo sparnai.
Pro juos praplukdo saulę vėjo sieliai,
šnarėdami iš lėto irklais mėlynais ...

Aruodan paneria žemėtas saujas
laimingas žemdirbys. Ir teka skambantys grūdai
pro pirštus jo — geltonas žemės kraujas.
Po vieškelį klajoja vakaro varpų aidai.

Bejėgės tyso jo išblyškę rankos.
Iš tvenkinio juodos burnos, prikritusios žvaigždžių,
užtvinsta žemę balto garo bangos...
Per kryžiaus medį Dievo ašara nurieda pamažu.




O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tupia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis
Tavo blakstienų šešėly, kaip kvepiančiam sniege.

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt —
Sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą...
Tokia tyla po klajonių, audros ir žaibų,
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

Leisk man užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
ak, tegul ilsis — paimk ją — mano širdis.
Ir teužpusto taip tuščią mano krūtinę
Svetimo krašto lekianti marių smiltis.

1948. ruduo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai