TRYS J. ŠVAISTO KNYGOS Spausdinti
Parašė A. Džiugėnas   

J. Švaistas— RAŠAU SAU — Tremtinės užrašai. Išleido „Mintis“ 80 psl., kaina nepažymėta.

 

J. Švaistas — SIELA LAGAMINE — novelės. Išleido „Atžalynas“ 144 psl., kaina nepažymėta.

 

Juozas Švaistas — PASKUTINĮ KARTĄ TAVE KLAUSIU — romanas. Išleido Liudas Vismantas 169 psl., kaina nepažymėta.

Juozas Švaistas, jau Lietuvoje išleidęs keletą knygų (Silkinė suknelė, Kerpių berniūkštis, Naujan gyveniman, Meilės vardu), 1947 ir 1948 metų sąvartoje mūsų visuomenei davė net tris knygas. Su nuostaba skaitytojas pasitinka taip produktingą rašytoją, kuris ir šiose sunkiose sąlygose galėjo tiek daug parašyti: tris knygas — „Rašau sau“ — tremtinės užrašai, „Siela lagamine“ — novelės ir „Paskutinį kartą tave klausiu“ — romanas. Nors savo žanrais ir savo vaizduojamąja medžiaga šios knygos skiriasi tačiau jos turi daug bendro savo formos ir pasaulio supratimo atžvilgiu. Tai leidžia mum čia kartu į jas pažvelgti.

„Rašau sau“ pavadinta dar tremtinės užrašais. Tai nėra mūsų lietuvės tremtinės vargo kelias, bet rusės emigrantės, kažkokios kunigaikštytės Zinaidos, kuri pabėga iš Rusijos ir Lietuvoje pasidaro baro dama, kabareto šokėja ir tarnauja žydo naktiniame restorane. Ji keičia vyrus kaip savo vakarines sukneles ir ilgis meilės, vidinės šilumos. Ji turi mylimąjį Pėtią (Petrą) gusarų pulko karininką, bet į kabaretą atsilanko solidnas ponas — Tonia (Antanas) Giedrimas — lietuvis advokatas ir biznierius. Jis švaistosi pinigais, pasikviečia Zinaidą pas save ir jai pasiperša. Ji, jausdama jo vienatvę, kuri ją traukia, ir apskaičiavusi, kad galės geriau savo motinai padėti, sutinka su jo pasipiršimu. Meta restoraną, apsikrikštija ir išteka už Giedrimo. Po to ištaigi povestuvinė kelionė į užsienį, švaistymasis pinigais ir grįžus uždaras ir monotoniškas gyvenimas. Jos vyras nedrįsta su ja pasirodyti visuomenėje. Ji skaito, piešia ir patogiai be jokio darbo gyvena. Norėdama per Kalėdas pergyventi pilną švenčių džiaugsmą, ji bando prikalbėti vyrą, kad surengtų kokį pobūvį, tačiau vyras ją išsiveža į savo dvarą. Ten irgi prasideda tuščias ir pilkas gyvenimas. Ji ilgis pilnumos, siautėjimo. Namai ir vyras jos neužpildo. Vėl prisimena Pėtią ir jo ilgis. Grįžta į miestą, per Naujų Metų sutikimą pirmą kartą susitinka su platesne visuomene ir pradeda vėl linksmai gyventi. Vėl ji atnaujina savo romaną su Pėtia. Vyras seka, apstato sargybom, bet pats kokiam veiksmui nesiryžta. Slenka slaptų pasimatymų vaizdai, jodinėjimai. Negalint būti jai motina, vyras pradeda nusigręžti nuo jos. Atsiranda jos draugė Olga, kuri pradeda skverbtis į vyro pasaulį. Po metų bendro gyvenimo Zinaida jau persiskirta su vyru ir gyvena viena ir vieniša. Ji su viena drauge domis teatru. Galų gale atvažiuoja kitas rusų emigrantas iš vokiečių filmų bendrovės ir ją pasamdo savo sekretore. Ji susikrauna savo daiktus ir išvažiuoja iš Lietuvos. Tuo ir baigiasi tremtinės užrašai.


„Siela lagamine“ — novelių rinkinys — vaizduoja daugiausia tremtinio buitį su gyvenimo pilkuma, su. visais stovykliniais nuotykiais, komitetais, su laisvės ir teisybės išsiilgimu (Siela lagamine, Tik vieną mažytį vamzdelį, Gerai, kad taip atsitiko, Koks tvaikas, Paskutinysis DP teismas).

Antrąją knygos dalį sudaro vaizdeliai iš Lietuvos. Čia randame ir miesto buržuazinių vaizdų (Be pykčio), ir jauno žmogaus svarstymus, kam jis reikalingas (Paskutinė paslauga), ir kaimą, paskendusį savo varge, ir jaunus žmones, besirengiančius išemigruoti (Apžiūrėk tą skynimą), ir okupacinius vaizdelius (Dėl laisvės, Žiobriai eina).
„Paskutinį kartą tave klausiu“ romanas paskirtas Lietuvos okupacijų metams. Plačiai pavaizduota išvežimas, areštai, bolševikų siautėjimas ir gyvenimas, atėjus kitiems okupantams. Bolševikai iš Butkūnų išveža kelis žmones. Jų vienas laimingu būdu grįžta ir papasakoja, kad vagone mirė Adomonio žmona, o Naką, norint jam pabėgti, nušovė. Adomonis yra valsčiaus viršaitis, ūkininkas, sąžiningas ir doras žmogus. Bolševikmečiu jis slapstėsi ir išliko, kai jo visą šeimą išvežė. Tačiau jis nekerštauja savo priešams ir padeda komunistui Kaziui Naujokui išeiti iš kalėjimo. Naujokas, aktyviai veikęs bolševikų metu, bijodamas vėl papulti į kokią koncentracijos stovyklą, stoja tarnauti samdiniu pas tą patį viršaitį Adomonį.

Adomoniui reikia naujos šeimininkės. Jo akys nukrypsta į jauną, žvalią našią Nakienę. Jos širdis linksta į miestą, bet piršlys susuka galvą, iškelia ekonominius motyvus, pagaliau ir pati Nakienė nesibaido Adomonio. Ji sutinka ir išteka už jo. Atrodo, kad jų gyvenimas bus darnus ir mielas: abu protingi, visuomenės gerbiami. Tačiau jaunoji ponia greitai įsižiūri į berną Kazį Naujoką. Anelė Adomonienė gailisi jo nelaimingo, pakiša slapta gardesnį kąsnį, paskui prieina prie to, kad pradeda miške slapta susitikinėti. Vyras jaučia, kad žmona tolsta nuo jo, bet nieko nesako, vienas pats blaškosi, važinėja ir geria. Anelė nori iškopti iš tos padėties, nori būti ištikima, bet nepasiseka. Kazys kažkokia jėga ją traukia, ir ji vėl krinta į jo glėbį.

Karas eina toliau. Veikia banditai, parašiutininkai. Adomonis pasiryžta nusikratyti bernu ir jį atiduoti karo darbams. Žmona išduoda šią paslaptį Kaziui. Po to greit dingsta Adomonis. Įtartini visi dingimo pėdsakai. Jieško policija, bet niekur jokio dingimo ženklo nesuranda. Žmonės slapta galvoja, kad bus jį pražudžiusi žmona, susitarus su bernu. Tačiau jokių įrodymų nėra. Ji laiminga gyvena savo ūkyje su bernu, kuris dabar jaučiasi kaip šeimininkas.

Pavasarį miške randa po egle pakastą kažkieno lavoną. Visi nusprendžia, kad tai Adomonis, bet žmona neprisipažįsta. Jam surengiamos laidotuvės, kurių metu klebonas klausia Anelės, ar čia jos vyras, o ji vis neprisipažįsta. Galų gale, tretį kartą klebonui pakartojus ir sąžinei kankinant, ji pasako: „Atstokit pagaliau nuo manęs su tuo lavonu! Jei norit, tai aš jums tikrai savo vyrą parodysiu! Eikime!“ (168 psl.)
Ji nusiveda žmones į savo ūkį ir liepia kluone po šoninės šiaudais kasti duobę. Ten randa Adomonį, kurį su kirviu nužudė bernas Kazys. Šiuo metu jis yra pradingęs iš namų, ir Adelė sako, kad ją šėtonas bolševikas, kuris visą gyvenimą sugriovė, sugundė ir jos pačios laimę suėdė.

Šitai visų trijų knygų plačiai ir gausiai medžiagai nėra surasta didesnio idėjinio pagrindimo nei problemų. Tremtinės Zinaidos gyvenimas yra beprasmis, neišreiškiąs jos vidinės tragikos ir tremtinės būsenos. Atrodo, kad. autoriui nedaug jos vargai ir terūpėjo, o daug daugiau domino pigus beprasmis buržuazinis gyvenimas, su savo pikantiškumu, meilės nuotykėliais, kabaretų blizgesiu. Todėl ši knyga pasidaro bulvarinio pobūdžio.

Taip pat skurdus idėjiniu atžvilgiu ir „Siela lagamine“ — novelių rinkinys. Nėra čia tų žmogų sukrečiančių problemų, pačioje tremties buityje pasiliekama paviršiuje, neįžvelgiama į jos tragiką, pasitenkinama kartais tik paprastais nuotykėliais, meilės apybraižom. Tiesa, kartais mėginama praskleisti ši tremties tragiką (Paskutinysis DP teismas), bet ir čia nuslystama į paviršių, į publicistinį temos interpretavimą, kurį mes sutinkame spaudoje ir kuris per tiek laiko jau yra gana pabodęs. „Atkeršysiu tau“ vaizdelyje vaizduojama St. Darius, kaip jis kovoja vakarų fronte, atvyksta į Lietuvą ir dalyvauja laisvės kare, kur susitinka savo draugą, kariaujantį lenkų pusėje, ir jam už blogą, padarytą anksčiau, atsimoka geru. Šis kerštas taip pat yra pasilikęs paviršutiniškas, sausas, schematinis ir neįtikinąs. Lygiai taip pat skaitytojo pakankamai neįtikina ir „Apžiūrėk tą skynimą“ sūnaus apsisprendimas pasilikti namuose.

„Paskutinį kartą tave klausiu“ romane taip^ pat nesurandame gilesnio idėjinio pagrindimo, kodėl čia viskas vyksta, kodėl tas žmonių blaškymasis. Atrodo, kad tą chaosą yra sukūręs bolševizmas, bet ir čia trūksta griežtesnio problemos pastatymo ir gilesnio įžvelgimo į žmogų, į jo santykius su karu, su tuo pačiu bolševizmu.

Tokioje medžiagos platumoje gal mes surasime kokį charakterį, kuris iš tos gausybės puslapių prasimuštų į r prakalbėtų. Deja. Nerandame čia įdomesnio žmogaus. Visi jie vienas Į kitą panašūs, pilki, be savito pasaulio. Blanki ir Zinaida. Juk tai blankus kabareto šokėjos tipas be gilesnės sielos. Neišryškintas ir neišvystytas nei Antanas Giedrimas. Biznierius, advokatas, turtuolis, dvarininkas. Tai visa, ką galime pasakyti apie jį. Bet to dar maža.

Iš „Sielos lagamine“ ryškesnis tik darbininkas „Vabalėlis ir tas juda“ novelėje. O kiti žmonės yra blyškūs, pilki, kurių net pavardes maišai.

Daug didesnių galimybių autorius turėjo romane, norėdamas sukurti įdomių charakterių. Bet ir čia veikėjai visi vienas į kitą panašūs, sukirpti pagal tam tikrą šabloną. Mitiugin'as komisaras jau padarytas tikras žvėris, suschemintas ir Kazys Naujokas ir pats Adomonis. Blanki ir neįtikinanti ir Anelė Nakienė-Adomonienė. Tai yra žmonės, kurie mūsų atmintyje nepasilieka, kurie mūsų nesugestijonuoja ir savo asmens turtingumu netraukia.

Mes turime ir savo literatūroje knygų, kurios nepasižymi kokiomis ypatingomis idėjomis ir neturi ryškesnių personažų, tačiau yra puikūs literatūriniai veikalai, patekę net į chrestomatijas (A. Vaičiulaitis). Savo atbaigta estetine forma jie yra pasiekę meninio lygio ir susidarę sau gerą vardą.

Gal ir J. Švaistas yra tos formos burtininkas, kuris, be didesnių idėjų, be ryškesnių charakterių, nori pateisinti savo knygas. Tačiau ir čia turime nusivilti.

Forma su savo kompozicija, stiliaus plonybėmis yra dar svetima autoriui. Jau pats knygos pavadinimas — „Rašau sau“ erzina skaitytojo ausį ir estetinį skonį. Šitame knygos pavadinime pagrečiui kartojasi tie patys skiemenys — „šau sau“, kurie savo skambesiu nustelbia pirmąjį skiemenį ir padaro pavadinimo prasmę nesuprantamą. Reikėjo tik tuos žodžius sukeisti, ir būtų buvęs visai kitas skambesys.

Kompozicijos atžvilgiu „Rašau s a u“ neišbalansuotas. Pradžia ištęsta. Kai prieiname prie svarbių vietų, kurios tikrai darosi įdomios, ten arba visai jos praleidžiamos arba tik suglaustai papasakojamos. Taip, pvz., nėra išvystytas šeimos persiskyrimas. Tai yra būdinga J. Švaisto kūrybai. Jis sustoja prie mažiau reikšmingų smulkmenų ir ten ilgai triūsia, o kur reikia praskleisti žmogaus gelmes, psichologiškai jas išvystyti, ten tuoj greit užskleidžia ir šuoliais lekia į finalą. Tokios, pvz., yra novelės: Gerai, kad taip atsitiko, Be pykčio, Apžiūrėk tą skynimą.

Kompozicinis neapdairumas dar labiau išryškėja „Paskutinį kartą tave klausiu“ romane. Čia su visu smulkmeniškumu pavaizduota visi areštai, net 52 puslapiai jiems paskirta, t. y. knygos trečdalis. Viena scena panaši į kitą. NKVD-istai eina iš namo į namą ir kartoja tuos pačius žodžius. Keičiasi tik žmonių pavardės. Vienur dar verkia, kitur serga, užsispiria nevažiuoti. Atrodo, kad visa knyga bus tik NKVD-istų dienoraštis. Atsiritęs į knygos trečdalį, autorius dar neparodė nė vieno pagrindinio veikėjo, neužmezgė jokios intrygos, kuri toliau varytų romano akciją, ėjęs plačiu keliu, jis perversmus ir karo metus jau suglaustai papasakoja. Ir tolimesnis romano vystymas jau yra apybraižinis, o gale lekia šuoliais į sprendimą. Neįtikinama ir neparengta Adomonio mirtis ir labai šykščiai pavaizduota. Atrodo, kad autorius norėjo romanui suteikti kriminalinio pobūdžio: dingo Adomonis, jieško, neranda. Žmogaus užmušimas nėra toks paprastas dalykas, daug didesnis už kokius areštus. Kai šie areštai vaizduojami plačiai, tai čia pasitenkinama keliais puslapiais. Autorius visai neanalizuoja nei Anelės, nei Kazio psichikos. Tiesa, taip lengviau apsidirbti su romano sprendimu, bet tai nėra tikro menininko rašytojo kelias.

Atrodo, kad autorius, pradėdamas rašyti romaną, nebuvo gerai apsisprendęs, ko siekia ir kuo viską užbaigs. Rašė, rašė, pabodo, vieną nukirto su kirviu, žmoną keliais žodžiais sugraudenęs privedė prie atgailos ir tuo pabaigė romaną. Neišnešiota, neapgalvota medžiaga yra tik žaliava. Su ja autorius nesugebėjo susitvarkyti ir suvesti į vieningą formą. Neapgalvotai pradėjęs romaną, įsitraukęs į arešto scenas ir jas atbaigęs, autorius nebežinojo, kur eiti. Ir atrodo, kad būtinai norėjo parašyti romaną, todėl paskui prikergė neištikimos meilės intrygėlę ir, praskiedęs buities ir karo fonu, padarė romaną. Todėl jis yra skilęs savo kompozicijoje: areštų vaizdai ir neištikimybės romanas.
 
Autorius stebi gyvenimą ir jame randa tik nuotykius, o nemato žmogaus. Juk gyvenime veikia žmogus, jis pasireiškia per savo santykius su aplinkuma. Bet autorius nepajėgia žmogaus šitos aplinkumos veiksme pavaizduoti ir jo išryškinti. Autorių traukia pats paviršius, pats nuogas nuotykis, o žmogus pasilieka nuošalyje. Todėl Zinaida lengvai išsituokia, Adelė lengvai pakelia tai, kad Kazys nužudo jos vyrą.

Kai autoriaus dėmesys krypsta į nuotykį, į gyvenimo aplinkumą, lengva nukrypti į reportažą. Ir tikrai, visa J. Švaisto kūryba yra reportažinio pobūdžio. Viskas apkraunama smulkiom nereikšmingom detalėm, protokolišku tikslumu aprašinėjama nereikšmingi faktai. Ar ne reportažiška yra „Sielos lagamine“ rinkiny to paties vardo novelė iš DP gyvenimo ir kitos iš DP buities apybraižos. Reportažu dvelkia ir visas romanas, ypač jo pradžia. Tačiau reportažas dar nėra kūryba, kurioje turi būti medžiagos planavimas ir jos koordinavimas į bendrą visumą.

Būdama reportažinio pobūdžio, Švaisto kūryba neišvengia publicistikos. Publicistinių pastraipų visur mirgėte mirga, ypač tai iškyla, kai autorius bendromis frazėmis kalba apie tremtinių gyvenimą (pvz., „Siela lag.“ 13 psl.), karą, Lietuvos vargus.

Visa tai susumavę, matome, kad J. Švaisto knygos pasiliks tik reportažai iš mūsų buities ir gyvenimo. Kas dabar nori ir kas ateityje norės atrasti mūsų buitį, karą, visus sunkius laikus, kas norės pamatyti išsigimusį ir tuščią miesčionišką gyvenimą, tas ras net smulkius aprašymus. Kas knygoje jieško daugiau, estetinio pasigėrėjimo, skonio, idėjų ir žmonių, tas šia naujausia J. Švaisto kūryba apsivils.