Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KULTŪROS PROBLEMOS PDF Spausdinti El. paštas

I.

I. REIKALAS DOMĖTIS LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJA

Vargu kada labiau lietuviams buvo prasmės ir reikalo kalbėti apie savąją kultūrą ir jos vystymąsi, kaip dabar. Vargu kada anksčiau tas klausimas buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kada lietuvių tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet ir už kultūrinę egzistenciją. Kada mūsų akivaizdoje materialinės gėrybės ir politinės institucijos pasirodė tesančios tokios nepatvarios ir labai praeinančios prigimties, kada fiziniai ginklai sutrupa be jokių pėdsakų, ypač mažųjų tautų atstovams kultūra išlieka bene svarbiausias veiksnys, dažnai galingesnis, sėkmingesnis ir reikšmingesnis už politinius.

1. Aušrininkų pažiūros. Bet šituo teigimu dar nesam nieko naujo pasakę. Štai atsiverskime „Aušros“ I-jį Nr., išėjusį Tilžėje prieš 65-rius metus ir ten rasime, kad jaunas medicinos gydytojas Basanavičius ano meto nykioje dabartyje ne tik kreipė savo tautiečių žvilgsnį į praeitį, bet taip pat ragino domėtis senąja lietuvių kultūra: „... ir mes, lietuviai šios gadynės, turime pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmių pirmiausia turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą (-tuo žodžiu aušrininkai suprato kultūrą) ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius.“

Tai yra programa, kurią Basanavičius pastatė ne tik kitiems, bet pirmiausia pats sau. Juk jis visą savo gyvenimą nebeišleido iš akių lietuvių kultūros istorijos, ir jos tyrinėjimui skyrė geriausias savo jėgas. Jeigu žvelgsim į Basanavičiaus gausių darbų bibliografiją, tai matysim, kad jis beveik iš kiekvienos Lietuvos praeities liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens kirvuko, ornamentuoto kryžiaus, piliakalnio, seno drabužio, net lapinės kepurės ir t.t. pirmoje eilėje majestotiškai išvedė garbingą mūsų tautos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertint savo kalbą ir tėvynę. Kiekvieną tokią praeities kultūrinę liekaną paliesdamas tas aušrininkas virpino sustingusią ano meto lietuvio dvasią ir jai kvėpė naujos gyvybės bei tautinės sąmonės.

Ar mes beprisimename, su kokiu kilniu, gražiu jausmu bei nuostabiai tyriu patriotizmu Basanavičius rašė per eilę pirmųjų „Aušros“ numerių apie reikšminguosius lietuvių tautos kultūros paminklus, „apie senovės Lietuvos pilis“: „ ... piliakalnius vien patys mūsų prabočiai supilstė; šitie tad kalnai yra vienintelės liekanos mūsų tėvų darbo. Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi; mes vėl galim gėrėtis ir girtis piliakalniais - tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus senovės prabočių mūsų veikalus ... Jeigu Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuo mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenių, bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Guodokime tad mūsų piliakalnius...“

Arba vėl kitas trumputis pavyzdys, rodąs Basanavičiaus entuziazmą senosios mūsų kultūros palaikams.

Straipsnio pabaigoje „Senatvė lapinės kepurės“ tas mūsų kultūros istorikas, etnografas ir etnologas rašo: „Jeigu jau mūsų dienose lietuvis nieko kito senesnio ne-(be)turėtų, kaip savo lapiną, tai ir tuo sykiu jis pasigirti galėtų, kad jo kepurė yra senesnė už nevieną šios dienos kalbą ir tautą“ („Aušra“ 5-6 Nr.).

O kokių romantiškų bei savarankiškų išvadų Basanavičius ir kiti aušrininkai buvo priėję, betyrinėdami ar besidomėdami lietuvių praeitimi, jųjų senovės kultūra. Nors daugelis tų teorijų šiandien nebepripažintos, nors iš kai kurių mūsų romantikų teigimų šypsomasi, bet anais laikais jie buvo suprantami, jų pagalba buvo žadinama lietuvių tauta. O jai buvo rodoma, kad ji kitados buvusi didelė, galinga ir labai kultūringa. Jos tikyba buvusi visų senoviškų tikybų, net graikų romėnų, šaltinis. Tad senovės lietuviai davę pradžią visai šių dienų Europos kultūrai. Iš čia ir suprantama, kodėl Basanavičius visą savo amžių skyrė lietuvių kultūros tyrinėjimui. Tarp daugybės mūsų patriarcho raštų ir straipsnių neužtiksime, rodos, nė vieno reikšmingesnio iš politinės ir karų-kautynių istorijos. Šioji sritis Basanavičiui buvo žymiai svetimesnė. Tikslas gi domėtis lietuvių senove ir jų kultūra buvo „Aušros“ steigėjui didaktinis, nes lietuvių senovės „gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasižinsim ...“


Liūdnoje ir nedaug ateities vilčių teikiančioje dabartyje reikėjo kelti lietuvių tautą per jos praeitį, per jos kultūros garsą ... Tuo kėlimu ir praeities garbinimu buvo nueita tiek toli, kad kalbėta apie pradingusius aukštos civilizacijos lietuvių miestus, apie senovišką lietuvišką raštą ir apskritai apie labai aukštą pagoniškąją lietuvių kultūrą, kurią nelemtai sunaikinusi 14-tojo amž. gale įvestoji krikščionybė. Lietuvių kultūros nė kiek nepažįstantiems lenkams, visa kas lietuviška, buvę drauge ir pagoniška, atseit, naikintina. (Be kitko, paskutiniuoju klausimu tarp 1912-13 m. buvo kilusi spaudoje tarp Basanavičiaus ir kun. Dr. Totoraičio - Pr. Dovydaičio gyva diskusija.)
Visa tai minime, norėdami parodyti, kad mūsų aušrininkai buvo pasukę labai įdomia ir šiandien tikrai dėmesio verta kryptimi, kryptimi, sakytume tikrų kultūrininkų, kokiais lietuvių šviesuomenei reikia stengtis pasidaryti.

Štai aušrininkams jau 1883 m. („Aušra“ 157 p.) buvo aišku; kad nebereikia lietuviams „mušti teotonų pas Žalgirį, nei belstiesi su mongolais ir totoriais po tyrus, nei vaikyti žuvėdus neprašytus svečius iš savo krašto nei sandorą daryti su gudais ar lenkais...“

Nenorėdami savo ramioj taktikoj erzinti caristinės rusų valdžios, aušrininkai toliau sako: „Politika mums nerūpi ir rūpėti neprivalo, užtai dabar turime pritinkantį laiką atsiminti apie reikalus lietuvių dvasios.“ Žinoma, šiandien jau mes jokiu būdu negalime teigti, kad toji politika, nors mes į ją lemtingos įtakos ir negalim padaryti, neturėtų mums rūpėti. Ypač ji turi mums rūpėti tiek, kiek liečia kelią atgal tėvynėn. Bet iš kitos pusės turime Šiuo sunkiu metu labiau negu anksčiau pasimokyti iš žymiųjų aušrininkų, kuriems lietuvių kultūros ir dvasios reikalai yra labiausiai rūpėję. O jie rūpėjo ne vien tik Basanavičiui, bet, pvz., ir Dr. J. Šliupui, ir eilei kitų. Štai jau 1884 m. „Aušros“ Nr. 1 (10 p.). Šliupas taip sau vaizdavosi: „...per tėvyniškumą žmonystė ateis ant galų galo prie visatiškumo. Pirma turi pabaigti savo darbą tėvyniškumas - turi užsimegsti, išsiskleisti, ir subręsti tautinės dabos ...“ (kultūros). Vadinasi, Dr. Šliupas reikalavo, kad kiekviena tauta pirmiausia pasireikštų savo tautine kultūra. Todėl ir esanti kiekvieno lietuvio pirmoji pareiga ugdyti savo „dabą“ (kultūrą), kad paskui lietuviai galėtų tapti tauta tikra to žodžio prasme. Aušrininkas aiškina toliau, kad kalba nėra dar viskas. Kalba iš draugijos dar nepadaro tautos. „Kalba tai tik papuošalas galvojančio manančio kūno. Jinai pati turi pasigauti (sutvirtėti), kada pasigavęs ans sukrautinis draugijos kūnas žengs greitu žingsniu į priešakį dabos.“

Nuostaba apima skaitant „Aušroje“ šiuos žodžius toliau: „Daba tai pirmučiausias daiktas ... Daba apima visą gyvenimą: ir draugijinis rėdąs, ir ekonomiškas būvis, ir apšvaista, ir doros plotis, ir gėris papročių - tai visa įeina į aną menką žodelį „daba“. Taigi, tikrieji tėvynininkai ir turi pripažinti galų galą jų darbštumo esant įkurti lietuvišką dabą.“ Vadinasi, Dr. J. Šliupas reikalauja kurti lietuvišką kultūrą.

Kaip šitos rūšies aušrininkų žodžiai yra surašyti jau praėjo ištisos trys generacijos. Mūsų uždavinys yra juos giliai pasiimt į širdį ir stengtis tyrinėti tą lietuvių tolimos praeities kultūrą, juo labiau, kad ir mums dabar reikia stengtis saugoti tą tautinę ir dvasinę kultūrą, apie kurią kalbėjo aušrininkai.

Žinoma, čia minėtieji klausimai buvo vėliau ir kitų šviesuolių keliami. Bet mes kreipiamės čia į pirmuosius aušrininkus, nebesustodami nei prie „Šviesos“, nei prie „Varpo“, nei prie „Apžvalgos“ ar „Tėvynės Sargo“, kur yra taip pat aktualių minčių.

2. Priekaištai praeičiai. Aktualinant reikalą labiau atsidėti lietuvių kultūrai ir jos praeities studijoms, labai vietoje ir populiaru bus, jei ne vienas tuoj ims ir padarys priekaištą, kuris buvo dažnai daromas Lietuvoje. Štai toji mūsoji ir romantikų išgarbintoji praeitis akivaizdžiai parodanti, kad didžioji, beveik pusės milijono kvadratinių kilometrų imperija, imperija ypač išgarsėjusi pasėkoje Vytauto genijaus militarinių laimėjimų, labai trumpai savo garbėje teišsilaikė. Kodėl ji neturėjo pastovumo? Kodėl ji neilgai tepatvėrė? Ar todėl, kad Vytautas neapsivainikavo? Ar todėl, kad tas žymusis Kęstutaitis neturėjo sūnų, ar tinkamų įpėdinių? Į tokius klausimus tuoj atsakoma: vieną iš svarbiausių priežasčių užima tas faktas, kad nebuvo pasigaminta savos, lietuviškos kultūros, kad nebuvo lietuviško rašto, nebuvo lietuvių kalba rašytų dokumentų, nebuvo lietuviškų knygų. Tik ne lietuviškai, o visomis kaimynų kalbomis, buvo rašomi aktai. Sakoma, kad net graikiškai, turkiškai ir arabiškai rašančių sekretorių Vytautas turėjęs savo kanceliarijoje. Kiekvienam, kad ir tolimiausio krašto viešpačiui, Lietuvos valdovo raštininkai dokumentus ir laiškus sustatydavę dailia to krašto ar tos valstybės kalba. Bet tarp daugybės šimtų išlikusių ano meto istorinių paminklų, tarp daugelio paties Vytauto padiktuotų laiškų, veltui jieškotum lietuviškų. Mes šitoj vietoje neaiškinsim to priežasčių, bet tik priminsime, kad krikščionybė davė vėliau progos pritaikyti lietuviškus garsus lotyniškam alfabetui.

Toliau priekaištaujama, kad ne tik lietuviško rašto, bet taip pat nebuvo ir savų mokyklų. Jei neminėti nuo Kazimiero laikų (15-tojo amž. antroje pusėje) žinomos elementarinės mokyklos prie Vilniaus katedros, tai pirmoji gimnazija Lietuvoje teatsiranda tik tuoj po Liublino unijos, vadinasi po 1569; o Akademija - aukštoji mokykla dešimtmečiu vėliau (1579). Štai - sakoma - yra pavyzdys praeityje, kaip buvo vienašališkai pasinešta materialinės, ypač militarinės kultūros kryptimi. O ją charakterizuojo ne tik tokie energijos ir išlaidų daug pareikalavę žygiai a la Vytauto į Pskovą, Novgorodą, už Maskvos ir iki Riazaniaus, bet ir iš lietuvių didybės garso tesą išlikę šiai dienai vieninteliai dalykai - piliakalniai, pilių griuvėsiai ir t.t. Visa tai nebuvę pakankamai tvirtas laidas, galįs žadėti pastovumo politiniams organizmams.

Tuose priekaištuose, be abejo, yra tiesos. Bet jų per griežtas formulavimas drauge aiškiai parodo, kad mūsų didžiųjų kunigaikščių, ypač karų istorija, kartais su smulkmeniškais kautynių faktais, daug labiau pažįstama. O kultūros istorija neištyrinėta, apie ją iki šiol beveik nekalbama. Ypač kultūros istorija pamiršta 13-15 amž. laikotarpyje, kada Lietuva gyveno savo didybės garsą, apie kurį, palyginti, jau daug prirašyta. O ano meto kultūros mes neįvertiname, nes jos, galima sakyti, nežinome ir nepažįstame. O vis tik toji tauta ir tas kraštas, kur nors ir nebuvo vakarų europiečio akimis gražių mūrinių „chateaux“, ar „Schlossų“, kur nebuvo didelių miestų, galinčių imponuoti europiečiui, turėjo gana aukštą kultūrą. Jau tas faktas, kad toji valstybė per du šimtu metų atsilaikė prieš labai aukštos kultūros, ypač technikos, ordiną ir dar toliau gyveno ištisus keturis šimtus metų, aiškiai parodo, kad toji valstybė negalėjo būti žemos kultūros. Į šitą faktą jau pradeda kreipti dėmesio ir svetimtaučiai mokslininkai. Šiandieninio mūsų istoriko uždavinys ir būtų objektyvia įvertini aną kultūros lygi, pažinti jį ypač 13-16 amž. ir įstatyti į atitinkamus ano meto Europos kultūros rėmus.

Nenustebinsime mes turbūt pasaulio nei technikos laimėjimais, nei apskritai civilizacine pažanga. Bet galime atkreipti dėmesį, kaip jau yra iš dalies įvyko, savo pasiektais kultūriniais laimėjimais, savuoju menu, savo originaliais tyrinėjimais apie neišsenkamus folkloro turtus ir t.t.

Lietuvių tautos praeitį galima liesti įvairiopai: jeigu imsime raidą politinių įvykių ir faktų, turėjusių visuomeninės reikšmės ir juos. nagrinėsime psichofiziniame priežastingume, žinoma, įstatydami į laiką ir erdvę, gausime politinę istoriją. Politinei istorijai visada yra svarbu tik tai, kas turi platesnės visuomeninės reikšmės, kas liečia žymesnius santykius, kas daro visuomenei didesnės, teigiamos ar neigiamos įtakos. Užtat politinė istorija, kurios vardu apskritai dažnai istorija suprantama, paprastai nutylės apie užsidariusio ir tobulo gyvenimo šventąjį, kai jį tuo pačiu laiku stengsis patiekti įvairiausiu faktų apie kokį nors senųjų ar naujųjų laikų Atilą, nusiaubusį pasaulį, t. y., turėjus jį visuomeninės, kad ir neigiamos reikšmės. Šitos rūšies istorija, besivaikydama tik politinės reikšmės faktų, nekreipia dėmesio į daugybė dalykų, kurie supa žmogaus gyvenimą praeityje, kurie sudaro jo kasdienybę.

Kultūros istorija todėl eina priešingu keliu. Jai bus svarbios, pvz., įvairiausios smulkmenos iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro, jai bus įdomios ir kokios nors 14-tojo amž. pirklio sąskaitos. Juk jos padės išaiškinti lietuvių kultūrinius-ekonominius santykius su Vakarais. Kultūros istorijai nebe reikšmės bus ir kokia nors ano meto rūbų skiautelė. Ji bylos apie audimo techniką ir t.t. Ir daug kas, kas politinei istorijai, atrodo, neturi jokios reikšmes, atkreipia kultūros istoriko dėmesį. 17-tojo amž. Prancūzijos istorijai, pvz., neturi jokios reikšmės toji smulkmena, kad „karalius-saulė“ (Liudvikas XIV) 1658 pradėjo prie valgio vartoti šakutę. Bet kultūros istorijai tokios smulkmenos yra labai naudingos. Tik iš tokių miniatiūrų, dažniausiai nieko nereiškiančių tikrajai (politinei) istorijai, kultūros istorikas atkuria ir išaiškina praeities kultūros santykius.
Iš plačios lietuvių kultūros istorijos srities čia galime sustoti tik ties dviem klausimais. Vienas jų lies lietuvių istorinio pašaukimo problemą, kitas mūsų kultūros istorijos vystymosi apžvalgą. Tad turime atsakyti.

1. kokia galėtų būti lietuvių kultūros charakteristika ir jos vieta bendroje kultūros istorijoje, ir
2. kokiais etapais reikia suskirstyti visą lietuvių kultūros raidą.

II. LIETUVIŲ KULTŪROS CHARAKTERISTIKA IR JOS VIETA EUROPOS KULTŪROJE


1. Tautų pašaukimas. Kokios yra pas mus pažiūros į lietuviškąją, į lietuvių tautos kultūrą? Ką mes patys esame pasisakę savos kultūros bei savo tautos istorinio pašaukimo klausimu? Kalbant apie praeities reikšmę lietuvių tautai išsilaikyti, buvo užakcentuotas reikalas, išeinant iš mūsų tautos istorinio likimo, surasti lietuvių tautai savo tautinį pašaukimą („Aidai“ 1947, Nr. 9). Juk kiekviena tauta, pasiekusi tam tikro kultūros laipsnio, lygiai kaip ir atskiras individas, pradeda jieškoti savo gyvenimo prasmės. Subrendusi tauta pradeda jieškoti tojo svarbiausio centrinio uždavinio, kurį ji turinti, įstatytą tam tikroje erdvėje ir laike, atlikti. Tautinis pašaukimas tautai pasidaro tada toks pat reikšmingas ir aktualus, kaip ir individualinis pašaukimas. Jeigu atskiras žmogus jaučiasi vedąs nevertingą gyvenimą, kada jis iš viso gyvenime neranda savo prasmės ir darbo, taip ir tauta negali jaustis esanti vertinga žmonijos visumoje, kol ji nežino, ką ji turi šioje visumoje veikti.

Todėl kiekvienoje tautoje atsiranda žmonių pasiryžusių tautai jos pašaukimą atskleisti. Tokie mintytojai ryžtasi parodyti tautai atitinkamą vietą žmonijos bendruomenėje ir atitinkamą darbą visuotinėje kultūroj.

Mūsų patriotams aušrininkams, kaip matėme, stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos iki padangių išidealizavimas, galima sakyti, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau skaitėsi tada savotišku lietuviams pašaukimo suradimu. Jį plačiai, visu uolumu, skelbdami, jie ir prikėlė tautą. Aušrininkai parodė, kad toji tauta vien dėl savo istorijos, vien dėl savo didžiulės praeities kultūros, daug didesnės už kitų tautų, būtinai turinti teisę gyventi. Jie šaukė pasauliui, kad toji tauta jokiu būdu negali išnykti, kaip ne vienas mokslininkas jau buvo galvojęs. Tai buvo aušrininkų surastas lietuvių tautai istorinis pašaukimas.

O istorikai ne kartą istorine lietuvių tautos misija laikė ir dar iki šiol kartais tebelaiko, sugebėjimą sulaikyti naikinančių Rytų Europos tautų veržimąsi į Vakarus, pradedant nuo 13-tojo amž. totorių antplūdžio. Jau Mindaugo laikais su totoriais buvo sukryžiuoti kardai, o paskui, per 150 metų lietuviai apsaugojo net Dniepro plotus nuo totorių jungo. Akcentuojamas taip pat didžiulis daugelio lietuvių kartų vaidmuo, kai jos nuo Nemuno linijos nė pėdos žemės neužleido ordinui. Juk priešingu atveju ordino ar vokiečių valstybė būtų nuėjusi iki Dniepro, iki Ukrainos!

Bet tai yra tik stambesni ir šviesesni mūsų istorijos epizodai, kurie dar, rodos, galutinai negali išaiškinti mūsų tautos pašaukimo. Ir ikišioliniais Lietuvos istorijos mokslo metodais, kur pirmaujanti vieta buvo atiduodama faktams, nėra pasisekę tuo klausimu toliau pažengti. Reikia šauktis kitų pagalbos!

Tai bus filosofai, pranašai, didieji valstybės vyrai. Jie savo mintimi bandys išreikšti pagrindinį tautos polinkį į tą ar kitą žygį ir nurodys tautos paskirtį. Šitas polinkis gali būti išreikštas religinėmis vizijomis, kaip buvo senojoje Izraelio tautoje. Jis gali būti išreikštas vienu posakiu, kaip padarė romėnų Vergilijus savo posme: „tu populos regere imperio, romane, memento.“ Vergilijus numatė ką turi daryti ir kitos tautos ir koks yra jų pašaukimas. Tačiau romėnų tautai šiais šešiais žodžiais išreikštas visas tautos polinkis ir pasakyta, kad ji turinti atsiminti, jog ji turi valdyti kitas tautas.

Tas tautai skirtas pašaukimas gali būti išvystytas į atskirą teoriją, kaip Tovianskio ir Mickevičiaus rastuose. Tačiau kiekvienu atveju čia mėginama žmogiškosios sąmonės šviesoje suvokti anuos slaptus tautos norus, stumiančius ją tokiu, o ne kitokiu istoriniu keliu.

2. Lietuvių pašaukimo bejieškant. Taip pat yra buvę ir lietuvių tautoje. Ir mūsų tauta, sulaukus tam tikro kultūrinio subrendimo, pradėjo atsikreipti į save ir jieškoti savos gyvenimo prasmės. Jeigu „Aušros“ romantikai ypatingai daug sielojosi dėl mūsų tautos kilmės, tai mūsų pokario filosofai, jau nuo 1917 m., buvo ypatingai susirūpinę mūsų tautos uždaviniais kultūrinėj kūryboj.

Norint tautą prikelti, reikėjo parodyti, kad ji savo kilme yra verta dalyvauti kitų tautų šeimoje, kaip lygiateisė jų narė, net tam tikru atžvilgiu aukštesne už daugelį kitų. Bet norint tautą išvystyti, reikėjo parodyti, kad ji šitą vertingumą semia iš jai patikėto svarbaus ir didingo pašaukimo. Tai ir buvo pagrindinis mūsų pokarinių filosofų rūpestis lietuviškojoje būtyje. Kaip tie filosofai suėmė, į kokius rėmus jie įstatė visą mūsų kultūrą?

Užuomazgų spręsti tautinio mūsų pašaukimo ir tuo pačiu tautinės mūsų kultūros uždavinį visų pirma randame Ramūno Bytauto raštuose. Šis per anksti miręs (1886-1915 m.) filosofinės antropologijos atstovas, už savo darbą „Wundto sielos supratimo kritika“ gavęs Maskvos universiteto aukso medalį ir paliktas ruoštis filosofijos katedrai, turbūt pirmasis atkreipė dėmesį į reikalą susivokti tautos polinkiuose ir tuo pačiu pagrindiniuose jos darbuose. Nedideliu, bet labai turiningu darbu „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos, („Draugija“ 1908 m., 1. IV, 412-440 p.), jis mėgina brautis į lietuviškąją dvasią, išeidamas iŠ pagrindinio ir ryškiausio šitos dvasios ženklo, būtent, kalbos.
Bytauto mėginime prabyla toji kultūristorinė kultūrfilologijos srovė, kuri vėliau susiformavo to žinomojo romanisto K. Vosslerio darbuose, buvo pratęsta L. Weissgerberio, E. Cassiererio, Stenzelio, baltistams gerai žinomo Meillet ir kitų pastarojo dešimtmečio prieš antrąjį pasaulinį karą lingvistų ir kalbos filosofų. Šitoji srovė atskleidė, kaip jau Herderis savo metu buvo pastebėjęs, kad „tautos genijus niekur kitur taip gerai neapsireiškia, kaip kalbos fizionomijoj“.

Bytautas tad ir mėgino iš lietuviškosios kalbos fizionomijos atspėti lietuviškąjį genijų. Tiesa, jo darbas liko tik užbraiža. Bytauto mintys pasiliko tik užuominoj. Tačiau mums yra reikšmingi ne tiek to jauno filosofo darbo rezultatai, kiek patsai kelias, kuriuo jis buvo pradėjęs eiti, ir kuris rodė, kad lietuvių tauta jau žengia į subrendusios tautos amžių, nes pradeda mąstyti pati apie save. Neturim tremtyje to Bytauto darbo po ranka, bet Lietuvoje jis kultūrininkų ir filosofų buvo labai branginamas.
Žymiai ryškesnių išvadų yra priėjęs filosofiniuose savo darbuose Vydūnas. Nors augęs didele dalimi vokiškoje aplinkoje, šitas, savo sieloje daug gražaus ir žmoniško švelnumo, didelės kultūros ir vidaus harmonijos pasiekęs, filosofas yra lietuvių tautai davęs daug raštų. Savo veikaluose „Tautos Gyvata“ ir „Mūsų Uždavinys“ jis duoda ištisą tautos teoriją, nubrėždamas jos gyvenimo ryšį su visuotine gyvybe, kuri srovės pavidalu teka žmonijoje ir jungia į vieną organišką bendruomenę ne tik atskirus individus, bet ir ištisas tautas. Tauta, pasak Vydūno, yra palenkta tiems patiems šios visuotinės gyvybės dėsniams, kaip ir atskiras žmogus. Todėl tie patys moralės dėsniai: garbingumas, žmoniškumas, skaistumas, meile kūrinijai, tinka ir tautai. Ir tik šių dorybių įsigijusi bei jas išsivysčiusi tauta gali būti pasiruošusi aukštai kultūrinei kūrybai.
Nors Vydūnas visą savo gyvenimą stovėjo nuo lietuvių tautos politinio gyvenimo nuošaliau, nors jis nieko nebandė spręsti, praktiškai su tuo gyvenimu nesusitikdamas, tačiau jis raštuose vis mėgino prabilti į lietuvių tautos valią, kad ji atkreiptų dėmesį į čia išskaičiuotas būtinas dorybes. Ir jis reikalavo, kad tauta savo papročiuose, savo dainose, savo mene, net kasdieniniame savo gyvenime jas kultyvuotų.

Kiek Bytautas yra tautinis psichologas, tiek Vydūnas yra tautinis moralistas. Jis mėgina ne tiek susivokti, kas lietuvių tautai yra prigimties užbrėžta, kiek tai, kas joje gali būti išvystyta pagal bendruosius žmoniškumo dėsnius. Šiuo atžvilgiu Vydūno teorija yra tautinė mūsų etika. Bet kadangi ji yra pagrįsta teosofinėmis teorijomis, tai, reikia pripažinti, platesnio atgarsio mūsų visuomenėj, kuri yra išaugusi krikščioniškoje dvasioje, nerado, nors savo išvadomis ši etika yra kilni ir verta pagarbos.

3. Lietuvių kultūra - rytietiškų ir vakarietiškų pradų sintezė. Tikrai filosofiškai, jau nebe psichologiškai ar etiškai tautinės mūsų kultūros problemą pastatė prof. Stasys Šalkauskis. Jo teorijos užuomazgą jau randame jo laiškuose, rašytuose prel. Al. Dambrauskui-Jakštui dar 1914 m. iš Turkestano, kur tuo metu Šalkauskis tarnavo. Štai 1914. II. 26 iš Samarkando Šalkauskis rašo Dambrauskui apie savo ne kartą pergalvotas mintis, „jog geografiškasis ir historiškasis lietuvių padėjimas rengdavo jiems uždavinį sudėti sintezėn Vakarų ir Rytų žinijas ..., (kad) lietuviai galėtų savo tautiškajame gaivale sutverti organiškąją judviejų sintezę ir tokiu būdu garbingai patarnauti visai žmonijai ...“ (Logos, 1938, 25 p.).

Už penkerių metų Šalkauskis (1919) savo mintis išdėstė visu pilnumu prancūziškame veikale „Sur les confins de deux mondes“ (Genėve). Jau pats veikalo pavadinimas atskleidžia Šalkauskio minties linkmę. Pasak jo, lietuvių tauta, būdama dviejų pasaulių sankryžoje, turinti uždavinį savo kultūroje suimti šiuos du pasauliu ir juos suderinti savo lietuviškojoje kultūroje.

Šalkauskiui atrodė, jog, norėdama „gyventi ir tarpti, lietuvių tauta savo politikoje ir savo kultūroje turi realizuoti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų“ (Sur les Confins, 233 p.). Tą pačią mintį prof. Šalkauskis dėstė 1933 savo naujame veikale „Lietuvių Tautos Ugdymas“, įrodinėdamas, kad „privalu sutapdyti skirtingi vokiečių ir rusų kultūros elementai į vieną organišką visumą, vadinasi, į naują tautinę sintezę.“ (46 p.). Vėl už penkerių metų (1938, „Židinio“ Nr. 10) prof. Šalkauskis įvedė, šalia vokiečių ir rusų, ir lenkų kultūrą, nes ,,l:etuvių kultūrai bus visados neišvengiama jungti savyje slaviškus ir germaniškus pradus“ („Geopolitinė Lietuvos padėtis ir lietuvių kultūros problema“, 599 p.).

Išeidamas iš Ernesto Heilo supratimo, kad Rytai ir Vakarai ilgisi vienas antro, kad Rytai yra pavargę savo pasyvume, o Vakarai savo aktyvume, Šalkauskis tiesia didelio mąsto gaires lietuviškai kūrybai suvesti sintezėn Rytų ir Vakarų kultūras. Jis nurodo, ką iš kurios tautos reikėtų pasisavinti: iš vokiečių, pvz., reikėtų paimti jų aktyvumą, organizaciją ir drausmę (601 p.). Rusų kultūrai yra būdingas visažmogiškumas, kuris dažnai nustelbdavo net jų grynai tautinį individualumą. Tad Šalkauskis siūlo iš jų paimti „bendrai žmogiškąjį pradą.“ O savo tautinės kultūros reiškimosi lytims turėtume „suteikti meniškumo ir subtilumo pagal lenkiškus pavyzdžius“ (602), jei mes norėtume savo tautinę kultūrą padaryti labiau prieinamą ir priimtiną mūsų sulenkėjusiems sluogsniams.

Kaip Belgija ir Šveicarija yra pašauktos jungti romaniškąjį ir germaniškąjį pasaulį, taip Lietuvos pašaukimas yra tą patį padaryti su slaviškąja ir germaniškąja kultūra. Lietuva nėra nei Rytų, nei Vakarų tauta. Jos geopolitinė padėtis ją atsieja ir nuo vienų ir nuo antrų. Tačiau iš kitos pusės, ta pati geopolitinė padėtis ją priartina ir prie vienų ir prie antrų. Ši padėtis, istoriniai Lietuvos santykiai su slavais ir germanais, deda jai pareigą imtis šio sintetinančio darbo ir jį vykdyti savo kultūroje.

Savo teorijai pagrįsti prof. Šalkauskis kreipėsi į Lietuvos istoriją, nagrinėjo lietuviškosios individualybės susiformavimo vyksmą, stengdamasis parodyti, kad ji kitokia nė negalėjo būti. Ypač jis akcentavo savo paskutiniajame straipsnyje geopolitinę padėtį ir istorinį likimą, kaip svarbias priežastis, vedančias į lietuviškos individualybes sintetiškumą.

Šalkauskio teorijos kritikai dažnai nesuprasdavo sintezės sąvokos ir darydavo jai priekaištą, esą tokiu atveju lietuviškoji kultūra būtų tik kompiliacija. Tačiau pats Šalkauskis sintezę imdavo tiesiogine ir pirmykšte jos prasme kaip kūrybinį procesą, kuris tiktai pasinaudoja tam tikra medžiaga, šiuo atveju rytietiškąja ir vakarietiškąja kultūra. Tačiau iš sintetinės kūrybos kilė rezultatai yra originalūs, nes perėję per lietuviškosios dvasios prizmę.

Atsakydamas į klausimą, koki, būtent, pradai reiktų iš Rytų ir Vakarų pasisavint, Šalkauskis, kaip minėta, nurodydavo rusų visažmogiškumą, lenkų formos dailumą, o vokiečių aktyvumą, vis teigdamas, kad tai būtų tos pagrindinės nuotaikos, kurias mes turėtume suderinti savojoje lietuviškoje dvasioje ir jas paskui apreikšti savuose kūriniuose.

Kaip Šalkauskis 1938 m. teigė, toji kultūrinė“ lietuvių sintezė iš tikrųjų turėtų būti rytiškų ir vakariškų pradų derinimas tautinės lietuvių individualybės lytimis“. („Židinio“ Nr. 10, 559 p.). Anot jo, tai būtų „štai (tas) aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų. Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tautai tikros savo vertės pajautimą ir sykiu apreikšti kultūringam pasauliu ypatingą jos fizionomiją ir tuo įtikinti jį apie tautinių jos teisių neliečiamumą“ („Liet. Taut. Ugd.“ 48 p.).

Paliekant atvirą klausimą, ar iš tikro Rytų ir Vakarų sintezė yra tautinis mūsų pašaukimas, reikia pripažinti, kad prof. St. Šalkauskio teorija buvo pats pirmasis sisteminis ir pakankamai išvystytas darbas, kuriame tautinė mūsų savisąmonė pasiekė aukšto laipsnio. Ji yra būdinga ne tik sintetinei Šalkauskio dvasiai suprasti, bet ir mūsų tautos tautiniam susivokimui įvertinti.

Nuo savo toruos prof. St. Šalkauskis neatsisakė, visą savo amžių, ir ją, kaip matėme, per 24 metus vis labiau ir labiau ištobulino. Kai prof. Dr. A. Maceina parašė tos teorijos plačią kritiką, ją iš dalies pripažindamas ir siūlydamas pakeitimų, žinomoje savo studijoje „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ („Židinys“ 1939 m. Nr. Nr. 4-11), tai prof. Šalkauskis buvo ruošęsis duoti savo atsakymą. Tačiau jis jo, deja, nebegalėjo padaryti.

Šalkauskio užbrėžta filosofine tautinės mūsų kultūros linkme ėjo pora kitų šios problemos sprendėjų, kurie nors ir kiek kitaip aiškindami pagrindinius mūsų kultūros uždavinius, vis dėlto pasiliko daugiau filosofinėje plotmėje, nepereidami į moralinę arba į grynai psichologinę sritį.

4. Lietuvių kultūra - nomadinio ir matriarchatinio pradų sintezė. Prof. A. Maceina savo minėtoje išsamioje studijoje („Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“) priima pagrindinę Šalkauskio pažiūrą į lietuvių tautos linkimą sintetinėn kūrybon. Jei Šalkauskis, kaip žinome, buvo įrodinėjęs, kad lietuvių tauta gyveną tarp Rytų ir Vakarų pasaulių (geografinės padėties argumentas), jei jis buvo teigęs, kad savo istorijoje ji turėjo nuolatinius santykius su Rytų ir Vakarų tautomis, tai Maceinai atrodo, kad „lietuviškoji sintezė tikrumoje yra ne rusiškojo ir vokiškojo elementų derinimas, bet lietuviškoji sintezė yra derinimas lietuviškų pirmykščių elementų, kurie glūdi mūsų tautinėje individualybėje“ (Židinio“ 1939, Nr. 5, 633 p.). Mes sintetiname ne vokiečių ir rusų kultūras (objektyvinių susintetinti negalima), bet šių įtakų padedami, mes sintetiname savo tautinę individualybę.

Dėl svetimų elementų savinimosi Maceina sako: „Objektyvinė kultūros gėrybė esmingai yra suaugusi su ta tautine individualybe, iš kurios ji yra kilusi, ir jos negalima persodinti į svetimą žemę taip, kad ji ten jaustųsi sava“ (ten pat, 635 p.). Toliau Maceina įrodinėja, kad Rytų ir Vakarų kultūrų tariamoji sintezė turi reikšti ne ką kitą, kaip pirmykščių lietuviškųjų pradų sintezę. „Linkimas šią sintezę laikyti ojektyvinių kultūros laimėjimų sinteze yra keistinas subjektyvinio kultūrinio nusiteikimo sinteze. Savinimasis svetimų elementų, kaip lietuviškosios sintezės priemonė yra keistinas pasigelbėjimu svetimomis įtakomis ir svetimais nusiteikimais, kaip akstinas pažadinti mūsų pačių turimus nusiteikimus. Analogija tarp Lietuvos ir Šveicarijos su Belgija yra išviršinė, nes ji yra paremta tiktai geopolitinės padėties, o ne tautinių individualybių struktūros panašumu. Geopolitinės padėties įrodymas lietuviškosios individualybės struktūros neatskleidžia, ir jis turi būti pakeistas gyvenamosios aplinkos analizės įrodymu, nes gyvenamoji aplinka, o ne geopolitinė padėtis, yra pirmasis tautinę individualybę formuojąs veiksnys“ (t. p. 643 p.).

Šalia kitų trijų elementų, kuriuos Maceina minėjo savo „Tautiniame Auklėjime“ (rasė, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas), jis atskleidė čia dar ketvirtą pagrindinį veiksnį, būtent, etnologinę struktūrą. „Etnologinė struktūra yra tasai pirmykštis elementas, kuris glūdi dvasiniame tautos prade ir kuris daro nesąmoningos, bet stiprios įtakos visam kultūros gyvenimui. Etnologinė struktūra net yra svarbesnis veiksnys negu rasė. Rasė yra kūninis dalykas. Etnologinė struktūra yra dvasinis dalykas. Etnologinė struktūra jį liečia kaip kultūros nešėją. Iš rasės kyla fizinis tipas. Iš etnologinės kultūros kyla kultūrinis tipas“ (Židinys“ Nr. 7-8, 32-33 p.).

Čia, kaip matome, lietuvių tautos sintetinė kūryba yra kildinama ne iš geopolitinės mūsų padėties, bet labiau iš etnologinių jos pradų kurie, pasak Maceinos, yra nomadinis ir matriarchatinis. Mūsų istorijos išsivystyme jiedu svyruoja: kartais persveria vienas, kartais antras.

Štai savo etnologinėj struktūroje indoeuropiečiai, kurių šeimoje lietuvių tauta yra viena iš seniausių atžalų, turėjo „aiškų ir stiprię nomadinį pradą“ (t. p. 39 p.). Ūkio atžvilgiu jie buvo gyvulių augintojai. Šeimoje tėvo teisė - patriarchatas, žmonos pirkimas ar vogimas, vyriausio sūnaus pabrėžimas, ypatingas mergaičių skaistybės saugojimas - tai vis ypatybės, kurių galima rasti istorinėje lietuvių šeimoje. Juk jau 13-jo amž. šaltiniai ir mūsų liaudies dainos žinojo pirktines ir vogtines vedybas. O mūsų liaudies dainos, vestuviniai papročiai ir žinomos istorijoje kietos bausmės parodo, kad mergaičių skaistybė buvo ypač saugojama.

Dar labiau nomadinis pradas esąs aptinkamas visuomeniniuose santykiuose, kur nomadas yra linkęs „perskrosti plačias lygumas ir patriarchališkai tvarkyti dideles kiltis“ (Fr. Kern). Šitas nomadams charakteringas ekspansyvumas, karingumas, sujungtas su tolimomis kelionėmis ir plėšimais, lietuvių istorijoje puikiai pažįstamas. Kartais tas nomadinis pradas tiek užvaldydavo, kad. tauta imdavo reikštis plačiomis valstybinėmis užuomačiomis, kurias primena Algirdo programa užimti visą Rusiją ir Vytauto imperiją.

Bet šalia patriarchatinio-nomadinio prado lietuvių tautos ūkis, technika ir menas atskleidžia mums matriarchatinį elementą, ir lietuvių tautos kultūriniame gyvenime matriarchatinio prado žymės - sako A. Maceina - yra ryškesnės, negu nomadinio, gal dėl to, kad jos yra labiau fiksuotos materialinėje ir estetinėje srityje. Iš esmės, pvz., žemės darbas yra matriarchatinės prigimties, t. y., žemę dirbo tik moteris, būdama drauge ir jos savininkė.

Matriarchatinės kultūros menui yra charakteringas linkimas stilizuoti geometrinėmis figūromis, o su ta stilizacija eina palinkimas į ornamentiką. Joje augmenų motyvai turi aiškią persvarą prieš gyvulių motyvus. Tad lietuvių menas yra perdėm matriarchatinis, ir stilizacija yra viena charakteringiausių lietuviškosios ornamentikos žymių. O religijos atžvilgiu lietuviuose užtinkame aiškių matriarchatinių žymių, kurios bendrai matriarchatinei kultūrai yra charakteringos mėnulio mitologija, animizmu, sielų reinkarnacija ir protėvių kultu.

Štai du pradai (nomadinis ir matriarchatinis), kuriuos Dr. A. Maceina sistemingai išnagrinėja ir randa apsireiškusius lietuvių tautos amžių būvy. Savo istorijos pradžioje, pvz., mes apreiškiame visuomeninį ekspansyvumą ir užsimojimus kitus valdyti, sukurti jiems įstatymus (Lietuvos Statutas). Tai buvo labiau nomadinis mūsų istorijos tarpsnis.

Paskui mes vergavome, būdami nuolankūs, graudžias dainas dainuodami. Bet nepamiršome savo papročių ir kalbos, neatsisakėme meilės savai žemei. Nors buvome masė, bet nepalaužiami savo viduje. Tai buvo - A. Maceinos nuomone - akivaizdus iki šių dienų besitęsiąs matriarchatinis tarpsnis.

Plačiai išnagrinėjęs atskirus nomadinio ir matriarchatinio prado elementus, Maceina nurodo, kad abu tiedu etnologiniai pradai yra giliai įspaude savo bruožus tautinėn mūsų individualybėm Mes esame dar nesusintetintas ir tuos nevienodumus bei priešginybes neišlyginęs tautos junginys. O tų priešingumų mūsų charakteryje yra labai daug. Tik kai istorinis likimas sujungs nomadinius ir matriarchatinius pradus į organišką vienetą, kai mes savyje pradėsim gyventi vieningą gyvenimą, tuomet išnyks priešingumai, ir lietuvių tauta pradės tretįjį savo istorijos tarpsnį, būtent, savo tautinį renesansą (t. p. 44 p.).

O ženklai anų dviejų etnologinių pradų vis prasiveržia į mūsų paviršių per savą tautinę individualybę. Štai nomadinis pradas yra palikęs mūsų tautinėje individualybėje atlaidumą santykiuose su svetimų tautybių žmonėmis. Juk gyvulių augintojas žino/ kad „avies negalima paversti raguočiu“ (W. Mook). Todėl jis nukariautoms tautoms palieka jų kultūrinį ir tautinį gyvenimą. Tad mes ir nelietėm užkariautų tautų praeityje, mes nelietėme nė viduj gyvenančių svetimtaučių. Mes buvome jiems atlaidūs.
Matriarchatinis pradas gi mūsų tautinėje individualybėje yra palikęs labai stiprų prisirišimą prie žemės. Tas prisirišimas padaro tautą sunkiai išnaikinamą ir t.t. Tad, nors ir būdami svetimų politinėj valdžioje, net jų kultūrinėj įtakoje, mes išlikome savo tautybėje beveik nepaliesti.

Išanalizavęs etnologinę struktūrą, išnagrinėjęs gyvenamąją lietuvių tautos aplinką ir jos veiksnius (klimatas, žemė, kraštovaizdis), Maceina atskleidė savotiškų bruožų lietuviškajame charakteryje. Bet lietuviškai tautinei individualybei savo antspaudą yra uždėjęs ir istorinis likimas. Keturis įvykius Maceina laiko reikšmingais: krikščionybės įvedimą, santykius su slavais, valstybės praradimą ir valstybes atgavimą. Šiuos įvykius analizuodamas, Maceina parodo, ką mumyse yra suformavęs mūsų istorinis likimas.
Suvesdamas visus elementus krūvon, Maceina prieina išvados, kad lietuviškoji kultūra yra lietuviškosios individualybės bruožų objektyvacija arba išraiška. Jis įrodinėja, kad lietuviškas žmogus yra subjektyvus, receptyvus, plačiadvasis ir žemę mylįs žmogus. O jeigu kultūra yra žmogaus ženklas, tai lietuviškojo žmogaus bruožai turės atsispindėti jo kuriamoje lietuviškoje kultūroje. Tad lietuviškoji kultūra ir bus subjektyvi, receptyvi, plačiažygiška ir žemiška kultūra.

Tame subjektyvume Maceina įžvelgia pirmiausia vidaus pasaulio išreiškimą (juk esame lyrizmu persisunkusi tauta dainose, muzikoje, tapyboje!), kultūros idėjingumą („lietuviškoji kultūra yra idėjos, ne formos kultūra“, t. p. Nr. 11, 695 p.), toliau - kultūros simboliškumą (ypač liaudies dainose žymu).

Lietuviškos kultūros receptyvumas reiškiasi tuo, kad tos kultūros žmogus „yra imlus visam, kas ateina iš viršaus, bet veiklus ir kūrybiškas savo viduje“ (t. p. 699 p.). Čia reiškiasi išvidinės kultūros persvara. Lietuviai nenoromis ir neryžtingai savo gyvenimą objektyvuoja. Todėl lietuviškoji kultūra, savo objektyvacijos atžvilgiu, yra neryški ir necharakteringa. Tad ir svetimtaučiai vertintojai ne kartą yra suklydę, laikydami lietuviškąją kultūrą neturinčią savyje nieko ypatinga. Jie nepastebėjo, kad pajausti lietuviškai kultūrai reikia būti suaugsiam su subjektyvine lietuviška dvasia, nes civilizacinis momentas joje yra labai neryškus (t. p. 701 p.). Toji aplinkybė padaro taip pat kultūrą neryškią, nors ir turtingą savo viduje. Tai kultūrai užtat yra charakteringas atvirumas svetimoms įtakoms.

Lietuviškas žmogus trokšta plačių ir didžių žygių. Tas didybės ilgesys naikina kultūros buržuaziškumą ar miesčioniškumą, t. y., nejieškojimą plačių horizontų. Mes kuriame daug projektų, tačiau realizuojame jų tik mažą dalį todėl, kad šitie projektai būna fantastiški. Dažna didinga mintis lietuvį žavi. Bet už neįvykdytus projektus jis neveda kovos. „Vietoje tokių neįvykdytų projektų jis kuria naujus.

Pagaliau ketvirtoji žymė yra lietuviškosios kultūros žemiškumas. Lietuvis yra su žeme suaugęs. Jis yra iracionalus ir lyriškas. Lietuviškoji kultūra yra kaimo kultūra, ir tas kaimiškumas kultūroje yra ne tik išviršinė žymė, bet ir gili išvidinė nuotaika. Giliausia savo prasme toji kaimo kultūra yra ir namų kultūra. Ji savyje slepia visus namų gyvenimo ir namų dvasios bruožus. Kadangi moters dvasia namuose yra jų palaikytoja, tai moteriškoji dvasia sykiu gaivina ir palaiko lietuviškosios kultūros kūrybą.
Po šitokios lietuviškosios individualybės ir lietuviškosios kultūros analizės, kurią labai sutrauktai minėjome, Maceina teigia, kad sintetinis linkimas mūsų kultūroje yra žymus. Šitoji sintezė būtų suvedimas pusiausvyron išraiškos ir pavidalo, kultūros ir civilizacijos momentų konkrečioje mūsų kultūroj. Bet mes visados liksime labiau subjektyvūs ir receptyvus. Mes visados) labiau mėgsime žemę negu jūrą. Todėl ir mūsų kultūra visados stokos pavidalo ir civilizacinio momento. Tik neleisdami mūsų minėtiems polinkiams išklysti į vienašališkumus, galėtume tikru keliu realizuoti kultūroje mūsų didybės ilgesį ir troškimą. Tokia tūrėtų būti ir sintezės prasmė mūsų kultūroj.
Prof. A. Maceina pats sakosi nurodęs tik kelią, kuriuo reikia eiti „prie lietuviškosios kultūros analizės ir bendrų bruožų bei gairių pažymėjimo“ (t. p. 711 p.), tačiau jo analizė buvusi tik labai bendra, „daugeliu atvejų nekonkreti ir per maža medžiaginga“. Iš tiesų platesnis mūsų kūrybos-tautosakos, papročių, meno ir filosofijos - tyrinėjimas būtų reikalingas, kad galima būtų šiuos Maceinos iškeltus mūsų kultūros analizės bruožus patvirtinti arba juos pakeisti kitais.

5. Kitokios pažiūros. Tuo pačiu keliu, tik krypdamas daugiau į subjektyvinį tautos gyvenimą, eina ir jauniausias mūsų filosofas Juozas Girnius. Jis yra pasišovęs duoti mūsų tautos charakterologiją. Savo nedidelėje studijoje „Lietuviškojo charakterio problema“, išleistoje jau tremtyje (1947 m.), jis apsiriboja, duodamas tiktai lietuvio nusistatymą „į žmogų ir į jo santykius su gyvenimu“ (7 p.). Žmoniškumą jis laiko pagrindiniu lietuvių dvasios bruožu ir mums gilesne prasme taiko žinomą Adomo Bremeniečio posakį iš 11-tojo amž., kad mes esą „homines humanissimi“.

Taikant E. Sprangerio tipologijos tipus, lietuvį galima vadinti socialiniu žmogumi, kadangi „lietuviui aukščiausia vertybe yra patsai gyvas žmogus (7 p.). Iš čia plaukia prigimtas lietuvio širdies gerumas, jo prigimta pagarba žmogui, jo personalistinis individualizmas, savigarba, kuklumas ir sykiu išdidumas, gilus savarankiškumas ir sykiu noras kitam padėti.

Lietuvio gyvenimožiūrą Girnius vadina personalistiniu humanizmu (13 p.), apibūdindamas lietuvio santykius su kitu, kaip žmogaus su žmogumi, kaip savitos asmenybės su savita asmenybe. Šitos charakteristikos šviesoje Girnius nagrinėja mūsų istoriją ir mūsų kultūrą, prieidamas išvadų, kad mes nemokame būti realistiški, nes esame principų žmonės; kad iš mūsų charakterio kyla mūsų didybė, bet sykiu ir mūsų tragiką.

Daugiau atsiremdams į konkrečias mūsų tautos sąlygas, ir jieškodams praktikinių kelių mūsų valstybei tvarkyti, prie mūsų tautines kultūros spendimo eina visuomenininkas, ekonomistas ir politikas Jonas Aleksa. Savo veikale „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (I, 1925), kurio II tomas, įvardintas „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“ (1933) stovi arčiau mūsų temos, autorius nori, atsikračius „negyvybiškų sugestijų ir kerėjimų“ bei „dvasios sustingimo“, padėti susivokti „savo tautos valioje“ ir visus sužadinti prie „gyvos, konkrečios lietuviškos kūrybos“. Eidamas prie to tikslo jis per 420 puslapių lygina lietuvių tautą su kitomis, duoda įvairių raštų ištraukų analizuoja mūsų didingą istoriją, prisimena Lietuvos Statutą ir randa, kad lietuviškasis genijus, sukūręs tokių didelių visuomeninių vertybių praeityje turi apsireikšti ir dabartyje nemažesne kūrybine jėga.

Kritikuodamas prof. St. Šalkauskio sintezės teoriją (394 p.), Aleksa randa, kad „dar daug sveikų ir labai vertingų pradų yra mūsų tautos gyvenimo gelmėse“ (7 p.). Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad „lietuviai turi gal didesnių brangenybių, negu bet kuri kita tauta. Tik daugiausia jos dar neaiškaus pavidalo ar dieguose“ (7 p.). Tiems diegams yra atėjęs pats laikas „išaugti į didžius gražius augalus, arba nunykti“. Aleksa ir nurodo, kad „mes lietuviai, galim^ ir privalome įnešti i dabartinį žmonijos gyvenimą gaivinamų kūrybinių pradų, gyvenimiško atsinaujinimo. Privalome laimėti prideramą mums vietą žmonijos kūryboje, pasaulio kūryboje ir įprasminti lietuvių tautos buvimą žemėje“ (9 p.).

Analizuodamas „Šiaurės Vakarų Europos“ kaimietį ir žiūrėdamas į lietuvį perdėm kaip į ūkininką, Aleksa teigia: „Mes savo valios ... dar nesame pakankamai išauginę; sau iš visatos dar nesame pakankamų teisių pasiėmė, ir savo didžiųjų kūrybinių uždavinių (drauge ir pareigų) dar nesame tinkamai įsisąmoninę“ (397 p.). „Tad mūsų didysis uždavinys yra dar ateity, ir ateitis reikalauja iš mūsų didelio pasiryžimo ir didžiųjų kūrybos darbų. Be žemdirbiškų kultūrų ypatingo išaugimo neįmanoma pasaulio pusiausvyra; o tų žemdirbiškų kultūrų kūryboje lietuviams priklauso labai svarbus ir niekieno nepavaduojamas vaidmuo“ (397 p.).

Vis dažnai Aleksa akcentuoja lietuviams pareigą „rūpintis savo išlikimu, savo gyvybe ir savo dvasinės ir medžiaginės kultūros kūryba. Be tinkamo medžiaginio pagrindo nėra įmanoma, ypač ilgesniam laikui ir vidinė (dvasinė) žmogaus kultūra. Mūsų praeities gyvas ir skaudus patyrimas mums primygtinai rodo, kad daug dėmesio turime kreipti į medžiaginius lietuvių tautos reikalus“ ... (398 p.).

Bet nors ir ekonomistas - ūkininkas savo dvasia ir nusiteikimais, prof. J. Aleksa neleidžia užviešpatauti materijai, ir jis įrodinėja, kad, „dar svarbesni (galutinėse pasėkose) mūsų uždaviniai vidines kultūros srityse“ (398 p.). Ir Aleksa yra šventai įsitikinęs, kad „Dabar artėja lietuvių tautos jėgų koncentravimo, valios konsolidavimo ir, pagaliau, kūrybos kelių tikro žydėjimo metas“ (415 p.).

*

Bet kokia lietuvių tautai turėtų priklausyti vieta tame visuotinės kultūros medy, kuris augo per tūkstančius metų, kuriam dalį šaknų teikė senosios Oriento (Kiniečių, indų), Egipto, Mezopotamijos, Maž. Azijos, Palestinos kultūros, kurio stiprų kamieną sudarys graikų bei romėnų kultūros, davusios pagrindą viso civilizuoto pasaulio kultūroms? Kokia vieta priklausytų lietuviams? Norint nustatyti lietuvių, resp. baltų tautų kultūros vietą tame medy, reikėtų, žinoma, plačiai išanalizuoti jos pradus ir palyginti su kitų kautų kultūros pradais. Tik tokiu būdu būtų galima prieiti teisingo atsakymo. Bet tam reikėtų atskiros plačios analizės ir didelių pastangų. Tai sudarytų atskirą tyrinėjimą.
Bendrai kalbant, lietuvių nusistatymas link kultūros yra optimistinis. Pesimizmas, kunio po I Didžiojo Karo Oswaldas Spengleris buvo užkrėtęs Vakarų Europą, lietuviškam kultūros pergyvenimui liko svetimas. Nors lietuvių tauta yra jau taurėjusi 600 metų valstybingumo tradicijas, nors jos istorija jau nuo 11-tojo amž. buvo pripildyta karų, tačiau ji vis dar iki pat šių dienų išlaikė savo kūrybinį nusistatymą. Ir naujoje valstybėje (nuo 1918 m.) jai buvo atsivėrusios perspektyvos, galima sakyti, visose gyvenimo srityse.

Tam lietuvių tautos nuolatiniam atsijauninimui, kuriam vis dar yra svetimi rudeniniai ir pesimistiški senatvės motyvai, turi reikšmės tas faktas, kad mes esame iš tikrųjų ūkininkų-žemdirbių tauta. Tai vis mūsų dvasiai ir jos pasireiškimui svarbus bruožas, kurį taip akcentavo Aleksa. Kaip tas ūkininkas pavasarį, entuziastiškai nusiteikęs link savo vienas paskui kito einančių lauko darbų, skatinamas kvapnių žiedų ir malonios saulės, rūpestingai išdirba savo laukus, taip mes juk ėmėme 1918 beveik iš nieko statyti savo mokslą, mokyklą, net pačią valstybę. Toks optimizmas ir jaunatviškas kūrybingumas ir yra viena iš ryškiausių mūsų kultūrinės veiklos žymių.

Be abejo, kiekvienai tautai Apvaizdos yra skirta švytėti tame margaspalviame žemės tautų bei nacijų kilime savo originalia spalva, sava, iš jos pačios plaukiančia kūryba. Mums dar reikia galutinai išsiaiškinti ir nustatyti ne tik savo vietą tame kilime, bet atrasti ir savo spalvą, kuri būtų mūsosios dvasios galutinė išraiška

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai