Uždėk man ant peties pavargusią gitarą, Išdykėli Pierrot: jau laikas į namus. Šaunusis pažas mums duris teatidaro Į poilsiu alsuojančius nakties kraštus. Gražiųjų damų akys jau prigeso Kaip pigūs deimantai. Ir niekada Jau neskambės jų nuovargy išdrikę kasos Pirmykšte išdidaus viliojimo gaida.
Šauniai mes savo rolę suvaidinom Lig paskutinio žodžio. Bet dabar gana, Pierrot: užmirškim neišgertą vyną, Paimkim mieląją gitarą, o tada Gražiosioms damoms ranką mes paduosim Ir, nusileidę rūmų laiptais iškilniais, Joms paskutinę liūdną serenadą sudainuosim, Sustoję po žvakes gesinančiais langais, Apie karaliaus dukterį, kur nesulaukus Svajonių mylimojo mirė vieniša, Ir apie kapą, kur naktis jos tamsius plaukus Ramindama dar glosto savo motinos ranka.
|