ARLEKINAS Spausdinti

Uždėk man ant peties pavargusią gitarą,
Išdykėli Pierrot: jau laikas į namus.
Šaunusis pažas mums duris teatidaro
Į poilsiu alsuojančius nakties kraštus.

Gražiųjų damų akys jau prigeso
Kaip pigūs deimantai. Ir niekada
Jau neskambės jų nuovargy išdrikę kasos
Pirmykšte išdidaus viliojimo gaida.

Šauniai mes savo rolę suvaidinom
Lig paskutinio žodžio. Bet dabar gana,
Pierrot: užmirškim neišgertą vyną,
Paimkim mieląją gitarą, o tada

Gražiosioms damoms ranką mes paduosim
Ir, nusileidę rūmų laiptais iškilniais,
Joms paskutinę liūdną serenadą sudainuosim,
Sustoję po žvakes gesinančiais langais,

Apie karaliaus dukterį, kur nesulaukus
Svajonių mylimojo mirė vieniša,
Ir apie kapą, kur naktis jos tamsius plaukus
Ramindama dar glosto savo motinos ranka.