LITERATŪROS PREMIJŲ ĮTEIKIMO PARAŠTĖJE Spausdinti
Gražu, kai tęsiamos nepriklausomybės laikų tradicijos net tada, kai vis labiau pradedame išsisklaidyti po pasaulį. Prie tokių neabejotinai pozityvių reiškinių priskirtinos ir literatūros premijų įteikimo iškilmės, kurios tremtyje įvyksta jau trečią kartą, vasario 16 d. išvakarėse, kaip būdavo Lietuvoj. Šiais metais Lietuvių Rašytojų Draugija, glaudžiai bendradarbiaudama su vietiniu komitetu, premijų įteikimo šventę suruošė Schwab. Gmūnd lietuvių stovykloj.

Švietimo Valdybos premija buvo įteikta J. Jankui už jo novelinį „Nakties ant morų“ romaną, BALFo premija - N. Mazalaitei už „Legendas apie ilgesį“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija - J. Kaupui už „Daktaro Kripštuko pragare“ pasakas ir Lietuvių Paštininkų S-gos (skaitytojų) premija M. Katiliškiu! už „Prasilenkimo valandos“ noveles. Be to „Patrijos“ leidykla suteikė premiją P. Osmolskiui, kaip labiausiai nusipelniusiam knygų iliustratoriui 1948 m., o Lietuvai Vaduoti Sąjunga iš Amerikos premija pagerbė 70 metų sulaukusį tapytoją A d. Varną.

Premijų įteikimo šventė buvo baigta „Čiurlionio“ ansamblio koncertu. Šį kartą premijas gavusieji rašytojai savo kūrinių neskaitė, nes dėl ilgokų kalbų ir nemažo skaičiaus sveikinimų iškilmės ir taip perilgai truko. Nors bendrai šventė praėjo gražiai ir sklandžiai, tačiau, jei kalbų būtų buvę mažiau, ji būtų buvusi dar įspūdingesnė. Premijas gavusieji savo kūrinių ištraukas skaitė ant rytojaus per vasario 16 d. akto minėjimą.


Ta pačia proga norime pažymėti, kad 1948 m. literatūros premijos teko prozos rašytojams. Kodėl taip atsitiko, sunku pasakyti, nors, iš šalies žiūrint, atrodo, kad K. Bradūno „Apeigų“ lyrika buvo verta atžymėjimo. Gal premijų komisija ją dėl to paliko nuošaly, kad K. Bradūno poezija ankstesniais dvejais metais jau buvo premijuota. Šitaip spėliodami, niekam nedarome priekaišto, tik norime drauge pabrėžti, kad praėjusių metų premijų skirstymas buvo labiau suderintas negu anksčiau, nes literatūrai premijuoti teveikė tik viena komisija. Todėl ji galėjo turėti ir vieningesnes pažiūras ir tam tikrą planą.

Tačiau ir praėjusiųjų 1948 metų premijų skirstymas nebuvo be trukumų. Pirmiausia komisijų posėdžiai ir šiais metais nebuvo vieši. Beveik niekas iš plačiosios literatūros mėgėjų masės nežinojo nei kur posėdžiai vyko, nei kada, nei kokius motyvus turėjo komisijos nariai, pasisakydami už ar prieš vieną ar kitą veikalą. Tiesa, kad nevieši komisijos posėdžiai patiems sprendėjams yra daug patogesni, nes nevienodas nuomones galima išspręsti balsų dauguma. Tuo tarpu jei premijų komisijos posėdžiai būtų vieši, plačioji publika būtų labiau sudominta ir įvesdinta į premijuojamas knygas, nes tada kiekvienas komisijos narys būtų priverstas savo nuomonė plačiau ir nuodugniau pagrįsti. Kita vertus, vieši disputai verstų komisija premijuoti tas knygas, kurios laiku yra pasirodžiusios ir su kuriomis visuomenė jau yra susipažinusi. Tuo tarpu mūsų premijų komisijos lyg tyčia premijuoja knygas, kurios nėra dorai net iš spaudos išėjusios. Pavyzdžiui, 1947 m. Švietimo Valdybos premija vainikuotos F. Kiršos „Tolumos“ plačiajai publikai tebuvo prieinamos įsigyti tik po mėnesio ar dviejų, kai premija buvo paskirta.

1948 metų premijas skirstant tuo atžvilgiu padėtis buvo geresnė. Su dviem knygom (J. Kaupo ir M. Katiliškio) ir skaitančioji publika ir recenzentai buvo gerai susipažinę. N. Mazalaitės legendos taip pat jau buvo galima gauti prieš premijavimo terminą. Tik J. Jankaus „Naktis ant morų“ dar nebuvo į pasaulį paleista, nes pirmuosius jos egzempliorius tebuvo galima nusipirkti Schwab. Gmūnde per minėtą literatūros šventę, kada pati premija jau buvo paskirta. Taigi „Naktį ant morų“ prieš premijavimą tegalėjo pasiskaityti tik premijų komisijos nariai, nors kituose pasaulio kraštuose dažniausiai premijos skiriamos už tuos veikalus, su kuriais visuomenė yra plačiai susipažinusi.

Jei ir mūsų premijų komisijos pernai ir šiemet būtų šitaip pasielgusios, atrodo, kad premijų paskirstymas galėjo būti kitoks negu buvo. Šituo nenorime pasakyti, kad F. Kirša ir J. Jankus nebūtų verti premijų, tik drįstame kelti klausimą, ar jų premijuotos knygos yra geriausios.

Kad F. KirŠa yra stiprus ir originalus lyrikas, kad J. Jankus yra vienas geriausių mūsų epikų-pasakotojų, dėl to abejoti netenka. Bet kad „Tolumos“ ir „Naktis ant morų“ dėl publicistikos ir aktualijų stiprios dozės turi nemenkų trukumų, galima taip pat nesunkiai pastebėti. Tiesa, neabejojame, kad „Naktį ant morų“ skaitytojai „ryja“ kvapą sulaikę. Bet jie su dideliu smalsumu skaito ir skaitys tą knygą ne tiek dėl meninių jos ypatybių, kiek dėl šiurpių aktualijų ir intrygos. Palikdami „Nakties ant morų“ platesnį įvertinimą kitam kartui, čia tik norime pastebėti, kad ir premijų komisija, paskubomis su J. Jankaus kūriniu susipažinusi, atrodo, taip pat buvo aktualijų paveikta. O gal ji premija norėjo atžymėti ne tiek knygą, kiek nusipelniusį rašytoją, nes iš šalies teko nugirsti, kad pernai metais premija buvo paskirta už ,,Tolumas“, norint pagerbti F. Kiršą.
Kad nusipelniusių rašytojų pagerbimas reikalingas, dėl to ginčytis netenka. Tik atrodo, kad šitokio pagerbimo nereiktų sieti su kokia nors knyga, nes šitaip autoriui galima sudaryti tam tikrų keblumų ir nemalonumų. Man rodos, kad jų taip pat turėjo lietuvių literatūrai nemaža nusipelnęs V. Krėvė, kada paskutiniais mūsų nepriklausomybės metais valstybinę literatūros premiją laimėjo B. Brazdžionis, o V. Krėvei buvo skirta „Spaudos Fondo“ premija už „Raganių“, kuris, aišku, nėra geriausias V. Krėvės veikalas.

Taigi atrodo, kad mums reikia turėti ar įsteigti vieną premiją, kuria būtų pagerbiamas rašytojas ne už kokią nors vieną knygą, bet apskritai už darbus, už visą kūrybą, kaip šiais metais buvo pagerbtas dailininkas A. Varnas. Juk ir garsioji pasauly Nobelio premija taip pat skiriama už visą kokio nors rašytojo ar moksininko kūrybą. Premija atžymėti kokią nors knygą, atrodo, labiau tinka tada, kada norima atkreipti dėmesys į kokį nors jauną tik iškylantį rašytoją.

Gal būt, kad šitos mintys keliamos pavėluotai. Gal būt kitų 1950 m. vasario 15 d. nebebus jokių premijų įteikimo iškilmių tremty. Tačiau tremtis amžinai netruks. Gal kada nors premijos vėl bus skiriamos Lietuvoj. Būtų gera, kad tada greta smulkių premijų už atskiras geras knygas atsirastų viena stambi premija, kuria būtų vieną kartą gyvenime būtų vainikuojama nusipelniusio rašytojo visa kūryba.