Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NACIŲ OKUPACIJA J. MATULIONIO DIENORAŠTY PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
JONAS MATULIONIS: Neramios dienos. Toronto, 1975. 579 psl., 15 dol. Gaunama iš autoriaus adresu: 19 Russett Ave., Toronto, Ont. M6H 3M4, Canada.

Studijų metais itin pasireiškęs visuomenine bei politine veikla, Jonas Matulionis vėliau dėl tuometinių sąlygų turėjo ribotis profesiniu darbu. Vėl jis viešumon iškilo kaip 1941 m. Laikinosios vyriausybės finansų ministras ir vėliau generalinis finansų tarėjas.

Pernai metų pabaigoj pasirodžiusios Neramios dienos yra jo karo metų dienoraštis. Tik iš pradžių devyniolika puslapių (13-31), skirti 1941 metams, sudaro lyg įvadą į toliau pradėtą vesti dienoraštį. Žinoma, gaila, kad autorius nesiėmė bent šiek tiek platėliau pateikti atsiminimų iš Laikinosios vyriausybės savaičių. Pasitenkinama papasakojimu, kaip buvo pakviestas į šią vyriausybę, o ką joj kaip finansų ministras nuveikė, apie tai beveik nieko nepasako, nes tik pora puslapių tam skirta (20 -21). Ir iš tų 1941 metams skirtųjų keliolikos puslapių daugiau informacijos yra nebe iš finansų ministro, bet iš finansų tarėjo rūpesčių.

Po įvadinės dalies spausdinamas jau pats dienoraštis, suskirstytas metais: 1942 metai apima 145 puslapius (33 - 177), 1943 — 137 (178-314), 1944 — 199 (315 - 513), 1945 — 62 (514 - 575). Pirmasis dienoraščio įrašas datuotas 1942 sausio 13, paskutinysis — 1945 birželio 10. Nors jau 1944 liepos 31 iš Lietuvos pasitraukė ir generalkomisaras von Ren-teln, ir jo tarėjai lietuviai, bet ir Vokietijoj ligi pat sąjungininkų atėjimo vis dar veikė "Rytų ministerija", nepaleisdama ir tarėjų iš pareigų. Dar 1945 balandžio 6 buvo paskirtas posėdis "nacionaliniam komitetui sudaryti", nors frontas jau buvo "beveik čia pat" (542). Užuot vykus į tą suvažiavimą, tądien Matulioniui teko pergyventi pagrindinį bombardavimą (Halberstadte netoli Magdeburgo), o už trijų dienų sulaukti pačių amerikiečių karių.

Kadangi J. Matulionis išbuvo tarėju visą laiką ir tarp savo kolegų daugiausia turėjo politinės orientacijos, tai jo dienoraštis išsamiai dokumentuoja visą nacių okupacijos laikotarpį. Įdomu beskaitant šį dienoraštį prisiminti senus pergyvenimus, vienaip ar antraip visus lietuvius jaudinusius. Istoriniu žvilgiu šis dienoraštis reikšmingas tuo, kad atskleidžia, kaip anuomet samprotavo tie, kurie buvo tarpininkai tarp lietuvių visuomenės ir vokiečių okupacinės valdžios.

Nedėkinga buvo tarėjų padėtis: galima sakyti, jie buvo tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės vokiečiai stengėsi savo karo mašinai išnaudoti lietuvius, bet visai ignoravo lietuvių nusistatymą neatsižadėti paneigtos valstybinės nepriklausomybės. Nors tarėjų aparatas ir reiškė tam tikrą savivaldą, bet tai buvo tik tarnybos, o ne politinės nepriklausomybės savivalda. Vieną kartą Matulionis pasiguodžia, kad "sava lietuviška administracija yra mūsų valstybiškumo įrodymas" (117). Bet kitą dieną turi pripažinti, kad turimoji savivalda yra "be turinio ir be teisinės galios" ir kad patys tarėjai tėra "įvykių registratoriai" (194). "Nieks jų neįgaliojo, nieks jiems nepavedė atstovauti lietuvių tautos reikalų" (124). Juo labiau lietuvių visuomenė ne tarėjus laikė savo atstovais, o klausė antina-cinės rezistencijos pogrindžio, raginusio taupyti savo žmonių jėgas ir boikotuoti vokiečių užmojus išnaudoti lietuvius tik savo tikslams. Ir patys tarėjai norėjo jaustis tarnaujančiais ne vokiečiams, bet savo žmonėms. Ėmėsi savo pareigų, taip samprotaudami: "Nereikia kratytis net ir vokiečių, nė bėgti nuo jų, bet, priešingai, veržtis į priekį visais atžvilgiais. Imk iš jų ką duoda, ir reikalauk dar daugiau" (p. 117). Kiek okupacinėmis sąlygomis tai buvo įmanoma, tarėjai stengėsi vadovautis lietuvišku nusistatymu. Todėl jau galutinai baigiantis visam "tarėjavi-mui", Matulionis rašė: "Mes, gen. tarėjai, dirbome ne vokiečiams. Dirbome savo tautai, saugojom jos interesus, gynėm ją nuo vokiečių užsipuolimų" (544).

Iš tiesų, J. Matulionio dienoraštis vaizdžiai iliustruoja anuometinių tarėjų "dialektinę" situaciją — įtampą ir su vokiečių administracija, ir su lietuviškuoju pogrindžiu. Aiškiai iš dienoraščio matyti, kad ir iš pat pradžių Matulionis be iliuzijų žvelgė į vokiečių kėslus: "Nuo vilko bėgom, ant meškos pataikėm, su tokiu tik skirtumu, kad peilis lietuviui jau buvo po kaklu, o čia jis dar tik galandamas" (50). Su neslepiamu pasipiktinimu dienoraštis registruoja vokiečių nacių žiaurybes. Neatsistebi autorius ir jų politine trumparegyste. Bet, antra vertus, neviename įraše atsispindi Matulionio kritiškas nusistatymas ir lietuvių pogrindžio atžvilgiu. Dar gana anksti, 1942 balandžio 22, jis baiminosi, kad pogrindžio akcija "supuola su maskvine propaganda", kad "šita Veikėjų' grupė, dirbdama pogrindyje, tikrai padarys žalos" (69). Po metų, 1943 kovo 11, rašė: "Sunku suprasti, kaip šiandieninėje padėtyje būtų galima užsispirti ir reikalauti per daug. Tada rizikuojama nieko negauti. Juk ne mes lemiam vokiečių politiką. Bendra karo ir politinė padėtis nulems ir mūsų ateitį, o ne mūsų purkštavimas" (236). Pagaliau 1944 liepos 21 taip galutinai nusprendžiama: "Gintis nuo bolševikų visi dabar yra pasiryžę. Politika, kurią propagavo mūsų politinės grupės per savo spaudą, buvo žalinga. Ji nustatė lietuvius prieš vokiečius, o vokiečius prieš lietuvius, ir galop visa tai išėjo į naudą tik bolševikams" (399).

Knygos baigiamajame puslapy, rašytame jau dabar, J. Matulionis pastebi, kad ir po trisdešimt metų savo dienorašty nerado "nieko, kas mane verstų, net ir dabarties perspektyvos žiūrint, vienur ar kitur keisti savo nuomonę. Visa tai, ką anuomet parašiau, man ir šiandien atrodo pastoviai gyva ir klaiku" (577). Kad ne-visiems viskas taip atrodys, tai matome jau iš pasirodžiusių poleminių atsiliepimų. Tačiau apskritai autorius teisingai pasielgė, parodydamas drąsos ir nesiimdamas savo dienoraščio "dailinti". Tai būtų jo knygą nuvertinę kaip to laiko dokumentaciją. Tik ten, kur autorių buvo suklaidinę gandai ar nežinia, reikėjo tai bent išnašose pažymėti (B. Sruogos numarinimas Stutthoffe ar suklydimas dėl latvių prezidento Ulmanio laikymosi).

Turėdamas aštrų tikrovės jausmą, bet drauge būdamas nuoširdus patriotas, J. Matulionis anuometiniame tarėjų kolektyve buvo ir kitiems atrama. Šiuo atžvilgiu jis iš tiesų ramia sąžine galėjo leisti savo dienoraštį — "stoti istorijos teisman".

J. Matulionio charakteriui būdingas tiesumas atsispindi ir jo knygoje, nesgi, kaip žinoma, stilius — tai žmogus. Vienas tokio tiesmuko pasisakymo pavyzdys: "Suomija yra tarptautinės žulikystės auka. Užleido komunistiniais banditais ir dabar stebi, kaip suomių tauta nelaimėje žūsta. Anglai ir amerikonai niekaip nepasiteisins, leidę Suomiją taip niekšiškai užpulti" (362). Aišku, tai ne diplomatiška kalba. Daug kur dėl to reikia žiūrėti autoriaus pačios minties, o ne formaliai sakinio laikytis. Skaitome, pvz., tokį prel. M. Krupavičiaus apibūdinimą: "Diskusijos su juo beveik buvo neįmanomos. Kitos nuomonės jis nepakęsdavo. Diktatorius iš esmės, demokratas iš formos. Toks jis buvo anksčiau, toks ir pasiliko" (446). Be abejo, nieku būdu negalima iš šio sakinio daryti išvadą, kad autorius būtų nevertinęs savo partijos lyderio. Nesunku būtų pacituoti sakinių, apie kuriuos galėtume pasakyti: stipriau išsireikšta, negu manyta. O kur autorius imasi apibendrinimų, tiesmukiškumas gali virsti nebeteisingumu. Tokiu atveju reikia laikyti šitokį vilniečių anuomet (1943) atsidūrimo tarp dviejų priešų — vokiečių ir lenkų — aprašymą: "Savo niekšiškumu ir žiaurumu jie ("priešai" — J. G.) visada buvo netoli vienas kito. Skirtumas tik toks, kad vokietis turi valdžią ir galią, o lenkas savo niekšišką charakterį" (184). Iš tikrųjų gi visose tautose pakanka niekšų, ir nė viena tauta nėra tik niekšai. Tikriausiai ir autorius anuose sakiniuose bus turėjęs galvoje tik žiauriai ir niekšiškai besielgusius lenkus ar vokiečius, o ne pačias tiedvi tautas. Kas tačiau anuos sakinius raidiškai imtų, galėtų juos laikyti šovinizmo liudijimu.

Kiekvieną autorių, bet ypačiai tokį tiesmuką, kaip Matulionis, reikia vertinti iš visos knygos, o ne iš atskirų sakinių ar puslapių. Tik iš visumos išryškėja ir paties autoriaus nusistatymai, ir jo santykiai su kitais tarėjais, ypač su pirmuoju generaliniu tarėju gen. P. Kubiliūnu. Apie šį pastarąjį Matulionis liudija, jog jis buvo "tikras ir nuoširdus lietuvis", bet ne koks "parsidavėlis", kaip kai kas jį norėjo tuomet laikyti: "Jis niekada neparsiduos, nes pinigas jam ne dievaitis" (155). Tokios savo nuomonės apie gen. Kubiliūną Matulionis nepakeitė ligi galo, nors nevisai su juo sutiko ir kartais jį kritiškai vertino. Kadangi pačiam Kubiliūnui veidmainystė buvusi svetima, tai jis negalėjęs jos nė kituose prileisti — tikėjęs "kiekvienu ge-neralkomisaro žodžiu" (155). Perduodant visuomenės nuomonę, konstatuojama, kad jaučiamas ne tik Kubiliūnu nepasitenkinimas, bet ir nepasitikėjimas (200). Matyt, ir paties Matulionio santykiai su juo buvo beįsitempią: "jis mane tik pakenčia" (251). Bet po savaitės kitos Matulionis jau gailisi, kad gen. Kubiliūnui "kliūva daugiausia". "O ką jis iš to turi? Kas jo rūpesčius supranta? Žmonės yra neobjektyvūs dėl jo kai kurių klaidų . . . Pakaltinti kitą lengva, bet teisingą patarimą duoti sunku" (263). Pagaliau toks įrašas: "Gen. Kubiliūnas seniai vokiečius perprato, kad jie kiauliškai elgiasi. Jis jais jau nebe-pasitiki" (414).

Beje, viename dienoraščio papildyme apie gen. Kubiliūno likimą sakoma, kad iš anglų zonos pagrobtas gen. Kubiliūnas 'Visą eilę metų" kalėjęs Liubiankos kalėjime Maskvoj. Iš tiesų jis buvo sunaikintas netrukus — 1946 metais (atseit, šiemet sukanka jau trisdešimt metų nuo jo mirties). Tokia data duota viename sovietiniame leidiny (1970). Primename tai, kadangi mūsų spaudoj nebuvo tai pastebėta.

Neramios dienos skaitomos lengvai, nes parašytos ne "kanceliariškai", bet gyvai. Tik būtų reikėję autoriui kalbininko talkos, kad būtų išvengta rašybos ir kitų kalbinių nelygumų. Nemaža žodžių rašomi netaisyklingai (patrijotas ar egojizmas, kurija ar rėžimas, išvien "poto" ir t.t.), pasitaiko ir tokių barbarizmų ar pusiaubarba-rizmų, kaip "nedateklius" ar "rube-žius", kai kurie sakiniai taip pat šaukiasi kalbininko rankos. Kai kurios pavardės iškreiptos: pik. Birontas visur rašomas Byrontas, pik. Rapšys pavirtęs Repšiu, Mikuckaitės paverstos Mikauskaitėmis. V. Landsbergis-Žemkalnis vienur taip ir rašomas, bet kitur vadinamas Lans-bergiu (477-478). Visai nenusistatyta dėl svetimųjų pavardžių — lietuvinti jas ar ne. Todėl vienur rašoma Churchillis, kitur — Čiurčilis(l). Daugiausia sutinkame "aplietuvintą" Rozenbergą, bet kituose puslapiuose jis lieka Rosenbergu. Kai kurios vokiečių pavardės "aptrupėjusios" — be kurios nors raidės (pvz. Len-zen vietoj Lentzen ar Himleris vietoj Himmleris). Nerūpestingai rašomi ir vokiečių vietovardžiai, lyg norint pusiau sulietuvinti, pusiau vokišką valdą palikti: pvz. Svinemūnde (vokiškai: Swinemūnde), Helberstatas (vokiškai: Halberstadt, lietuvinant s turėjo virsti š). Wehrmachtas visur taip ir rašomas, bet Zivilverwaltun-gas daugiausia paverčiamas hibridišku civilverwaltungu — pusė sulietuvinta, pusė palikta vokiška. Jei norėta Zivilverwaltung lietuvinti, reikėjo rašyti: civiltėrvaltungas. Tai vis smulkmenos — bet kam jos turi durti akis?

Knyga skoningai išleista — dail T. Valiaus meniškai apipavidalinta. Duota ir iliustracijų. Dalis jų susijusios su tekstu, dalis — šiaip sau Lietuvos vaizdai. Duota svarbesnių knygoj aprašomų įvykių rodyklė. Pravarti būtų buvusi ir pavardžių rodyklė. Knygą išleido giminių ir draugų būrelis. Tai gražus jų mostas autoriui, kuriuo pasitarnauta ir visuomenei.

Įžangos žody Jonas Matulionis pasisako, kad jam pačiam dabar neaišku, kodėl jis buvo taip anuomet užsispyręs vesti dienoraštį, kuris ne tik laiko iš jo reikalavo, bet ir sudarė pavojų. Autoriaus žodžiais, greičiausiai jį skatinęs "pajautimas pareigos įamžinti tai, kas galėtų praversti ano trumpo laikotarpio Lietuvos istorijai" (9). Nėra abejonės, kad Nėra-ramios dienos iš tikro pasitarnauja nušviesti tuos rūpesčius, kurie Lietuvą slėgė vokiečių okupacijos metais.
J. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai