Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
O'NEILLIS - AMERIKIEČIŲ DRAMATURGAS PDF Spausdinti El. paštas
 

I. RAŠYTOJO ASMUO IR JO KŪRYBOS YPATYBĖS


1. Audringa jaunystė. - Ar ne simboliškas sutapimas, kad didžiausioje Naujorko gatvėje (Broadway), kur šiandien stovi svarbiausi teatrai, viešbutyje 1888 m. (pernai metais jam sukako 60 m. Be to, jis gimęs tais pačiais metais kaip ir 1948 m. Nobelio literatūros premijos laureatas S. T. Eliotas, lyrikas modernistas ir esajistas.) gimė Amerikos teatro atnaujintojas ir žymiausias šių laikų Amerikos dramaturgas Eugenijus Gladstonas O'Neillis? Jo tėvas buvo žymus aktorius, išvažinėjęs su savo trupe visą Ameriką nuo vandenyno iki vandenyno ir kasmet iš savo vaidinimų turėjęs stambią sumą gryno pelno. Taigi jau iš pat mažens jo sūnus Eugenijus kvėpavo teatro oru. Jo motina buvo
uoli katalikė ir smarkiai linkusi į mistiką, be kurios vėliau daugelis jo dramų negalėjo išsiversti. Abu jo tėvai buvo kilę iš Amerikos airių giminės. Taigi būsimas dramaturgas savo kilme neturi tiesioginio ryšio su Europa: jis yra grynas amerikietis.


Jaunasis O'Neillis buvo didelis nenuorama. Išmestas už rektoriaus įžeidimą iš Pincetono universiteto, jis pradėjo nuotykingą klajūno gyvenimą ir išmėgino aktoriaus, jūrininko, aukso jieškotojo, laikraštininko ir proginio poeto pašaukimus. Jis išvažinėjo Ameriką, aplankė Angliją ir Afriką ir pagaliau susirgo plaučių džiova. Toks klajūniškas gyvenimas suvedė jį su įvairiausių luomų žmonėmis, ir jis nuodugniai pažino jų gyvenimą su visais jo atspalviais.

Atsigulęs į sanatoriją, O'Neillis pajuto norą kurti. Jis čia parašė 8 vienaveiksmius dramos vaizdelius, kurių centrą sudarė jūra: neapvaldoma gamtos jėga. Pasveikęs jis ėmė studijuoti Harvvardo universitete teatrologiją ir rašyti ilgesnes dramas.

2. Dramaturgas iš Dievo malonės. - O'Neillis rašė ne publikai ir ne pinigui uždirbti, bet sau, iš didelės aistros teatriniam menui. Svarbiausias dalykas jam dramoje yra ne medžiaga, bet pats teatras. Užtat jo veikaluose panaudota visa tai, kas per ilgą teatro tradiciją atėjo iki mūsų laikų: nuo graikų tragedijos ir Viduramžių misterimų vaidinimų iki Ibseno ir Hauptmano ir mūsų laikų išraiškos meno.

Iš pradžių O'Neillio veikalai neturėjo didelio pasisekimo Amerikoje, kur menas palenktas pinigui, mokslui, politikai: jis susilaukė daug priešų iš žiūrovų ir teatrinio meno kritikų tarpo. Tačiau pamažu ir atkakliai jis nugalėjo visas kliūtis ir pasipriešinimus. Neturėdamas nei pageidaujamos publikos, nes jai trūko teatrinės kultūros, nei savo teatro rėmėjų, nei meniškai techniniu atžvilgiu pritaikytos scenos, nes ji buvo perdaug primityvi, jis sukūrė savitą, grynai amerikonišką teatrą ir dramą, kuri yra tiek stipriai nudažyta tautine dvasia, kad užsienyje ji tik pusiau tesuprantama. Jam tai pavyko ne vien todėl, kad jis yra menininkas iš Dievo malonės, bet ir todėl, kad jis labai rimtai žiūri į dramaturgo pašaukimą. „O'Neillis priklauso prie tų menininkų, kurie pasižymi griežta savikritika, religiškai rimtu savo amato supratimu ir fanatišku darbštumu.“ (Otto Koischwitz, O'Neill, Berlin, 1938, 22 psl.) Rašydamas jis ilgai planuoja ir savo dramas daug kartų apdirbinėja. Trilogiją „Elektra turi dėvėti gedulą“ jis net septynis kartus pertaisė. Nemaža veikalų jam pasirodė silpni, ir jis juos sunaikino.

3. Veidas ir kaukė. - Positiviškai nusiteikusi Amerikos visuomenė iš pradžių O'Neillį kaltino, kad jo dramos neatitinkančios realybės, kuria ji laikė regimąją bei apčiuopiamąją realybę. Iš tikrųjų gi O'Neillio vaizduojamoji realybė yra aukštesnės rūšies: ji yra už to, kas matoma ir apčiuopiama. O'Neillis vaizduoja savo dramose tą įtampą, kuri yra tarp to pasaulio, kuris tikrai yra, ir to pasaulio, kurs tik tokiu atrodo. Tai problema, apie kurią nuo amžių sukasi žmogiškoji kūryba ir mąstymas, bandąs išspręsti didįjį klausimą apie santykį tarp iliuzijos ir tikrybės, tarp kaukės ir veido.

Kaip Nietzschei svarbiausia problema buvo iliuzija ir tikrybė, taip ir O'Neilliui pagrindinė tema yra kaukė ir veidas. Planuodamas trilogiją „Elektra turi dėvėti gedulą“, O'Neillis savo užrašuose pažymi: „Daugiau jausmo netikrovei, kuri yra už. to, ką mes paprastai vadiname tikrove, būtent, tikrajai tikrovei. Netikroji tikrovė, pasirodanti tikrovės kaukėje, yra tinkamiausias šiai tragedijai dalykas.“

Pozityvistinei tikrovei peršviesti ir už jos parodyti metafizinei tikrovei O'Nedllis vartoja tam tikras teatrines priemones: kaukes ir dviprasmiškus išsireiškimus. Daugelyje jo dramų veikėjai užsideda kaukes, kai jie elgiasi pagal dorinius visuomenės konvenansus bei papročius, ir nusiima, kai jie tik savo elgsena parodo tikruosius savo charakterius. Taigi ir pats gyvenimas, koks jis mums atrodo, yra tik kaukė; grynoji realybė - veidas - slepiasi už šios kaukės.

Jei šis gyvenimo dviveidiškumas vienur parodomas regimu būdu, kaukėmis, tai kitur jis išreiškiamas girdimu būdu, dviprasmiška kalba, kuri retkarčiais išduoda nedirbtinius veikėjų charakterius. Tuo būdu scenoje pasakomos mintys, kurios šiaip jau gyvenime nutylimos.

4. Pasaulėžiūriniai bruožai. - O'Neillis taki, kad už apčiuopiamos tikrovės veikia varomoji gyvenimo jėga, nesaistoma jokio „įstatymo, jokio visuomenės konvenanso, ir kad toji jėga yra meilė ir neapykanta, aukso ir „valdžios troškimas, Dievo ilgėjimasis ir mirties baimė. Ji žiauriai viešpataujanti gyvenime, ir žmogus prieš ją bejėgis: gelbėdamasis nuo jos, jis dangstąsis įvairiomis kaukėmis.

Viename laiške O'Neillis prisipažįsta: „Aš esu visiškai įsitikinęs mistikas, nes nuolat bandau gyvenimą aiškinti likimais, o ne charakteriais. Man visuomet visiškai aiški yra jėga, kuri glūdi už daiktų, būtent, Fatumas, Dievas, mūsų paveldėtoji praeitis, kuri apsprendžia mūsų dabartį, arba, kaip kitaip galima išsireikšti, visais atvejais misterija.“
Todėl žmogaus santykis su būvio misterija ir yra didžioji O'Neillio dramų tema ir problema. Visur jose keliamas pagrindinis klausimas: kur glūdi pasaulio ir žmogaus sutaikymas?

O'Neillio dramų herojai beviltiškai grumiasi su nenuveikiama mistine jėga, kuri glūdi už daiktų, ir pagaliau nuo jos žūsta. Jų gyvenamas yra ne kas kitas kaip savęs prigaudinėjimas ir nuolatinis apsivilimas. Štai, profesoriaus duktė Nina niekada nebesulauks savo sužadėtinio, nes jo kaulai jau seniai ilsisi Prancūzijos laukuose; Lavini j a Mannon niekada nebeišgelbės šeimos garbės, nes ši garbė nebeišgelbstima dėl žmogžudystės ir savižudystės.

O'Neillis netiki į protingesnį gyvenimo sutvarkymą, nes dėl mistinių jėgų valdymo jis esąs nepataisomai tragiškas, ir šita tragiką užsibaigsianti tik su gyvenimo užsibaigimu. Jis nepasitiki taip pat ir auklėjimu. Ko žmogus neturi iš likimo ar Dievo, to negalinti jam duoti jokia žemiška jėga, nes pasikartojanti gyvenimo tragiką glūdinti dieviškojo pasaulio sąrangoje. Dėl šios gyvenimo tragikos O'Neillis dažnai apkaltina Dievą. Štai, dramoje „Visi Dievo vaikai gavo sparnus“ vyras ir žmona - dar kartą sudužus jų meilei - kalbasi: „Gal Jis gali atleisti, ką tu man padarei, ir gal Jis taip pat gali atleisti, ką aš tau padariau, bet aš neišmanau, kaip Jis pats sau atleis.“ Taigi atsakomybė už nepasisekusį poros gyvenimą suverčiama Dievui. Šis baisus Dievo apkaltinimas kartojasi „Marko milijonuose“ ir „Elektra turi dėvėti gedulą“. (Taip būna jo senesnėse dramose. Naujesnėse, kurias jis parašė, grįžęs prie katalikybės, žymi kaltės dalis tenka žmogui už talkininkavimą Pikto paslaptingoms tamsybėms. Red.)

5. Žodis ir išraiška. - O'Neillio dramų kalba yra sausoka ir nepoetiška. Viename laiške, kuris liečia jo trilogiją „Elektra turi dėvėti gedulą“, O'Neillis prisipažįsta: „Veikalui būtų reikėję duoti poetišką kalbą ... Tačiau jos man kaip tik ir trūksta.“ Nepaisant šito. jo prisipažinimo, vis dėlto kartais autoriui pavyksta tikrai poetiškai išsireikšti: daugely vietų „Marko milijonų“, „Lozoriaus juoko“ ir „Šaltinio“ kalba neginčijamai yra poetiška.

O'Neillis savo dramose gausiai vartoja paradoksinius išsireiškimus. Jis kalba apie išmintį, kuri turi būti kvaila, kad būtų suprantama, apie išvaduotojus, kurie nė vieno žmogaus negali išvaduoti, apie beviltišką viltį ....

O'Neillio kalbos savotiškas žavumas ir patrauklumas remiasi ir dviprasmiškumu, kuris suteikia jai simbolinę jėgą. Scenoje veikėjai sako: migla, vaistas, miegas, o žiūrovai supranta apsivilimas, nuodai, mirtis.

Svarbiausių dalykų O'Neillis savo dramose neišsako tiesioginiu būdu. Jis nutraukia sakinį ten, kur šis tie-siogiškumas prieinamas. Todėl jo dramose daug fragmentinių sakinių. Klausimai ir užuominos dažnai paliekami atsakyti pačiai publikai.

O'Neillis daug dėmesio kreipia į sakinių intonaciją ir moduliaciją. Vienur jo dramų veikėjai kalba ramiai, abejingai, bejėgiškai, pašaipiai, sarkastiškai, ciniškai, kitur - audringai, griežtai, įnirtusiai, užsikirsdami. Todėl nurodymų, kaip žodis ar sakinys turi būti pasakytas, O'Neillio dramose be galo daug: savo gausumu jie kartais prašoka patį dialogą.

Visos šios kalbinės priemonės suteikia O'Neillio dramai savotiško sultingumo.

6. Scenovaizdis. O'Neillio sceniniai nurodymai ir aprašymai tikslūs ir tikslingi. Jis labai smulkiai apibūdina vaizdą, spalvą, šviesą, šešėlį, garsą. Todėl šie apibūdinimai yra tartum dideli dekoratyviniai paveikslai, pasižymį tobula kompozicija. Dekoratoriui belieka iš duotų smulkių nurodymų tik nupiešti scenovaizdį.

O'Neillio scena yra gyva ir pati vaidina. Viskas joje virsta simboliu: namas, medis, kalnas, miškas, rūkas, jūra ... Štai, laivo vidus simbolizuoja siaubūno pilvą, kalnai horizonte - budinti prie laimės vartų slibiną, rūkas - neparmatomą šydą, kuris dengia gyvenimo mįslę, jūra - nepermaldaujamą likimą ...

Atskiros svenovaizdžio dalys kartojasi daugely jo veikalų. Ypač jis mėgsta jūrą, ir maža jo dramų, kur nebūtų scenoje matyti laivų, uostų, salų ...

O'Neillio scenovaizdį papildo, sukuria jo foną ir nuotaiką muzika ir daina: pianinas, vargonai, fleita, choras. Štai, scenoje vaizduojama mėnesiena žiūrovui pasidaro tartum girdima, kai jis būna pagautas iš toli atskambančio melancholiško dainavimo nuotaikos.

7. Veikėjai. O'Neillis į savo sceną išveda įvairių tautų ir visokių luomų bei pašaukimų žmones: orientalus, europiečius, amerikiečius, negrus, žydus, karalius, popiežius, milijonierius, darbininkus, ūkininkus, profesorius, karius, kunigus, gydytojus, pirklius, žurnalistus, princeses, paleistuves ... Tai žmonės, kurie tikrąjį savo veidą parodo tik rampos šviesoje. Jei Hauptmano, Ibseno ar Shawo veikėjai kiekvienu metu gali nulipti nuo scenos ir atisisėsti žiūrovų tarpe kaip lygus su lygiu, tai O'Neillio veikėjai, atsisėdę žiūrovų tarpe, atrodytų juokdariai ir neralios būtybės, skleidžiančios aplinkui šiurpą ir baisumus.

Vienose O'Neillio dramose veikėjai dėvi kaukes, kitose ne, tačiau ir nuogų veidų išraiška yra statulinė ir kaukinė (maslike expression). Žiūrovas, matydamas kaukėtą vaidintoją, gali atpažinti „savo paties vidinio gyvenimo ir likimo simbolinę projekciją“, nes kaukė, pridengdama veidą, tuo pačiu atidengia tikrąjį veikėjo charakterį slapčiausiose gelmėse. Todėl O'Neillis kaukei skiria daug reikšmės: „Kaukę aš laikau sukeliančią gražesnius draminius niuansus negu geriausiai įsivaizduotas vaidintojo veidas.“ Jis mano, kad Goethės „Faustas“ ir Šekspyro „Hamletas“ gali atskleisti šių dienų žiūrovui pirmykštę savo prasmę tik tada, kai juose bus panaudotos kaukės.
Vidurkio amerikietis, pripratęs prie lėkštos natūralistinės dramos, O'Neillio sukurtus charakterius vadina patologiškais. Šita klaidinga nuomonė atsirado todėl, kad O'Neillis vaizduoja ne išorines, bet vidines savo herojų sielos kovas, kurios eiliniam žiūrovui sunku suvokti. O'Neillis, jo paties žodžiais tariant, nori „parodyti su kaip galima didžiausiu draminiu aiškumu ir taupiausiu draminių priemonių panaudojimu gilinąs ir slaptas sielų įtampas“. Draminį vyksmą jis sukuria iš veiksmo ir priešveiksmio susidūrimo. Jis daugiau rūpinasi išryškinti ne veikėjų charakterius, bet pačią draminio vyksmo eigą.

O'Neillio herojai grumiasi antžmogiškų jėgų veikimo laukuose. Išorinių ir išvidinių jėgų persvaros perblokšti, jie žūsta nuo neapvaldomos likimo galybės. Gyvenimo įstatymas, prieš kurį jie kovoja, lieka stipresnis ir triumfuoja. Todėl ir pats gyvenimas tėra pakeliamas tik iliuzijoje. Štai kodėl O'Neillio „herojaus tipas yra iliuzijonistas ir romantinis svajotojas“. (Ibid. 81 psl.) Šis O'Neillio dramų tipas kartojasi daugelyje jo veikalų ir jame galima atpažinti patį autorių.

II. VEIKALAI


1. Vienaveiksmės ir „monologinės“ dramos. - O'Neillio veikalų skaičius prašokėta 40. Savo jaunystėje jis rašė vienaveiksmius, natūralinio pobūdžio, bet persunktus poezija veikalus, ir tik subrendęs ėmė kurti didesnius, kuriuose atsisakoma natūralizmo ir vis daugiau linkstama į simbolizmą bei misticizmą.

Geriausias vienaveiksmis O'Neillio dalykas - tai „Rytų link pakeliui į Cardiffą“. Jis pasižymi veiksmo pagaulumu ir dialogo tikrumu bei poetiškumu. Jame yra visi pradai, kurie vėliau sutinkami vėlesnėse jo dramose: meistriškas sujungimas to, kas realu, su tuo, kas simboliška, natūralistinio dialogo poetinė nuotaika, taupus scenos priemonių naudojimas, naujoviškas muzikinių momentų įvedimas, balso stiprumo kaitaliojimas pasikalbėjimuose, pauzių veikmės iškėlimas, erdvės nuotolio scenoje įprasminimas ... Tačiau pirmosios dramos, kuriose O'Neillis pasirodo su visu originalumu ir savotiškumu, yra „Imperatorius Jonės“ ir „Gauruota beždžionė“.

„Imperatorius Jonės“, išskyrus pirmąją ir paskutiniąją sceną, sudarytas iš vienintelio ilgo monologo, kurio draminis vyksmas visą laiką lydimas nuolat stiprėjančio negrų būgnų tamtamo. Veikalo herojus yra negras, buvęs miegamųjų vagonų tarnas. Nužudęs savo draugą ir vėliau kalėjimo sargą, burtų pagelba jis pasidaro valdovu vienoje negrų saloje. Tačiau nešvari sąžinė ir gresiąs pavaldinių sukilimas neduoda jam ramybės: jis palieka savo valdovinę pilį ir pasprunka į mišką. Negriškiems prietarams veikiant, jo vaizduotėje dabar iškyla nužudytųjų vėlės, sukilę pavaldiniai, ir, furijų bei vaiduoklių pavidalu, ima jį bauginti.

Anksčiau jis buvo įtikinęs prietaringus salos gyventojus, kad švino kulka jo neimanti, o tik sidabro. Todėl ir jis pats blogiausiam atvejui nešiojasi ginklą, užtaisytą sidabrine kulka. Iš baimės bėgdamas nuo vaiduokliškų dvasių, kurios vis jį persekioja miške, ir beviltiškai slėpdamasis nuo sukilusių pavaldinių, kurie jam atrodo tuojau jį suras, jis vis iššauna kiekvienoje scenoje po vieną kulką į šias įsivaizduotas baidykles. Pagaliau, iššovęs net paskutinę, sau skirtąją sidabro kulką, jis atsiduria ten, kur jo laukia jo persekiotojai pavaldiniai, apsiginklavę sidabrinėmis kulkomis užtaisytais šautuvais.

Su „Imperatorium Jonės“ yra gimininga „Gauruotos beždžionės“ drama, kurios centrą taip pat sudaro vienas monologininkas. Kaip Imperatorius Jonės beviltiškai klajoja miške ir pagaliau neišvengiamai patenka likimui į rankas, taip čia vienas jankis klajoja šių dienų gyvenimo labirinte, kol zoologijos sode gorila jį sutraiško. Jis yra garlaivio krosniakurys, stiprus, gauruotas, apsiblausiusios dvasios, paverstas darbo gyvuliu, laiko, visuomenės ir kapitalo nuteisintas. Niekas juo nesirūpina, bet, priešingai, visi iš jo juokiasi ir net išmeta lauk. Nepritapęs prie žmonių, jis nori pritapti prie gyvulių ir todėl eina į zoologijos sodą: jis ištiesia ranką gorilai, bet ši atsisako priimti jo draugiškumą ir jį sutriuškina. Šis jankis - gauruotoji beždžionė – tai simbolis žmogaus, kuris prarado ryšį su gamta: jis nebetinka nei prie žmonių, nei prie gyvulių.

„Gauruotoji beždžionė“ su didžiausiu pasisekimu buvo vaidinama ne tik Amerikoje, bet ir daugelyje užsienių kraštų.

2. Kitos dramos. - „Geismas po vinkšnomis“ - yra poetiškiausias ir kartu labiausiai jaudinąs O'Neillio vaidinimas. Savo glaustumu ir išbaigimu jis net pralenkia trilogiją „Elektra turi dėvėti gedulą“, kuri draminiu atžvilgiu yra įvairesnė. Jame labai vykusiai atvazduotos kai kurios dvasios būsenos: griežtumas, šiurkštumas, švelnumas, nusivylimas, kilnumas, aistra, laimė, panieka ... Veikalas pasižymi stipria dramine įtampa ir primena graikų tragediją, perkeltą į mūsų laikus.

Visų šios dramos veiksmų scenovaizdis tas pats: farma po didelėmis senomis vinkšnomis, kur gyvena senas Cabotas su trimis savo sūnumis. Jis yra dievobaimingas, prietaringas, pareigingas ir šykštus bei darbštus ūkininkas. Abu vyresnieji sūnūs palieka farmą ir išvyksta į Kalifornijos kalnus jieškoti aukso ir laimės. Trečias sūnus, Ehenas, lieka namie ir tikisi kada nors paveldėti tėvo ūkį. Tačiau senas tėvas, pragyvenęs dvi žmonas, veda trečią, dvigubai už save jaunesnę, vardu Abbie. Ji teka todėl, kad nori užtikrinti ateitį ir senatvėje turėti pastogę. Tačiau jos planus ardo beveik vienmetis Ehenas, kuris pats nori paveldėti farmą. Ji griebiasi gudrumo ir suvedžioja Eheną, o savo senam vyrui sako, kad vaikas esąs jo. Tėviškos laimės apsvaigintas vyras visą savo turtą užrašo naujagimiui. Iškeliama nepaprastai šauni krikštynų puota. Abbie dabar pajunta ugningą meilę Ehenui: savanaudžio egoizmo vietą jo širdy dabar užima pasiaukojanti ir net mirties nebijanti meilė. Tačiau Ehenas staiga supranta, kad Abbie jį išnaudojo savo tikslams. Abbie stengiasi jį įtikinti, kad jai ne turtas svarbu, bet jo meilė, tačiau jos pastangos nueina niekais. Norėdama per fas et nefas Eheną įtikinti, ji nužudo savo kūdikį. Ehenas dabar įtiki, tačiau laime apsvaigusi pora netrukus suimama. Senas Cabotas farmoje lieka vienas ir nusiminęs grįžta prie savo darbo.
Poezijos ir žmogiškos šilumos trūksta dramai, pavadintai „Keistu interliudu“. Nepaisant to, jis vis dėlto užima žymią vietą O'Neillio veikalų tarpe. Dramoje aiškinama gyvenimo misterija. Keistas ir nesuvokiamas interliudas, arba tarpveiksmis yra pats gyvenimas, kurį gyvenimas ir mirimas laiko uždaręs tarp dviejų amžinybių, tarp lopšio ir karsto.

Dramoje nėra didelės veiksmo įtampos, o vis dėl to Amerikos publika lankė jos vaidinimus ištisais mėnesiais ir kiekvieną kartą su nepaprastu dėmesiu per šešias valandas sekė šito devynių veiksmų veikalo vaidinimą. Žiūrint šios dramos, įtampa kyla ne pačiame veikale, scenoje, kur vyksta blaškymasis tarp gyvybės ir mirties, bet žiūrovuose, kurie bijo, kad nebūtų pasakyta kokia nors paslaptis ir tuo būdu sutrikdyta veiksmo eiga.

Visi „Keisto interliūdo“ įvykiai sukasi apie Niną, kuri veikalo pradžioje yra jauna svajojanti mergaitė, o pabaigoje - antrą kartą ištekėjusi, apsupta sūnų ir podukrų matrona. Jos gyvenimas nuo pradžios iki galo varžomas daugybės varžtų, kuriuos nukalė slegiąs jos namus prakeikimas ir nepažabojamas likimas. Visi kiti veikėjai yra vyrai, kurių gyvenimas priklauso nuo šios moters.

Ninos gyvenimas reiškiasi nuolatiniu jieškojimu vyro. Idealus jos įsivaizduotas vyras yra Gordonas, dar prieš prasidedant dramai kritęs Prancūzijoje. Jo vaizdas nuolat rymo ant jos gyvenimo, tartum valdanti likimo jėga. Sužinojusi, kad šis jos sužadėtinis tikrai žuvęs ir dėl jo susipykusi su tėvu, ji pasidaro gailestingąja seserimi karo ligoninėje. Tik mirus tėvui, ji vėl sugrįžta į savo namus ir išteka už Šamo Evanso. Moterystė betgi būna nevaisinga, ir todėl Šamas siunta. Tačiau padėtį išgelbsti Evanso namų draugas, karo ligoninės gydytojas Darrellis, kuris myli Niną. Jis pasitarnauja, kad Evansams gimtų kūdikis, ir tuo išgelbsti beirstančią moterystę. Apgautas vyras kūdikį laiko savu, o Darrellis negali nė meilės parodyti augančiam savo sūnui.

Mirus nuo širdies smūgio Evansui, senstanti Nina išteka už savo jaunystės draugo, kuris labai panašus į kadaise jos žuvusį sužadėtinį.

Užaugęs Ninos sūnus, ją palieka, kaip ji anuomet savo tėvą.

Dramos pabaigoje viskas taip, kaip ir pradžioje: vėl nauja karta žengia į gyvenimą, kuris yra sapnas, prasidedąs gimstant ir užsibaigiąs mirštant.

Nors anksčiau minėtos dramos yra labai geros, tačiau geriausiu savo dalyku O'Neillis laiko trilogiją „Elektra turi dėvėti gedulą“. Apie graikišką šios tragedijos kilmę autorius sako: „Aš norėjau tik pasiskolyti iš Eschylo (iš senų padavimų) medžiagą ir ją šiandieniškai, psichologiškai, naujoviškai perdirbti ir fatumą bei furijas perkelti į žmogaus sielą.“

Trilogijos veiksmas labai gyvas, o konfliktas meistriškai pravestas prie traginio išsisprendimo. Įtampa kyla iki ketvirto antros dalies veiksmo ir paskui ima slūgti.
Tragedijos veikėjų vardai primena Eschylo trilogijos veikėjų vardus.

Amerikos generolo Ezro Mannono senelis turėjo meiliškų santykių su savo namų tarnaite Brantome, su kuria vėliau pabėgo jo brolis. Šių santykių išdava - kapitonas Brantas, kuris nekenčia Mannonų iš meilės savo suvedžiotai motinai. Nuodėmės suteptus namus senelis sudegina ir pastato naujus rūmus, kurie ir sudaro trilogijos vyksmo vietą. Šie rūmai - tai šeimos prakeikimo ir nusikaltimo simbolis.

Ezra Mannonas veda našlaitę Kristiną, kuri labai panaši į senelio suvedžiotąją Brantome.

Pirmoje trilogijos dalyje Ezra Mannonas grįžta iš pilietinio Amerikos karo. Jam nesant namie, jo žmona Kristina turėjo neleistinų santykių su kapitonu Brantu, kuris, mirštant motinai, buvo prisiekęs atkeršyti Mannonams. Taigi šie santykiai buvo pagrįsti ne tiek meile, kiek neapykanta. Susitarusi su Brantu, žmona sugrįžusį Mannoną nunuodija. Kristinos duktė Lavinija, mylinti tėvą ir neapkenčianti motinos, šį baisų nusikaltimą išaiškina ir išrėžia jį žmogžudei į akis.

Antroje trilogijos dalyje iš karo sugrįžta sužeistas Mannono sūnus Orinas, kuriam sesuo Lavinija atidengia motinos nusikaltimą. Išsigandusi Kristina jieško prieglobsčio Bostone pas Brantą, kurį sutinka vaikščiojantį laivo denyje ir sąžinės priekaištaujamą. Susitikimas stebimas Lavinijos ir Orino, kuris č'a pat Brantą ir nudeda. Viešumoje gi manoma, kad Brantas žuvęs nuo plėšikų užpuolimo ir Mannonas - nuo širdies smūgio.

Netrukus nusižudo ir pati Kristina. Lavinija paskelbia, kad motina nusižudė iš susikrimtimo dėl vyro mirties. Tačiau Orinas jaučiasi kaltas dėl motinos mirties ir niekur neranda suraminimo. Lavinija, norėdama jį išblaškyti ir pašalinti jo širdgėlą, išvyksta su juo į kelionę aplink pasaulį.

Paskutinėje trilogijos dalyje Mannonų namai virsta vaiduoklių namais, kuriuose lankosi mirusių šeimos narių vėlės. Sugrįžta iš kelionės Lavinija su Orinu. Dieną naktį juos lanko nelaimingųjų vėlės. Lavinija būkštauja, kad Orinas neišduotų viešumai baisiojo šeimos prasikaltimo.

Orinas turi sužadėtinę, bet jo vedyboms su ja priešinasi Lavinija, kuri savo ruoštu taip pat nori tekėti, bet jos sužadėtinio neapkenčia Orinas. Pagaliau furijų persekiojamas Orinas nusižudo: tuo būdu motinos nusižudymas išperkamas sūnaus nusižudymu.

Dievo ir žmonių apleista Lavinija išsižada savęs ir užsidaro savo tėvų namuose, kad tuo išpirktų šeimos prasikaltimus ir prakeikimą ir suteiktų mirusiųjų vėlėms ramybę.
,yElektros“ trilogija turi kai kurių trūkumų; jai trūksta žmogiškos Hauptmano šilumos, dvasingos Cocteau kalbos, Shawo sąmojaus, socialinių Ibseno tendencijų ir Strindbergo minčių gilumo. Tačiau ji visus juos drauge pralenkia teatriniu meniškumu ir dramine jėga. Kaip grynas vaidinimas, ji gal stipriausias naujesniosios draminės kūrybos veikalas ir gal tobuliausias visoje pasaulinėje literatūroje.“ (Ibid. 129-130.)

Iš reikšmingesnių O'Neillio veikalų dar yra šie: ,,Didysis Dievas Brownas“, „Marko milijonai“, „Šaltinis“ ir „Lozoriaus juokas“. (Prie jų priskaitytinos ir „Dienos be galo“, kur mūsų laikų drabužiuose mėginama atausti Fausto idėja katalikybės šviesoj. Red.)

3. Įtaka iš Europos. - Nietzschės, Ibseno ir Strindbergo įtaka O'Neillio kūrybai neužginčijama. „Geisme po vinkšnomis“ randame visiškai nietzischką sakinį: „Aš neapgailestauju, ką padariau. Aš neprašau Dievo atleisti.“ Panašių išsireiškimų galima rasti ir trilogijoje „Elektra turi dėvėti gedulą“: „Aš neprašau Dievo atleidimo. Aš pats sau atleidžiu.“ Tačiau nuo 1933 m. baigiasi jo kūryboje nietzschiška įtaka, ir jis ima eiti tuo pačiu keliu kaip ir Strindbergas, kuris amžiaus gale norėjo tapti kataliku ir mirė su Biblija ant krūtinės. Kai „Šaltinyje“ dar skelbiamos stabmeldiškos mintys, tai autobiografinis veikalas „Dienos be galo“ jau aiškiai parodo autoriaus sugrįžimą į katalikybę ir ilgėjimąsi Dievo.

Be Ibseno, Shawo ir Wedekindto O'Neillis ypač mėgo skaityti Strindbergą. Nobelio literatūrinės premijos įteikimo proga pasakytoje kalboje O'Neillis Strindbergą vadina „iš visų moderninių dramaturgų didžiausiu genijum“.

O'Neillis nuo kitų dramaturgų skiriasi savo traktuojamų temų psichologine problematika ir scenos stiliaus savotiškumu. Nors jo dramoms trūksta pilno gyvenimo atsiskambėjimo, kraujo siautėjimo ir minties spindesio, bet užtat jis sugeba, kaip nė vienas kitas, nusileisti į slapčiausius žmogaus sielos užkampius ir parodyti ten siaučiančias beviltiškas aistrų kovas, kurioms vadovauja tamsus likimas.

O'Neillio dramos sukrečia ir parbloškia žiūrovus savo originalumu, simboliškumu ir mistiškumu.

Nuotraukoje: B.B.PORTRETAS (VAŠKAS). PETRAS VAŠKYS, Italija.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai