Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEIZMO SAVAITĖ LIETUVOS MOKYKLOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Pušis   
Iš atsiminimų

Prieš kelias dienas mokykloje buvo paskelbta ateizmo savaitė. Ką tai reiškia? Vadinasi, visą savaitę veiks knygų bei piešinių parodos ateistine tematika, klasėse bus pravedami susirinkimai — valandėlės su šūkiu "Religija — liaudies opiumas", iškabinėti plakatai su K. Markso ir Lenino mintimis apie religiją ir t.t. Aktyviausieji bus apdovanoti kukliomis dovanėlėmis, pvz., knyga "Biblijos linksmybės" ir pan. Štai toks sutrumpintas ateistinės savaitės turinys.

Visam mokyklos antireliginiam auklėjimui vadovavo mano klasės auklėtoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jai kažkaip puikiai išeidavo svetimom rankom žarijas žarstyti, dėl nieko nesijaudinti ir visuomet likti pagirtai mokyklos direktoriaus kaip aktyviai, visur suspėjančiai komunistei, pareigingai dirbančiai užklasinį auklėjamąjį darbą. Ką gi, amžinai jaunam — platūs horizontai! Tik "dirbk" ir norėk!

Tur būt, jos idėja buvo pravesti aiškinamąjį darbą pradinėse klasėse, t. y. spaliukams. Ir iš tikrųjų gražiai skamba: "Vyresnieji spaliukų draugai pionieriai padeda atsikratyti religiniais prietarais". Žodžiu, prasidėjo reidai į mažąsias klases. Nuo vieno tokio reido ir man nepavyko išsisukti. Pasirišau kaklaraištį, vadinamąją "silkę", pasiėmiau iš bibliotekos nurodytą pasakų knygutę ir drauge su dar vienu "pasmerktuoju" bei auklėtoja nuėjome į klasę. Veiksmas vyko po pamokų, todėl visi mudu laikė "pasmerktaisiais".

Antroji "b" tiesiai sėdėjo suoluose, vienodai pasidėjusi rankas, ir laukė. Valandėlę pradėjo "Mažiukė" (taip pravardžiavome auklėtoją). Ką ji ten šnekėjo mažai atsimenu, nes prieš savo "numerį", nors jau buvau septintokė, jaudinausi. Kažką apie tai, jog Dievo nėra, nes J. Gagarinas būtų jį suradęs tarp debesų (mat, jis pirmasis pakilo į kosmosą), kad bobutės iš tamsumo ir dėl to, jog nemokėjo skaityti ir rašyti sukūrė pasakas apie Dievulį gerą ir Dievulį, baudžiantį už kažinkokias ten nuodėmes, kad visokios davatkėlės, senos mergos, tik meldžiasi ir apkalbinėja, neturėdamos ką veikti ir t.t.

Spaliukai klausė, išpūtę akutes, ir, aš buvau įsitikinusi, slapčia laukė pažadėtos pasakos.
Pasaka buvo labai nuotaikinga. Skaitydama pati vos laikiausi, o mažieji tiesiog springo juoku. Ir kaip čia nebus juokinga, jei velnias tempė maiše storą nutukusį kunigą ir nemažiau riebius zakristijoną su vargonininku per balas, per pelkes, o tie galvojo, kad dabar praeina skaistyklą ir po jos gyvi pateks į rojų.

— Ach, vargšeliai! — sušuko neišlaikiusi viena gailestinga mergaitė.
— Tokį svorį tempti! — atsakė auklėtoja. Po pasakos "Mažiukė" paaiškino jos turinį,
šit, girdi, kokie stori ir kvaili kunigai, mintantys liaudies darbo vaisiais.
Toliau klasės draugas kalbėjo apie davatkas, nors aš puikiai pažinojau jo labai religingą šeimą. Paskui jisai spiaudėsi ir sakė, kad niekad gyvenime nėra matęs davatkos, o jei ir pamatytų, vis tiek nežiūrėtų, nes domisi tik futbolu.

Toliau vėl sekė auklėtojos apibendrinamasis žodis ir jos požiūris į davatkas, o paskui prasidėjo klausimai.
— Na, vaikučiai, kas iš jūsų eina į bažnyčią? Pakilo apie penketas rankų.
— Nebijokite, kelkite, kelkite! Pasirodė dar penketas . . .
— Su tėveliais ar vieni?
Čia vaikai pragydo choru, kad einą į bažnyčią su tėveliais.
— Aš tai kas sekmadienį einu, — išdrįso kažkuris.
— Tai nuo šiandien, — mažumą pasimetusi pasakė auklėtoja, — kai pareisite namo, pasakykite savo tėveliams, kad jokio Dievo nėra, o visos šios pasakos yra senų bobučių išgalvotos. O gal kas mokat poterius kalbėti?
— Taip . . ., aš . . . ne, užmiršau, — pasigirdo keletas balsų.
— Na, tu pasakyk mums visiems, o mes pasiklausysime. Tiesa, vaikai?
Drąsiai stryktelėjo iš vietos mažas pipiras ir . . . "Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji?"

Stojusioje trumputėje tyloje pasigirdo "laisvės varpas" — skambutis. Sprukau pro duris, pakely grūsdama "silkę" į portfelį. . .

Namuose manęs laukė naujos pačiūžos . . .
O dar už kelių dienų mokykloje buvo iškabinta nauja piešinių paroda, susumuojanti ateistinės savaitės darbo rezultatus. Piešiniuose juodi raguoti velniai tempė po pelkes ir brūzgynus storus kunigus, visais pakrūmiais meldėsi davatkėlės, o "rengėja" buvo apdovanota garbės raštu už gerą ateistinį darbą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai