JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖS STUDIJOS Spausdinti
Parašė VI. Kulbokas   
JONAS GRINIUS: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, I. Lietuvių Kataliku Mokslo Akademija, Roma, 1973, 406 psl., 14 dol.
Jonas Grinius — gilaus išsilavinimo literatūros tyrinėtojas bei kritikas, krikščionis humanistas, visuomenininkas dorovininkas, bet nepra-žiūrįs ir meninių reikalavimų, reikalaująs meninės pažangos ir iške-liąs naujas kūrybines jėgas. Ši jo •myga apie Donelaitį, Maironį, Jakštą. Sruogą, Krėvę, Brazdžionį ir apskritai apie mūsų literatūrą okupuotoje Lietuvoje bei tremtyje. Būdamas geras lietuvių ir pasaulinės literatūros žinovas, gabus kritikas gali ir pats daug nauja apie literatūrą pasakyti.

Ilgokoje, 35 psl., studijoje "Kristijono Donelaičio sužalotas veidas'' vertina L. Gineičio Lietuvoje 1964 m. išleistą knygą "Kristijonas Donelaitis ir jo epocha". Pripažįsta, kad čia išsamiai išnagrinėtas "Metų" originalumo klausimas, kruopščiai nukviesta autoriaus gyventoji aplinka, mokslo metai ir darbas parapijoje. T k nėra svarbiausio dalyko — Donelaičio moralinės bei religinės as-nybės, idėjų, pilno meninių ypatybių išryškinimo, kadangi L. Ginei-tis — sava valia ar įsakytas marksistiškai žvelgti — nepajėgia ar nenori bešališkai Donelaičio ir jo "Metų" suprasti bei priimti. Autorius bijo akcentuoti anuometinės Prūsų Lietuvos kolonizacijos pasekmes, kad skaitytojui nekiltų pavojingų minčių apie dabartinę to krašto kolonizaciją. Taip pat nedaryta lyginimo su panašiu Klopstocko veikalu "Messias". Savo ruožtu J. Grinius, panaudodamas visus šaltinius, duoda gyvą Donelaičio asmens paveikslą. Jis nurodo, kad Donelaitį veikę ne tiek knyginės bei Šviečiamojo amžiaus įtakos, kiek religinės bei moralinės jėgos, kunigiškasis uolumas, žmonių pažinimas. J. Grinius įtikinamai sugretina, kaip J. J. Rousseau ir Donelaitis sprendžia pirminės žmonių lygybės išvirtimą nelygybe. Rousseau — dėl nuosavybės atsiradimo, Donelaitis — dėl Adomo nuopuolio. Poemos idėjinė prasmė, Griniaus manymu, nupuolusių žmonių, ypač lietuvninkų būrų, Dievo pagarbinimas ir jų pamokymas. Ir gyvenimą Donelaitis vaizdavęs ne "iš liaudiškų pozicijų" (juokinga sovietinė terminologija — į literatūrą velka klasių kovos propagandos žodžius), bet krikščionišku požiūriu. Beje, Donelaitis objektyviai tiek pat duoda ir ponų, ir būrų nenaudėlių.

Įdomi Griniaus įžvalga — Pričkų ir Seimą laiko paties poeto simboliu, jo padėties ir minčių reiškėju. Gamtoje — erelis, gandras ir lakštingala poeto nuotaikų, minčių reiškėjai. Teisingai Grinius daro, paneigdamas Gineičio keliamus tariamus Donelaičio vidinius prieštaravimus, kad rūsčiai priekaištauja ponams dėl ydų ir drauge pataria būrams susitaikyti su Dievo valia. Jau J. Brazaičio pažymėta, jog religinėj plotmėj Donelaičiui išnyksta visi prieštaravimai. Grinius taip pat išveda, priešingai Gineičiui, jog religinis elementas yra ir visos poemos jungtis bei jėga. Gineitis dar vengiąs nagrinėti stipriausią Donelaičio poetinę priemonę — hiperbolę, nes joje dominuoja religinis-moralinis elementas.

Bešališką skaitytoją, žinoma, įtikina Grinius, duodamas poeto asmenybės, poemos idealistiškai realistinio pobūdžio nagrinėjimą, labiau negu marksistinė "iš liaudiškų pozicijų" analizė. Bet esamomis sąlygomis vis dėlto pagirtinas L. Gineitis, kad padarė, ką galėjo . . .

Gera, kai prie literatūros veikalų ar problemų grįžtama vėl po ilgesnio laiko, visa tai suaktualinant, atšviežinant, naujos šviesos įnešant. Vienas toks klausimas, vyresniųjų primirštas, jaunesniesiems ir visai nežinomas, yra keliamas straipsnyje "Adomo Jakšto ir Balio Sruogos kova". Ta kova ėjo 1920-1925 m. A. Jakštas (Aleksandras Dambrauskas), "Draugijos" žurnalo (1907-1923) redaktorius, anuomet beveik nesant pastovių literatūros žurnalų, įvertindavo beveik visas tuomet išeinančias dailiosios literatūros knygas. Tai buvo objektyvinės bei normatyvinės kritikos šalininkas, klasikinio meno gerbėjas, literatūros nau-jovininkams daug kuo neįtikęs. Prieš jį sukilo B. Sruoga "Baro" žurnale, prikišdamas, kad Jakštas "dogmų dogmomis apsisvaiginęs". Jakštas atšovė, kad Sruoga vergauja Balmontui ir Niemojevskiui. Kova įsiliepsnojo 1920 m., kai Jakštas supeikė net išparodijuodamas Sruogos eilėraščių rinkinį "Saulė ir smiltys". Sruoga neliko skolingas, išjuokdamas Jakšto poeziją "Rudens aidus" ir 1925 m. "Bare" straipsniu "Adomas Jakštas — kritikas" visai jį suniekindamas. Įspūdingas straipsnis ilgam įpilietino mumyse griežtai neigiamą, kitų nepatikrintą, nuomonę apie Jakštą kritiką. Dabar, po 50 metų, J. Grinius objektyviai aptaria tą Jakšto kritiką, jos toną, darbo sąlygas (neišprusę skaitytojai, nevykėliai pretenzingi rašytojai). Jakštas buvęs atlaidus pradedantiems (prisiminkime "deimančiukų" ieškotoją Vaižgantą), kai kur suklydęs; bet daugumą silpnesnių nepergyręs, nevieną talentą anksti pastebėjęs ir iškėlęs, o daugiau pasireiškusius pastatęs į tikrą vietą (V. Pietarį, Maironį, Vydūną, Krėvę, Vaižgantą, Vaičiūną, Binkį ir patį Sruogą). J. Grinius teigia Jakštą nuoširdžiai tarnavus mūsų literatūrai su jautria intuicija, dažnai teisingu sprendimu, nors ne visada geru stiliumi. Šiame susikirtime stojęs estetas prieš anga-žuotos literatūros Šalininką. Sruogai rūpėjo laisva kūryba, turinti atskleisti tautos dvasią ir mus iškelti tarp kitų kultūringų tautų. Jakštui — amžinojo Logoso dėsniai, kuriems nusikalsta naujovininkai — dekadentai dėl religinių, moralinių, visuomeninių idealų pažeidimo. Daugumas Jakšto neįvertintų rašytojų (A. Ląstas, Butkų Juzė, J. Tysliava) jau nugrimzdę į užmarštį. Kiti išsigelbėję stipresniais kūriniais vėliau, kai Jakštas kritikų jau neberašė. O ezoterinis Sruogos simbolizmas, ekspresionizmas, futurizmas, neturėdami Lietuvoje pagrindo ir stipresnių talentų, baigėsi nesėkme.

Ir Vinco Krėvės paveikslas, dvasinis ir fizinis, itin gyvas ir individualizuotas. Krėvės užmojis — su dideliu dvasiniu polėkiu atgaivinti didingą Lietuvos praeitį, įstabesnę už kitų kraštų. Čia atsiskleidęs ir XX a. pradžios individualisto pasaulis. Toks Krėvė yra savo istorinėse dramose, kur kunigaikščiai kovoja dėl Lietuvos vienybės ir savo šeimyninės laimės. J. Grinius pabrėžia, kad "Skirgailoje", kur abu tikslai itin susiję, prisijungus tikėjimo ir meilės prasmės klausimui, įgyja metafizinio gilumo, ir ją teisingai užvis vertina.

Pats rašęs dramas, J. Grinius gerai pažįsta scenos reikalavimus ir čia žiūri veiksmo, intrigos ir veikėjų dramatizmo, išryškina, jog Krėvės herojų krūtinėse kovoja prieštaraujančios jėgos. Jie siekia politinės krašto vienybės, karingi autokratai, despotai, bet tenkina ne tik savo garbės bei jėgos troškimo jausmą, o jiems rūpi ir krašto gerovė. Tik despotizmas šeimoje juos sužlugdo, sužvėrina. Visi jie vieniši savo šeimose, nes moteris laiko žemesnėmis būtybėmis. Ir Krėvės moterys gramatiškos — kovojančios tarp širdies balso ir gyvenimo despoto rankose. J. Grinius pasigenda pagrindiniams herojams lygių partnerių. Tik "Skirgailoje" randa giliai dramatišką Kelerį, išgyvenantį dvasinį lūžį tyros moters meilės įtakoje. Fizinė meilė sužlugdo ... J. Grinius subtiliai atskleidžia Skirgailos vidaus santykius su Dievybe ir moterimi. Iš silpnybių J. Grinius prikiša Krėvei neskyrimą dramatinio dialogo nuo lyrinio ir epinio pokalbio. Kita silpnybė — ypač politinių aplinkybių vaizdavimas į plačias lankas išeinančiu pokalbiu, pvz. "Šarūne" per 160 psl. neužsimezga intriga (ar ne per kietai čia pasisako kritikas apie skaitytinę dramą, — yra skaitytojų mėgusių tokį "Šarūną". V.K.).

J. Grinius mums atšviežino Krėvės dramas, suaktualino, atgamino jų žavesį ir pagilino jų suvokimą bei išgyvenimą. Skaitytojas, jų neėmęs 30-40 metų į rankas, gal bus pastūmėtas pasigrožėti Didžiojo Dzūko talentu, Lietuvos didybės paveikslais.

Plačiausia šio rinkinio studija yra "Vincas Mykolaitis-Putinas kaip kūrėjas", 151 psl., kurios pirmoji redakcija vokiškai išspausdinta "Commentationes Balticae" 1964 m. Putinu J. Grinius susidomėjo dar savo literatūrinio darbo pradžioje, 1932 m. išleisdamas studiją "Putino lyrika'. Nesant jos po ranka, negalima palyginti, bet tikrai ilgų metų patirtis, erudicija, išlavėjęs skonis bus didžiai subrandinę šią studiją apie didžiausią nepriklausomybės meto poetą. Čia kritikas vaizdingai pereina rašytojo gyvenimo vingius nuo kunigų seminarijos, per pilną priaštarų kunigavimą, pasitraukimą iš kunigų, komunizmo smurto kančias, betgi jo nesugniuž-džiusias galutinai, iki dvasinio-kū-rybinio išsivadavimo. Putino kūrybą jis skirsto į šiuos periodus: 1, neoromantinį (1911-1917), 2. maišto, arba simbolinį (1918-1929), 3, klasikinį-realistinį (1929-1944), 4. sovietinės prievartos (1944-1956) ir 5. išsivadavimo (1965 — iki mirties). J. Grinius atsidėjęs tiria jo temas, problematiką, apipavidalinimą ir stengiasi iš to suvokti poeto asmenybės bruožus.

Neįspūdingą Lietuvos gamtą praturtinęs svetimų kraštų patirtimi, pergyvenęs intymiai, savitai, ją su-simbolindamas. Mėgęs vakarą, naktį, kaip tikras romantikas. Jo gamta tai puošni begalinė šventovė, kurioj savo jausmus ir mintis audžia vienišas poetas. Dinamiška gamta jis reiškia žmogaus dvasios gelmes, kovas, dvilypę savo pasaulėjautą. Toje gamtoje nėra biologinės gyvybės, o persveria dvasios ieškojimai. Jo gamta ne motiniška, bet mergaitiška, mylimoji, visai, beje, nepanaši į Baranausko, Maironio ar Baltrušaičio gamtą. Jaunystės poezijoj ieškotoji moteris — svajonių idealas; vėliau patampa surastąja moterimi, atnešusią laimės pilnybę, bet kartu ir užgesinusią moters žibintą jo kūryboj, Tik po 20 metų ji grįžo kaip slaugė ar mirties simbolis. Erotinė meilė dabar sudvasinta. Griniaus manymu, moters meilė Putinui atnešusi gilesnį tikrovės sąrangos pažinimą, žadindama kūrybines jėgas, būdama moralinių jėgų versme, nes moteris glaudžiau santykiauja su Dievu. Putinui moteris, kaip apskritai romantikams, idealistams — įkvėpėja, vadovė į dvasios laisvę, aukštesnius tikslus, tik ne motina!

Gal nuodugniausiai Grinius tiria Putino santykius su Dievybe ir jų raidą įvairiais periodais, niekur nerasdamas ateizmo žymių. Net Putino Vasaris (autoriaus beveik alter ego), atmetęs kunigystę, lieka tikinčiu, tik susidaro savotišką Dievo sampratą, tolimą objektyviam gyvybės ir mirties Viešpačiui. Iš pradžių Putinas matęs Viešpaties sukurtojo pasaulio harmoniją, nors jame yra ir daug kentėjimų. Toliau gretina deistų, racionalistų Dievą su krikščioniškuoju Išganytoju. Taip "Rex" — deistų Dievas, leidęs pasaulį, bet juo nesirūpinąs. O greta "Naujųjų 1916 metų" eilėraštyje — krikščioniškas, viltį nešąs Dievas; ironiškų rezultatų sukeliąs Galiūnas ir įsikūnijusi Meilė ("Gimimo naktis"). "Nežinomam Dievui" (sukurta išeinant iš kunigų) — Dievas neneigiamas, tik tolimas, nepažįstamas. Medituodamas karo žiaurumus (1939-1944), prieina iki Dievo, "Bache" jau atvirai Dievą paminėdamas.
Svarbus Putino kūrybos motyvas — maištavimas. Jis kyla prieš bet kokius tironus ("Valdovo Sūnus"),
įvergėjus rusus ir lenkus ("Sukilėliai"). Prometėjiškai maištauja prieš r viską galybę ir reikalavimus Nuvainikuotoji vaidilutė" ir "Žiedas ir moteris"). Dėl savo talento kovodamas, kyla prieš bažnytinius nuostatus ("Altorių šešėly"); prieš totalistus — nacius ir komunistus — jis kovoja už idealistus. Griniui atrodo, jog Putino maištingumo elementas net didesnis už gamtos ir erotinės meilės motyvus.

Iš kūrybos išveda, jog Putinas buvo dvilypė asmenybė, stokojanti pusiausvyros: Žemę-motiną labiau myli negu Dievą-savo Tėvą, kuris kartais tik "šviesmečių žvaigždė". Iš čia kyla nesaugumas, disharmonija, išreiškiama įvairiais simboliais. Dėl to ir užsidarymas bei stiprinimasis savo kūryba.

Kitas Griniaus akcentuojamas bruožas — egocentrizmas bei intro-vertizmas. Betgi savo tautai ir visuomenei nėra abejingas. Tai ne šeimos žmogus, kaip ir jo pagrindiniai herojai — Vasaris ir A. Mackevičius.

Kritikas daug tiesos atrado ir su dideliu atžvalgumu bei taktu pasakė apie Putino kūrybą ir asmenį. Tik nemaloniai nustebino 261 psl., kur niekinamai sako: "V. Mykolaičio vientuliųjų galvose dažnai perisi maišto ir sukilimo mintys" . . . Tas pareiškimas, kaip matyti iš konteksto, negalima atjungti čia ir nuo V. Mykolaičio asmens bei kūrybos apskritai. Individualistai-egocentrikai, tiesiogiai neskelbdami visuomeninių ar tautinių idealų, jausmų ar minčių, yra davę didžiulį įnašą visų tautų literatūroje, tad jų maištingas mintis aptarti, kad jos — "perisi",— neteisinga, juoba neestetiška. Taip pat ir lyginimas su sraige galėtų būti nuliekamas . . . Nereikalinga užuomina, kad nemaištavo Stalino metu, — tūnodami už saugios uždangos, verčiau patylėkim.

J. Grinius atliko didelį darbą su rimtu pasiruošimu ir kantrybe — ištyrė Putino tematiką — gamtą, meilę, moterį, Dievą, maištavimą, egocentrizmą, žodžiu, beveik visą idėjinę pusę išgvaldė. Mažiau kalba apie jo kūrybos paveikumą, kiek ji teikia skaitytojui, ką palieka jo dvasioje. Čia ne tiek būtų svarbu akcentuoti jo kūrybos pergyvenimo intensyvumas, žavumas, kiek po to pasiliekąs dvasinis pastovus pasikeitimas — nuskaidrėjimas, žmogiškojo jautrumo plitimas, gyvenimo pilnybė. Kitaip sakant, kiek Putino kūryba, praėjus jos pergyvenimo momentui, pastoviai paveikia skaitytoją. Būtų įdomus ir detalesnis Putino formos išnagrinėjimas, jo įtaka mūsų literatūrai ir visuomenei, kur jo vieta būtų pasaulinėje literatūroje.

Gražu, kad J. Grinius pagerbia Lietuvai didžiai nusipelniusį vyrą — prof. Juozą Eretą, Lietuvai paaukojusį 20 gražiausių savo amžiaus metų, straipsniu: "Juozas Eretas — iniciatyvos ir stiliaus mokytojas". Tas idealistas vadas, organizatorius, jaunimo įkvėpėjas, be visuomenės darbo, itin pasireiškė mokėjimu įtraukti į darbą savo studentus, išmoky-mu savarankiškai galvoti ir davė mums svarbias knygas apie Goethę, St. Šalkauskį, K. Pakštą. Su St. Šalkauskiu ir V. Mykolaičiu-Putinu sutelkė ateitininkus studentus į "Šatrijos" meno draugiją. Reiklus ir dinamiškas profesorius įtakojo XX Amžiaus ir Naujosios Romuvos sąjūdžius. Raštų ir kalbų stiliumi reiškėsi kaip menininkas auksakalys.

B. Brazdžionis — didysis lyrikas dėl reikšmės ir įtakos jam tenka varžytis tik su Maironiu ir Putinu. Maironis — prisikėlimo žadintojas: Putinas — išsivadavusio lietuvio šviesuolio individualybės dainius: Brazdžionis — kovotojas dėl krikščioniškųjų ir tautinių idealų. Tai poetas, į kurį tauta gręžiasi žūtbūtinėje kovoje dėl savo krikščioniškos sielos. J. Grinius, dvasiškai jam artimas žmogus, nemaža, 30 psl. studija mums tai ir išaiškina, aptardamas Brazdžionį kaip objekt> -vųjį įdealistą — ekspresionistą, atsigręžusį į tikrovę, skelbiantį idealus, dėl jų kovojantį ir kitus į tą kovą šaukiantį. Šio herojinio poeto idealas — Dievas ir Tėvynė, kurios ilgesį jis reiškia visų mūsų vardu. Geriausiose eilėraščiuose jis kalba ne apie asmeninius jausmus, o pasaulį ir gyvenimą. Krikščionių Dievas, visų herojų ir šventųjų šaltinis bei tikslas, žmogaus didybė ir menkystė, tiesos laimėjimas, tėvynės vargai ir šviesi ateitis — jo tematika. Skepticizmo ir pozityvizmo laikais — itin brangus poetas, galįs tapti, kaip Maironis, tautos vadu. Tokio herojinio poeto kelias sunkus ypač dabar: sunku išjudinti suma-terialėjusį žmogų, reikia didelio talento ir būti stipriu kūrėju — pranašo asmenybe.

Geriausi Brazdžionio eilėraščiai religiniai (Dievo galybė, paslaptingi jo išminties ženklai, žmogaus gyvenimas visatoje). Tai tikinčiojo, bet ne klaidžiojančio ar abejojančio poeto kelias. Antroje vietoje eina patriotiniai eilėraščiai. Poetui čia rūpi daugiau Lietuvos peizažas, bet ne praeitis. Geriausi — kur atskirti nuo aktualijų. Kartais patriotiniai ir religiniai motyvai eina kartu. Griniaus manymu, stipriausi, kur žmogaus būties heroika (drąsūs siekimai, klaidžiojimai, mirtis) sugretinama su Dievo didybe, paslaptimi. Dėl to Brazdžionio poezija rimta, pranašiška, kartais rūsti. Jo žmogus — žmogus apskritai, ne išskirtinai lietuvis tremtinys, nes šio gyvenime to heroizmo buvo maža. Ir gamtą jis dainuoja ne dėl jos pačios, o ji virsta lyg simboliu, įgyja transcendentinės prasmės.

J. Grinius aptaria ir poeto formą. Brazdžionis prisirišęs prie klasinės formos; bet kur mintys, jausmai laužo normalių eilučių ir posmų rėmus, išsiveržia galinga banga, ten jis įdomiausias. Jo poezija skirta deklamuoti. J. Grinius gana smulkiai nagrinėja poeto priemones, ypač pakartojimus, veiklos veiksmažodžius. Dėl transcendentinės būties, krikščioniškųjų pergyvenimu stipraus reiškimo jis svarbus ne tik mums, bet pasiekęs ir pasaulinį lygį, kaip kitose srityse Putinas, Aistis, Kirša.

Tokiai poezijai dabar nepalanki dirva: komunizmas ir antihumaniz-mas, moderniosios civilizacijos triukšmas ir skubėjimas, pridėkime, — ir religinės atmosferos pasikeitimas, kai ir tikintieji viskuo abejoja, netikrumu gyvena, — visa tai veikia ir religinę poeziją. Nesvyruojantis religinis poetas dažnam mūsų dienų skaitytojui darosi svetimas.
J. Grinius įtikinamai atremia ir okupuotosios Lietuvos kritikų priekaištus dėl tariamo Brazdžionio "dekadentizmo", mirties apdainavimo, nacionalizmo. Juk Brazdžionis parašė gražiausią himną žmogaus kūrybai ir skaidrią tėvynės meilę reiškia be neapykantos kitoms tautoms.

Esmingai atskleisdama kūrybinį Brazdžionio veidą, šita studija verta ypatingo dėmesio.
Trys straipsniai bendru vardu "Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo" skirti literatūrai bei menui okupuotoje Lietuvoje ir dalimi Vakaruose. Nebuvimas normalios komunikacijos su Lietuva trukdo išsamiai apžvelgti tenykštį literatūros gyvenimą. Ir Grinius sako, kad pirmųjų sovietų okupacijos metų literatūrą pažįstąs tik iš antologijų ir tenykštės kritikos pasisakymų. Iš to susidarąs grasus vaizdas: kūrėjai valdžios remiami, bet turi dirbti pagal partijos įsakymą, o ne įkvėpimą ir sąžinę. Ypač ta globa buvo sunki prie Stalino, kada kontroliuota ne tik tematika, bet ir užkartas oficialus optimizmas bei socialistinio realizmo forma. Politinės, ekonominės ir techninės aktualijos teko sprausti į meninę formą. Kritikams juoba sunku, nes vertinamieji veikalai — menkystės; didžiuojamasi kai kurių klasikų "pritaikymu" komunizmo reikalui. O toks Putinas, neminint mažesniųjų, priverstas viešai "atgailoti" ir prisitaikyti. Stalinui mirus, padėtis kuriam laikui pagerėjo (1953-1958). Šio meto laimėjimas — tautinio palikimo-tauto-sakos, senesniųjų rašytojų — skelbimas. Leistos respublikinės premijos, rašytojai ima kalbėti "savo balsu". Antirusiškos tendencijos gyvos. Bet cenzūra susigriebia, drąsuoliai nutildomi. Rašytojai turi rašyti dienos temomis; niekinama krikščionybė, kurstoma Vakarų neapykanta. Toks liūdnas Griniaus duodamas literatūros gyvenimo vaizdas anapus.

J. Grinius lygina 1960 metų pavergtosios tėvynės ir laisvojo pasaulio lietuvių kūrybą, — šmaikščiu stiliumi, skrodžiančiu žvilgsniu per-žlegia esminius prispaustosios literatūros bruožus ir laisvojo gyvenimo kūrybos pranašumus. Vėliau, žinoma, svarstyklės persisvėrė anų naudai.

Straipsnis "Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu" apžvelgia J. Jurkaus, N. Mazalaitės ir Č. Grincevi-čiaus beletristikos knygas, kuriose šie autoriai su nostalgija prisimena savo gimtinius miestelius, jaunystės draugus, kylančios Lietuvos pažangą, užgriebusią ir tolimus užkampius. Čia nemaža artimesnės ir tolimesnės, jau išnykusios praeities, folkloro — padavimų, legendų, papročių. Kritikas ieško, ką nauja šie autoriai davė.
P. Jurkus derina pasakos — praeities šiltų atsiminimų pergyvenimus su romano — gyvo veiksmo reikalavimais, veikėjų sielos atskleidimu. Ir dar vieną sąlygą — "Draugo" atkarpai skirto romano, sudėstyto iš neilgų gabaliukų, skaitytojo intriga-vimą. Jurkui pavykę su tuo susidoroti. Pasilikdamas lietuviškoje sferoje, negvildendamas universalių problemų, jis iškelia naujus žmones — mažo miestelio šviesuolius, veikėjus, amatininkus, naujoviškus ūkininkus, kunigus ir t.t. Tai 1920-1940 laisvo gyvenimo visuomenės dalis. Romanas, ypač Lietuvos nepažinusiam mūsų jaunimui, — didelė dovana pažinti šviesioms mažo miestelio jėgoms, žengiančioms kultūros pažangos keliu. Tai tokia 'Smilgaičių akvarelė".

N. Mazalaitės "Miestelis, kuris buvo mano" — atsiminimai apie gimtąjį miestelį, kur tikrovė paskendusi legendiniuose pasakojimuose, kur atsiskleidžia rašytojos dramatinė vaizduotė, gabumas legendas kurti ir . . . kalbinė frazė tvarkinga, sklandi, be anksčiau beįsigalinčio palaidumo.

Č. Grincevičiaus "Geroji vasara", romanas, kur folkloro gabalus riša šviesuolio grįžimas gimtinėn ir ieškojimas "širdies partnerės". Psichologinių ar pasaulėžiūrinių gilybių, kaip kad Krėvės "Šiaudinėj pastogėj", čia nėra. Nuo sentimentalumo veikalą išgelbsti humoras, o romano vardą labiau pateisintų pagrindinių veikėjų kovos, kurių čia trūksta. Visi trys miesteliai, kaip ir Vaižganto "Pragiedruliuose" pavaizduotieji, čia pažangos ir kultūros veiksnys.
"Posūkis lietuvių dramaturgijoje" skirtas mūsų naujajai dramaturgijai šiapus ir anapus aptarti. Iš šiapusi-nių ilgėliau apsistoja prie A. Kairio "Viščiukų ūkio", kur esą daugybė simbolių bei alegorijų, veikiančių mus, kol suprantamos ir aktualios. Deja, čia jos dažnai siauros reikšmės, pvz. Amerikos lietuvių intelektualų polinkis bendrauti su Sovietais. Tikrų charakterių čia nėra, — tik trumpaamžės jų apybraižos.

Žinome, kas pasaulinėje literatūroje, ypač prancūzų, rašytojai mėgsta senovės tematiką sudabartinti suaktualinti. Okupuotoje Lietuvoje J. Marcinkevičius imasi Mindaugo siužeto ir duoda naują interpretaciją su naujomis egzistencinėmis idėjomis. Autoriui pavykę sukurti tragišką Lietuvos valdovą, kuris Lietuvos suvienijimui pasirenka despoto kelią — per žudynes ir mažųjų kunigaikščių žemių grobstymą. Pats dėl to labai kenčia. Grinius kelia didelius psichologinius autoriaus sugebėjimus. Tik sunku kritiku patikėti, kad J. Marcinkevičius būtų prototipas idealių lietuvių komunistų, "kurie besąlygiškai vykdo sovietinius įsakymus, tikėdami, kad istorija yra nulėmusi Mindaugo tėvynei pasilikti Sovietų Rusijos imperijoje" (386 psl.). Įsiskaitymas į tokius veikalus, žiūrovų ir skaitytojų interpretacija Lietuvoje lenkia manyti, kad tokia išorinė vienijimo paralelė tarp senovės Lietuvos ir dabartinės Sovietų Sąjungos yra tik pro cenzūrą pralindimo iškaba. Čia prisimintina Lietuvos menininkų lankymasis pas mus ir kokie to rezultatai . . . Taip pat baiminimasis dėl moksleivių išvykų Lietuvon: iš ten grįžta ne komunistais, o savo tokius pat tenykščius brolius pamilę, tik geresni lietuviai. Beje, pratęsiant Mindaugo nuo naujos religijos atsimetimo paralelę, kyla drąsi mintis: o jeigu ir dabartinė naujoji "Lietuvos religija" tiek tereiškia tenai?

Baigiant: "Veidai ir problemos lietuvių literatūroje" — didžiulė dovana visiems, kurie domisi mūsų literatūra, ypač studijos apie Mykolaitį, Brazdžionį, Krėvę ir Donelaitį. Ir čia dar tik pirmas tomas. Jau spausdinamas ir antras tomas, kaip skelbia LKMA leidinių uolusis redaktorius prof. A. Liuima.

VI. Kulbokas