GULBĖS GIESMĖ Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
III. SLAPTA ŽMONA

(Tęsinys)


Barboros gyvenamasis kambarys Dubingių dvaro palociuose. Sienoj tiesiai — didelis krucifiksas. Uždangai pakilus, Barbora apsivilkusi bernardinės drabužiu sėdi prie rašomojo stalo ir skaito. Diana stovi šalia ir klauso.

BARBORA (skaito laišką). Dažnai galvodama apie jūsų karališkąją didenybę ir žiūrėdama pro langą, ar nepasirodys jūsų karieta, aš pastebiu, kad Dubingiuose pavasaris. Jau sprogsta medžių pumpurai ir berželiai pasipuošia gležnais žalsvais lapeliais. Tačiau man tai nesuteikia jokio džiaugsmo. Aš vis galvoju apie tą pumpurą, kuris buvo susikrovęs po mano širdim.

DIANA (nutraukdama). Palauk, kunigaikštiene. Geriau nerašyk apie tai.

BARBORA. Kodėl? Tai man skaudžiausias smūgis.

DIANA. Žaizdą nuolat liesdama, jos niekada neužgydysi.

BARBORA. Bet tu paklausyk toliau... (Skaito), Juk jis turėjo būti jūsų sūnumi, tačiau negailestinga mirtis jam neleido atmerkti akelių. Kai aš prisimenu tai, visi pavasario pumpurai man atrodo mirtimi paženklinti. Galbūt, kad ta per ankstyva mirtis yra Dievo bausmė už nuodėmes ir perspėjimas man. Todėl aš šitą smūgį priimu, kaip atgailą. Bet kodėl per mane Dievas turėtų bausti jūsų didenybę, kuris esate toks brangus mūsų tautoms ir toks be galo geras man? Dėl to aš labiausiai graužiuosi. Kaip jūsų didenybė žino, aš Dubingiuose gyvenu, kaip vienuolė. Niekam nesirodau, nieko nepriimu, dažnai meldžiuosi už jus ir prašau Dievą stiprybės. (Nustojus skaityti). Toliau nepabaigta. Dabar sakyk, kaip tau atrodo?

DIANA. Taip sau.

BARBORA. Nepatinka?

DIANA. Pradžia gera. Bet visa kita — per liūdna.

BARBORA. Tu pati matai, kad mano gyvenimas nelinksmas. Kaip sraigės kiaute.

DIANA. Ar tu manai, kad dabar karalius linksmas?

BARBORA (atsidususi, stoja). A, Diana! Aš nežinau. Nors žmonės visaip kalba. (Ji eina prie lango).

DIANA. Jeigu tau būtų neištikimas, nebijok, jis taip tavimi nesirūpintų ir nuolat nesiteirautų.

BARBORA (atsigręžusi). Bet kodėl jis Čia mane vieną laiko, lyg tremtinę? Net aplankyti neatvažiuoja. (Vėl nukreipia žvilgsnį į langą).

DIANA. Lyg tu pati nežinai — paslaptį bijo išduoti. Bet jeigu tu tokius liūdnus laiškus rašinėsi, tu jam tiek įkyrėsi, kad jis tikrai gali nebeatvažiuoti.

BARBORA. Tu taip manai, Diana?

DIANA. Ir jeigu tu esi karaliaus žmona, tu bent laiškais turėtum jam gerą nuotaiką sudaryti, o ne dejuoti.

BARBORA. Teisybė, Diana; teisybė. Tik dabartiniame būvy linksmų laiškų rašyti nemoku ir tiesiog nepajėgiu.

DIANA. A, nemoki... Jei stengies tapti karaliene, turi išmokti.

BARBORA. Ko išmokti? Veidmainystės?

DIANA (trūkteli pečiais ir nieko neatsako).

BARBORA. Aš manau, kad karalienės Bonnos klastos nė tau neimponuoja, Diana. O aš noriu būti kitokia karaliene. Visai kitokia. Kuri visų širdis patraukia grožiu ir nuoširdumu.

DIANA. Aš bijau — tu šitaip rizikuoji visai karalienės kortą pralošti.

BARBORA. Palauk, tu dar pamatysi, Diana. Kai aš tik iškovosiu vainiką, aš tuojau tą visą Bonnos širšyną iš karaliaus dvaro iššluosiu. Tada tai bus miela ir gražu.

DIANA. Dieve, padėk!

BARBORA. O kol aš esu lyg belaisvė, ir tu galėtum man padėti... nors tą laišką kitaip parašyti.

DIANA. Jei nori, galiu pamėginti.

BARBORA. Parašyk, Diana. Gal tau linksmiau išeis. O aš pataisysiu savąjį. (Ji sėda prie stalo. Diana išeina. Ji rašo, brauko, pagaliau sustoja). A, kaip sunku negyva raide gyvą sielvartą išreikšti. (Ji vėl rašo. Įeina Butautienė).

2.

BUTAUTIENĖ. (dėdama ant stalo padėklą su pora riekelių baltos duonos, ąsotėliu ir stikline). Ponia kunigaikštiene, atnešiau pieno pavakariams.

BARBORA. Dėkų, Marcele. Tik aš taip neturiu noro valgyti.

BUTAUTIENĖ. Jei nenori, prašom nevalgyti. (Apsisuka išeiti).

BARBORA. Gal turi ką nors skanesnio? Pavyzdžiui,
medaus?

BUTAUTIENĖ. Kad tamsta, ponia kunigaikštiene, pati nežinai, ko. nori. Sakai, kad pienas reikalingas tamstos sveikatai; kai atnešu, tai pienas nebegerai, o jau reikia medaus.

BARBORA. Marcele, kodėl taip šiurkščiai su manim kalbi? Argi tu nematai, kad aš viena, nelaiminga našlė? Ir dar truputį nesveika.

BUTAUTIENĖ. Nereikia perdaug linksmai gyventi, ponia kunigaikštiene, tada neteks nei sirgti, nei atgailauti.

BARBORA. Marcele!... Aš paėmiau tave, kaip rimtą moterį. Maniau, kad tu mane suprasi ir užjausi...

BUTAUTIENĖ. Jei ponia kunigaikštienė tokia gera ir reikalauji užuojautos, tai kam tą kūdikėlį nugalabijai?

BARBORA (atsistodama). Ką tu kalbi? Kokį kūdikėlį?

BUTAUTIENĖ. Gi tą, kurį per linksmybes tamsta prigyvenai.

BARBORA. Butautienė! Ką tu išmanai apie tai? Tik paskalos!...

BUTAUTIENĖ. Ką čia kalbėti, ponia! Jei kokia baudžiauninkė būtų taip negražiai išsigydžiusi, tai ją kaip raganą būtų sudeginę. O kada aukštos ponios taip negražiai padaro, tai jau nė žodžio negalima ištarti.

BARBORA. Tai šmeižtas!... ir mano šlovės plėšimas.

BUTAUTIENĖ. Tai kodėl čia tamsta pasislėpei, jei nekalta? Ir dar atgailos, drabužį apsivilkai?

BARBORA. Marcele... iš kur tu paėmei tas šlykštynes prieš mane? Ar pati prasimanei?

BUTAUTIENĖ. Nieko aš neprasimaniau, ponia kunigaikštiene. O visi taip kalba.

BARBORA. O kas tie visi? kurie tau pasakojo?

BUTAUTIENĖ. O gi šiandieną vyrai ten prie dvaro vartų rado iškabintą tokį raštą.

BARBORA. Kokį raštą?

BUTAUTIENĖ. Kur viskas išaiškinta. Ir apie tą išsigydymą, ir apie kavalierius. Dabar visas dvaras ir šneka.

BARBORA (susigriaužusi). Dieve, mano Dieve!...

BUTAUTIENĖ. O kad ponia tą nekaltą gyvybę slaptai palaidojai, tai žino ir kiti. Tik rašte viskas išaiškinta.

BARBORA. Butautienė!... Jei tu nesiliausi tų melų kartojusi, aš tave į lažą atiduosiu.

BUTAUTIENĖ. Jūsų valia, ponia.

BARBORA (susiėmusi galvą). A, kokie bjaurūs tie žmonės! (Patylėjusi). O kur dabar tas šmeižiantis raštas, apie kurį tu kalbi?

BUTAUTIENĖ. Ten. Jį atidavė dvaro urėdui.

BARBORA. Tuojau eik ir atnešk man tą raštą.

BUTAUTIENĖ. Jei duos, galėsiu atnešti.

BARBORA. Pasakyk, kad aš liepiau.

BUTAUTIENĖ. Galėsiu pasakyti. (Išeina).

BARBORA. A, kokie pikti tie žmonės! Ir kandžioja, kaip šunes. (Ji pravirksta ir sėda į kėdę. Neužilgo įeina Diana su popierio lakštu rankoj).

3.

DIANA. Mėginau linksmiau parašyti... Bet kas tau? Vėl verki?

BARBORA (verkdama). A, Diana... Aš — atgailaujanti prostitutė... Tikra žmogžudė...

DIANA. Ką tu kalbi? Iš kur tas viskas?

BARBORA (šluostydama ašaras, stoja). Butautienė pasakojo... Visas Dubingių dvaras kalba, kad aš kūdikį nužudžiusi. O aš... galbūt savo gyvybę būčiau už jį paaukojusi...

DIANA. Tai žmonės! Viską tuoj juodai išversti.

BARBORA. Bet kas bus, Diana, jeigu tie šmeižtai pasieks karalių? Ką jis pamanys apie mane?... Ir aš Butautienei taip pat nieko negalėjau išaiškinti, ir ji nepatikėjo.

DIANA. Tik liežuvius nupjaustyti tiems šmeižikams!

BARBORA. O gal man pačiai nuvažiuoti į Vilnių ir viską pačiam karaliui išaiškinti gyvu žodžiu ir aptarti?

DIANA. Pirma karaliaus leidimo reiktų pasiklausti.

BARBORA. Palauk. Ten, rodos, kažin kas važiuoja. (Eidama prie lango). Gal karalius. (Atsigręždama). Deja. Kažin kokia apšepusi karieta.

DIANA. O ką daugiau tau Butautienė pasakojo?

BARBORA (sėda). A, pikti žmonės viską blogai išaiškina. Net mano atgailos drabužį.

DIANA. Tu žinai, kad ir man jis nepatinka. Nei ponia nei vienuolė— tik fantazijos.

BARBORA. Ne fantazijos, Diana,“ bet atgaila, kad Dievas apsaugotų nuo ateities nelaimių.

DIANA. Kam čia mums ginčytis. Verčiau paklausyk mano laiško.

BARBORA (patylėjusi).A, kaip aš pradedu neapkęsti visų... tų šmeižikų.

DIANA. Tai laiško neskaityti?

BARBORA. Nebėra prasmės.

DIANA. Kodėl? Juk tu pati prašei linksmiau parašyti.

BARBORA. Tavo laiškas tų šmeižtų prieš mane vis tiek neišblaškys.

DIANA. Tu nors paklausytum. (Įeina Butautienė).

4.

BUTAUTIENĖ. Ponia kunigaikštiene, tamstą nori aplankyti kaštelionas Gurka.

BARBORA. Kaštelionas Gurka?...

BUTAUTIENĖ. Taip, ponia kunigaikštiene.

BARBORA. Atsiprašyk ir pasakyk jam, kad aš svečių nepriiminėju.

BUTAUTIENĖ. Aš pasakiau, ponia kunigaikštiene. Bet jis sakosi turįs svarbių reikalų. Kažin kokių žinių iš Vilniaus.

BARBORA. Iš Vilniaus?

BUTAUTIENĖ. Taip. Iš Vilniaus ir Krokuvos.

DIANA. Tai labai įdomu. Priimk jį, kunigaikštiene.

BARBORA. Palauk. Man reikia persirengti. (Ji eina į kitas duris negu įėjo Butautienė ir susilaiko). Ne! Tegu pamato mane su abitu. Pakviesk jį, Marcele. (Butautienė išeina).

DIANA. Tik tu pamanyk. Net iš Poznanės!

BARBORA. O tu, Diana, paimk tuos indus ir patvarkyk daiktus. Gal teks mums į Vilnių važiuoti.

DIANA (paimdama padėklą su indais). Tik tu tą svečią gerai iškvosk. (Išeina).

BARBORA (viena sau). Nejaugi lenkai būtų sužinoję mano paslaptį? (Butautienės įleistas įeina Gurka).

5.

GURKA. Mano sveikinimai ir pagarba jūsų prakilnybei.

BARBORA (ištiedama jam ranką). Malonu, pone kaštelione. Tik prašau man atleisti, kad drįstu jus -priimti taip paprastai, kaip atsiskyrėlė.

GURKA. Tai aš turiu atsiprašyti, prakilnioji kunigaikštiene, kad išdrįsau sudrumsti jūsų vienatvę.

BARBORA (sėsdama ir rodydama vietą Gurkai). Malonėkite, pone kaštelione. (Šiam atsisėdus). Kas gi privertė jus, pone kaštelione, iš taip toli atklysti į šitą užkampį?

GURKA. Tas reikalas visai asmeniškas. Bet jis man be galo svarbus. Jis mane tiesiog sujaudino, jūsų prakilnybe.

BARBORA. Ar galiu paklausti, kas tai per reikalas?

GURKA. Lenkijoje pasklido kalbos, kad jūsų prakilnybė esate slaptai susituokusi su mūsų jaunuoju karalium. Aš norėjau sužinoti, ar tai teisybė.

BARBORA (lyg suvirpėjusi, bet greit susivaidydama). Tai... tai šitas gandas jus taip sujaudino?

GURKA. Taip, jūsų prakilnybe.

BARBORA. Ir jūs tam gandui patikėjote?

GURKA. Nors daug kas Lenkijos ponų tuo tiki, bet aš — ne. Aš prisiminiau, kad jūsų prakilnybė man buvo davusi gražių vilčių. Beveik pažadų.

BARBORA. Nors jūsų pasipiršimas, pone kaštelione, man darė garbę, bet! iš tikrųjų aš jokių pažadų dar nebuvau davusi.

GURKA. Jūsų prakilnybė man buvo patarusi laukti. Aš sutikau ir laukiau. Bet kada paskui pasklido gandai apie jūsų slaptą santuoką, aš nutariau pats atvykti į Vilnių ir iš jūsų prakilnybės sužinoti visą tiesą. Tačiau Vilniuje aš jūsų neradau. Jūsų motina ir brolis net nenorėjo man pasakyti, kur jūs gyvenate.

BARBORA. Dabar matote, kaštelione, kad gandai neturi pagrindo. Aš — atsiskyrėlė. Beveik vienuolė. Jei dar vienas žingsnis, ir aš galiu būti vienuolyne.

GURKA. Taip. Aš matau. Bet kol dar ne per vėlu, aš drįstu savo pasiūlymą atnaujinti ir dar kartą prašyti jūsų rankos.

BARBORA. Jūsų ištikimybė, pone kaštelione, ir dar per tiek laiko, tikrai verta atpildo. Tačiau, deja, mano abejonės neišnyko.

GURKA. Jūsų prakilnybė perdaug ilgai abejoja.

BARBORA. Iš tikrųjų perilgai. (Trumpa tyla). Bet kodėl jūs, pone kaštelione, mane, našlę, norite būtinai atitraukti nuo vienuolyno?

GURKA. O! jūsų prakilnybe... Jei našlio galvoj nebūtų žilų plaukų, aš, ant kelių parpuolęs, jūsų grožiui himną sudėčiau. Tačiau mano amžiuje, tai gal būtų kiek juokinga. Todėl aš į jus kalbu paprastai, be poezijos.

BARBORA. Tiesa, kad gera proza už blogą poeziją įdomesnė.

GURKA. Taigi, jūsų prakilnybė. Ir aš norėčiau, kad mano antroji žmona būtų lietuvė. Ypač kad galėčiau prisidėti prie tų garbingų tradicijų, kurias pradėjo mūsų karalius Jogaila.

BARBORA (nusijuokusi)... Tik aš — ne karalaitė, ponas Gurka, o jūs — tik Poznanės kaštelionas.

GURKA. Taip, jūsų prakilnybe. Bet kiekvieno lenkų pono garbė ir pareiga — stiprinti uniją su lietuviais. O mūsų karalius, ypač karalienė Bonna kaip tik šitokiems ponams paveda aukščiausias vietas karūnos valdyme.

BARBORA (vėl nusijuokusi). Tai gražu!... Vadinas, jūs norite, pone kaštelione, kad lietuvių moterys padėtų lenkų ponams padaryti karjerą.

GURKA. O, kunigaikštiene! Argi jūs nežinote, kad. nuo pasaulio pradžios vyrams laimė ir nelaimė ateina per moteris. Ir jeigu jūs sutiktumėt su mano prašymu, jūsų prakilnybė būtų ne Poznanės kašteliono žmona, bet vyriausio etmano arba kanclerio.

BARBORA. Įdomu, iš kur jūs toks tikras, kaštelione?

GURKA. Aš turiu tikrų pažadų, jūsų prakilnybe. Jei jūs sutiksit, mane rems pati karalienė Bonna.

BARBORA (stoja). Bonna?... Argi ji dabar valdo Lenkiją?

GURKA (taip pat atsistodamas). Taip, jūsų prakilnybe. Karalius jau per senas. O ji man pažadėjo.

BARBORA. Pasakykit man: atvirai, kaštelione. Kas gi iš tikro jus skatina man pirštis — ar karalienė Bonna ir karjeros perspektyvos, ar dar kas kita?

GURKA. Koks įtaringumas!... Aš gi jums sakiau: jūsų prakilnybės grožis ir ateities garbė.

BARBORA. Bet kodėl karalienė Bonna jums perša kaip tik mane? Ji, rodos, Radvilų giminės neapkenčia?

GURKA. Galbūt. Bet karalienė Bonna nenori, kad Radvilų duktė ir sesuo pretenduotų į karalienės vainiką.

BARBORA. Nesąmonės! Niekas tokių pretenzijų nereiškia.

GURKA. Tačiau apie jūsų slaptą santuoką karalienė Bonna žino.

BARBORA. Dar gražiau!... Ką gi ji gali žinoti, ko nebuvo?

GURKA. Be reikalo jūs ginatės, kunigaikštiene. Karalienė Bonna visa ištyrė ir visa žino. Už tai ji ir nori rekompensuoti justi prakilnybę ir savo sūnų apsaugoti nuo viešo skandalo.

BARBORA. Ir tegu saugo. Tai jos reikalas.

GURKA. A, kunigaikštiene! Jūs vis nenorite suprasti padėties. Aš jums sakau ir draugiškai Įspėju: jūs nukentėsite, kunigaikštiene. Nebent priimtumėte mano pasiūlymą.

BARBORA. Koks jūs juokingas, kaštelione. Kaip gi aš galiu priimti, jei jūs pats sakote, kad aš jau esu susituokusi su karalium?

GURKA. Bet jūsų santuoka padaryta slaptai. To dar niekas tikrai nežino, išskyrus karalienę Bonną. Jei jūs priimsite mano pasiūlymą, kunigaikštiene, ir tapsite mano žmona, visi gandai savaime atpuls. O jei atmesite, bus didelis skandalas.

BARBORA. Tik ne aš tą skandalą sukelsiu, kaštelione.

GURKA. Bet jūs išprovokuosite, kunigaikštiene. Prieš jūs ir jaunąjį karalių sukils visi lenkų ir lietuvių ponai. Lenkijos senatas ir seimas taip pat niekada nesutiks pripažinti karaliaus santuokos su pavaldine. Tada, užuot laimėjusi karališką vainiką, jūs pražūsite.

BARBORA. Ar tai jūs man grasinate, kaštelione?

GURKA. Ne, kunigaikštiene. Aš tik noriu jus apsaugoti nuo nelaimės, nes jūs neįsivaizduojate, koks galingas yra Lenkijos senatas. Tai visos karalystės smegenys. Todėl joks karalius neturi teisės vesti žmonos be senato sutikimo. Ir toji žmona turi būti karališkos kilmės. Jaunasis karalius tai puikiai žino. Kai jis pamatys pavojų netekti sosto, jis atsisakys jūsų prakilnybės, o gal jau dabar širdy atsisakė. Tik pagalvokite, kunigaikštiene, kas bus tada, kada būsite pamesta. Kaip jūs pakelsite tą gėdą ir tą pajuoką?

BARBORA. Kaštelione, jūs perdaug blogai kalbate apie karalių.

GURKA. Aš nekaltas, kunigaikštiene, kad jaunasis karalius nėrai toks kilnus ir ištikimas, kaip jums atrodo. Dėl jo lengvabūdiškumo viena jauna ir graži moteris jau yra žuvusi.

BARBORA (suabejojusi). Tai negali būti!...

GURKA. Deja, kunigaikštiene, taip yra. Ta puiki žavi mergina tapo sutrypta.

BARBORA. IŠ kur jūs tai žinot? Gal tai melas?

GURKA. Ne, kunigaikštiene. Aš pats ją pažinau. Ta karaliaus auka buvo mano draugo, Varšuvos kašteliano duktė.

BARBORA. O kas atsitiko su ja? Kodėl ji žuvo?

GURKA. Gyvendama kurį laiką prie Krokuvos dvaro, ji taip pat, kaip jūs, perdaug pasitikėjo karalaičiu. Apsvaiginta jo aistringų žodžių ir pažadų, ji atidavė jam savo širdį ir mergaitės garbę. Kai karalaitis atsisakė net savo kūdikį pripažinti, ji nepakėlė tos gėdos ir mirė.

BARBORA (užsidengdama veidą ir lyg gindamasi). Tai baisu!... baisu, kaštelione.

GURKA. Tikrai baisu, kunigaikštiene. Todėl aš ir noriu jus apsaugoti nuo panašios katastrofos.

BARBORA. O kada tai buvo?... ta nelaimė?

GURKA. Tiesa, tai buvo kiek seniau. Dar prieš karaliaus vestuves su princese Elžbieta. Bet ir dabar karalius mėgsta linksmai gyventi ir savo lengvabūdiškos širdies nėra pakeitęs.

BARBORA (liūdna). Ne, kaštelione. Dabar karalius visai kitoks.

GURKA. Jūs perdaug aklai juo tikite, kunigaikštiene. Argi jūs nematote, kad rizika ir pavojai tie patys, kaip anai nelaimingajai? Jūsų sutuoktuvės buvo slaptos ir netikros. Nelaimėje tik visi iš jūsų pasijuoktų, bet niekas negalėtų jums padėti nė užtarti.

BARBORA (lyg gindama nuo savęs įtarimus). Ne, ne, kaštelione. Karalius mane myli ir savo priesaiką ištesės.

GURKA. Priesaiką?

BARBORA. Taip kaštelione. Jis pažadėjo mane padaryti karaliene, ir aš ja būsiu, kad ir ką ta itališka raganė besugalvotų.

GURKA (šaltokai). Jūsų prakilnybe! Ji yra mano ir jūsų karalienė ir mūsų visų motina.

BARBORA. O aš... tokių intrigančių labai nemėgstu... ir neapkenčiu.

GURKA. Atsargiai, jūsų prakilnybe. Ta neapykanta jus gali pražudyti.

BARBORA (liūdnoka). Galbūt. Bet aš atgal nebegrįšiu.

GURKA. Tai jūsų prakilnybė mano prašymą atmeta?

BARBORA. Jį priimdama, kaštelione, aš išduočiau save ir karalių. O to aš niekada nepadarysiu.

GURKA (oficialiai šaltas). Jūsų prakilnybe... kaip Lenkijos senato atstovas ir karalienės Bonnos įgaliotinis aš turiu dar kartą jus perspėti. Jei nenutrauksite savo santuokos su karalių Žygimantu jaunuoju, jūs būsite sutrinta.

BARBORA. Ir vėl jūs man. grasinate, kaštelione?

GURKA. Aš jūsų prakilnybę tik perspėju karalienės Bonnos vardu.

BARBORA. Bet už ką turėčiau būti sutrinta? Už ką? Ar už tai, kad aš pasiryžus likti ištikima savo meilei ir karaliui?

GURKA. Ponia, jūs vaidinate perdaug naivią. Tačiau aš jums pakartosiu paskutinį kartą. Lenkijos ponai ir senatas imsis visų priemonių ir niekada neprileis, kad lietuvė pavaldinė degraduotų Lenkijos karūnos garbę.

BARBORA. Jei aš tokia neverta moteris, tai kaip jūs, garbingasis kaštelione, išdrįsote čia ką tik prašyti mano rankos?

GURKA. Ponia, aš, kaip riteris, norėjau sudėti auką. Ne tik jums ir karalienei Bonnai, bet visai Lenkų karalystei. (Jis nusilenkia ir išdidus išeina).

BARBORA (viena). Viešpatie, kokia veidmainystė! (Susimąstydama). Ir visi jie prieš mane pradeda sukilti, tik aš viena čia nieko negaliu. Visiškai nieko. (Nukreipdama žvilgsnį į kryžių). Viešpatie, mano Dieve! pažvelk į mane. Aš žinau, kad esu nusidėjėlė, bet vis dėlto tavo duktė. Duok man, Viešpatie, stiprybės ištverti šios vienatvės bandymų dienas, o mano sielvartus, visus šmeižtus ir išdavystes, priimk, kaip atgailą už karaliaus, mano pačios ir mano brolių kaltes. Jei aš būčiau neverta tų šmeižtų ir persekiojimų, sugėdink ir nubausk, prašau, mano priešus ir visus klastinguosius. Tegu juos paliečia tavo rykštė, taip kad. jie apkurstų ir netektų žado mano gyvenimui apkartinti. (Pasigirsta tyli, liūdna daina. Barbora eina prie lango. Neužilgo įeina Butautienė kažin ką laikydama priejuostėje).

6.

BUTAUTIENĖ (tyliai priėjusi prie Barboros). Ponia kunigaikštiene...

BARBORA (atsigręždama). Ką tu norėjai, Marcele?

BUTAUTIENĖ (bučiuodama ranką Barborai). Ponia kunigaikštiene, prašom man dovanoti. Nužemintai prašom. Aš pirma taip neteisingai tamstą užgavau.

BARBORA. Labai neteisingai, Marcele.

BUTAUTIENĖ. Aš buvau suklydusi, ponia kunigaikštienė. Bet dabar man panelė Diana viską išaiškino, ir aš viską supratau.

BARBORA. O man tą šmeižiantį raštą ar atnešei?

BUTAUTIENĖ. Nešiau, ponia kunigaikštiene, bet panelė Diana suplėšė. Ji sako, kad tie šmeižtai dar labiau tamstai širdį sužeistų.

BARBORA. A, dabar jau visi prieš mane.

BUTAUTIENĖ. Aš žinau, ponia kunigaikštiene, kad skaudžiai įžeidžiau. Dabar aš labai gailiuosi ir prašau man atleisti.

BARBORA. Atleidžiu... Tik kitą kartą būk atsargesnė ir švelnesnė.. (Ji nusigręžia į langą).

BUTAUTIENĖ. Aš stengsiuosi, ponia kunigaikštiene. Štai ir dabar aš tamstai pavasario žalumynų atnešiau. Tokios kvepiančios žibutės. Būtų gražu ant tamstos stalo. (Negavusi atsakymo). O gal ponia kunigaikštienė norėtų pasivaikščioti. Šiandien lauke labai gražu. Ir žibutės žydi ir berželiai lapoja. Tikras pavasaris.

BARBORA (vis žiūrėdama pro langą). Taip, Marcele. Visur pavasaris. Ir danguj ir medžiuose, bet ne mano širdy.

BUTAUTIENĖ. Lauko oras, ponia kunigaikštiene, tamstą tikrai atgaivintų ir nuramintų.

BARBORA. O kas ten taip. liūdnai dainuoja, Marcele?

BUTAUTIENĖ. Šiandien bitelių šventė, ponia kunigaikštiene. Ir žmonės dainuodami prašo, kad šią vasarą bitelės koriuose nelipdytų grabų ir nepranašautų mirties.

BARBORA (vėl nukreipdama žvilgsnį į langą). Tos jų dainos tokios liūdnos.

BUTAUTIENĖ. Jei ponia kunigaikštienė norėtų, aš pasakysiu, kad padainuotų linksmų. (Tyla). O gal jūsų prakilnybė taip pat norėtų šventėj dalyvauti? (Palaukusi ji vėl pradeda). Ponia kunigaikštiene... ten mūsų merginos moka tokį gražų šokį, „Blezdingėlę“. Jei tamsta leistum, aš tas merginas čia pakviesčiau. Jos tikrai tamstą pralinksmintų.

BARBORA (atsidususi). Man dabar gedulas, Marcele.

BUTAUTIENĖ. Ir aš nelaiminga, ponia kunigaikštiene. (Graudindamosi). Vyras ir vaikai seniai išmirė. Aš viena, kaip pirštas. O dabar dar tamsta supykai ant manęs ir nebeatleidi.

BARBORA (visai atsigręžusi). Aš gi sakiau, kad atleidau.

BUTAUTIENĖ. Nesakyk, ponia kunigaikštiene. (Pravirksta). Aš matau... aš matau, kad tamsta pyksti ir
visai nesileidi pralinksminti. (Įeina Diana).

7.

DIANA. Kunigaikštiene, į dvarą yra atvažiavusi tokia keista čigonė. Ji visiems buria laimę. Gal ir tu norėtum?

BUTAUTIENĖ (pralinksmėjusi)., Teisybė, ponia kunigaikštiene. Labai įdomiai.

BARBORA. Iš kur tu žinai, Marcele?

BUTAUTIENĖ. Aš pati girdėjau, kaip ji būrė urėdui, o paskui merginoms. Ir apie praeitį ir apie ateitį. Labai daug teisybės pasako, ponia kunigaikštiene.

BARBORA. Tai pakviesk, Marcele. Vis bus įdomiau. (Butautienei išėjus). Paduok man veidrodį, Diana. (Jį paimdama iš Dianos). Tai patvarkei daiktus?

DIANA. Patvarkiau. Tik prieš važiuojant, man rodos, reiktų pasiklausti karaliaus.

BARBORA (atiduodama veidrodį). Klausimas, ar bėra prasmės slapstytis. Ypač kada karalienė Bonna visa žino.

DIANA. Ką tu sakai!... Tai kaštelionas Gurka tau pranešė?

BARBORA. A! Jis man viso ko pripasakojo. (Įeina Butautienė ir Arabų Dama.)

8.

BUTAUTIENĖ (įleisdama Arabų Damą). Prašom. Tai čia mūsų ponios. (Išeina).

ARABŲ DAMA (vaidindama čigonę). Prakilniosios ponios, gal leisit garbingai čigonei, žinovei gudrysčių egyptonų ir arabų, paburti apie nutikimus gyvenime jūsų. Galiu jūsų prakilnybėms paburti apie meiles ir šlovės, apie nelaimes ir turtus ir kitokius nutikimus.

BARBORA (priėjusi prie Dianos, probalsiu). Man rodos, kad aš ją Krokuvoj mačiau. Tik tu nieko jai neprasitark apie mane. (Garsiai į Arabų Damą). O kaip tu, čigone, buri, ar gali mums paaiškinti?

AR. DAMA. Visaip, prakilnioji ponia. Iš gromatų ir rankų, taip pat iš paukščių skridimų ir kvietkų žydėjimų, arba iš dangaus žvaigždžių mirgėjimų — iš ko tik prakilnioji ponia panorėsi.

BARBORA (ištiesdama ranką). Gerai, paburk iš rankos. Tik žiūrėk — sakyk teisybę.

AR. DAMA. Tikrą teisybę, prakilnioji, tikriausia. (Žiūrėdama į Barboros ranką). Be galo įdomi ta jūsų ranka. Tiek daug visokių nutikimų išgyventa, bet dar daugiau numatyta. Visokių. Aha, ir kaukuolė. Vadinas, mirtis jums atėmė dvi artimas asabas. Labai brangias. Jei netiesą sakau, tai jūs arba jaunoji ponia štai tegu mane sugėdins.

DIANA. Dėl manęs tu burk, kaip nori — aš čia nieko nesuprantu.

BARBORA. Daug artimų žmonių miršta, bet ką gi — ne mums tai nuspręsti.

AR. DAMA. Tačiau viena mirtis jums buvo labai skaudi. Giltinės ranka buvo pasiekusi ligi pat širdies.

BARBORA (mėgindama neišsiduoti). Užteks tų liūdnų spėjimų!.. apie kuriuos tu nieko neišmanai. Verčiau sakyk ką nors apie ateitį.

AR. DAMA (žiūrėdama į ranką). Ateitis, kilnioji ponia, dar žingeidesnė. Dar daug ką patirsite, nors jūsų amžius neilgas. Vis ta kaukuolė...

BARBORA. Ir vėl man mirtį pranašauji?

AR. DAMA. Aš nekalta, prakilnioji, kad didelė meilė neša mirtį. Taip, taip, prakilnioji. Meilė taip pat žudo, kaip gaisras ar maras.

BARBORA. Nesąmonės! Tu, matyt, visai nesupranti, kad meilė — gražiausia dovana žmonėms.

AR. DAMA. Tik ne visiems, jūsų prakilnybe. Kita vertus, juk labai gražu mirti mylimai ir iš meilės. Bet prieš tai jūs dar sugiedosite giesmę gulbės. Puikią cudauną giesmę. Tai reiškia, kad išaukštinta būsite. Jums laimės pavydės visi, nes būsite šlovingiausia karaliene. Bet reikės kovoti ir kentėti.

BARBORA (nusijuokia). A, karalienė!... Tu pasakoji neįmanomus dalykus.

AR. DAMA. Tikrai, prašau tikėti, jūsų prakilnybe. Jūsų rankoj tikrai karališkos karūnos ženklai. Tik tas šlovingas riteris, kurį jūs mylit, savo neištikimybe jums daug skausmo suteiks.

BARBORA. Sakyk man teisybę, čigone. Ar tu žinai ką nors apie mane, ar taip sau spėji?

AR. DAMA. Jūsų prakilnybe! Taip jūsų rankoj įrašyta.

DIANA. Niekus kalbi. Kas kito žmogaus neištikimybę gali į mano ranką įrašyti?

BARBORA. Sakyk, čigone, ar tu mane pažįsti.

AR. DAMA. Pažįstu, jūsų prakilnybe. Pirmą kartą Krokuvoj jums laimę būriau.

BARBORA. O dabar ar žinai, kas aš esu?

AR. DAMA. Žinau. Žmona jaunojo karaliaus.

BARBORA. Ir dėl to tu apkalbi karalių neištikimybe?

AR. DAMA. Aš tik noriu perspėti apie nelaimę ir jūsų prakilnybei patarnauti.

BARBORA. Juk tu vadinies Arabų Dama ir, rodos, karalienei Bonnai tarnauji?

AR. DAMA. Taip. Lig šiol tarnavau, prakilnioji.

BARBORA. Tai ji tave atsiuntė mane šnipinėti?

AR. DAMA. Taip, prakilnioji kunigaikštiene. Tai jums viešai ir atvirai prisipažįstu. Bet nuo šiol tik jūsų tarnystei noriu pasivesti.

BARBORA. Kodėl? Ar karalienė Bonna tave pavarė, ar tau pačiai jos intrigos nusibodo?

AR. DAMA. Labai nusibodo. Bet svarbiausia todėl, kad saulė karalienės Bonnos jau leidžiasi, prakilnioji. Senasis karalius labai silpnas ir jau greit mirs.

BARBORA (sujudusi). Sakai... karalius mirs?

AR. DAMA. Taip, kaip jūsų prakilnybė trokšta. O po to neužilgo jūs tapsite šlovingąja karaliene.

BARBORA (lyg gindama nuo savęs įkyrią mintį). A, ir vėl nesąmonės! Ir aš visai nenoriu, kad karalius mirtų.

AR. DAMA. Argi bloga, prakilnioji, laukti mirties priešų, kurie trukdo pasiekti laime? Aš manau, kad ir jaunoji ponia man pritars, ar ne tiesa?

DIANA. Tu, matyt, nekrikščionė, jei taip blogai.manai apie mus. Kaip galioną trokšti karaliaus mirties?

AR. DAMA. O, jaunoji ponia! Aš to visai nesiūlau. Tik
_ ženklai jos prakilnybės rankoj panašiai rodo.

BARBORA. O ką Arabų Dama iš tikrųjų žino apie jaunąjį karalių? Ar tik paskalas man pasakoja?

AR. DAMA. Ne, jūsų prakilnybe. Daug nusidavimų girdėjau. Labai tikrų.

BARBORA. Kokių?


AR. DAMA. Kai jaunasis karalius buvo atvažiavęs į Krokuvą, tuoj visi ėmė kalbėti, kad jis užvedė ciekauną draugyste su viena itale.

BARBORA. Su itale?!

AR. DAMA. Taip, jūsų prakilnybe. O dabar Vilniuje karalius turi lenkę. Labai spritni ir graži esanti. Kad kas nepaveržtų, karalius jos niekada net iš rūmų neišleidžia.

BARBORA. Negali būti. Karalius nėra toks...

DIANA. O gal tu tyčiom gandus skleidi?

AR. DAMA. Aš sakau gryną teisybę, ką girdėjau. O ponai dvaruose labai nedoriai juokiasi. B

ARBORA (jaudindamosi). Iš ko juokiasi tie?.. iš nelaimės?

AR. DAMA. Iš karaliaus, jūsų prakilnybe. Kad jis — vėjas, jus čia vieną uždaręs ir dar su kitomis apgaudinėja.

BARBORA. Tai ne tiesa! Ne tiesa! Mano karalius nėra apgavikas.

AR. DAMA. Bet jūsų prakilnybė Vilniuj nebuvot ir nematėt. O karalienė Bonna jam siunčia visokias gražuoles, ir jos žaidžia ir linksmina jį per naktis.

BARBORA. Kaip tai šlykštu ir žema!

AR. DAMA. Tai ko jūs čia sėdite, prakilnioji, užsidariusi viena? Ko neginat savo teisių?
BARBORA. Bet kaip gintis? Kaip?

AR. DAMA. Tai paimkite mane į savo tarnystę. Aš jums, prakilnioji, surinksiu žinių įvairiausių. Pačių tikriausių. (Tyla). Arba važiuokite pati į Vilnių ir išvaikykite tas gražuoles, kurios apsėdo karalių.

BARBORA. Teisybę tu sakai...

AR. DAMA. Aš visada teisybę sakau, prakilnioji. O kada karalienė Bonna prieš jus visokias kabalas pina, jums reikia kovoti viešai. Niekada neatsitraukti nuo karaliaus.

BARBORA. Gana, gana! Suprantu. (Susivaldžiusi). Še tau žiedą už patarimus. O jei ką nors naujo sužinosi, tuojau man pranešk.

AR. DAMA. Aš visada tarnystėj jūsų prakilnybės. (Išeina).

BARBORA. A, kokios bjaurios intrigos!...

DIANA. Palauk. Dar nežinia...

BARBORA. Kaip aš nekenčiu jų!... Ir aš niekada nenustosiu Dievo maldauti, kad tas kurtizanes liga į šakalius sudžiovintų! (Eina prie lango ir vėl grįžta). Klausyk, Diana, mums reikia rytoj važiuoti.

DIANA. Be karaliaus sutikimo?

BARBORA. Ar aš vergė kokia, ar kalinė, kad nė pajudėti be jo negalėsiu?

DIANA. Aš taip nemanau.

BARBORA. Arabų Dama teisybę sako. Kad ir kaip apleista ir pažeminta bebūčiau, bet aš turiu teisę gintis.

DIANA. Ginkis. Bet kas bus, jei tu skandalą pakelsi per anksti?

BARBORA. Ir tegu bus skandalas. Tegu visa Europa sužinos, kokių šlykštynių karaliaus dvare priveisė ta piktoji italė.

DIANA. O jeigu tas skandalas nusigręš prieš tave, tada visos tavo viltys nueis šunop.

DIANA. Dieve mano! Tai kas gi man daryti? Kas daryti? Patark, pasakyk, jei žinai. (Paskubomis įeina Butautienė).

9.

BUTAŪTIENE. Jūsų prakilnybe, atvažiavo kunigaikštienė tamstos motina ir tamstos brolis.

BARBORA. Motina atvažiavo?!

BUTAUTIENĖ (įleisdama Radvilienę). Štai. Prašom. (Išeina).

RADVILIENĖ (įeidama). Barbora! mano dukra...

BARBORA (pripuolusi prie motinos ir, ją apglėbus, bučiuoja). Mama! Brangioji mano mama!... Taip seniai bemačiau. Ir tu nežinai, kaip aš čia viena kankinuos. Visi čia mane šmeižia ir persekioja, bet niekas ginti nenori.

RADVILIENĖ. Bet ko tu dabar verki, dukra?

BARBORA. Iš skausmo ir iš džiaugsmo. Kad nors tu pagaliau mane aplankei.

RADVILIENĖ. Barbora! Aš gi ne pirmą kartą tave lankau.

BARBORA (pamačiusi brolį, kuris įėjo vėliau). A, ir tu, Myka, manęs neužmiršai.

RADV. RUDASIS (linksmas). Kremblius... Leisk ir man tave į abu ūsu pabučiuota. (Bučiuoja). Ir pasveikinti, kaip būsimą karalienę. (Tuo tarpu Radvilienė sveikinasi su Diana ir tylomis kalbasi).

BARBORA (nudžiugusi). Ką tu kalbi? Iš tikrųjų?

RADV. RUDASIS. Iš tikrųjų. Senasis karalius jau mirė.

BARBORA (surimtėdama). Karalius mirė?

RADV. RUDASIS. Taip. Dabar kelias į sostą tau jau atviras.

BARBORA. Mirė...

RADV. RUDASIS. Kodėl tu-taip susimąstei?

BARBORA. Susimąsčiau... kad karalienės Bonnos klastos dėl to neišnyko.

RADV. RUDASIS. Bet sosto pakopos vis tiek laimėtos.

BARBORA. Ar tu iš.tikro, Myka, taip nori, kad aš tapčiau karaliene?

RADV. RUDASIS. Kremblius!.. Tai didžiausias mano troškimas. O kai pamatysiu ant tavo galvos karališką vainiką, galėsiu ramiai mirti, kaip tas žilasis Simeonas.

BARBORA (ištiesdama jam ranką). Dėkų tau, Myka... nors ir kartais man per kietas buvai.

RADV. RUDASIS. Gal kartais ir suklydau. Bet dabar pamatysi. Visiems šmeižikams supuvusiais kazlėkais žiaunas užkišiu.

BARBORA. Tiesa! Kodėl tu man nieko nesakai apie mano neištikimąjį karalių? Kas su juo?

RADV. RUDASIS. Galas! Iš to džiaugsmo ir užmiršau. Štai tau jo laiškas.

BARBORA (paimdama laišką). Ar tiesa, kad jis ten* sau ištvirkusių favoričių susirado?

RADV. RUDASIS. Pirma paskaityk, o paskui įsitikinsi. (Kai Barbora, greit atplėšusi laišką, skaito, jis kreipiasi į Dianą). Tai
kaip, Diana? Važiuosime į Krokuvą? DIANA (su reveransu). Gal ir važiuosime, kunigaikšti, nors aš ant jūsų pykstu.

RADV. RUDASIS. Pyksti?

DIANA. Rodos ir aš prisidėjau, kad karalius vestų jūsų seserį. O dabar su manim nė pasisveikinti nebe-norit.

RADV. RUDASIS. Kremblius!.. Už tai dabar tave pabučiuosiu. (Bučiuoja į abu skruostus).

BARBORA. Tai karalius, Myka, neatvažiuos manęs pasiimti?

RADV. RUDASIS. Jis laukia tavęs Vilniuje. Rytoj anksti mes būtinai turime išvažiuoti.

DIANA. Tai puikų!

RADV. RUDASIS. Pranešdamas apie,savo tėvo mirtį ponų tarybai, karalius tave pristatys, kaip savo žmoną ir didžiąją Lietuvos kunigaikštienę.

BARBORA. Nejaugi jis nebesuprastų, kaip aš jo pasiilgau? Ir abiem iškilmingai įvažiuoti į sostinę būtų daug gražiau.

RADV. RUDASIS. Deja, tavo atvykimą į Vilnių reikia slėpti, lig pat paskutinės minutės.

BARBORA. Kodėl, Myka? Ar aš raupsuotoji kokia? Ar nusikaltėlė?

RADVILIENE. Tu gal nežinai, dukra, koks triukšmas Lietuvoj dėl tavo laimės, Vilnius vienuose šmeižtuose mirksta. Aš jau sakiau Dianai — nėra dienos, kad koks paskvilis, koks bjaurus prasimanymas nebūtų išklijuotas prie karaliaus vartų arba mūsiškių.

RADV. RUDASIS. Ir tas Katkevičius — žinai — Žemaičių seniūnas, strakalioja, kaip durnaropių priėdęs. Girdi, tave vesdamas karalius darąs negarbę visai valstybei.

BARBORA. Ir už ką? Ar už tai, kad jie — kaip kurmiai, o aš noriu galvą pakelti ir tiesiog į saulę pažiūrėti? (Įeina Butautienė).

10.

BUTAUTIENĖ. Noriu pranešti. Atvyko kunigaikštis Biržų Radvila. (Įleidžia svečią ir išeina). BARBORA. Myka!

RADV. JUODASIS (eidamas į Barborą). Labas vakaras, sesute. (Sveikindamas). Noriu pasveikinti. Le rois est mort, Vive le rois!

BARBORA. Keistas posakis, Myka.

RADV. JUODASIS. A! pavargau bejodamas. Leiskit prisėsti. (Sėda).

RADV. RUDASIS. Ar kas naujo, Myka, kad taip skubėjai?

BARBORA. Gal vėl kokios kliūtys?

RADV. JUODASIS. Norėjau aplankyti tave, sesute, ir pranešti, kad nesiskubintumėt.

BARBORA. Kodėl?

RADV. JUODASIS. Žinia apie senojo karaliaus mirtį po Vilnių jau pasklido, ir nebėra prasmės skubėti.

RADV. RUDASIS. Kremblius... Tai sesers pristatymą ponų tarybai taip pat atidės?

RADV. JUODASIS. Taryba senojo karaliaus mirčiai pagerbti susirenka rytoj, ir mes nebegalime suspėti.

RADVILIENĖ. Štai tau! Dar mums paplovų ant galvos per maža...

BARBORA. Myka, tai karalius neatvažiuos manęs aplankyti?

RADV. JUODASIS. Tėvui mirus, karalius dabar labai užimtas ir prašo tave čia palaukti, kol tau palankų sutikimą paruoš.

BARBORA. O man, Myka, tie mėnesiai — kaip amžinybė kalėjime. Aš ilgiau čia nebegaliu.

RADV. JUODASIS. Kantrybės, sesuo. Dėl karališko vainiko verta pakentėti.

BARBORA. Bet aš noriu kentėti ir kovoti šalia karaliaus. Išardyti visus kurtizanių žabangus.

RADV. JUODASIS. Dėl to perdaug nesisielok. Karalius— ištikimas.

BARBORA (apžvelgdama visus). Gal jūs man nesakot? Gal tyčia slepiat?

RADV. JUODASIS. Aš gi tau sakau. Karalius tau Vilniuje ruošia tokį gyvenimą, kokio neturėjo jokia mūsų karalienė. Net gulbių parsiųsdino. Įsivaizduok — pirmosios gulbės Lietuvoj bus tavo garbei.

BARBORA. O jei aš šitame ištrėmime anksčiau palūšiu, kas man iš to viso grožio ir garbės?

RADV. RUDASIS. Barboros teisybė, Myka. Ir geriausi, baravykai nuo ilgo virimo ištyšta, kaip seilės.

BARBORA. Tai mudu, Myka, važiuokime į Vilnių. Važiuokime. Kitaip aš čia uždusiu.

RADV. JUODASIS (stoja). Kantrybės, sesuo! Kantrybės! Kova dar tik pradėta. Kai karalienė Bonna sukurstys didikus ir Lenkijos senatą, tada muzika bus daug triukšmingesnė.

RADV. RUDASIS. Ir kovosim. Visaip kovosim. Bailiems pakišime kardą, gobšiems pablizginsim pinigą po nosim, kvailiams pažadėsim.

DIANA. Daug aukso kaštuos, kunigaikšti; daug...

RADV. RUDASIS. Tegu. Auksu visiems gerkles užkišim ir kovosim. Ir seime, ir senate, net pačioj kipšo buveinėj, bet sesers be vainiko nepaliksim.

RADV. JUODASIS (ištiesdamas ranką pusbroliui). Teisingai, brolau. Už sesers ir Lietuvos garbę — nors ir žemė drebėtų.

BARBORA. O man kas? Nejaugi tik kančia?

 

UŽDANGA (bus daugiau)

Nuotraukoje viršuje: J.Daugvila. Gobelenas "Kristus".


V.K.Jonynas. Piešinys iš "Hamleto"