Lotynų patarlė sako, kad apie mirusius esą tegalima kalbėti arba gerai, arba nieko. Tačiau gyvenimo praktika dažnai verčia šią patarlę pakeisti ir pritaikyti gyviesiems: apie gyvuosius arba gerai, arba nieko.

Todėl kalbėti apie nepriklausomos Lietuvos poeziją kaip tik yra be galo sunku dėl to, kad daugumas reikšmingiausių šios epochos poezijos atstovų tebegyvena tarp mūsų, maitinasi ta pačia duona, vaikšto tais pačiais vargo keliais, kenčia tas pačias kančias, o taip pat, numetę kilnų poeto apdarą, dalyvauja painiame kasdieninio gyvenimo organizme.

Kiekvienas literatūros kritikas ar istorikas, bent teoriškai imant, turėtų būti visiškai atviras ir prieš save tematyti gerą ar blogą kūrinį ir kiekvienu atveju sakyti teisybę; bet tai, deja, įmanoma pilnai padaryti tik autoriui iškeliavus į amžinybę, o šiuo atveju jau nereformuota lotyniška patarlė trukdys.

Yra dar vienas teoretiškai ir praktiškai daug reikšmingesnis motyvas — perspektyvos trūkumas. Kitas, tiesa, daugiau techniškas sunkumas — nebuvimas medžiagos. Šiuo klausimu literatūra pas mus buvo negausi. Beveik niekas, išskyrus A. Vaičiulaitį, J. Ambrazevičių ir V. Mykolaitį-Putiną, nėra kiek plačiau išnagrinėję šio laikotarpio literatūros apskritai, nekalbant jau apie poeziją. Jeigu tokios charakteristikos ir būtų buvusios parašytos, tai šiandieninėse aplinkybėse jas gauti būtų be galo sunku. Dėl šių priežasčių aš čia stengsiuos skaitytojams patiekti ne mokslinę studiją, nagrinėjančią, kritikuojančią bei sinteninančią ir kitų tuo klausimu pareikštas mintis, bet duoti beveik tik nuosavą požiūrį, tik pačiais šios epochos poezijos kūriniais tesiremdamas.

Nepriklausomybės paskelbimas yra didžiausia Lietuvos istorijos data, pradėjusi naują, niekieno nebeginčijamą tautos gyvenimo etapą. Dėl to Nepriklausomybės periodą, senu papročiu vadovaujantis, būtų galima pavadinti mūsų tautos kultūrinės, tautinės ir valstybinės egzistencijos aukso amžiumi, nes per šiuos dvidešimt su viršum metų sukurta daugiau negu per kelius neaiškios egzistencijos garsingų kunigaikščių amžius. Pirmiausia pažymėtina, kad šiuo metu susikūrė ir išryškėjo laisvo ir tikro lietuvio sąvoka. O šio visiškai laisvo žmogaus kūryba yra ir mūsų Nepriklausomybės laikotarpio poezija.

Reziumuojant esmines šios epochos poezijos tendencijas bei siekimus, būtų galima pabrėžti šiuos pagrindinius momentus. Poezija ir apskritai literatūra galutinai sulaužė ilgai slėgusią svetimo tarpininko tradiciją, kurios laikantis, visos naujovės ir Vakarų kultūros laimėjimai būdavo semiami iš lenkų arba rusų. Ši epocha atsisakė nuo bet kokių tarpininkų ir pati sudarė tiesioginius santykius su Vakarais. Taip pat niekas iš laisvosios Lietuvos poetų nebesimaitino pavojingu Adomo Mickevičiaus idėjų maistu, Adomo Mickevičiaus, kurio idėjos ilgą laiką temdė patriotinį lietuvio nusiteikimą ir Lietuvos idėją norėjo pasmerkti amžinam gyvenimui meno kūriniuose, be vilties kada nors prisikelti laisvam gyvenimui, ant jos kapo užrašant garsų Fridricho Schillerio posakį. Argi ne dėl to Maironis, Nepriklausomybę atgavus, nenorėjo tikėti, kad tai ne sapnas ir ne svajonė, ilgus amžius beviltiškai slėgusi poetą ir lietuvį, ir trynėsi akis, nelyginant staiga nubudintas kūdikis. Naujieji poetai sukūrė gyvos Lietuvos gyvas legendas, naujų herojų epopėjas, nes jie realiai ir be jokių sąlygų tikėjo Lietuva, nors ir nevienodai suprato jos idealą.

Po išsilaisvinimo poetas bent pačia tiesioginiausia prasme išsivadavo iš tūkstančio pareigų: elementorių atidavė mokytojui, ginklus — kariams profesionalams, ir pats nukrypo daugiau į savą sritį, domėdamasis daugiausia tik savos poezijos bei kultūros kūryba. Šio domėjimosi rezultatai aiškūs, nes tik nepriklausomybės epochoje susiformavo individualinė lietuvių poezija tikrąja to žodžio prasme, iškilo estetiškai formalinės problemos ir susikūrė skirtingos poetinės pasaulėžiūros. Tik šiuo metu labiausia priartėjama prie teorinio poezijos supratimo, kuriam poezija yra individualinio pasaulio, kaip integralinės būties, bei vidinio individo ritmo autentiška išraiška poetinėje formoje.

Niekur kitur pati epocha geriau neatsispindi kaip poezijoje: milžiniškas kūrybinis entuziazmas, sunkus atsiskyrimas su gimtuoju kaimu, visa vyžų pakeitimo lakiruotais batais tragiką ir klaidžiojimai naujai susikūrusiame mieste, kuriame dar niekas nespėjo prigyti. Pagaliau naujų laimėjimų džiaugsmas, nauji siekimai ir neretai skaudi kritika, pamačius savo idealą materialisto krautuvėje pardavinėjamą ir niekinamą, pajutus, kad tūli, kadaise kovoję „veikėjai“, iškovotą laisvę panaudoja savo asmeninei valdžiai ir naudai. Taip suprastinąs ir J. K. Aleksandravičiaus skundas eilėraštyje Vaidilai. Kritiškas nuotaikas labai gerai gali pavaizduoti ir šis anksti mirusio poeto Petro Karužos ketureilis:

Kai ten Kaune kokia nors Niemčinova
Padaro trisdešimt ir vieną piruetą —
Naujakuriui parduoda paskutinę lovą
Ir išmeta kaip daiktą sudėvėtą.

(Apie daiktus ir žmones.)

Kiti kritiką pertempė ir nuėjo tarnauti svetimiems „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.

I. KETURI VĖJAI

Nuskambėjus paskutiniems Nepriklausomybės karo šūviams, visose gyvenimo srityse užvirė intensyvus darbas. Poezijoje ir apskritai literatūroje tuomet viešpatavo milžiniškas oficialaus tautinio atgimimo poeto Maironio šešėlis. Įsikūnijus ilgų amžių siekimui, t. y. galutinai išsilaisvinus, atsitiko tai, kas visuomet tokiais atvejais atsitinka: Maironis pasidarė „nebereikalingas“, nes kovotojai geriausiai suprantami jų epochoje, jų kovos lauke, kur vyksta žūtbūtinės grumtynės. Gyvenime herojų idealizmas pasidaro persunkus smulkiam veiklos žmogui, o be to, atsiranda nauji siekimai bei idealai — ir kovotojai uždaromi į muziejus. Tiesa, Maironis, galima sakyti, nieko nebekūrė. Išsipildė jo baiminimasis, kai jis sakė: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis, ar jiems besuprantamos bus?“ Ir iš tiesų Maironio turbūt niekas nebesuprato. Tuomet jis išdidžiai pasitraukė iš arenos, užsidarė, ir paskutiniai jo reikšmingi eilėraščiai bebuvo skaudžios satyros, pilnos karčių žodžių laisvojo gyvenimo negerovėms. Šitokiu būdu tautinio atgimimo pranašas buvo priverstas kritikuoti savo ekstatiškai skelbtą ir pranašautą idealą. Nors viešai Maironis beveik nebesirodė, tačiau jo šešėlis buvo persunkus ir perdaug matomas poezijoje. Todėl paskutines savo dienas jis baigė, kaip kadaise Victor Hugo, oficialiai apoteozuojamas ir daug kieno puolamas, nes absoliutinės Maironio monarchijos periodas buvo tikrai pasibaigęs. Jo puolimas buvo visai logiškas ir normalus dalykas, nes naujose aplinkybėse romantinis tautinio atgimimo epochos idealizmas nebetiko; be to, atsirado perdaug jo epigonų, ir tikrai buvo susidariusi nuotaika, kurioj teko laukti „atentato“ prieš Maironį (Naujosios poezijos dvasia, greičiausia poketurvėjinės kartos poezija, veikė net patį Maironį. Juk 1940 m. pirmą kartą išspausdintame eilėrašty Vakaro mintys Maironis priartėja prie naujesniosios mūsų poezijos.). Tik vienas Jakštas tebelaukė naujo Maironio. O faktiškai valdžią jau senokai buvo paėmę trečiosios, skaitant nuo Maironio, kartos poetai: Kazys Binkis, V. Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Faustas Kirša ir Petras Vaičiūnas. Taip pat dar aktyviai tebesireiškė ir antrosios pomaironinės kartos poetai: Motiejus Gustaitis, Mykolas Vaitkus ir Liudas Gira.

Nors visi trečiosios kartos poetai, kaip Putinas, Sruoga, Kirša, savo geriausius kūrinius paskelbė jau nepriklausomoje Lietuvoje, aš vis dėlto nenorėčiau jų pačių laikyti tipingais nepriklausomo gyvenimo produktais. Susiformavę didele dalimi slaviškų lenkų ar rusų kultūrų įtakoje ir subrendę dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, savo kultūra ir pažiūromis vis dėlto jie esmingai skiriasi nuo Nepriklausomybės periodo susiformavusios kartos, kuri a priori buvo nusistačiusi prieš slaviškąją kultūrą. Šis skirtumas ypač aiškiai matosi, skaitant įvairiomis progomis vykusias šių kartų atstovų polemikas. Čia aš nenoriu mažinti minėtų poetų patriotizmo. Priešingai, svetimoje aplinkumoje susiformuoti ir išlikti tikrais lietuviais patriotais jiems buvo gal net sunkiau negu vėlesniesiems. Be to, tarp pirmųjų ir antrųjų yra nemažas psichologinis skirtumas. Iš pirmųjų tik vienas Kazys Binkis čia tebus plačiau charakterizuojamas, nes jis sugebėjo prisitaikyti ir prisijungti prie jaunimo, atsistodamas Keturių Vėjų sąjūdžio priekyje. Taigi, kaip matome, šis mūsų skirstymas nieko bendro neturi su patriotizmu ir remiasi organišku sutapimu ar nesutapimu su šiame straipsny charakterizuojama epocha. (Atrodo, kad išskirti K. Binkį iš Putino, B. Sruogos ar F. Kiršos kartos nėra tikro pagrindo. Putinas, B. Sruoga, F. Kirša yra tiesiogiai bendravę su Vakarais ir jų įtakos, patyrę nemažiau už K. Binkį. Jie gal nemažiau už K. Binkį yra bendravę ir su jaunąja poetų kartą ir darę į ją įtakos, nors jie ir nesireiškė taip triukšmingai, kaip K. Binkis. Kita vertus, K. Binkis taip pat nėra visiškai laisvas nuo slavų kultūros įtakos. Red.)

*

1922 m. pasirodęs Keturių Vėjų Pranašas buvo nelyginant pirmasis naujos poezijos epochos kvieslys, skelbęs artėjančius naujus gaivinančius vėjus, ruošęs dirvą „Keturių Vėjų“ žurnalui ir publiką naujiems netikėtinumams. Tuoj po šio kvieslio pasirodymo Kazio Binkio vadovybėje susiorganizavo keturvėjininkų grupė ir pradėjo leisti Keturių Vėjų žurnalą. Tos grupės literatūrinį teorinį pagrindą sudarė iš Vakarų Europos per rusus atėjęs futurizmas, prie kurio vėliau prisidėjo kubizmas, dadizmas, surrealizmas, unanimizmas ir vokiškasis ekspresionizmas.

Psichologiškai šios grupės atsiradimo pagrindą sudarė per I-jį Didįjį Karą ir tuoj po susidariusi neaiški nuotaika, kurios pagrindinė žymė buvo noras sugriauti senąją logiką, senąsias formas ir sukurti visiškai naują pasaulį. Dėl šito bendros revoliucijos siekimo naujosios srovės apimdavo visas gyvenimo sritis. Jos norėjo pakeisti ne tik literatūrines, bet taip pat ir socialines bei etines gyvenimo normas ir įvykdyti absoliutinę mentalinę revoliuciją. Karas visus buvo išsėmęs. Nauji! dalykų ilgesys buvo didelis. Mūsų futuristams daugiausia įtakos darė ne pats futurizmo kūrėjas Marinetti, bet rusų poetas Vladimiras Majakovskis. Lietuviškojo futurizmo iškilimo metu futuristinis sąjūdis Vakaruose jau buvo senokai nuskambėjęs ir virtęs beveik seniena, arba susijungęs su kitomis srovėmis, kurios tuo metu dygo, kaip grybai po lietaus. Lietuviškieji keturvėjininkai, faktiškai būdami beveik visų tuo metu pasireiškusių modernistinių srovių mišinys, niekur nėra labai aiškiai išreiškę ar suformulavę savo siekimų. Šis tas paaiški, perskaičius „Keturiuose Vėjuose“ dedamus teorinius straipsnius. „Keturiems Vėjams“ pažinti ir susiorientuoti jų siekimuose labai reikšmingas ir įdomus yra „Keturių Vėjų“ teismo aprašymas.

Apsiginklavę karingais šūkiais, bet ne teoriniu pasiruošimu, mūsų keturvėjininkai bandė revoliucionuoti sustingusią tada lietuvių poeziją. Pirmiausia, vakarietiško futurizmo pavyzdžiu, keturvėjininkai reikalauja atsisakyti ilgaamžių poezijos tradicijų, romantizmo, sentimentalinių išgyvenimų reiškimo ir dainuoti naujai gimstančio technikos amžiaus dinamiką, didmiesčio grožį bei naujojo gyvenimo ritmą ir pulsą. Jie skelbia naują grožio supratimą, naują poetiką. Jie reikalauja išmesti iš poetinio žodyno nuvalkiotus ir galutinai susidėvėjusius terminus ir vesti negailestingą kovą su klasiškąja forma. Jie nori išguiti iš poezijos lakštingalas, meilę, ilgesį ir kitus dažnus ankstybesnėje poezijoje žodžius bei sąvokas, pakeičiant juos fabrikais, propeleriais ir kitais moderninės technikos terminais. Vietoje pasenusių ir nuvalkiotų žodžių geriau esą vartoti lietuviškąsias onomatopejas, kurios, jų manymu, daugiau pasakančios negu tūkstančių poetų ligi šiol pavartoti žodžiai. Keturvėjininkai nenori nieko girdėti apie tradicinės poezijos atnaujinimą, bet reikalauja šį seną pastatą visiškai nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują. Kam, anot Kazio Binkio, „storotis storosios dėdinos kūną atnaujinti“? Tai tokios maždaug buvo mūsų keturvėjininkų tendencijos.

Kaip matome, jie čia ypatingu naujumu nepasižymi ir kartoja Vakarų poezijoje seniai žinomus dalykus. Dėl to, galutinai vertinant keturvėjininkų pastangas, teks pripažinti, kad jų eksperimentas norima prasme nepavyko. Nepasisekimo priežastys yra aiškios. Pirmąja galima laikyti tai, kad šio sąjūdžio daugumą sudarė pripuolamai surinkti, bet ne vienos idėjos išauginti žmonės. Kai kurie jų buvo per daug anarchistiškai nusiteikę žmonės, kraštutinės bohemos asmenybės, o jų poezija buvo daugiau žaidimas ir bravūravimas negu rimta kūryba.

Tematinė, žodyno ir apskritai formos revoliucija pavyko tik iš dalies. Tiesa, keturvėjininkai atliko išjudintojo darbą, suruošdami šaltą gaivinantį dušą publikai bei priaugančioms kartoms. O ši operacija buvo reikalinga, tikrai pribrendusi ir neišvengiama.

Tačiau jiems visiškai nepavyko estetinė revoliucija — siekimas pakeisti estetines normas, reformuoti iš esmės grožio supratimą, suprastinti kūrybinį procesą ir įpiršti poetams laboratorinį kūrybos metodą. Jų manymu, eilėraštį galima padaryti. Dėl to keturvėjininkai taip bijojo ir kratėsi tradicinės įkvėpimo sąvokos poezijoje. Šis mėginimas nepavyko net ir pačiam futurizmo tėvui Marinetti, reikalavusiam ligšiolinį estetinį idealą pakeisti mechaninio grožio idealu.

Nepavyko keturvėjininkams išguiti iš lietuviškosios poezijos klasiškąją formą ir įvesti naujus eilėdaros principus. Naujos eilėdaros ir apskritai naujos formos kūrime, išskyrus sąjūdžio vadą K. Binkį, niekas rimtesnių rezultatų nepasiekė. Niekas nepakilo aukščiau pamėgdžiojimo lygio. Beveik visur iš šių bandymų nepaslepiamai kyšo Majakovskis ar kuris kitas panašios krypties poetas.

Iš esmės pakeisti tematiką ir įvesti visus XX-jo amžiaus technikos stebuklus poezijon, vadinasi, sureformuoti naują grožio idealą nepavyko dar ir dėl to, kad jie perdaug paviršutiniškai suprato kūrinio tematikos ir formos savitarpę priklausomybę, užmiršdami meninės kūrybos aksijomą, kad ne vien žodis apsprendžia meninio kūrinio formą, ir kad meninio kūrinio vertė priklauso nuo idėjos sulydinimo su išraiškos priemonėmis. Jo idealas būtų lygybės ženklas tarp tų dviejų elementų. Tuo būdu ir nuvalkiotumo sąvoka, kitais atvejais, be abejo, teisinga, jų vartojama prasme buvo aiški nesąmonė, nes, vienašališkai pakeičiant žodyną, ir dėmesį tekreipiant į išviršinę išraiškos pusę, poezijos atnaujinimas yra neįmanomas.

Didmiesčio tematika elementariausia šio žodžio prasme negalėjo prigyti pas mus dėl to, kad reikėjo dainuoti apie Lietuvoje nesančius didmiesčius ir anuo laiku svetimą Lietuvai didmiesčio ritmą. Didmiestis esmėje lietuviui buvo lygiai svetimas, kaip ir, sakysime, Polinezijos gamta. Jeigu Vakarų Europos panašios krypties poetai šioje tematikoje pasiekė tam tikrų rezultatų, tai tik dėl to, kad didmiestis buvo jų tikrovė ir pagrindas, iš kurio jie buvo išaugę.

Keturvėjininkų kūrinius paskaičius, paaiški, kad ir jiems patiems visa tai buvo svetima. Geriausi jų darbai yra tie, kuriuose apdainuojami išgyventi ir gerai pažįstami dalykai. O visa didmiestinė poezija nudžiūvo, kaip medis be šaknų, dekoratyviniais tikslais pasodintas vienai dienai. Taigi, dar kartą tenka pabrėžti faktą, kad mūsų keturvėjininkai šį-tą pasiekė tik kaimiško futurizmo žanre.

Baigiant reikia pripažinti, kad „Keturi Vėjai“, įvykdydami pirmą aktyvią mūsų literatūros istorijoje revoliuciją, savo misiją atliko. Tačiau keturvėjininkų vado K. Binkio, t. y. pačių „Keturių Vėjų“ uždavinį — pakeisti iš esmės konservatyvų lietuviškos poezijos veidą — realizavo ne keturvėjininkai, bet tuoj po jų atėjusi Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Antano Miškinio karta. Ji buvo daug nuoseklesnė ir galbūt nepalyginamai geriau pasiruošusi savo uždaviniui. O arena buvo jau „Keturių Vėjų“ sąjūdžio paruošta.

1. Kazys Binkis (1893—1942) yra viena pačių įdomiausių asmenybių naujausioj literatūroj. Jo žemiškoji kelionė savo spalvingumu ir tragiką dar ilgai domins ateinančias kartas. Iš prigimties baisus nenuorama, nelyginant tas Vaižganto Napalys Šešiavilkis, mokęsis daugely mokyklų, bet nė vienos nebaigęs, dirbęs devynius darbus, turėjęs daugelį didelių sumanymų, bet nė vieno jų visai nerealizavęs, poetas su genialumo žymėmis, savo talentą herojiškai paaukojęs literatūrinėms revoliucijoms ir kaimiškos poezijos žanrui, Kazys Binkis lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje užims vieną reikšmingiausių vietų. Jis visada mums bus nelyginant Francois Villon prancūzams, kad ir nepasižymėjęs tokiomis didelėmis nedorybėmis, kaip minėtas vidurinių amžių pabaigos poetas. Nors prof. M. Biržiška viena proga piktinosi, kad esą pas mus žmonių, kurie ir Kazį Binkį laiką tauriu žmogumi, aš vis dėlto išdrįstu laikyti K. Binkį ne tik dideliu poetu, bet ir dideliu žmogum, atsimindamas, kad po mirties visas tikras ar nuduotas taurumas išnyksta, kaip nebuvęs, ir nutrūkusią asmeninę egzistenciją žemėje tęsia kūrybinis palikimas. Kai dėl dorybių — tai jos yra slidus dalykas, ir čia labai sunku pasižymėti nesuklupus.

Debiutavęs klasiškos poezijos Eilėraščių rinkiniu, Kazys Binkis pasuko poetinės revoliucijos keliu. Iš nemažos istorinės perspektyvos žiūrint, paaiški šio kelio prasmė. Daug kas kaltins jį pražudžius talentą. Bet tai yra netiesa. Binkis talento nepražudė, bet paaukojo savojo krašto poezijos ir apskritai kultūros renesanso idėjai. K. Binkio poezija prieš Nepriklausomybės epochą visiems skaitytojams, be abejo, yra pažįstama. Todėl čia jos nenagrinėsime. Jos aptarimas neįeitų nė į šio straipsnio apimtį. Mums labiausiai įdomi jo naujojo kūrybos periodo poezija, kurią jis sukūrė jau „Keturių Vėjų“ grupės vadu bebūdamas, ir kuri surinkta eilėraščių „100 pavasarių“ rinkiny. Daugumoje šių eilėraščių poetas dėsto naujas poetines pažiūras, naujus poetinės kūrybos metodus. Jis šiame rinkiny skundžiasi profesorių baramas, „kad vietom gabus, bet nerimtas“. Ir kur gi jis būsiąs rimtas, jeigu čia pat verda nuostabus gyvenimas ir „kiekvienoje kišenėje pavasarių šimtas“. Eilėraštyje „Salem aleikum“ Binkis skatina jaunuosius revoliucionuoti gyvenimą. Poetinės revoliucijos idėją K. Binkis aiškiai išreiškia šioje strofoje:

Ne mums pataikaut nabašninkų mumijai
Ir svarstyti poezijos mirusius atomus,
Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

Pirmosios dvi eilutės ir suima pagrindines lietuvių literatūroje susidariusios stagnacijos sulaužymo mintis. Toliau jis sako:

Tai ne menas čiauškėti putpele,
Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu.
Imame žodį ir koją, kaip futbolą,
Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

Šią strofą anuomet perskaitęs, Adomas Jakštas pasijuokė, sakydamas, kad naujoji mūsų poezija būsianti kuriama kojomis. (Atrodo, kad A. Jakštas teisingai pašiepė mechanistinį kūrybos procesą, kurį propagavo daugiausia materialistinės pasaulėžiūros keturvėjininkai. Red.).

Senąją poeziją Binkis karčiai ironizavo, duodamas net jos gaminimo receptą viename jau kiek vėliau išspausdintame eilėrašty:

Paėmus litrą lyrikos,
Atskiesti minčių prakilniųjų gramą
Ir senmergės dūšioj virinti,
Ir duot, kad palaimintų mama.
Persunkt per Jakštą ar Vaižgantą,
Kad nesurūgtų į Girą,
Ir imti vaišinti jaunimui,
Kartumui pridėjus pusę pipiro.

(Cituota iš atminties).

Pacituotose strofose išryškėja du pagrindiniai keturvėjininkų ideologijos bei jos įgyvendinimo metodo momentai: 1. n u t r auk t i santykius su praeitim, t. y. atsisakyti tradicinių reiškimosi formų ir 2. naujai pateikti naują poezijos žodį. Nors tai Jakštui atrodė absurdiška ir juokinga, mums šiandien, tiesa turint beveik dvidešimties metų perspektyvą, Binkio siekimai atrodo be galo teisingi. Gulbių ir kitų panašių dalykų simbolika buvo jau tiek įkyrėjusi ir nuvalkiota, kad kiekvienas poetas, rizikavęs šiuos simbolius vartoti, galėjo būti vien dėl to atmetamas.

2. Antanas Rimydis (gim. 1905), kuris, kaip tai pats savo autobiografijoje „Antruosiuose Vainikuose“ pareiškia, buvo jauniausias „Keturių Vėjų“ kolektyvo narys. Jo kūrybinį bagažą sudaro dvi eilėraščių knygos: Mano Vedos ir Knygos be vardo. Rimydžio, kaip ir kitų keturvėjininkų kūryboje, daug vietos užima bravūravimas bei didelių užsimojimų reiškimas. Rimydis nėra charakteringas futuristas, privalomai turįs dainuoti mašinizmą ir didmiesčio tempą. Neseniai mindžiotos lietuviškos žemės trauka tebėra lemianti ir priešingai, ne miesto, bet kaimo tematikoje sukurti fragmentai yra įdomiausi:

Tad kartą dar —
Valio sijonai ir veršiai.
Kartodami verčiame
ateit į metų karčiamą
daugiau šventųjų.
Bet kur gi.
Žiūrėk, neverčiamas, neprašomas
ateina Jurgis
šventųjų šventas —
nuomomis prigurgęs
ir nuomininkų barnius kentęs.

(Ūkiška poema).

Rytais mašinų, fabrikų švilpukai
Tau šičia tokius koncertus supūs,
Kad tu nebežinosi, kas įbruko
Į atmintį tau pievas ir laukus.

Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Nenusimink, jei orlaivis tavęs dar neklausys.
Atsimeni, kad tavo tėvui kliuvo
Ratu per strėnas — kad bailus arklys.

Tave čia traukinys juoduos tuneliuos
Išmokys geležinį langą uždaryt,
O kai į bokštą būsi pasikėlęs,
Tai pažiūrėk, kas reikia padaryti ryt.

Rytoj ketvirtą valandą tau kino radio
Parodys tavo tėvą danguje.
Nudžiugsi tu ir būsi susiradęs
Be vado Eldorado savyje.

(Lietuvi).

2. Pradedu aš savo raštą
Iš tėvynės aukštumos,
Nes mylėt šį skurdų kraštą
Aš išmokau iš mamos.
Kalba žmonės, kad Labėje
Žuvį rėkiančią girdėję,
Sako balsas jos baisus
Gąsdina tenai visus.
Jinai rėkia ne prieš gera:
Prieš nederlių, prieš ledus.
Sako, šaukus prieš švedus,
Bliovus prieš pasaulio karą.
Nors tai buvo jau seniai,
Bet gyvena ji tenai.

3. Knibžda burtai, padavimai,
Pasakų, nors semk maišuos.
Gaila, kiek prišipę rimai,
Nes seniai su jais mušuos.
Viduj raisto pelkė tūno;
Nieks neperžengęs to liūno!
Ten paskendę trys vaikai,
Žiūrint, šiaušiasi plaukai...
Sako, girdis, kai naktimis
Krūmuos verkia mergina;
Draskos, laksto tekina,
Keikias grieždama dantimis.
Kai ilgai įsiklausai,
Girdis vaikiški balsai.

Ši per ilga citata buvo reikalinga parodyti autentiškam šios įžangos grožiui. Vos pora netikslių rimų ir keletas lengvai ištaisomų kirčio klaidų trukdo šios puikios poezijos tekėjimą. Dėstymas tačiau apvilia. Poemos eigoje Tilvytis praranda olimpietišką ekspozicijos Masiškumą bei ramumą ir kai kur nusileidžia į eiliuoto feljetono lygį. Būtų galima dar paminėti nuotaikingus rudenėjančio Kauno vaizdus ir atskirus išsireiškimus — dvieilius ar ketureilius — turinčius tiesiog patarlinio taiklumo ir ryškumo. Personažai, deja, — su menkomis gyvybės žymėmis. Istoriškai jie gal ir teisingi, tačiau literatūriškai, neišskiriant nė paties poemos herojaus Dičiaus, visi jie yra bekraujės schemos.

Šio eiliuoto romano ar poemos turinį sudaro kaimo vaiko Dičiaus tragedija. Tilvytis rodo, kaip poemos herojus pamažu skęsta miesčioniškumo, karjerizmo ir beprincipiškumo purvan, kol pagaliau atsiduria teisme. Poemoje nemaža laikotarpiui charakteringo pertempto kriticizmo, kuris nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir tam tikrų politinių bei pasaulėžiūrinių tendencijų (marksistinių? Red.) išraiška, bet ne laisvas kriticizmas (tai, aišku, nėra aksioma. Pirmas ir aštriausias kritikas buvo Maironis „Lietuvos — didvyrių žemės“ eilėraštyje, kurio įtakos pastebime ir Tilvyčio poemoje.). Tilvytis sakė tiesą ir kartu klydo, nes nesugebėjo į gyvenimą pažvelgti giliau. Argi moralinio dekadanso, kuris taip gerai atsispindi Tilvyčio kūryboje, priežastys slypėjo vien valdžiose, kurios tiesa, nebuvo idealios? Ir pats Tilvytis buvo vienas paskutinių to nuosmukio laiptų, vedusių tautą į vergiją. Tai liudija ir naujoji,,Dičiaus“ poemos versija, pasirodžiusi 1947 m. Jos pataisos rodo, kad ir paties Tilvyčio ideologija sutapo su jo herojaus Dičiaus: besąlyginis, tiesiog vergiškas nusilenkimas valdantiesiems. „Dičiuje“ Tilvytis tokius žmonės vadino karjeristais. Bet mes vis tiek jo nedrįstame vadinti karjeristu, nors jis naujoje „Dičiaus“ redakcijoje aiškiai pataikauja režimui. (Mums atrodo, kad straipsnio autorius perdaug švelnus. Jei šlykštus oportunistas, tai juo šlykštesnis poetas, ypač gabus poetas, kuris net savo kūryboje dabar pilvu šliaužioja prieš barbariškus Lietuvos tyronus ir žmonių sąžinių prievartautojus. Red.)
Grįžtant prie poemos, reikia pastebėti, kad, jeigu visą „Dičių“ Tilvytis būtų iki galo išlaikęs įžangos lygyje, turėtumėm stipriausią po Duonelaičio eiliuoto epo kūrinį. Bet Tilvytis neišlaikė, neturėjo kantrybės ir dar kartą neigiama prasme patvirtino Herbačiausko žodžius.

Eiliuotos trumpesnės Tilvyčio satyros taip pat vertos paminėjimo. Šiame žanre Tilvytis išleido tris knygas: „Tris grenadierius“, „Nuo Maironies iki manęs“ ir „Sveiki, broliai dainininkai.“ Pirmosios dvi apima jo literatūrines parodijas, trečioje sudėti satyriniai eilėraščiai, spausdinti Tilvyčio redaguotame humoristiniame „Kuntaplio“ laikraštyje. Parodijos ilgiau išsilaikys, nes jos liečia daugiau ar mažiau reikšmingus lietuvių literatūros istorijai faktus, asmenis ar atskirus veikalus. O eiliuoti feljetonai negalės išlikti vien dėl to, kad jie yra gryna aktualija, kuri šiandien dar įdomi, o rytoj — ne. Ateity šie feljetonai tik liudys jų autoriaus didelius sugebėjimus lengvai eiliuoti. Tilvytį šioje vietoje ištiko panaši tragedija, kaip ir K. Binkį. Tarp jų tik toks skirtumas, kad Binkis reiškėsi daugiausia kaimui skirtoje spaudoje, savotiškai šviesdamas kaimą, o Tilvytis vadinamojoj bulvarinėj, jo nuolatos kritikuojamos ir ironizuojamos miesčionijos teskaitomoje spaudoje.

7. Reakcija prieš keturvėjininkus nebuvo žymi. Neišryškėjo ji turbūt tik dėl ramaus lietuviško būdo. Tik vienas A. Jakštas, pats būdamas rytų aukštaitis, nepaprastos energijos ir veiklumo žmogus, tikras mariadegys, kaip pasakytų rytų aukštaičiai, su nepaprasta energija puolė keturvėjininkus. Turėdamas aštrią pluksną, aiškius įsitikinimus ir dar aiškesnes estetines pažiūras, Jakštas puolė keturvėjininkus, pasmerkdamas juos ne tik literatūriniu, bet ir moraliniu požiūriu. Jis rašė: „Tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toji bjaurybė toliau nebegalima. Jį reikia tuojau pašalinti.“

Tiesa, Jakštą ypač aštriai vertė kovoti faktas, kad keturvėjininkų ne tik literatūriniai įsitikinimai, bet ir jų pasaulėžiūra jam buvo nepriimtina. Ir lietuviškieji keturvėjininkai, Vakarų Europos ir Rusijos modernistų įtakoje, buvo materialistinės pasaulėžiūros šalininkai ir reikalavo pasukti „kairėn žemės profilį“ (A. Rimydis).

Jei neskaitysime vyresniųjų L. Giros, Putino, B. Sruogos, F: Kiršos ir P. Vaičiūno, kurie keturvėjininkų siautėjimo metu buvo pačiame kūrybos žydėjime, iš jaunesniųjų, t. y. keturvėjininkų kartos poetų, vienintelis Stasys Santvaras (1902) galėtų būti laikomas pasyvios antiketurvėjinės reakcijos reiškiniu. Jis buvo vienintelis tos pat kartos poetas, neprisidėjęs prie „Keturių Vėjų“ sąjūdžio. 1924 m. išleistame eilėraščių „Saulėtekio maldų“ rinkiny Santvaras pasirodė artimesnis simbolizmui negu naujosioms srovėms, nors technikinės formos atžvilgiu jis buvo labiau linkęs į ekspresionizmą. Vėliau Santvaras dar ryškiau pasuko ramaus, kartais moralizuojančio, simbolizmo kryptimi. Ankstybesnioji Santvaro kūryba maždaug iki 1927 m. turėjo įtakos kai kuriems pradedantiems poetams. 1936 m. Santvaras išleido „Pakalnių debesis“ ir 1938 m. „Giesmes apie saulę ir sielą“, kurių neturėdami po ranka, „čia negalime plačiau aptarti.

Faktiškai visa antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio poezija buvo tam tikra prasme antiketurvėjinė reakcija, nors šiame straipsnyje jos taip ir nevadinsime. (Kitas straipsnis bus apie individualistinės poezijos renesansą ir specialiau apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Red.)

V.Vizgirda. Šienapjūtė