PER SUNKUS VAINIKAS Spausdinti

Tas pats karalienės Barboros salonas („Per sunkus Vainikas“ yra VI-sis „Gulbės Giesmės“ paveikslas.) Vavely, kaip penktame paveiksle. Uždangai pakilus, tarnas baigia kalti krucifiksą vietoj nimfų paveikslo, kurį prie kopėtėlių laiko Butautienė. Įeina Diana.

1.

DIANA (apsidairiusi). Tokį gražų paveikslą jūs be reikalo nukabinot.

BUTAUTIENĖ. Kam čia reikia, panele, tų nuogalių? Ir dar per pamaldas.

TARNAS (nulipęs nuo kopėtėlių). Jos didenybė kryžių pamilo. Štai kas. Ir atgailauti užsimanė.

DIANA. Už ką jai atgailauti, kada jos visas gyvenimas — viena atgaila?

TARNAS. Ką mes galim žinoti? Galbūt už nuodėmes, jei žmonės kalba.

DIANA. A, žmonėms visur tik nuodėmės! (Sugrįždama). O aš vieną išmintingą vienuolį girdėjau mokant, kad Dievas duoda geriems žmonėms malonę kentėjimais išpirkti kitų kaltes.

TARNAS. Nežinau. Galbūt panelė ir geriau išmanai. (Paėmęs kopėtėles ir paveikslą). Tai gal tuo tarpu bus viskas?

BUTAUTIENĖ. Tuo tarpu viskas. (Tarnas išeina.)

DIANA. Nemėgstu, kai neprašyti kitų nuodėmes skaičiuoja.

BUTAUTIENĖ. O gydytojas, panele Diana, ar atvyks?

DIANA. Jau atvyko. Tik tėvas Steponas turbūt dar vis pas karalienę?

BUTAUTIENĖ. Pakviesk, panele, gydytoją čia. Kai vienuolis išeis, tuojau galėsi įvesti. (Diana išeina. Butautienė su plunksniniu dulkintuvu nudulkina tą vietą, kur kabėjo paveikslas, patvarko vieną kitą kėdę. Įeina gydytojas, lydimas Dianos.)

2.

DIANA. Prašau čia prisėsti, daktare. Aš manau, kad jis nebeužtruks.

BUTAUTIENĖ (gydytojui atsisėdus). Aš norėčiau paklausti poną daktarą, ar mūsų ponia karalienė greit pasveiks?

GYDYTOJAS. Ja, pats garsusis Hipokratas nepasakytų. Karalienę kažin kas ėda iš vidaus. Jos spėkos tirpsta, kaip užburtos.

BUTAUTIENĖ. Gal ta burtininkė ją tikrai užbūrė, ponas daktare? Gal tada jai reiktų egzorcizmų.

GYDYTOJA. Ja, egzorcizmai — sena kunigų priemonė. Medicinos menas jų spėkos nežino. (Duryse pasirodo tėvas Steponas ir Barbora, iškilmingai pasipuošusi.)

T. STEPONAS. Prašom nebelydėti manęs, karaliene. Aš paprastas vienuolis...

BARBORA. Aš kaip tik matau mūsų gydytoją. Gal jūs mums ką nors patartumėt, daktare? (Prie jos prieina Butautienė.)

GYDYTOJAS (nusilenkdamas). Aš — jūsų didenybės patarnavimams.

BARBORA (ateina į priekį ir atsisėda į fotelį). Kaip jūs žinote, daktare, šiandien karaliaus diena. Katedroj suma ir „Te Deum laudamus“. Ar užtektų man jėgų ten dalyvauti?

GYDYTOJAS. Ja. Aš jūsų didenybei nepatarčiau. Tai yra ne todėl, kad jums spėkų neužtektų. Bet jas reikia dvigubai saugoti.

T. STEPONAS (patylėjęs). Tada, jūsų didenybe, tepasilieka taip, kaip vakar sutarta. Čia koplyčioje atlaikysime šventas mišias su „Te Deum“, o jūsų didenybė arba koplyčioj, arba čia pat galėsite ramiai pasimelsti.

BARBORA. Bet šiandien ypatinga šventė. Gal paskutinį kartą aš norėčiau pasimelsti drauge su karalium ir visais žmonėmis.

GYDYTOJAS. Ja, prašau leisti pažiūrėti jūsų didenybės pulsą. (Paima jos kairę ranka.)

T. STEPONAS. Malda, jūsų didenybe, vis tiek pasilieka malda, kur ji bebūtų. Bet jei jūsų didenybė norėtų maldos galybę sustiprinti, gal reiktų užrašyti auką kokiam vienuolynui.

BARBORA. A, tėve! Aš jums galėčiau užrašyti visus savo dvarus, kuriuos man karalius dovanojo. Bet ar tai begelbės? Kaip jums, daktare, atrodo?

GYDYTOJAS (paleidęs ranką).. Nieko baisaus, jūsų didenybe. Visiškai nieko. Gal net geriau. Bet į katedrą vykti nepatarčiau.

BARBORA. O jei aš nepaklausysiu jūsų, daktare? (Tyla). Jei mano dienos suskaitytos, tai kokia prasmė? Ar viena diena ilgiau, ar trumpiau?

GYDYTOJAS. Ja, jūsų didenybe. Aš nesakau, kad jos suskaitytos. Tačiau, kaip gydytojas, aš patarčiau jėgas taupyti.

BARBORA. Bet aš — karalienė, daktare. Karaliaus gimimo dieną aš turiu būti greta jo didenybės.

T. STEPONAS. Po išpažinties, karaliene, jums kaip tik būtų naudingiau ramybė ir susikaupimas.

BARBORA (atsidususi). Suprantu. Kai gulbė savo giesmę sugieda, ji turi mirti tyli ir nematoma.

T. STEPONAS. Priešingai, jūsų didenybe. Kai per išpažintį siela numeta nuodėmių naštą, ji atsigauna, ir žmogus kartais staiga ima sveikti.

GYDYTOJAS. Ja, ja. Teisybė, tėve.

BARBORA. Dėkoju jums, daktare, už patarimus. Taip pat ir jums, dvasiškas tėve. Jei nebėra kitos išeities, tai pamaldas pradėkite čia pat koplyčioj.

GYDYTOJAS. Aš manau, kad naudingas būtų ir kraujo nuleidimas. Bet tai, jūsų didenybe, atidėsime kitam kartui. (Nusilenkia ir išeina drauge su tėvu Steponu.)

3.

BUTAUTIENĖ. A, tie gydytojai, gydytojai! Liežuviu malti jie moka, o kai reikia ligonį pagydyti, tai ir tūpčioja, kaip viščiukai.

BARBORA. Būk tokia maloni, Diana, ir pakviesk man karalių.

BUTAUTIENĖ (Dianai išėjus). Aš norėjau paklausti, ponia karaliene, ar tas vienuolis tamstai skaitė egzorcizmus?

BARBORA. Ne, Marcele.

BUTAUTIENĖ. O reikėjo, ponia karaliene, labai reikėjo. Man vis rodos, kad ta burtininkė bus su Piktuoju užbūrusi.

BARBORA (atsistodama). Ne burtininkė, bet neapykanta. (Ji eina prie lango.) Atidaryk man tą langą, Marcele.

BUTAUTIENĖ (atidarius langą, ji giliai atsikvepia.) A! Koks skaistus pavasaris.

BUTAUTIENĖ (patylėjusi). Ponia karaliene, ar galiu paklausti, į ką taip Tamsta įsižiūrėjai?

BARBORA. Jau pumpurai sprogsta. O ten, žiūrėk, kiemo kampe net sukumpusi vyšnia jau skleidžia žiedus... Tik aš viena — kaip nudžiūvusi šaka.

BUTAUTIENĖ. Tai važiuokime į Dubingius, ponia karaliene. Ten pavasaris daug gražesnis. Tamsta bematant atgaivins. O čia tarp šitų storų mūrų jis — kaip kalėjime. (Grįžta Diana.)

DIANA. Didenybe, tave nori aplankyti karalienė Bonna.

BARBORA. Bonna? .. Deja, aš negaliu jos priimti.

DIANA. Po to, kai judvi susitaikėte, būtų negražu.

BARBORA. O kas gali žinoti, Diana, ar tas jos susitaikymas buvo nuoširdus?

BUTAUTIENĖ. Teisybė, ponia karaliene, teisybė.

BARBORA. Ir aš, Diana, nesu kokia šventoji. Nors jai atleidžiau, bet žaizdos mano širdy neužgijo.

DIANA. Jei karalienės Bonnos nepriimsi, tada vėl bus skandalas.

BARBORA. Tu taip manai?

DIANA. Taip. Tikriausia.

BARBORA (galvodama.) Jei šitaip... tai ką gi? Pakviesk. (Dianai išėjus, ji vėl žvelgia pro langą ir atsigręžia.) A, kaip liūdna, Marcele, kada reikia mirti pavasarį, drauge su žiedais. (Ji eina nuo lango.)

BUTAUTIENĖ. Nekalbėkite taip liūdnai, ponia karaliene. Jau ir be to man širdį gelia dėl Tamstos. O dar geriau — grįžkime į tėvynę. Ten pavasaris ir vyturėlio giesmė Tamstą tikrai atgaivintų.

BARBORA. Tu man labai gera, Marcele. (Sėsdama.) Tačiau dabar palik mane. (Duryse pasirodo karalienė Bonna. Butautienė išeina.)

4.

BONNA. Ateinu jūsų aplankyti, karaliene, ir pažiūrėti, kaip sveikata.

BARBORA. Malonu, kad. prisiminėte, karaliene.

BONNA. Iš tikrųjų jūsų veidas dar labiau pageltęs negu tada. Kai padavėme viena antrai rankas.

BARBORA. Gal malonėsite prisėsti, karaliene.

BONNA (atsisėda ir tylėdama kurį laiką žiūri į Barborą.) Tiesa. Aš norėjau jus paklausti, ar dalyvausite šiandien katedroje per karaliaus iškilmes?

BARBORA. Aš labai norėčiau, tačiau gydytojai...

BONNA. Tada gal leisite man jus pavaduoti ir užimti vietą katedroje šalia karaliaus?

BARBORA. Kodėl jūs manęs klausiate, karaliene?

BONNA. Po to, kai aš jus pripažinau, man telieka šešėlis ir užmarštis. Bet ši diena mano gyvenime — lyg šventė triumfo, kada aš Lenkijai ir Lietuvai pagimdžiau karalių.

BARBORA. Nenusiminkite, karaliene. Kai manęs nebebus, jūs greit vėl karalių turėsite sau.

BONNA. Tai jūs tikite, kad aš laukiu jūsų mirties?

BARBORA. Taip. Aš manau.

BONNA (nusijuokusi, stoja). A, kokia jūs įtaringa! O aš tik jus išgelbėti norėjau.

BARBORA. O kas gi mane sunaikino, ar ne jūsų intrigos?

BONNA. Tai šmeižtas, karaliene. Jūs pati save sunaikinote su savo pamišusią meile. O kas liečia mane, tai priešingai — aš per Arabų Damą buvau jus perspėjusi nesileisti į tą beprotybę.

BARBORA (nustebusi). Tai jos burtavimai buvo jūsų įkvėpti?!

BONNA. Taip, mano. Bet ir šiandien dar neviskas pralošta. Mirties katastrofos dar galite išvengti.

BARBORA. Išvengti?.. Ar galiu paklausti: kokiu būdu?

BONNA. Užgniaužti savo įžūlią aistrą ir atsiskirti nuo karaliaus.

BARBORA. Karaliene... kaip jūs drįstate man siūlyti tokias nesąmones?

BONNA. Kodėl nesąmones?... Po to, kai jūs pralaimėjote karalių, kas gi jums belieka, jei ne gelbėti savo gyvybę?

BARBORA. Nieko aš nepralaimėjau, karaliene.

 BONNA (nusijuokusi). Tai kodėl jūsų pusseserė Diana jus taip gražiai nukonkuravo karaliaus širdyje? BARBORA. Karaliene! .. ar jūs ką nors žinote, ar tyčiom mane pribaigti norite? (Įeina Žygimantas, lydimas Dianos.)

5.

ŽYGIMANTAS. O! čia net abi karalienės! (Priėjęs prie Barboros ir bučiuodamas jai ranka.) Ar jūs ne perdaug varginatės, mano karaliene?

BARBORA. Aš norėjau jus pasveikinti, mano karaliau, su brangia jūsų gimimo diena. Ir ta proga taip pat norėčiau drauge su jumis pasimelsti katedroj už jūsų ateitį.

ŽYGIMANTAS. Tai labai gražu. Bet ar tos iškilmės nepakenks jūsų sveikatai?

BARBORA. Nesipriešinkit, karaliau, ir leiskit Dianai paruošti mano vainiką. Diana, paruošk tą brangią karaliaus dovaną. (Dianai išeinant, Žygimantas eina prie Bonnos ir tylus bučiuoja jai ranką.)

BONNA. Ir aš norėjau tave pasveikinti, sūnau. Kaip tik šią dieną — prieš trisdešimt metų — aš tave mažytį paėmiau ant rankų ir pirmą kartą tave pabučiavau. (Ji paima jo veidą abiem rankom ir pabučiuoja.) Būk galingas ir stiprus. Valdyk garbingai karalystę savo ir išplėsk jos sienas į Rytus ir į Vakarus. (Bonnai kalbant, Barbora rymo susimąsčiusi.)

ŽYGIMANTAS. Dėkoju jums, karaliene. Taip, kaip pridera sūnui. (Pasigirsta trys varpo signalai mišioms ir silpna vargonų muzika, kuri vėliau protarpiais visai nutyla.)

BARBORA (pakėlusi galva). Mano karaliau, jūsų motina žada mane išgelbėti nuo mirties su sąlyga, kad aš atsiskirčiau nuo jūsų.

ŽYGIMANTAS. Po to, kai mano motina jus pripažino karaliene, senosios sąlygos mums gali atrodyti, kaip naujos intrigos.

BONNA. Karalienė Barbora neteisingai išsireiškė. Nuo savęs aš jokių sąlygų nestatau. Bet aš matau, kad tas ryšys, kurį jūs vadinate meile, žudo jus abu, kaip gaisras ar maras.

ŽYGIMANTAS. O gal mūsų nelaimės priežasčių reikia kitur j ieškoti?

BONNA. Jei nematai dienos šviesoj, sūnau, tai jieškok patamsy. Tik nekaltink manęs, nes aš daug kartų buvau perspėjus vengti šitos avantiūros.

ŽYGIMANTAS. Tik, deja, motina... gražių sijonų avantiūrose mane pratino kaip tik jūsų... lengvabūdis dvaras. O kad per meilę ateina atgimimas, aš pats tik neseniai patyriau.

BONNA. Nedėkingasis! Pažvelk štai į karalienę, ir pamatysi, kad tavo atgimimas beveik kape. (Nusigręžia).

BARBORA. O jūs, karaliene, argi niekada nemylėjote?

BONNA (atsigręžusi). Aš?... Niekada.

BARBORA. Argi jūsų širdyje iš tikrųjų niekada nesuvirpėjo tas šventas jausmas, kuris ištirpdo mus pilnatvėj ir pasiaukojime?

BONNA. Ne. Niekada.

BARBORA. Ir savo vyro, karaliaus Žygimanto jūs taip pat nemylėjot?
 
BONNA. Nors čia ne išpažintis, bet galiu prisipažinti. Aš jo neapkenčiau.

BARBORA. Bet juk tai baisu, karaliene!

BONNA. Kokia jūs juokinga! Argi nebaisiau jūsų amžiuj stovėti prieš giltinę negu neapkęsti?

BARBORA. Bet kaip žmogus gali gyventi be meilės? Jis turi užtrokšti, arba į šaltą akmenį pavirsti.

BONNA. Priešingai, karaliene. Normalus žmogus arba nieko nemyli ir veidmainiauja, arba neapkenčia. O tai, ką vadinate meile, tėra tik liga. (Ji sėda).

BARBORA. Netiesa, karaliene. Argi jūs pati man nesakėte, kad savo sūnų vis dėlto mylėjote?

BONNA. O! tai visai kas kita. Tai vienintelis jausmas, sveikas ir stiprus, kuris nedaro gėdos net karaliams.

BARBORA. Bet tai juk taip pat meilė.

BONNA. Jūs klystat, karaliene. Tai tik atpažinimas savęs ir savo galybės, nes sūnus — mūsų kraujo atžala. (Pažvelgusi į Žygimantą.) Ir už tai motinai nėra skaudesnio smūgio į pat širdį, kai sūnus išduoda jos pastangas viso gyvenimo.

ŽYGIMANTAS. Bet jeigu sūnus gyvenimą kitaip supranta? Ir jeigu jis nori būti žmogum, kaip ir visi žmonės?

BONNA. Cia ir yra tavo klaida pražūtingoji, mano Žygimantai.

ŽYGIMANTAS. Ir kodėl? Ar dėl to, kad moters asmenybės aš nelyginu su jos korseto raišteliais?

BONNA (stoja). Ar tu juokdarį, sūnau, vaidini, ar tu iš tikro nesupranti, kad karalius neturi nieko mylėti? Nieko, išskyrus galybę, ir garbę savo karalystės. O kai jis nusileidžia iki paprasto žmogaus, jis viską praranda — net savo laimę ir valdinių pagarbą.

ŽYGIMANTAS. O aš įrodysiu, motina, priešingai įrodysiu.

BONNA. Ką tu įrodysi?

ŽYGIMANTAS. Jūs pamatysit... kad, nevaidindamas Marso, aš likviduosiu sauvalę ir įvesiu teisingumo pagarbą savo valstybėje. Ją gins ne tik riterio kardas ir kanuolių šūviai, bet universitetai ir bibliotekos. Ir dar daugiau. Ją puoš palociai ir meno galerejos. O jei to bus per maža akliems ir kurtiems, poetai ir dailininkai skelbs mano ir mano karalystės garsą po visą pasaulį.

BONNA (nusijuokusi). Gražu, mano lepūnėli! (Ji eina į šalį ir vėl grįžta.) Bet kaip gi tai bus, jei tu valstybės savo nemyli?

ŽYGIMANTAS. Iš ko jūs taip sprendžiate, motina?

BONNA. Dėl to, kad tu nekovoji dėl jos garbės. Vietoj valstybės tu pasirinkai moterį. Tiesa, tu laimėjai prieš seimą ir senatą, nes žmogus visada laimi, kai nebijo kovoti. Bet tas laimėjimas buvo prieš garbę valstybės, kurią tu žlugdai savo kaprizais.

ŽYGIMANTAS (numoja ranka). A, vėl žlugdau... (Sugrįždamas.) Bet kuo žlugdau? Ar tuo, kad mano valstybėje taika? Ar tuo, kad visų didikų širdys palinko į mane ir karalienę Barborą?

BONNA. Tu papirkai juos. Tu prašvaistei turtus savo tėvo visokiems pataikūnams. Užuot kalęs ginklus, tu perki papuošalus ir paveikslus. (Į Žygimanto protesto gestą.) Neprieštarauk! Aš viską matau ir žinau. Užuot organizavęs naujus pulkus, tų žaidi žirgais. Užuot statęs tvirtoves, tu ruoši turnyrus ir puotas. Štai kaip tu rūpinies savo valstybe, kurią aš tau dovanojau.

ŽYGIMANTAS (truktelėjęs pečiais). Jeigu aš — karalius, tai gal aš geriau žinau, ko reikia mano karalystei? Ar netiesa?

BONNA. A! karalius! . . Tu vergas moters ir niekas daugiau. (Ji eina šalin).
BARBORA. Karaliene!.. Ar tai šitaip jūs man atleidot ir mane pripažinot? kad dėl manęs... mano akyse niekintumėt garbingiausią karalių?

BONNA (atsigręžusi). Taip. Aš pripažinau. Aš buvau priversta pripažinti. Tačiau aš nieko neužmiršau ir niekada neužmiršiu.

BARBORA. Tačiau šita jūsų neapykanta ir pagieža žudo ne tik mane, bet ir karalių, jūsų sūnų.

BONNA (eidama prie Barboros). Tai jūs jį žudot. Ta vadinamoji jūsų meilė jį į vergus degraduoja.

ŽYGIMANTAS. O gal kaip tik ji mano gyvenimui duoda pilnatvės ir prasmės?

BONNA. Bet kur ta prasmė? Ar tavo žmonos mirty? (Negavusi atsakymo.) O aš kaip tik noriu tave dar išgelbėti. Tave ir tavo žmoną... Taip, Žygimantai. Reikia nugalėti tą beprotybę. Abu turite nugalėti. (Tyla).

BARBORA. Karaliene, ar jūs krikščionė?

BONNA. Taip. Krikščionė.

BARBORA. Tai kodėl jūs taip niekinate, dergiate meilę, kurią Kristus atnešė žmonėms, kaip aukščiausi įstatymą?

BONNA (nusijuokusi). Graži iliuzija! .. Tik jūs užmiršote, karaliene, kad Kristus buvo Dievas ir meilė — tik dievų privilegija. Bet kai ją pasisavina žmonės, ji tampa liepsnojančiais nuodais, kurie žudo slapčiau negu kardas.

BARBORA (stodama). Jūs piktažodžiaujate, karaliene. Meilė tik atleidžia ir išgano. Tik ji — vienintelė palaima mūsų nakties kančiose. Tik ji mus pakelia iki dangaus ir duoda amžinybę. Ir aš nieko daugiau netrokštu, kaip spindėti tos slaptingos šviesos kibirkštėle.

BONNA. Ir ji sudegins jus.

BARBORA. Ji išganys.

BONNA. O kas gi degina dabar jūsų vidurius, ar ne ji? Kas sunaikino jumyse tuos daigus, kurie turėjo būti jūsų vaikais?

BARBORA (desperatiškai, užsidengdama veidą). Karaliene!... karaliene...

ŽYGIMANTAS (sodindamas Barborą). Motina! Aš jus prašau neliesti tos žaizdos.

BONNA. Galiu neliesti, jei nori. Nors man viena aišku: kas sėja gyvybę, tas ir pjauna.

BARBORA (pakėlusi galvą). Ne, karaliene!

BONNA. Kas ne?

BARBORA. Jūs buvote akla, kaip naktis, tai šviesai. Jūs niekada nemylėjote. Todėl jūs nieko nežinote ir neišmanote. Nedaugiau, kaip kurmis apie saulę.

BONNA. Išpuikėle! Ne jūs viena turite širdį. Bet jūs, įsivaizdavusi deive, įžūliai pasikėsinote pavogti dievų privilegiją. Ir už tai greitai jums giltinės dalgis atkeršys... jei tuoj neatsikvošėsit ir neatsiskirsit...

BARBORA. Ne, karaliene. Meilės aš niekada neišduosiu (Ji vėl stoja).

BONNA. Tai jūs savo gyvybę išduosit.

BARBORA. Aš jums tik įrodysiu, kad meilė galingesnė net už mirtį. (Ji eina).

ŽYGIMANTAS. Mano karaliene, ką jūs sugalvojote?

BARBORA. Prašyčiau man atleisti, karaliau. Aš tuojau sugrįšiu. (Ji išeina).

6.

BONNA. Pamišo... ta sirena!

ŽYGIMANTAS. Karaliene! Aš prašyčiau nevartoti tokių, žodžių. (Jis sėda).

BONNA. Argi tu nematai, kaip dega jos akys? Ir skruostai įkaitę...

ŽYGIMANTAS. Tai jūs kalta. Ir jeigu karalienė mirtų, žinokit, motina, aš jums šito niekada neatleisčiau.
BONNA. Ir dar tu abejoji? Aišku, kad ji mirs. Tik ne aš dėl to būsiu kalta, bet tu ir ji. Judviejų skandalinga beprotybė.

ŽYGIMANTAS (stodamas). Aš jus perspėju, motina! Jeigu jūs nesiliausit su savo grasinimais, taika tarp mūsų turės greit pasibaigti.

BONNA. Puiku. Bet jei tau ta moteris ekstravagantiška taip brangi, tu pats turėtum ją gelbėti.

ŽYGIMANTAS (vaikščiodamas). Aš, rodos, taip ir darau.

BONNA. Bet ką tu darai?... Ar tu nematai, kad tau ir jai kito išsigelbėjimo nėra, kaip nutraukti tą ryšį, kurį pats dangus yra pasmerkęs? .. Tu turi įtinkinti ją, kad ta beprotiška aistra pražudys.

ŽYGIMANTAS. Tai, ką jūs vadinate beprotybe, motina, man yra prasmingiausias gyvenimas. Aš jums tai sakiau, ar netiesa?

BONNA. Bet kur yra tas gyvenimas ir ta gyvybė? Aš dar.kartą tavęs klausiu: kur?... Jau treji metai, sūnau, kaip tu vedei tą moterį fatališką. Jau treji metai, kaip tu viešai kovoji dėl jos laimės. Bet kur tavo sosto įpėdiniai, Žygimantai? Kur?

ŽYGIMANTAS. Pasiklauskit verčiau Arabų Damos ir savo sąžinės.

BONNA. Žygimantai!.. (Po klaikios tylos.) Nemanyk, apakėli, kad savo motinos įžeidimais tu ją iš grabo prikelsi. Ji žus, bet žūsi ir tu. Žūsi su visa dinastija. Šita nuojauta baisi ir neleidžia man užmigti, ir išmuša iš pusiausvyros.

ŽYGIMANTAS. Bet iš kur jūs visa taip žinot?

BONNA. Aš jaučiu, Žygimantai. Aš matau, kad ta moteris jau tau įaugo į kūną ir į kraują. Ir jei tu dabar nuo jos neatsiplėši, po mirties ji dar labiau tave apsės ir užvaldys. (Tyla.) Tu abejoji ir netiki, o aš žinau. Aš žinau, kad mirusieji kartais daugiau turi valdžios negu gyvieji.

ŽYGIMANTAS. Ir tegu. Jei likimas būtų toks žiaurus, tai žūsime abu. Bet jos aš niekada neišduosiu.

BONNA. Ir dar tu vadinies karaliumi, Žygimantai? (Dianos ir Butautienės lydima įeina Barbora su vainiku ant galvos. Jis aukštas ir išpuoštas brangakmeniais. Nuo jo svyra perlų eilės, kurios nuo pasmakrės uždengia kaklą ir dalį krūtinės; užpakaly nuo vainiko nusileidžia baltas lengvas vualis, kuris pridengia Barboros pečius).

7.

BARBORA. Karalienė-motina, aš sugrįžtu jums duoti savo atsakymą.

BONNA. Net šitaip iškilmingai?

BARBORA. Iš jo didenybės malonės aš esu karaliene. Apie šitą grožį aš svajojau nuo pat gležnos savo jaunystės. O šitas vainikas, laimėtas per kovas ir neapykantą, yra mano atsakymas. (Ji paima parankiu karalių, kuris buvo arti jos priėjęs).

BONNA. Karaliene jau aš jus esu pripažinusi. Tik man neaišku, ko jūs dar norit?

BARBORA. Aukščiau už grožį aš buvau pastačiusi meilę. Nors jūs ją niekinate, bet ji man švenčiausia. Ir aš kovosiu dėl jos iki mirties.

BONNA. Jūsų valia, karaliene.

BARBORA. Ir todėl šiandiena katedroj šalia jo karališkosios didenybės sėdėsiu aš.

BONNA. Dėkų, vagile mano laimės!

ŽYGIMANTAS. Motina! Aš jus prašyčiau palikti mus.

BONNA (rodydama į Barborą). Už šitą... aš noriu spjauti tau į veidą. (Išeina, o ją išlydi Butautienė ir Diana).

BARBORA. Kokia pikta ta jūsų motina. Ir gelia, ir kandžioja.

ŽYGIMANTAS. Jūs be reikalo ją priėmėte, karaliene.

BARBORA. Dabar matau. (Sėsdamasis.) Bet nepriimdama, aš nenorėjau jos įžeisti. (Ji pasiremia).

ŽYGIMANTAS. Ar jūs labai pavargote, karaliene? (Patylėjęs.) Arba... pasakykite, ką jums patarė gydytojas?

BARBORA (pakėlusi galvą). Aš galvoju, kad jūsų motina teisybę pasakė. Skaudžią teisybę.

ŽYGIMANTAS (sėda). Kokią teisybę, karaliene?

BARBORA. Tai, ką žmonės vadina meile, dažniausiai tėra tik geismas, galbūt savęs apgavimas, arba maloni veidmainystė. Bet yra dar didžioji meilė. Absoliutinė. Jos žmogus negali pakelti arba turi mirti.

ŽYGIMANTAS. Argi jūs nematėte, kad mano motina tyčiom taip kalbėjo?

BARBORA. O jūs, karaliau, dar vis mylite mane? kad ir ligonę?

ŽYGIMANTAS. Kaip visada, mane karaliene.

BARBORA. Ir kitos moters nėra jūsų širdyje?

ŽYGIMANTAS. Kodėl toks klausimas? Juk jūs pati žinote, kad ne.

BARBORA. Jūsų motina man sakė, kad Diana... kad ji jūsų širdyje.

ŽYGIMANTAS. Tai melas, karaliene, tik mums supjudyti.

BARBORA. Ar jūs neužmiršite manęs, kai amžinai užmerksiu akis?

ŽYGIMANTAS. Karaliene, aš jus prašau. AŠ jus labai prašau — negalvokite apie mirtį.

BARBORA. Bet kam apgaudinėti save, karaliau? Juk aš perdaug jus mylėjau. Aš norėjau karaliauti grožiu. Tačiau pasauly — tik melas ir pagieža, kurie nei grožio nei meilės negali pakęsti.

ŽYGIMANTAS (pasitraukdamas fotelį arčiau jos). O aš, mano karaliene, sugalvojau projektą, kaip jus išgelbėti. Iš tos Lenkijos, kur tiek šalčio ir drėgmės, aš jus išvesiu in Italiją. Ten šilta ir saulėta. Gydytojų priežiūroj ten jūs vėl atsigausite ir pražysite. BARBORA. Jei tai būtų įmanoma, karaliau... Tačiau dabar aš — kaip ta obelis, kurią pakirto žiemos speigas. Nei žydi, nei vaisių duoda, nes ji kirviui paskirta. Aš dabar tegalvoju apie jūsų ateitį. Aš norėčiau išgelbėti nors tai, kas galima.

ŽYGIMANTAS. Ir išgelbėsite, karaliene. Italijos saulė jums grąžins sveikatą. Tada su besišypsančiu kūdikiu ant rankų jūs dar sugėdinsit likimą. Tik reikia tikėti. Reikia tikėti.

BARBORA. Bet jei negailestingos Parkos nukirptų mano gyvenimo siūlą, aš jus prašyčiau netrukus vesti kokią princesę. Ir su karalystės senato sutikimu. O mano kūną, prašau, palaidokit Lietuvoj, kur mano tėvai.

ŽYGIMANTAS (stoja). A, mano karaliene!... Jūs kalbate taip, lyg būtumėt mirusi arba manęs visai ne-bemylėtumėt. (Jis susikrimtęs nusigręžia).

BARBORA. Ne, mano karaliau. Jūs man — vienintelė atrama šioj žemėj.

ŽYGIMANTAS (atsigręžęs). Tada ir šitokių pasiūlymų nereiktų... Ar netiesa?

BARBORA. Bet meilė įpareigoja, karaliau. Prieš lemiamą valandą aš, kaip karalienė, aš turiu pagalvoti apie jus ir jūsų tautų ateitį.

ŽYGIMANTAS (eidamas į šalį). A! tos nedėkingos tautos... (Vėl atsigręžęs.) Jeigu jūs net nenorite, kad jūsų kūnas čia būtų palaidotas, tai nėra ko jomis iš anksto rūpintis.

BARBORA. Ilgomis žiemos naktimis aš nekartą galvojau, kad mūsų meilė turėjo būti palaima visiems arba tekti bent mūsų vaikams, o mes ją pasiėmėme sau. Dėl to sukėlėme neapykantą ir karčių kovų valstybėje. Mes kalti už kitus.

ŽYGIMANTAS. Ne, karaliene. Dėl tos neapykantos tik ne jūs ir ne aš esame kalti, bet jie. Seimo ir senato ponai drauge su motina. Jie jautė, kad jūs esate ištikima: verčiau pati nukentėsite, bet niekada netapsite jų intrigų įrankiu prieš mane. Ar netiesa? Jie taip pat žinojo, kad aš jus myliu. O visa tai žeidė jų ambicijas ir skatino persekioti jus.

BARBORA. Jūsų brangi ištikimybė neturi pavyzdžio, karaliau. Tačiau, deja, mano laimė sudužo, kaip stiklinis žaisliukas.

ŽYGIMANTAS. Ar dėl to, karaliene, aš turėčiau kitai moterei atiduoti savo širdį?... (Trumpa tyla.) Argi jūs nežinote, kad esate vienintelė, kuri man leidote pajusti gyvenimo grožį ir pilnatvę? Aš galiu jums net prisiekti.
Tos žavios ir laimingos valandos su jumis pasiekė slapčiausias mano būtybės gelmes. Mūsų kovos ir nelaimės, tas spindulingas džiaugsmas jūsų vainikavimo dieną dar labiau mudu sujungė. Amžinai. Į vieną likimą. Ar netiesa? Ir štai dabar, kai aš jieškau būdų jums išgelbėti, jūs man darot tokius pasiūlymus, lyg tyčiom norėtumėt, kad jus užmirščiau. BARBORA (pravirksta). Aš nelaiminga, karaliau. Be galo nelaiminga. (Užsidengia veidą).

ŽYGIMANTAS (priklaupia šalia jos). Atleiskite, karaliene. Argi mano žodžiai tokie skaudūs?

BARBORA. Jūsų ištikimybė mane sujaudino. Ir aš jus prašau palaidoti mane Vilniuj, kad aš Lietuvos žemėj virsčiau dulkele. Kad ašarų šaltiniu išsiliečiau. Kad savo sielvartą raiba gegute iškukuočiau.

ŽYGIMANTAS. Mano brangi karaliene. Nebeverkit. Mes daug beviltiškų bandymų nugalėjom. Ar netiesa? Tikėkit manim, įveiksim ir šitą pikčiausi.

BARBORA (nubraukus ašarą). Aš norėčiau tikėti šita iliuzija, nors dėl jūsų, karaliau. Bet jūs nejaučiate, kad aš gestu iš vidaus.

ŽYGIMANTAS. Kokia prasme?

BARBORA. Kaip neapykantos ir meilės auka.

ŽYGIMANTAS. Kad neapykantos, aš dar suprasčiau. Bet meilės? .. Argi ne ji mums duoda jėgų ir gyvybės?

BARBORA. Žmonės gimsta ir gyvena be meilės. O ji skirta amžinybei, mano Žygimantai. Dėl to aš ir turiu didelį rūpestį. Ar po mirties aname pasauly mudu dar susitiksime?

ŽYGIMANTAS. Jei jis yra, be abejo susitiksime.

BARBORA. Pamilusi jus, aš padariau vieną apžadą. Todėl aš norėčiau jus prašyti, kad po mano mirties jūs nenueitumėt su kalvinistais.

ŽYGIMANTAS. Tikėjimo dalykuose aš nedaug teišmanau. Bet kai kada man atrodo, kad tie naujatikiai teisybę sako.

BARBORA. Kokia prasme, karaliau?

ŽYGIMANTAS. Pavyzdžiui, kas liečia mūsų likimą. Ar mes karaliai, ar tik paauksintos dulkės verpete, kuriame mus Dievas pasmerkė, kad visos mūsų pastangos į laimę prasmegtų be prasmės?

BARBORA. Bet mes vis tiek atsakingi, karaliau, vieni už kitus pagal kryžiaus įstatymą. Ir jeigu, susidėję su atskalūnais, jūs atplėšite savo kraštą nuo Bažnyčios, jūs nutrauksite meilės ryšį. Tada amžinybėje mes niekada nebesusitiktume.

ŽYGIMANTAS. Aš to nelabai suprantu. Bet aš jūsų norus stengsiuos patenkinti.

BARBORA. Ne, karaliau. (Paimdama jo ranką.) Aš jus maldauju. Vardan to paslaptingo įstatymo, kuris mus riša su visais, jūs man turite būtinai pažadėti. ŽYGIMANTAS. Taip, karaliene. Aš jums pažadu. (Įeina Diana).

8.

DIANA. Jūsų didenybe. Ceremonijų maršalas mano, kad jau laikas ruoštis į katedrą.

ŽYGIMANTAS. Gerai, Diana. Aš tuojau. (Jis stoja. Diana išeina).

BARBORA. Mano karaliau, ir aš vyksiu drauge su jumis.

ŽYGIMANTAS. Tos ilgos iškilmės jus labai nuvargintų.

BARBORA. Bet jūsų šventė katedroj bus labai graži. (Mėgindama stotis.) Ir aš labai norėčiau šalia jūsų ten dalyvauti, nors vieną ir paskutinį kartą.

ŽYGIMANTAS (ją sulaikydamas). Mano karaliene, dabar reikia susilaikyti, taupyti jėgas.

BARBORA. Ne, ne, karaliau. Leiskit mane į iškilmes. Leiskit man numirti katedroj, kaip karalienei; šalia jūsų, prie jūsų peties.

ŽYGIMANTAS (prisėsdamas). Paklausykit manęs. Dar bus daug tokių iškilmių. Ir jūs turėsit progų spindėti visoj grožybėj, kaip tada — atsimenat — jūsų vainikavimo dieną. O dabai“ paklausykit...

BARBORA. O kai aš numirsiu, ar jūs bent retkarčiais pasimelsit už mane? Ar aplankysit mano kapą?

ŽYGIMANTAS. Aš jūsų niekada neužmiršiu. Bet jeigu Dievas šitaip pasityčiotų iš mūsų laimės, tada aš parodysiu, kad tai nėra teisinga. BARBORA. Nepiktažodžiaukite taip, karaliau.

ŽYGIMANTAS (atsistodamas). Jeigu jūs mirtumėt dabar, kada visi mūsų priešai nusilenkė, ar tai nebūtų pasityčiojimas?
BARBORA. O gal Apvaizda nori, kad aš atpirkčiau kaltes ir nuodėmes?

ŽYGIMANTAS. A! ir vėl jūs apie kaltes. Ką gi jūs padarėte tokio baisaus, kad turėtumėt žūti pačiame garbės spindesy?

BARBORA. Aš gi jums sakiau, karaliau. Už savo ir kitų kaltes.

ŽYGIMANTAS. Tai kažin kokia mistika, karaliene, kurios, deja, aš nesuprantu.

BARBORA. Ar jūs manote, karaliau, kad meilė-tik malonus šypsnys? (Į Žygimanto gestą.) Iš tikrųjų tai tokia mistinė liepsna, kad ji sutirpina mus, kaip žvakę ant altoriaus. Bet tada ji išperka ir amžinybę dovanoja.

ŽYGIMANTAS. Kai ji kėsinasi man išplėšti jus, kuri man esate brangesnė už amžinybę, ar tai nėra kažin kas baisaus ir fatališko?

BARBORA. Bet aš tai pasirinkau, karaliau. Visa būtybe pasirinkau ir užsidegiau, kad neapykantos skersvėjuose šviesiau žibėčiau. Bet juo šviesa skaistesnė, juo švyturio aliejus greičiau išdega.

ŽYGIMANTAS (probalsiu). Ir vėl ta mistika...

BARBORA (tęsdama). Ir štai dabar, kada mano kūnas — tik apdegę griuvėsiai, aš jaučiu... aš jaučiu, kad už tas skaisčias akimirkas verta gyventi ir mirti.

ŽYGIMANTAS. O man, jei aš netekčiau jūsų, karaliene, tai būtų didžiausia bausmė ir pasmerkimas, arba kažin kokios beprasmybės įsiveržimas ir manęs sunaikinimas. Juk jūs mano būtybės dalis.

BARBORA. Po mano mirties, kai išgersite visą taurę, gal tada pajusite tos antgamtinės šviesos prasmę.

ŽYGIMANTAS (desperatiškai). Kas iš to? kas man iš to, jei jūsų nebebus? (Pasigirsta varpo skambėjimas ir himnas „Te Deum laudamus“).

BARBORA. Karaliau, jūs girdite? Čia pat koplyčioj dabar „Te Deum“ gieda už jus. (Ji stoja, karaliaus padedama.) Ir aš nors trumpai noriu pasimelsti, kad išnyktų jūsų abejonės ir mano mirtį sutiktumėt, kaip atperkamąją auką.

ŽYGIMANTAS. Ne, karaliene. Niekada! Niekada... (Jis perkrenta kniūbsčias į fotelį).

BARBORA. Garbė Tau, Viešpatie, Tavo visagalybėje, nes Tu sėji gyvybę, kaip lietų, ir surenki mus mirtyje, kaip pjovėjas kviečius. Garbė Tau, Viešpatie, amžiname grožy ir paslapty, nes Tu išpuošei mane puikiau už visas žemės dukteris ir Tu apleidai mane votimis ir skauduliais, kad bent prieš mirtį pasiilgčiau Tavo dieviškos grožybės. Garbė ir padėka Tau, Viešpatie, už meilę, kuria tu pripildei mano būtybę, idant suprasčiau, jog tai yra ginklas prieš pagiežą ir neapykantą. Didi Tau garbė, Viešpatie, tebūna skausmuose ir mirtyje, nes viskas praeina, o Tu vienas per Jėzaus Kristaus kančią ir prisikėlimą lieki karaliams ir vergams vienintelė paguoda ir viltis per amžius. (Ji susvyruoja ir siekia vainiko.) A! koks sunkus ir dagus šis vainikas! Kaip kryžiaus erškėčiai...

ŽYGIMANTAS (pakyla ir sulaiko pasvirusią karalienę. Himnui tebeaidint, uždanga leidžiasi).

UŽDANGA.