Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Į DAIL. V. PETRAVIČIAUS MENĄ PAŽVELGUS PDF Spausdinti El. paštas
M E N A S

Seniai tiek daug džiaugsmo beturėjau, kaip vartydamas paskutinę dail. V. Petravičiaus mapę, šią vien jau savo formatu kilnią ir nekasdienę knygą. Varčiau šitos didelės knygos lapus, žiūrėjau, ir vis negalėjau atsigerti šita lietuviška rasa, šita nuotaika, kuri tirštai įlieta lapuose, įrėžta linoleume. Stebėjaus, kaip didelis turi būti menininkas, pajėgiąs visa tai iš savęs iškelti. „Mano gimtinėje“ ciklas, ir šitas klasiškas „Pavasario triptikas“, „Mąstytojas“, ir „Kovotojai“, ir „Kompozicija“, — viskas yra taip lietuviška.

Nežinau, koks gali būti objektyvus matas kūrėjo tautiškumui apspręsti, ir negaliu dail. Petravičiaus kūrinių išnagrinėti, kaip dailės kritikas, bet turiu vieną tikrą tik man matą: savo. Subjektyvų žiūrovo reagavimą. Ir vertindamas iš šito taško, visada esu daug pykęs ant tų, kurie kalba ar rašo, jog Petravičius nėra lietuviškas, kad Petravičius vakarietis. Petravičius dėl to nepasidarė nė kiek vakarietis, jeigu jis praplėtė Vakaruos savo kūrybinių priemonių skalę, kaip nepasidarė dar nė vienas muzikas Schonbergu ar Strawinskiu, jeigu savo kūryboje išnaudoja jų naujus harmonijos ir kompozicijos atradimus. Skirtumas gaunas tik tas, kad šitų kūrėjų — moderniųjų dailininkų, muzikų, rašytojų kūriniai reikalauja labiau išprususios publikos, publikos, kuri nors minimaliniai būtų su tais naujumais susipažinusi, įpratinusi ausis ir akis, kad tai jai nebūtų terra incognita. Reikia publikos, kuri būtų pametusi dogmą, jog tikras menas esąs visais laikais toks pat, jog mene, be išgyvenimo, nieko nesą nauja (ir jei nauja — reiškia: ne labai tikra, praeinama, modernizmas). Mene visada ir visada yra naujo, ir meną suprasti ir juo grožėtis visada reikia mokytis. Ir primityvus, liaudies menas labiausiai išbujoja tik tose apylinkėse, kur žmonės ima juo labiau domėtis, daugiau prielankumo jausti. Yra tiek daug žmonių, šeimų ir net ištisų apylinkių, šaltų bet kokiam menui.

Jeigu kalbėti kaip vien širdis sako, tai Petravičius man yra taip šiltas ir taip lietuviškas, kaip retas kitas; palyginimui galėčiau tik lyrikoje dar Aistį imti. Nesu miesčionis — ligi devynioliktų savo gyvenimo metų miestą temačiau nuo linų vežimo ar zuperio maišų. Ir, nors mano ausyse dar tebeskamba anos subatvakarių ir linarūčių dainos, dainuotos su bernais ir merginom ant prieklėčių ar tamsėjančiuose vakaro keliuos, — viskas, viskas man pas Petravičių derinas su tų dainų žodžiais, nuotaika, skambėjimu, ir su tais žmonėm, daiktais, darbais. Iš dail. Petravičiaus darbų eina kaip gyva anoji nuotaika. Ta pati, kur paskui karves vaikščiojant, akėčias tampant, iš miškų sienojus bevežant. Ta epinė, gruboka lyrika, šiurkštokas, kampuotas kartais nusišypsojimas — kaip rupi ūkininko plaštaka, bernų rankos. Vien jau į linijų pabraukimus yra miela žiūrėti, į išdėstymą, į tuos žmones, moteris, paukščiukus — visa tai tokia sodri balto juodo lyrika.

Jeigu dail. V. Petravičius ne visų tėra įvertinamas ir suprantamas, jeigu žmonės, paštuose vartydami „40 wood cuts“ ar „Dainas“ juokiasi, — tai tėra tik paprastas reiškinys, kuris lygiai sutinkamas ir visur: nepakankamas publikos priaugimas kūriniui.

Iš tikrųjų meno kūriniais grožėtis reikia pasiruošimo, reikia atsidavimo, noro suprasti. Ne iš karto, o palengva, lengvu žingsniu — priprantant prie naujų linijų ir spalvų derinių, prie naujo erdvės, perspektyvos žvilgsnio, prie naujų temų laukų — prie praplėsto realybės spindulio. Ir neateiti prie kūrinio su vien aprioriniais reikalavimas iš jo, o pasinert į jį su meile ir leist jam tavy veikt, nokt, sodriai tekėt, ir klausytis jo dar niekada negirdėtų derinių, — ištirpti jame, kad iš jo atgimtum turtingesnių, nes menininkas, kūrėjas yra kaip burtininkas, savo rankomis keliąs aukštyn iš vidaus paslėptus — bet ne užrakintus — brangakmenius.

Tie brangakmeniai yra užslėpti ir šioje kilnioje dail. V. Petravičiaus knygoje, šiuose kilniuose reprodukcijų lapuose.

(„V. A. Petravičius“, 37 lino raižiniai su P. Jurkus įžanginiu žodžiu lietuvių ir anglų kalbomis. Išleido arch. Vizgirda, 1949 m.)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai