LIETUVIŲ ETNINĖ ENCIKLOPEDIJA Spausdinti
Parašė J. G.   
Išeivių buitis fotonuotraukų albumuose
Ne vienu atveju energingo žmogaus veikla lyg paverčia jį "institucija". Neperdedant galima sakyti, kad kuklus "Sakalo" leidyklos vadovas Antanas Kniūkšta daugiau patarnavo lietuviškai knygai už švietimo ministeriją, turėjusią specialią knygoms leisti komisiją. O kokia čia institucija būtų ištesėjusi "Lietuvių Enciklopedijos" išleidimą (baigiama leisti ir angliškoji lituanistinė enciklopedija), kaip tai ištesėjo jos leidėjas Juozas Kapočius. Keliais pastaraisiais metais prel. Juozapo A. Karaliaus mecenatinė parama daugeliui įvairių užmojų daro jį ne mažiau reikšmingą "instituciją", kaip Lietuvių fondas. Panaši "institucija" yra ir prel. Pranciškus M. Juras — ypačiai Alkos muziejaus įkūrimu ir prof. A. Maceinos raštų leidimu.

Tokios mintys atėjo galvon, turint prieš akis kun. Algimanto Kezio, S.J., redaguojamos "Lietuvių etninės enciklopedijos" pirmą tomą, antrašte Palikę tėviškės namus. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje (Chicago, 1976). Tai didelio formato ( 11 x 10 inčų) 260 puslapių albuminis leidinys.

A. Kezys yra dar jaunas žmogus (g. 1928) ir dar nėra tapęs "institucija" minėta prasme. Bet ne be pagrindo atėjo mintin šią informacinę recenziją pradėti priminimu, kiek daug gali reikšti žmogus, iš širdies atsidėjęs kuriai nors sričiai ir nebijąs platesnių užmojų.

Visuomenei A. Kezys seniai jau žinomas kaip foto menininkas. Pirmąją savo nuotraukų parodą jis surengė bene 1963 m., o dabar jau būtų sunku suskaičiuoti, kiek kur jis savo darbus rodė — ir amerikiečių universitetuose, ir lietuvių kolonijose JAV, Kanadoj ir Brazilijoj. 1965 m. jo darbų paroda buvo surengta Chicagos Meno institute (be šio instituto, jo nuotraukų yra įsigijęs ir New Yorko Modernaus meno muziejus). Stokoju pilnų bibliografinių duomenų, bet iš tiek, kiek jų turiu, A. Kezys yra išleidęs bent du savo nuotraukų aplankus ir bent penkias ar šešias knygas (tris jų išleido amerikiečių leidyklos). Bene reprezentatyviausia tų knygų yra "Foto kompozicijos (prabangus 64 nuotraukų leidinys, išleistas Mykolo Morkūno Chicagoj 1972).
Pereitais metais A. Kezys pateikė savo 48 nuotraukas ir T. Collins leidiniui "Search for Jimmy Carter". Taigi, ir amerikiečių sluoksniuose pakankamai jis žinomas. Nesitenkindamas tik fotografijos menu, A. Kezys yra ėmęsis gaminti ir dokumentinius filmus. Iš jų žymiausias užmojis yra nufilmuoti 12 mūsų žymiųjų žmonių. Rodos, tas užmojis nevisai baigtas. Bet dar spėjo jis tarp kitų nufilmuoti kan. M. Vaitkų, dail. Ad. Galdiką, prel. M. Krupavičių, kurių jau nebeturime gyvųjų tarpe.

Svarbiausia, A. Kezys nesitenkino tik sau "vardo sudarymu" (turime ir daugiau iškilių fotografų, susidariusių vardą amerikiečiuose), bet ėmėsi ir kitus sutelkti fotografijos meno kultivavimui. Tam uždaviniui jis 1966 m. įkūrė Chicagoje Lietuvių foto archyvą, kuriame gausiai sutelkta foto negatyvų, nuotraukų, lietuvių dailininkų kūrinių skaidrių. Tai reikšminga medžiaga dokumentuoti išeivijos istorijai. Nuo 1972 m. pradėtos rengti metinės lietuvių fotografų darbų parodos ir išleidžiamos tų parodų iliustruotos knygos, (jau keturios tokios knygos pasirodė).

"Lietuvių etninė enciklopedija", sumanyta Lietuvių foto archyvo vadovo A. Kezio, yra naujas užmojis mūsų išeivijos istoriją dokumentuoti ir nuotraukomis.

Iškart ne vieną gali nustebinti, kodėl pirmajai šios enciklopedijos knygai pasirinktas toks graudus dalykas, kaip kapinės. Iš šalies tuščia būtų spėlioti, kokie motyvai nulėmė tokį pasirinkimą. Bet, gal būt, jis yra prasmingas kaip įspėjimas, jog visos emigracijos yra mirtingos — visos jos baigiasi kapinėse. Tačiau kaip atskiram asmeniui, taip ir bendruomenei "memento mori" ne neviltį skelbia, bet primena prasmingai gyventi — ne tuščiomis gyvenimą praleisti, o ribotą laiką išnaudoti jo pripildymui tuo, ko nė mirtis nesunaikina.

Galima kelti tik kitą klausimą: kodėl, pasirinkus kapinių temą, pasitenkinta tik vienomis jų — Šv. Kazimiero kapinėmis. Juk toje pačioje Chicagoje yra ir kitos lietuvių kapinės. Ir kitur visur lietuviai yra mirę. Daug įvairesnė medžiaga būtų buvusi sutelkta, neapsiribojus tik "kazi-mierinėmis" kapinėmis. Be abejo, tai būtų pareikalavę daug daugiau lėšų. O paramos daug nesulaukta, kaip matyti iš knygos gale duodamo aukotojų sąrašo (net ir Lietuvių fondas teparėmė vos 200 dolerių, o pačių kapinių sklypų savininkų draugija tesukrapštė 100 dolerių!). Tur būt, dėl to ir buvo apsispręsta verčiau Šiek tiek, negu nieko.

Knygą sudaro tarsi dvi persipynusios dalys, skirtingos ir popieriumi. Tekstui parinktas pilkšvas popierius, pagrindinėms nuotraukoms — geros rūšies baltas. "Pilkšvoji" ir "baltoji" dalys maždaug lygios: pirmajai tenka 132, antrajai 128 puslapiai (priskaičiavus pradžios nenumeruotus 8 puslapius).

Pagrindines nuotraukas yra parūpinęs pats knygos redaktorius A. Kezys. Jų duota 202 (yra nuotraukų ir "pilkšvojoj daly" — teksto puslapiuose; išskyrus vieną kitą, ir šios nuotraukos priklauso redaktoriui). Medžiaga nuotraukoms nebuvo dėkinga, o greičiau skurdi: seniesiems ateiviams (nuo 1903 m.) antkapius gamino amatininkai, o dabar veik jų "monopolį" turi vienas asmuo — skulptorius R. Mozoliauskas (jis pagerbtas ir nuotrauka, deja, atvirai pasakius, nerodančia jo pagarbos kapinėms). Vis dėlto A. Keziui pavyko įdomiai sugauti, kaip laikas yra "romantiškai" pažymėjęs senuosius antkapius ir iškelti, kaip R. Mozoliaus-ko ir kitų dailininkų sukurtuose antkapiuose įkvepiama ir lietuviškos dvasios.

Teksto (lietuvių ir anglų kalbomis), atrodo, duodama greičiau perdaug, turint mintyje, kad visų pirma norima mūsų buitį daugiau parodyti, negu ją nupasakoti. Neišvengiama kartojimosi ir nutolimų į šalis. Autorių yra trys. Jonas Dainauskas straipsnyje "Lietuvių kapinės senovėje ir dabar" (p. 3-41) informuoja ne tik apie kapines, bet ir apie santykius su mirusiais. Nemaža jis vietos skiria ir Šv. Kazimiero kapinėms, nors jas bei jų istoriją visai išsamiai aprašo Leonardas Šimutis straipsnyje "Švento Kazimiero lietuvių kapinės" (p. 203-244). Dainausko straipsnis turinyje pažymėtas kaip "įžanga", Šimučio— "pabaigos vietoje". Reikia tai aiškintis kaip nurodymą, kad knygos svorį sudaro "baltoji" dalis — nuotraukos, o šie du straipsniai ją tik tarsi apgaubia. Birutės Pūkelevičiū-tės penki straipsniukai (Miserere, Subvenite, Libera me, De profundis ir Angelus Domini, iš viso 28 puslapiai) yra įglausti "baltojon" dalin ir pažymėti kaip "skyrių tekstas". Jos beletristiniuose intarpuose yra tikrai gražių vietų, jautriai išsakančių mūsų nuotaikas kapinėse. Bet atrodo, lyg būtų buvę jai perdaug puslapių užsakyta, nes į galą autorė lyg pritrūksta medžiagos. Pvz., straipsniukas "De profundis" faktiškai išvirsta į trumpą ir sausą šv. Kazimiero biografiją.

Knyga — puošni. Ją apipavidalino dail. Vincas Lukas, atspausdino Mykolo Morkūno spaustuvė. Kaina 19.95 dol. Tokios kokybės amerikiečių leidinys daug brangiau kainuotų.

Šiais metais išėjo ir antroji knyga — "Pennsylvanijos angliakasių Lietuva". Redakcija dar negavo šios knygos, ir dėl to neįmanoma apie ją daugiau ką pasakyti. Nuotraukos taip pat A. Kezio, o tekstas žurnalisto Vlado Būtėno su E. Bradū-naitės ekspedicine medžiaga ir J. Bradūno beletristine apybraiža. Nėra kalbos, kad ši knyga itin įdomi jau pačia tema: Pennsylvanija buvo nusėta mūsų pirmųjų išeivių kolonijomis, o dabar lietuviškoji gyvybė jose vos rusena ar jau ir visai išblėsusi. Tai jau tikresnės lietuviškosios kapinės už Chicagos "kazimierines"!

Šią antrąją knygą išleido nebe Lietuvių foto archyvas, bet visam šiam užmojui vykdyti įkurta atskira Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla (Lithuanian Library Press. Inc.), kuriai vadovauja tas pats A. Kezys kaip valdybos pirmininkas (direktorių tarybos pirmininkas — dr. J Puzinas). Toliau numatoma išleisti: D. Fainhauzo "Lithuanians in Mul-ti-ethnic Chicago", S. Ylos "Lietuvių šeimos tradicijos", A. Skrupskelieir (red.) "Lithuanian VVriters in the USA", J. Žilevičiaus (red.) "Amerikos lietuvių muzika, teatras, šokis", J. Prunskio "Lietuviai Sibire".

Suprantama, būtų sunkiai įmanoma šį didelį užmojį ištesėti, jei nebota sulaukta visuomenės pakankamo dėmesio ir paramos. Leidyklos atsiekime kviečiama stoti jos nariais — sudaryti "piniginį ir visuomeninį užnugarį, kuris yra reikalingas Leidyklai ugdyti ir jos darbams plėsti". Nario mokestis — 100 dolerių, už kuriuos atsilyginama 15% nuolaida už leidyklos knygas. Leidyklos adresas: Lithuanian Library Press, Inc., 5620 So. Claremont A ve., Chicago, IL 60636. Daugeliui labiau trūksta laiko skaityti, bet ne pinigų. O tokio albu-minio pobūdžio knygoms mažim reikia laiko. Tad leidyklos atsišaukimas neturėtų likti be pakankamo atgarsio.

Ir antroji knyga (apie Pennsylvanijos lietuvius) buvo vadinama "Lietuvių etninės enciklopedijos" tomu. Galima kelti klausimą, kiek taiklus šiuo atveju enciklopedijos žodis. Užmojo platumas sąlygiškai pateisina ir tokį terminą, bet šis terminas nevisai "asocijuojasi" su beletristika, radusia vietos bent pirmose dviejose knygose. Gal būt, ši abejonė yra kilusi ir patiems leidėjams. Savo ; m. balandžio 16 atsišaukime leidykla nebe vartoja "lietuvių etninės enciklopedijos" vardo, o paprastai kalba apie savo leidinius. Vardas mažai svarbus, bet pats toks užmojis yra svarbus, vertas dėmesio ir paramos.
J. G.


Lietuvių Istorijos draugija skiria 1,000 dol. už mokslinę Lietuvos istorijos monografiją, kurios apimtis 150 - 200 psl Mecenatas — kun. dr. Juozas Prunskis. Rankraščiai konkursui pasirašomi slapyvardžiu ir atsiunčiami iki 1978 geg. 1 Lietuvis Istorijos draugijai, 6547 So. Washtenaw Ave., Chicago, IL. 60629.