JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ Spausdinti
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
50 metų mirties sukakčiai paminėti
Nuncijaus Ratti vargai Lenkijoje
Ratti, atvykęs į Varšuvą ir susipažinęs su Lenkijos Bažnyčios padėtimi, pastebėjo, kad lenkai katalikai religiją glaudžiai sieja su tautybe. Jam paaiškėjo ir tai, kad vos atgavusi savo nepriklausomybę Lenkija nepripažįsta kitoms tautybėms jokių egzistencijos teisių ir siekia visus padaryti lenkais. Tai jam ypač paaiškėjo, kai Pilsudskis 1920 užėmė Ukrainą. Lenkijos ribose atsidūrę ukrainiečiai katalikai unitai ne tik valdžios, bet ir lotynų katalikų dvasiškijos buvo laikomi kažkokiu hibridu, lyg netikrais katalikais. Lenkai Ukrainoje tuojau ėmė persekioti ukrainiečius unitus, nes tie savo rytų apeigomis palaikė ir savo ukrainietišką tautiškumą. Imta unitus dvasiškius mesti į kalėjimus, atstatyti nuo užimamų vietų. Buvo matyti, kad vyksta ne tik tautybių, bet ir skirtingų apeigų kova.

Ratti darė visa, kad būtų išvengta kovų, kad
-----------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3, 4, 5, 6.
----------------
visi taikingai sugyventų. Jis rašė Lvovo rytų apeigų metropolitui Szeptyckiui ir lotynų apeigų arkivyskupui Bilczewskiui, skatindamas veikti savo tikinčiuosius taikingai sugyventi. Išrūpino, kad popiežius paskirtų Ukrainai vizitatorių Genocchi. Tasai 1920 gegužės mėn. atvyko į Varšuvą, bet lenkams pasipriešinus, Ukrainos nepasiekė ir, pora mėnesių palaukęs, grįžo į Vieną.

Tokie nuncijaus žygiai negalėjo patikti Varšuvos valdžiai. Ratti imta kaltinti nepalankumu Lenkijos valstybės interesams, rėmimu tų, kurie nesilenkia Lenkijos politiniams tikslams. Ypačiai skaudžiai nuncijaus vargai iškilo Silezijos ir Vakarų Prūsų plebiscito metu.

Versalio taikos konferencijoje buvo nutarta seniau Lenkijai priklausiusiose srityse, iki I pas. karo valdytose Vokietijos, padaryti plebiscitą, kam gyventojai nori priklausyti. Plebiscitui tuose kraštuose kontroliuoti buvo atsiųsta Santarvės komisija. Ji apsistojo Opolėje. Bet gyventojų antagonizmas buvo labai didelis. Į neleistiną ir su priemonėmis nesiskaitančią agitaciją įsitraukė ir dvasiškija, tiek lenkai, tiek ir vokiečiai. Lenkai nepasitikėjo Bres-lau kardinolu Bertramu, nes jis buvo vokietis, nors kardinolas stengėsi abiejų tautų žmones ir dvasiškija įtikinėti, kad reikia laikytis teisingumo. Jis norėjo sulaikyti abiejų tautų dvasiškija nuo politinių agitacijų, bet niekas jo neklausė.

Tada kilo mintis prašyti popiežių skirti apaštališkąjį komisarą, kuris Šv. Sosto autoritetu neleistų daryti to, kas nedera Bažnyčios ribose. To norėjo tiek lenkų dvasiškija, tiek ir kardinolas Bertram.

Iškilo nuncijaus Ratti kandidatūra. Pop. Benediktas XV paskyrė nuncijų Ratti apaštališkuoju komisaru Silezijos ir Vakarų Prūsų plebiscito sritims, patardamas visais reikalais tartis su kard. Bertramu. Ratti 1920.VI.10 prisistatė Santarvės plebiscito komisijai. Kitą sekmadienį Opolėje per lenkų ir vokiečių pamaldas jis pasakė pamokslus, aiškindamas savo misiją:
Šv. Tėvas siunčia mane čia kaip savo ypatingos meilės ir palankumo ženklą (. . .) Kaip tik šioje istorinėje valandoje, kurioje visiems taip labai rūpi klausimas, kaip apsispręsti, kad kiekvienam skyriui ir visam kraštui būtų kuo geriausia, Šv. Tėvas trokšta, kad šis apsisprendimas būtų teisingas ir laisvas nuo visų pašalinių įtakų. Popiežius nesutinka, kad kuri nors civilinė valdžia būtų panaudojama prievartai. Valdžia turi rūpintis vien tvarka, kuri yra pirmoji pasisekimo sąlyga. Jis primena visiems krikščionišką artimo meilę, kuri yra aukščiausias įstatymas ir Kristaus sekėjų žymė.

Ypatingu būdų privalo man padėti Garbingieji Kunigai, kurie vykdo taikos kunigystę ir yra pašaukti darbuotis žmonėms pagal Dievo valią. Jų pareiga — taikos vykdymas. Savo šventą tarnybą eidami, visiems turi būti naudingi, kad, vesdami visus prie Dievo, įvykdytų tai, ko iš jų sielos išganymas ir Dievo garbė būtinai reikalauja39.

Ratti lankė plebiscito sritį ir pasimatė su kard. Bertramu. Bet tasai taikos ir meilės apaštalas nepatiko nei vokiečiams, nei lenkams. Vokiečiams — kad popiežiaus komisaras yra Lenkijos nuncijus Varšuvoje. Dėl to iš pat pradžios vokiečiai žiūrėjo į jį su tam tikru nepasitikėjimu. O lenkai, pastebėję, kad Ratti tariasi su kard. Bertramu, įtarė, kad čia vedama vokiečių politika. Žodžiu, neįtiko nei vieniems, nei antriems. Minima, kad kartą savo bendradarbiams Ratti išsitaręs: "Kai vien vokiečiai prieš mane ėjo, nežinojau, ar tinkamą kelią esu pasirinkęs, bet kai ir lenkai prieš mane pasisakė, jau neabejoju, kad geru keliu einu".

Tuo tarpu padėtis vis labiau tempėsi. Lenkų agitacija nesiskaitė su priemonėmis. Atvažiavo iš kitų Lenkijos vietų kunigai varyti agitacinio darbo. Vokiečių dvasinė vyresnybė ėmė drausti jiems eiti kunigiškas pareigas, sakyti pamokslus, agituoti. Atmosfera buvo įkaitusi.

Tuo tarpu sovietų armija, pralaužusi frontą, artėjo prie Varšuvos. Ratti tuojau atsiskubino į Varšuvą ir telegrama paprašė popiežių leidimo pasilikti ir tada, kai bolševikai užims Lenkijos sostinę.

Atsakyta, kad jis yra nuncijus, priskirtas prie Lenkijos vyriausybės ir turi prie jos laikytis. Kaip diplomatinio korpuso dekanas, Ratti pasiliko Varšuvoje ir buvo pasiryžęs trauktis su paskutiniu valdžios ministru. Kai kas jį gąsdino, kad atėję bolševikai jį suimsią ir išvešią į Rusiją. Ratti atsakęs: "Aš seniau norėjau patekti į Rusiją. Gal bent šitokiu būdu ten atsidursiu. O jei teks būti kalėjime, tai džiaugsiuosi galįs kentėti su ten jau uždarytais vyskupais ir kunigais".

Įvyko tai, ką lenkai vadina "Vyslos stebuklu". Pailsusi ir pakrikusi raudonoji armija nuo Varšuvos buvo atstumta. Nuncijaus Ratti drąsa ir pasiryžimas nevengti pavojaus padarė didelį įspūdį užsienio diplomatams, kurie buvo irgi pasitraukę iš Varšuvos. Lenkijos ministras pirmininkas Vitos viešai pagerbė kilnų nuncijaus elgesį tomis dienomis, kai Lenkija buvo atsidūrusi didžiausiame pavojuje. Tai buvo nuncijui "Osanna" himnas, bet netrukus prasidėjo minios šauksmas "Nukryžiuok". Vos bolševikai buvo atstumti nuo Varšuvos (1920.VIII.15), po poros dienų Silezijoje išsiveržė lenkų sukeltas kruvinas sukilimas. Net ir dvasininkai griebėsi ginklo, nes jiems atrodė, kad popiežiaus komisaras nieko nedaro ir lenkų interesai yra pavojuje. Vokiečių tarpe paskleistas gandas, kad Šv. Sostas jau iš anksto sutikęs Sileziją priskirti prie Lenkijos ir Varšuva nuncijaus Ratti asmenyje turinti palankų įrankį, kuris trukdąs kard. Bertramui Silezijoje vykdyti vyskupiškas pareigas.

Kardinolas Bertramas, kaip vietos vyskupas, griebėsi griežtų priemonių. Norėdamas apsaugoti popiežiaus komisarą nuo visokių šmeižtų, kreipėsi į Apaštalų Sostą ir 1920.XI.21 jo autoritetu paskelbė ganytojišką laišką, kuriuo griežtai uždraudė abiejų tautų kunigams dalyvauti politinėse demonstracijose, sakyti politines kalbas be vietos klebono leidimo. Atvykusiems į Sileziją iš kitur kunigams buvo uždrausta bet kokia politinė akcija. Specialiu popiežiaus įgaliojimu, kard. Bertramas paskelbė, kad kunigai nesilaikantieji tų nuostatų yra ipso facto suspenduoti.

Silezijoje ir Varšuvoje kilo audra. Viso Lenkijos episkopato vardu abu Lenkijos kardinolai (Kakowskis ir Dalboras) ir penki vyskupai parašė popiežiui laišką, pabrėždami, kad kard. Bertramo raštas yra neteisingas, nes plebiscitas atiduodamas į vokiečių rankas. Imta spaudoje pulti ir nuncijus Ratti, kaltinant, kad jis esąs kard. Bertramo rašto įkvėpėjas. Ratti klausimas atsidūrė ir Lenkijos seime.
1920.XI.30 seime pateikti balsavimui trys klausimai: 1) prašyti, kad Sileziją išimtų iš Breslau kardinolo jurisdikcijos ir pavestų jį specialiam apašt. administratoriui; 2) daryti žygių Romoje, kad kard. Bertramo raštas būtų atšauktas; 3) nutraukti su Vatikanu santykius, grąžinti nuncijui Ratti pasą ir paprašyti išvykti iš Lenkijos. Du pirmieji pasiūlymai seimo narių buvo vienbalsiai priimti. Trečiasis, smarkiai prieš pasisakius užsienio reikalų ministrui Sapiegai, negavo balsų daugumos. Ratti po tokio jam padaryto afronto pasistengė išvažiuoti į Romą. Grįžo į Varšuvą, kai audra jau buvo kiek aprimusi. Taip buvo atsilyginta tam, kuris iš visos širdies norėjo gero Lenkijai ir jai ištikimai tarnavo.

Vysk. J. Matulaitis žinojo lenkų akciją prieš nuncijų Ratti. Jis po penkerių metų savo paskutiniame prašyme atleisti iš Vilniaus, suminėjęs


sunkenybes ir žmonių nedorumą, drįso pop. Pijui XI rašyti:
Reikia stebėtis, kiek daug gali ir pajėgia blogis. Ką daugiau galiu pasakyti? To pats, Šventasis Tėve, tai pakankamai esi patyręs, kai buvai Lenkijos nuncijum. Nors vien tik gera stengeisi daryti, nors visus didžiausia meile ir prielankumu apėmei, o pačią lenkų tautą taip labai mylėjai ir tiek jai esi pasitarnavęs, o tačiau, būdamas bejėgis ir nekaltas, buvai su tokiu nelabumu ir žiaurumu taip neteisingai ir nepagrįstai puolamas40.

Achille Ratti — popiežius Pijus XI Vysk. J. Matulaitis, kai tik sužinojo, jog Ratti yra išrinktas popiežium, tuoj pasiuntė jam tokį pasveikinimą:
Šventasis Tėve, gavęs linksmą žinią apie Tavo išrinkimą popiežium, kurį turėjome kaip mielą ir tėvišką Vizitatorių ir Apaštališkąjį Nuncijų bei brangų ir garbingą Svečią, Guodėją ir Stiprintoją, kuris patsai mūsų kraštus esi aplankęs, mūsų vargus ir nelaimes esi stebėjęs ir tarsi savo rankomis esi palietęs mūsų žaizdas, — savo džiaugsmo negaliu kitaip išreikšti, kaip tik puolęs po Tavo Šventenybės kojų pareikšti savo giliausius sūniškos meilės, pagarbos ir klusnumo jausmus, nuolankiai prašydamas suteikti man ir mano vyskupijai savo Apaštališkąjį Palaiminimą, kad Viešpats suteiktų mūsų krašto tautoms tikrą taiką bei savitarpio sugyvenimą, kad nutolę nuo katalikų Bažnyčios gyventojai grįžtų į jos vienybę ir Tavo Šventenybės tėviškąjį klusnumą. Klusniausias ir atsidavęs sūnus Kristuje — Jurgis Matulevičius, Vilniaus vyskupas41.

Vysk. J. Matulaičiui buvo tikra staigmena, kai į jo pasveikinimą Pijus XI atsakė asmenišku savo ranka pasirašytu laišku:
Garbingajam Broliui, Vilniaus Vyskupui Jurgiui — Pijus XI. Garbingasis Broli (siunčiame) sveikinimą ir apaštališkąjį palaiminimą. — Gavome labai malonų laišką, kuriuo Tu Mums, ką tik paslaptinga Dievo valia iškeltam į Petro sostą, išreiškei savo pagarbą ir atsidavimą. Nesakome, kad laiškas yra džiugus, nes labai liūdni laikai, nei sąlygos, kuriose Tau tenka gyventi, neleidžia džiaugtis. Tačiau Mes patys nekartą esame patyrę su kokia išmintimi ir bešališkumu atlieki gero ganytojo pareigas, ieškodamas ne žmonių pagyrimo, o tik Dievo garbės ir sielų išganymo. Nesiliauk, kaip ligi šiol, katalikybei pasitarnauti. Mes, pasitikėdami, kad visi Tavęs dėl vyskupiško kilnumo ir meilės klausys ir Tave gerbs, ypatingai Dievo prašome, kad toms tautoms suteiktų kuo greičiau tikrą taiką, o paklydusius pašauktų į motinos Bažnyčios globą, nes tik tokiu būdu pasiekiama valstybių palaima ir gerovė. Šia viltimi remdamiesi, kaip dangiškųjų malonių laidą ir drauge kaip Mūsų ypatingą palankumo ženklą, Tau, Garbingasis Broli, visai Tavo dvasiškijai ir žmonėms teikiame iŠ visos Širdies Apaštališkąjį Palaiminimą. Rašyta Romoje, pas šv. Petrą, 1922 m. vasario 22 d.} Mūsų valdymo pirmaisiais metais. Pijus XI savo ranka43.

Šį popiežiaus Pijaus XI laišką vysk. J. Matulaitis labai brangino, nes tai buvo popiežiaus jam parodyto palankumo ir draugiškumo dokumentas. Jį prisiminė ir savo rašte, kada prašė popiežių galutinai atleisti jį iš Vilniaus:
Mylimiausias Tėve, puikiai žinau ir esu patyręs, kiek palankumo man esi parodęs ir kaip tėviškai ir stipriai esi mane gynęs. Tavo man parodyto gerumo dokumentas yra Tavo laiškas, kurį teikeisi savo pontifikato pradžioje man, mažiausiam iš Tavo tarnų, atsiųsti. Čia visi įsitikinę ir sako, kad Tu, Šventasis Tėve, ne tik pasitiki manimi, bet netgi, — vos drįstu tai sakyti, — man rodai ypatingo draugiškumo. Po Dievo vien tik Tavo gerumui ir palankumui reikia daugiausia priskirti, jei aš tarp tiek sunkenybių galėjau bent iš dalies atlikti savo pareigas, ir kad mano priešai neišdrįso padaryti to, kuo man yra grasinę43.

Atvykęs 1925 į Romą, vysk. J. Matulaitis po audiencijos pas pop. Pijų XI rašė: "Šventasis Tėvas parodė man daug gerumo ir tėviškos širdies". Tie Pijaus "gerumo ir tėviškos širdies jausmai" kartojosi kiekvieną kartą, kai vysk. J. Matulaičiui tekdavo susitikti su Pijum XI.

Lenkų valdžia, kuri dėjo visas pastangas pašalinti vysk. J. Matulaitį iš Vilniaus, atsidurdavo prieš tą vienintelę kliūtį: popiežiaus palankumą Vilniaus vyskupui. Savo oficialiuose raštuose, kada paliečiamas Vilniaus vyskupas, tuoj nusiskundžiama, kad "popiežius labai pasitiki Vilniaus vyskupu", kad "jis jaučia ypatingų simpatijų vysk. J. Matulaičiui", kad "juodu sieja ypatinga draugystė", kad popiežius jaučia Vilniaus vyskupui "giliausią pagarbą ir draugiškumą". Pijus XI tą draugystę vertino, ją viešai pareikšdavo ir dėl to visi žygiai, nukreipti prieš Vilniaus vyskupą, likdavo be pasekmių. Lenkijos atstovas prie Šv. Sosto 1923.VI.21 rašte Varšuvos vyriausybei nusiskundė:
Pijus XI yra asmeniškas vysk. J. Matulevičiaus draugas. Kai kartą jam, dar kardinolui, paminėjau apie Vilniaus vyskupo veiklą, tuoj ėmė entuziastiškai jį ginti, sakydamas, kad tai yra kilnus dvasiškis, kuriam jis jaučiąs giliausią pagarbą ir draugiškumą44.

Pijus XI daug dėmesio skyrė Vilniaus Vyskupui, gal net daugiau, negu būdamas Lenkijoje nuncijum. Jis gynė J. Matulaitį nuo puolimų, kaltinimų, net nenorėjo kreipti dėmesio į lenkų valdžios oficialius raštus prieš vysk. J. Matulaitį. Atsisakiusiam iš Vilniaus leido apsigyventi Romoje, steigti marijonų vienuolijos centrinį namą, buvo pažadėjęs duoti kurią nors bažnyčią ar vienuolyną, priimdavo vysk. J. Matulaitį privatiems pasikalbėjimams, pagaliau parodė jam didžiausią pasitikėjimą, pakeldamas jį arkivyskupu ir paskirdamas apaštališkuoju vizitatorium Lietuvai. Vizitatoriaus padarytus žygius įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, parenkant naujus vyskupus, visai aprobavo. Netikėta arkiv. J. Matulaičio mirtis nutraukė tų dviejų šventų vyru draugystę.

Pijaus XI paskutiniai žvilgsniai į vysk. J. Matulaitį Po to, kai jau buvo pasirašytas tarp Šv. Sosto ir Lietuvos vyriausybės konkordatas (1927. IX.27), kitais metais balandžio mėn. visi Lietuvos vyskupai (išskyrus Karevičių ir Reinį) drauge nuvyko Romon padėkoti popiežiui už Lietuvos bažnytinių reikalų sutvarkymą (atskiros bažnytinės Provincijos įsteigimą ir konkordatą) ir išdėstyti Lietuvos Bažnyčios reikalus, planus, rūpesčius. Po to vizito Pijus XI 1928.VI.24 atsiuntė Lietuvos vyskupams apaštališką laišką "Pe-culiari ąuadam"45, kuriame sumini ir apašt. vizitatoriaus arkiv. Jurgio Matulaičio veiklą ir jį laiko pavyzdžiu, kaip galima suderinti Bažnyčios ir tėvynės meilę. Popiežius Pijus XI rašo:
Po to, kai jau neseniai "Lithuanorum gente" bula įsteigėme Lietuvos bažnytinę Provinciją, jūs ypatingu greitumu ir rūpestingumu norėjote visi drauge aplankyti Romą, katalikų tikėjimo centrą, teisingai jausdami, kad Lietuvos religinių ir civilinių dalykų atnaujinimas padarys jūsų apaštalavimą sėkmingą tik tada, kai jūsų kiekvieno kaimenė kasdien vis labiau bus sujungta su Vyriausiuoju Ganytoju, kad iš jo per jus gautų išganingų ir sektinų nurodymų.

Kadangi Mums buvo malonu tokia puikia proga su jumis pasimatyti ir pasikalbėti, ypač apie reikalus jūsų tėvynės, kurią Mes patys aplankėme ir pažinome, dėl to, atsakydami į jūsų rūpesčius, negalime susilaikyti jums nerašę; juo labiau, kad jūsų išdėstyta Lietuvos padėtis ragina mus, šioje Mums mylimiausioje tautoje, dvasinį gyvenimą vis labiau stiprinti.

Toliau Pijus XI, pasidžiaugęs vyskupų nusistatymu tobulinti įstaigas, ypač mokyklas, ragina burti jaunimą į katalikiškas organizacijas, primena tėvų teisę ir pareigą auklėti vaikus, nes iš Bažnyčios vedamų mokyklų išeina geri valstybei naudingi piliečiai. Čia popiežius primena Lietuvos konkordato nuostatus, kuriuose matyti Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimo nauda auklėjimo srityje. Toliau rašo:
Šioje vietoje negalime susilaikyti neprisiminę tą šviesiausią Ganytoją, Jurgį Matulevičių, kuris Mūsų pavedimui pilnai paklusdamas, uoliai dirbdamas šiam religinių dalykų atnaujinimui nutiesė kelią; iš jo pavyzdžio aiškiai matyti, kiek daug norimų dalykų galima atsiekti draugėn sujungus Dievo ir tėvynės meilę.
Taip pop. Pijus XI savo pirmajame Lietuvos vyskupams oficialiame rašte paminėjo ir pagyrė arkiv. Jurgio Matulaičio veiklą Lietuvos Bažnyčios ir Tėvynės naudai.

1934 m. sukako 25 metai, kai J. Matulaitis atnaujino marijonų vienuoliją ir išgelbėjo ją nuo išnykimo. Tasai jubiliejus marijonų buvo atitinkamai paminėtas. Romoje gyvenantieji marijonai 1934.VII.16 gavo specialią audienciją pas pop. Pijų XI. Ta proga buvo parūpintas gražus aliejiniais dažais gero dailininko pieštas arkiv. J. Matulaičio portretas ir įteiktas popiežiui Pijui XI kaip dovana. K. Rėklaitis savo atsiminimuose tą audienciją taip aprašo:
Šventasis Tėvas įėjęs į audiencijų salę, savo papročiu pirmiausia apėjo visus mus suklaupusius ir kiekvienam davė pabučiuoti savo žiedą. Atėjęs prie Atnaujintojo portreto, sustojo ir tarė: "Brangi dovana, nes brangus asmuo". Ir valandėlę patylėjęs pasakė: "Šis vyras tikrai buvo šventas". Tai buvo tarsi neoficiali J. Matulaičio kanonizacija. . . Prabilęs į susirinkusius marijonus lotynų kalba, ragino sekti savo Tėvo ir Atnaujintojo pėdomis, linkėdamas gausių Dievo malonių jubiliejaus metais. Kalba buvo įspūdinga, kaip pati audiencija46.
(Pabaiga)
30. Diaria III, p. 6.
31. Arkiv. Jurgis Matulevičius, p. 201.
32. Diaria III, p. 117.

33. Iš J.B. pasakojimų užrašė V.Š. — Žiūr. Beatifikacijos Bylos Žinios 1968, Nr. 5.
34. Šiam skyriui panaudota E. Pellegrinetti, Mons. Achille Ratti e i Paesi Baltici, Roma 1941.

35. Pijus XI, Marijampolė 1937, p. 335.
36. Ten pat, 336-337.

37. V.Š., Arkivyskupas Pr. Karevičius, 1974 (rankraštis), p. 41.
38. Ratti kelionė į Kauną smulkiai aprašyta E. Pellegrinetti, Ratti e i Paesi Baltici. Lietuviškas vertimas "Šaltinyje " 1972, Nr. 3; 1973, Nr. 1-5.

39. Pijus XI, p. 52.
40. Raštas 1925.VI.27.

41. Latina, Litterae, p. 1.
42. Archivum Generale CC. RR. Marianorum.
43. Ibidem, Actą Vilnensia, Nr. 8.
44.Gdrski Tadeusz, MIC, Biskup Matulevvicz w opinii papieža Piusa XI.
45. Actą Apostolicae Sedis, 1928, XX, p. 254-257.
Kun. K. Rėklaitis, Atsiminimai (rankraštis), p. 174 Cfr. Gdrski, op. cit
Panaudota literatūra ir šaltiniai
1. La haute trahison de 44 polonais, Lausane 1917.
2. La situation de l'Englise Catholiąue en Lithuanie. Lausane 1917.
3. Mėmoire concernant la situation de TEglise catholiąue en Lithuanie prėsentė a Sa Seintetė Benoit XV et au Sacrė Collėge par la Delėgation du Conseil National Sup-reme de Lithuanie, Lausane (s.a.).
4. P. Klimas, Le dėveloppment de L'Etat Lithuanien, Paris 1919.
5. Ladas Natkevičius, Aspect politique et juridiąue de differend polono-lithuanien, Kaunas 1931.
Papildymas
Šio straipsnio 4-tą išnašą (Aidai, 1977, Nr. 3) reikia dar taip papildyti:
Kadangi tarp kontramemorandumą pasirašiusių kunigų buvo ir Seinų vyskupijos kun. J. Stankevičius (tuo metu gyvenęs Vilniuje), tai Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius parašė Seinų vyskupijos valdytojui M. Dabrilai (1846-1935 raštą, kad tas nubaustų kun. J. Stankevičių. M. Dabrila kun. J. Stankevičiaus ne tik nenubaudė, bet ilgu laišku atsakė K. Michalkevičiui, išdėstydamas ir Seinų vyskupijos kunigų nusistatymą Vilniaus klausimu. Tame laiške kun. M. Dabrila tarp kita rašo:
Kad lenkai geidžia laisvės ir eina prie jos, niekas lietuvių jiems to nepeikia, juo labiau, kad toks geidimas yra vertas pagirti; bet lenkai, taip geisdami sau laisvės, kurią iki šiol dar nėra pilnai įsigiję, jau geidžia atimti iš lietuvių laisvę ir pagrobti į savo neprašytą globą.
Lenkų memorandumą, paremtą klaidingais faktais, pasirašė lenkai dvarininkai. Dvarininkai kurstytojai galėjo tai padaryti. Bet šviesiausias Tėvas, Vyskupijos Valdytojas, dvasiškas Ganytojas, lietuvių ir lenkų Tėvas kaip galėjo nedrebančia ranka dėti savo parašą reikalaudamas Lietuvą priskirti prie Lenkų karalystės! Kas šviesiai Galingą Prelatą tam įgaliojo? Ar lietuviai to prašė? Juk kaip kiekvienas paukštelis taip ir lietuviai geidžia laisvės ir trokšta liuosybės".
K. J. Totoraitis: Šviesios atminties kun. prel. M. Dabrila — Šaltinis, 1935, Nr. 5, 57-58.