Lietuvių dramos teatras Amerikoj Spausdinti
Chicagoj jau dabar tremtinių daugiau negu kadaise lietuviais gausiausioje Hanau stovykloje. Nenuostabu, kad tremtiniai su savo pastangomis įsijungia į chorą aktyvių meno kolektyvų, kurie čia veikia nuo seno. Šiuo metu išsikristalizavusios darbą pradėjo dvi grupės. Pirmąją sudaro „Atžalyno“ lietuviai vaidintojai, kurie J. Blekaičio vadovaujami su pastiprintu sąstatu ruošia tik du kartu Vokietijoj tespėtas suvaidinti V. Adomėno „Svetimas Plunksnas“ — gyvą teatrališką farsą. Kitą grupę sudaro St. Pilkos vadovaujami daugiau ar mažiau aktoriai profesionalai. Čia randame scenos veteraną P. Macį, kauniškį A. Brinką, šiaulietę Petro-kaitę, S. Kielaitę, K. Oželį ir kitus daugiau ar mažiau girdėtus vardus. Šis kolektyvas ruošiasi pastatyti J. Grušo „Tėvą“ (ankščiau St. Pilka buvo pastatęs S. Čiurlionienės „Aušros Sūnus“). Chicagoj apsistojo ir G. Velička, kuris, manoma, taip pat ką nors pradės ir tėvynės vaizdus atkurs tautiniais drabužiais.

Brooklyne gyvena A. Škėma, V. Žukauskas ir K. Vasiliauskas. Šie trys vardai pranašauja ką nors linksmo, improvizuoto ir kabaretiško. Skyrium nuo kitų branduolių gyvena H. Kačinskas (Bostone) ir J. Palubinskas (Baltimorėj), kuriuos bando kiti sambūriai į save parsikviesti.

Šiuo metu lietuvių dramos teatras tebėra organizavimosi stadijoj, tačiau iš jo tikimasi gyvastingo scenos žodžio, palaikančio ir stiprinančio mūsų dvasinę gyvybę. Ypač mes norėtume, kad tuo tarpu išsiblaškę pavieniai aktoriai ir kolektyvai labiau susiglaudintų, suderintų jau ne taip gausias jėgas ir nenukryptų į grynai pramoginį mažosios scenos teatrą. Tiesa, kad jis vidutinės publikos gana mėgstamas, tačiau jo kultūrinė reikšmė tokia, kaip lietus ant žąsies plunksnų. Gera būtų, kad naujai atsikuriąs mūsų teatras Amerikoj nepasiduotų nė tai nihilistinei nuotaikai, kuri nebuvo svetima Kauno teatrui.