Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Argentinos lietuvių kultūrinė veikla PDF Spausdinti El. paštas
Į V Y K I A I   I R   Ž M O N Ė S

Argentinos lietuvių kolonija vis aktyviau reiškiasi savo kultūrine veikla. Jos centras yra Buenos Aires Avellaneda, kur išeina mėnesinis žurnalas „Laikas“ (20 psl.). Negalėdami apžvelgti visos veiklos, čia norime pažymėti bent kelius momentus.

Vienas tokių yra literatūros ir poezijos vakarai. Jiems nemaža energijos paskiria jautrios sielos žymus pamokslininkas kun. A. Grauslys. Jis didelį dėmesį skiria prancūziškai rašiusiam lietuvių poetui O. V. Milašiui, nuo kurio mirties šiemet yra sukakę 10 metų ir kurio kūryba ir asmeniu pasaulis vis labiau ima domėtis. Kun. A. Grauslys tam poetui geriau pažinti yra suruošęs net du vakaru. Jis taip pat yra suėjęs į draugystę su O. Milašiaus draugu Lysandro Z. D. Galtier, kuris šiuo momentu verčia mūsų poeto kūrinius į ispanų kalbą (seniau į ispanų kalbą tebuvo išversta tik viena O. Milašiaus misterija „Miguel Manara“). Literatūrinei veiklai judinti Avellanedoj yra įsteigta Literatūros ir meno mylėtojų draugija, kuri taip pat nešioja O. Milašiaus vardą. Jos posėdžiuose svarstomi klausimai ir skaitomi referatai, kurie platesnei publikai yra sunkiau prieinami.

Be kun. A. Grausilio literatūrinę veiklą judina „Aidų“ bendradarbis vilnietis poetas Juozas Kėkštas. Kad ir sunkiai dirbdamas dirbtuvėse ir fabrikuose bei tvankioj socialinėj Pietų Amerikos aplinkoj J. Kėkštas nenustoja kūręs. 1947 m. jis išspausdino savo eilėraščių rinkinį „Diena naktin“ ir 1948 m. J. Slovackio kai kurių eilėraščių vertimus vardu „Mano palikimas“. Š. m. gegužės 21 d. Lietuvių salėje buvo suruoštas Juozo Kėkšto poezijos vakaras. Apie poeto gyvenimą ir kūrybą įvedamąjį žodį tarė „Laiko“ redaktorius. Toliau sekė paties poeto su dideliu jautrumu paskaityti eilėraščiai, suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoj daly buvo prieškarinė, kalėjimiška poezija, paimta iš pirmosios eilėraščių knygos, išėjusios 1938 m. „Tokio gyvenimo“ vardu, o taip pat dykumų ir fronto poezija. Antrojoj daly buvo paskaityti eilėraščiai, parašyti plaukiant per Atlantą ir Argentinoje. Pastarieji, su mažomis išimtimis, niekur dar nebuvo spausdinti ir yra paimti iš paruošto spaudai rinkinio „Ramybė man“. Vakaras praėjo pakilioj nuotaikoj ir paliko dalyvavusiems gilų įspūdį (Laikas“).

Prie lietuvių kultūrinės veiklos gyvumo nemaža prisideda pianistas Andrius Kuprevičius ir smuikininkė Elena Kuprevičiūtė. Jiedu Lietuvių salėj (Avellanedoje) birželio 4 d. davė koncertą, kurį aprašydamas „Laikas“ sako, kad publikos entuziamas buvo neaprašomas. Tačiau šiaip A. Kuprevičius daugiausia koncertuoja argentiniečių publikai. Pav., Kordoboj, kur birželio 13 ir 14 d. A. Kuprevičius davė du koncertu, pasisekimas buvo nepaprastas. Apie 100 metų Chopino mirties jubiliejinį koncertą „Laiko“ korespodentas šitaip rašo: „Teatras buvo perpildytas, visur pristatytos kėdės; net scenoj sėdėjo publika. Be to buvo ir stovinčių. Bilietai buvo išparduoti dar diena prieš įvykstant koncertui, taip kad daug kas bilietų jau nebegavo. Mat, kordobiečiai prisiminė Kuprevičiaus pirmąjį pasirodymą Kordoboj pereitais metais, kuris jiems buvo padaręs tokį įspūdį, jog šio koncerto niekas praleisti nenorėjo. Ir mūsų Kuprevičius pateisino šį susidomėjimą. Išpildydamas su begaliniu įsijautimu Chopino kūrinius, atskleisdamas pilnumoj jų nemirtingą grožį ne tik muzikos žinovams, bet ir pilkajai miniai, Kuprevičius iš šio koncerto padarė tikrą „sielos šventę“.

Argentinos lietuvių kultūrinei veiklai nemaža pasitarnauja ir „Laiko“ žurnalas, kuris, kaip ir nevienas kitas kultūros darbas pinigiškai ne tik neapsimoka, bet tiesiog duoda nuostolius. Matyt, turi jų ir „Laikas“. Ir jis gal jau būtų žlugęs, jei nebūtų suradęs kas finansiškai jį iš šalies paremtų. Tais rėmėjai yra vadinamieji garbės leidėjai, kurių kiekvienas savo pinigais padeda išleisti vieną „Laiko“ N-rį. Tokiais garbės leidėjai dažniausiai yra Argentinos lietuviai prekybininkai ir pramoninkai. Šitaip jie duoda gražų pavyzdį kitų kraštų mūsų biznieriams, kaip

reikia prisidėti prie lietuvių kultūros rėmimo. Tai ypač turėtų atkreipti J. A. V. biznierių dėmesį, nes šie perdaug jau yra šykštūs ir pasipūtę. Jei koks saliūninkas (smuklininkas) paaukojo kokiam bendram lietuvių reikalui kokį 10 dolerių, tai jis jaučiasi tokį darbą padaręs, kad apie tai net laikraščiai turi rašyti. Kitas redaktorius taip ir padaro — saliūnininko 10 dolerių auką garsina per laikraščius ir stato pavyzdžiu kitiems biznieriams. Ne. Tai ne labdara, o greičiau pasityčiojimas smuklininko, kuris, išnaudodamas žmonių silpnybę, kraunasi turtus, bet prieš visuomenę nori pasirodyti labdariu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai