Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS LOBIS PDF Spausdinti El. paštas
ŠKICAI APIE PSICHINES GIJAS TARP PRAEITIES IR DABARTIES


„Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai (o ir visi menininkai: rašytojai, filosofai, Aut. past.) atidarys tą užburtą viešpatiją ir, semdamiesi iš jų turtų sau įkvėpimo, atras širdyje seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi geriau suprasime save, nes bus tai tikra lietuvių muzika...“

Prieš 40 metų šiuos žodžius rašė M. K. Čiurlionis, mūsų didysis Čiurlionis, kuris pats milžino galia taip suvirpino nejudintas stygas, jog per amžius jos nesiliaus skambėjusios, atskleisdamos didį užburtos viešpatijos pasaulį. O apie Čiurlionį rašęs rusų meno kritikas V. Cudovskis („Apollon“, 1914, Nr. 3) sako: Čiurlionio nuostabus savitumas šių dienų mene verčia manyti, kad jis iš tikrųjų pagimdytas neliestų savo tautos jėgų".

Kas tos paslaptingos stygos, kurias palietus pasigirsta dieviški garsai? Kas tos tūnančios jėgos, kurios šen ar ten išplaukia į išviršinį pasaulį, į kultyvuotą formalinį, įsipavidalinusios į individualų kūrėją?


Žemės meilė. — Pranašingai, su tokia nuostabia šiluma spindi gimtosios žemės simbolis ant karaliaus delno Čiurlionio „Karalių pasakoje“.

Ji — gimtoji žemė — meilės ir jėgų šaltinis.

„Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi“ — dar ligi šiandien kaime girdimi maldos žodžiai žemei. O iš mūsų kaimo išaugęs ir iš jo pasaulin išvykęs Balys Sruoga rašys: „Mes išėjome aukštąjį mokslą, priėmėme į save, įsiurbėme Europos civilizacijos vaisius. Bet mumyse perdėm dar tebėra gyvas mūsų valstietiškas pradas, perdėm mes dar tebejaučiame ryšius su žeme, su juodžemiu, su vos suverstomis mėlynuojančiomis vagomis, pilnomis sulčių“ (1930 m.). O savo perveriančioje lietuviškoje autobiografijoje (iš 1931) Sruoga pasakys: „Aš einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dieną“...

„Tu man sesuo, ir motina, ir mylima —
Švelni linų žiedais ir jazminų kvepėjimu“...
— dainuoja Aistis.

Per neatitrūkimą nuo gimtosios žemės yra išlaikytas tūkstantmetis kapitalas, tūkstantmečių mąstysena ir jausena.

Tas mažas žemės gabalėlis, per autochtoniško gyvenimo amžius dvasines jėgas kaupęs savy ir jų neišparceliavęs, savo galimybėmis kartais nustebina — jis sproginėja. Juk kūrybinės galios kulminacinis punktas — Čiurlionis išsprogo tautos atgimimo laikais iš pačių gelmenų tokiu didingu akordu, kurs gali gimti tik iš turtingų resursų.
Vertindami savo poetus, rašytojus, menininkus, dažnai negalime rasti tinkamų moksliškų rėmų jiems įstatyti, kad pasidarytų aiškesni. Štai pastaruoju metu, beryškinant Sruogos vaizdą, J. Blekaitis savo straipsnyje („Aidai“, 1948, Nr. 20), lyginęs Sruogos kūrybą su įvairiomis literatūrinėmis srovėmis, baigia: „Jo neįmanoma įtalpinti į jokius mums žinomus teorinius rėmus. Vienas tačiau, negriežtas ir nemoksliškas, bet visų mūsų juntamas mastas ištisai apima Sruogos kūrybos visumą. Tai lietuviškumo mastas. Visa, kuo mūsų tauta reiškiasi savo būty, išminty, tikėjime, papročiuose, darbe, savo dainoj, smūtkelio nuotaikoj ir drobės rašte, savo vidiniame ritme, visa, kuo ji gyvena, džiaugiasi ar kenčia, kas sudaro jos giliausią savitumą, — visa tai Balio Sruogos veikaluose išryškėja adekvatišku temperamentu ir forma“. Ir vertinant Čiurlionio kūrybą, kokie šalutiniai ir be svorio atrodo visi bandymai sugretinti jį su įvairiais tapytojais. Jei ir universali tematika kai kuriuose pasaulio menininkuose yra ta pati, tai Čiurlionis vis tiek lieka Čiurlioniu, visuomet vienas ir savitas savo spalvos ir garso sinteze, savo galybe, kosmiškumu. Taip griežtai į teorinius rėmus neįrėminsim ir visos eilės kitų mūsų menininkų, ypač rašytojų ir poetų: nei Krėvės, nei Vaižganto, nei Biliūno, nei Putino, nei Aisčio ar Miškinio. (Šituo nepakartojamo originalumo bruožu yra pažymėtas kiekvienas tikras kūrėjas, bet nebūtinai lietuvis. Red.).

Geniališkiausiais savo kūrėjais mes visuomet laikome tuos, kurie yra visuotiniausi, kurie išsimuša iš kasdieninės aplinkos į platumas ir gilumas, o taip pat tuos, kurie mus pavergia humaniškumu, nuoširdumu ir jausmo galingumu. Iš Lietuvos žemės kilę eruditai pasauliui suspindi nuostabia gilybe ir šiluma. Mes džiaugiamės visa eile kūrėjų, kurie, savo šaknis giliai įleidę į sultingą protėvių žemę ir svetur europinės kultūros subrandinti, yra davę galingų vaisių, kaip A. Mickevičius, Milašius, Baltrušaitis.
Belygindamas O. V. Milašių su prancūzais Quinet, Claudel, Emilie Baumann pasisako, jog pirmasis esąs perdaug žodingas, varginantis, o antrasis dažnai painus ar ekstravagantiškas, kai tuo tarpu Milašius „turi daugiau skonio, daugiau saiko; tai aristokratas. Ir koks gilumas Absoliuto pergyvenime“. (Ar m and G o d o y, Milosz, le poete de l'amour, Fribourg en Suisse, 1944, 223 p.).

Gimtosios žemės meilė nėra vienintelis dvasinių turtų resursas. Ji yra tik pati esmingoji ir tikroji priemonė, raktas į seifą, į visą praeities kapitalą. Šį magišką raktą vartojant, iš pasąmonės išplaukia savita jausena ar giliai persunkta mąstysena.

Liaudies menas. — Kiekviename didesniame mūsų kūrėjuje jaučiame kartais net gaivalingą meilę savo žemei. Jų kūriniuose taip pat pastebime net apčiuopiamų elementų, kurie leidžia lengvai suvokti, kiek kūrėjas yra susijęs su savo kamienu. Tai liaudies meno ir tautosakos motyvai. Net ir to kosmiško kūrėjo Čiurlionio kūriniuose randame tokius intymius, gilia meile dvelkiančius peizažus (triptikas „Raigrodas“), žemaičių koplytstulpius, kapines ar primityvias varpines su skambančiais varpeliais. Petravičiaus, Augiaus ir kitų grafika neatskiriama nuo liaudies motyvų. Beveik kiekviename Vydūno veikale rasime tautosakos elementų. Krėvė ir Sruoga neatskiriami nuo tautosakos tiek savo kūriniuose, tiek tautosakos tyrinėjimo ir rinkimo darbe. Net ir svetur gyvenęs Milašius yra išleidęs lietuviškų pasakų ir pasakėčių du rinkiniu (Les Contes et Fabliaux de la Vieille Lithuanie, Les Contes Lithuaniens de ma Mere L'Oye). O jei prisiminsime lietuvių kompozitorius, pastebėsime kokią didelę reikšmę turi jiems liaudies daina — jie su ja yra suaugę.

„Ritmo monotonija — tai viena svarbiausių ir, drįstu pasakyti, gražiausia mūsų dainų ypatybė“, rašo M. K. Čiurlionis. „Šita monotonija duoda didelį prakilnų rimtumą, ir, klausydamas ilgiau, pradedi justi jos gilų mistišką būdą. Lygų monotonišką ritmą randame puikiausiuose didelių kompozitorių veikaluose, kaip antai, Beethoveno VIII simfonijos andante arba „Laidotuvių marše“ iš sonatos As-dur, Chopino 15-to preliudo Des-dur vidurinėje dalyje, Čaikovskio VI-sios simfonijos įžangoje. Daug yra panašių klasikų veikalų, kurie skamba rimtai, vienodai, tarytum, aukšti, tamsūs, slegia kalnai, ir dėl tos monotonijos giliai įsmenga į sielą“... „Tokių dainų, kaip „Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę“ daug. Jos ramios, jų monotonija panaši į amžiną jūros bangų judėjimą, ir girdi, tarytum, religišką ilgėjimąsi ir tylų nežemišką nuliūdimą.“ Šitas Čiurlionio liaudies dainų dvasios pagavimas yra gyvas raktas į jo kūrybos supratimą. O juo labiau kūrėjas priartėja prie liaudies kūrybos esmės, juo jis yra lietuviškesnis.
Humanizmas ir vitalizmas. — Ne tik atskirai kalba, atskirai dainos, atskirai senoji religija yra sukaupę vertingą mūsų psichinį turinį. Lietuviškoji dvasia plazda visoje buityje. Kažkas nematoma, neapčiuopiama, kas mus pagauna, žavi, kuo mes laimingi, įeina į mūsų dvasinio paveldėjimo sudėtį. Kai išgirsti plačią lygumų šiauriečių arba giliai suvirpinančią, baisiai liūdną dzūkų martelės dainą, tiesiog už širdies jos griebia. Kaip miela ir gera, kai įsilieji į bendruomenišką, giedrią ir nuoširdžią rytų aukštaičių aplinkumą!

Lietuviškos dvasios ilgimės, būdami svetur, nes kitur jos nėra. Ji tik viena tėra iš savo gilių šaknų išaugusi ir ilgų laikotarpių apipavidalinta. Jos pasiges-dami, sakom: tuščia, neįvairu, nenuoširdu. Ta lietuviška nuotaika gili, nes joj daug širdies. „Homines humanissimi“ yra pasakęs XI amž. apie baltų tautas Adomas Bremenietis. Tą humaniškumą esame vėliau įrodę daugeliu mūsų istorijos faktų. Neveltui ir Vydūnas savo veikaluose visa jėga kviečia neatsisakyti savo paveldėto žmoniškumo bei dvasingumo.
Iš liaudies dvasinės kultūros nuotrupų pajutę senosios sielos atspindžius, dažnai džiaugiamės jos šiltumu ir sveika išmintimi. Tačiau tai ne vienintelis šaltinis. Ar imsime liaudies melodiją, ar dainos žodžius, ar tautodailę, visur po gabalėlį rasime tiek gilios minties, tiek plataus diapazono jausmo.

Tas jausmo platumas ypač jaučiamas dainoje:

„Supkit meskit mane jauną,
Kad užsvysčiau aukštą kalną,
Aukštą kalną, ąžuoliją,
Ąžuoliją, žalią girią.
Teka upė rudzynuosan,
Duoda mane vargeliuosan“...
(Adutiškis).

Prasiveržus aukščiau kasdienybės į platumas, staiga nusileidžiama į žemės rūstųjį vargelį.

Tautodailėje greta žaismingų, vitališkų formų — šimtų spinduliuojančių ratų, saulių, žvaigždžių, besprogstančių pumpurų, šakelių ir žydinčių klestinčių žiedų ir augalų, randame skausmo pervertu veidu lietuviško kaimo žmogaus pavidale Rūpintojėlio ir Sopulingosios skulptūras.

Ir individualių kūrėjų kūriniuose taip pat, kaip ir liaudies kūryboje, begalinį džiaugsmą lydi begalinis liūdesys. Vitališkas šėlimas, skaidri giedri nuotaika ir baiminga nuojauta, giliai smengantis skausmas — ne vieno, o daugelio mūsų kūrėjų kūriniuose visai užpildo plačią jausmo skalę. Prisiminkim tik Čiurlionio „Pavasario“ ar „Vasaros“ sonatų pakilimus — neišpasakytą gyvybingumą, visu dinamikos galingumu, garsu ir spalva išreikštą, ir siaubą, mirtį nešančius juodus paukščius ar audros laužiamus kryžius, šiurpią nejaukią nuotaiką „Laidotuvių“ cikle. Prisiminkim Putino „Pumpurėlį“:

„Skleidžias, skleidžias pumpurėlis...
Lūkesy sukrautą grožį
Spinduliai švelniai atvožia —
Ir į naują kvapų žiedą

Plaštakėlis saule rieda“... ir jo pesimizmo himnus. Prisiminkim Biliūno vaikystės giedrius jautrius atsiminimus „Jonuke“ ir „Kliudžiau“, nušautą nekaltą katytę ar Juozapatą, klaikiai savo Petrelio bejieškančią. O Balio Sruogos autobiografijoj rasime tokius atvirus žodžius: „Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžinas ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas — visa gyvenimo disonansų aidija turbūt ne mano vieno išpažinties verta“. Ir Balio Sruogos kūriniuose vitališko džiaugsmo ir geliančio melodingo skausmo daug. Štai gaivalingos strofos:

„Ir svaigus sultingas vynas....
Ir linksmybė po pievelę,
Kaip kaitra sapnų vasarių...
Ar atminsi?... Ar atminsi...

Skrenda tyli sutemėlė,
Verkia tyla — tylumėlė...
Nepajėgsi, neužginsi
Špižiui dužti ir žvangėti,
Žiedui nukirstam žydėti,
Nors ir mirksnį, neužginsi.“

O tikrą klaikumos raudą girdime jo kacete parašytos „Apyaušrio Dalios“ strofose ir „Kazimiero Sapiegos“ paskutiniame paveiksle.

Simboliškumas, estetiškumas, paprastumas. — Iš seno paveldėtų pradų mūsų dienų kūrėjuose galime rasti labai įvairiai įsipavidalinusių. Vienuose atpažįstame senąjį bruožą pačiame jausmo platume ir gilume, kituose — sugebėjimą jausmą išreikšti (stiliuje, formoje), trečiuose — turinio ir formos sintezėje.

Per tūkstančius metų trunkąs protėvių menas dėsningai rado sintezę tarp turinio ir formos. Priešistorinis menas ir jo tiesioginis nedaug tepasikeitęs įpėdinis — dabartinis liaudies menas — gyvas, gana puošnus, turtingas, bet neperkrautas, iš esmės simbolinis, turįs prasmę ir tikslą. Tačiau turinys neprašoksta estetikos bei grožio reikalavimų ir nuogame pavidale nepasirodo. (Čia kalbu apie archajinį meną, ne skulptūrą). Gaubdama mintį, forma pasiekia didelio įvairumo. Turime tūkstančius koplytstulpių, kryžių, bet kiekvieną kitokį, turime šimtus apskritų ir kampuotų žvaigždžių — saulučių varijantų audiniuose, juostose, drožiniuose, kalboje ir dainose — šimtus epitetų ir palyginimų, malonybinių ir mažybinių žodelių žodelyčių. Formos įvairumu, susijusiu su įgimtu grožio jausmu ir šiluma, aiškiai skiriamės nuo kaimynų, ypač nuo germanų. Ne tik patys, bet ir svetimtaučiai mokslininkai ir menininkai mūsų liaudies meną ar priešistorinį meną laiko žavinčiu, skoningu.

Pilnumo, darnumo jausmas meno kūriny — iš gilių amžių įsikūnijusi vertybė. Mes džiaugiamės rašytojo ar net mokslininko darbais, jei jie neperkrauti, lengvai prieinami, nes mes pripratę prie tokių kūrinių iš seniausių laikų. Kad ir aukšto laipsnio įmantraus formos žaismo, jei neįžiūrime turinio, nevertiname. Mes maloniai priimame E. Baumann žodžius (iš aukščiau minėtos citatos), kad Milašius turi daugiau skonio už sunkų Claudelį. Naujoji mūsų menininkų karta eina tais plačiais keliais, kuriuos grindžia ne tik bendri modernaus meno laimėjimai, bet ir paveldėtieji reikalavimai. Mes jieškome turinio, įvairios formos ir sintezės tarp jų.

Senoji religija: bipoliariškumas ir kosmiškumas. — Vienas pagrindinių šaltinių archajiškai dvasiai pažinti yra tas, kuris per amžius kaupė visas žmogaus galias, būtent, senoji lietuvių religija. Joj glūdi esminiai bruožai, kurių per ilgus amžius laikas ir naujas tikėjimas nei išrovė, nei pakeitė (? Red.). Liaudies psichės pasireiškimo šaltiniai, kaip menas, tautosaka, papročiai, pagrindinėmis gijomis veda į senosios religijos rėmus.

Senoji religija — „gyvatos“ religija. Jos motto: „kova už gyvatą“, už gyvatą sintetine prasme, tiek biologinę, tiek dvasinę, kova už viso kosmo ir jame jaugusio žmogaus egzistenciją. Tiesa, visos pirminės religijos daugmaž yra turėjusios pagrindinius bendrus bruožus, kuriuos ilgainiui kiekviena savaip išvystė. Taip atsitiko ir su priešistorinės Europos religijomis. Jų pagrinde matome vitalistines biologines pažiūras į gyvybės gimimą dėl dviejų polių — vyriškojo ir moteriškojo — veikimo. Niekas be priežastingumo, be bipoliarinių jėgų negimsta — nei žolė, nei javas, nei medis, nei žmogus. Todėl visas pasaulis buvo suskaidytas į vyriškąjį ir moteriškąjį. Tas dualistinis gamtos principas lietuviuose (kiek mums visas religijos palikimas, papročiai ir tautosaka rodo) yra labai aiškiai išlikęs su griausmingu, dinamišku, gaivalingu, žemę vaisinančiu Perkūnu, ožiu, jaučiu, arkliu, gaidžiu, ąžuolu ir kt. iš vyriškos pusės ir motinos žemės, mūsų gimdytojos ir maitintojos, su jos šventais miškais, medžiais, kalnais, alkais, akmenimis ar mediniais stulpais iš moteriškos pusės. Dinamiškas, besisukąs, kaip dangus, vibruojąs, banguojąs, griaudžiantis, baubiantis žadina, suvirpina žemės jėgas, iš kurios gimsta sultingoji augmenija, pilna palaiminančios žemės galios, ir žmogus. Šią bipoliariškumo reikšmę gyvybės gimimui archajinėse formose yra išlaikiusi lietuvių tautodailė.

Jei kitose Europos religijose, pvz., graikų ir romėnų, gamtinės jėgos buvo išsidiferencijavusios, jas personifikuojant ir sužmoginant, tai mūsų protėvių religijoje gamtos jėgų supersonifikavimas (apie kurį mes žinome iš istorinių šaltinių ir tautosakos) nenugalėjo gamtos ir liko tik šalutiniu reiškiniu. Žmogaus neatsiskirymu nuo gamtos, bet įsijungimu į viso kosmo ritmą senoji lietuvių religija galbūt labiausiai išsiskiria iš kitų. Žmogaus ir gamtos artimumo jausmas leidžia giliau įsijausti į visatos esmę, ją savaip pergyventi. Todėl mūsų senolių religija — sukauptai kosmiška, neišsiparceliavusi į kokias nors detales. Lietuvių primityvioje liaudyje ir jos tautosakoje, kaip nė vienoje kitoje, žmogus ir žemė, žmogus ir miškas, medis — beveik nedaloma visuma, nes juose visuose glūdi žemės galia. Visi gamtos reiškiniai ir daiktai — žmogus, dangaus kūnas, paukštis, medis, akmuo, ugnis ir kt. turi gyvybę: „sielą“, „jėga“, kuri tokia yra visur, tiek danguj, tiek žemėj. Ji gali pereiti iš kūno į kūną, kai vienas kūnas jos nebeišlaiko, miršta. Tai ne žodžių žaidimas lietuvių, tautosakoje, kai motulė, sesulė, mergelė virsta liepele, eglele, lelija, gegule, bernelis — berželiu, ąžuolėliu, sakalėliu, karvelėliu ar žalčiu, o saulė, mėnulis, aušrinė gali būti visai sužmoginti, — tai nuoseklus senosios religinės pasaulėžiūros pasireiškimas.

Žmogaus artimumas gamtai. — Gyvais žmogaus ir gamtos palyginimais, paralelizmais lietuvių liaudies dainos teikia gilaus poetinio grožio. Ši ypatybė yra viena didžiausiųjų mūsų tautosakos vertybių, į kurią svetimieji mokslininkai jau seniai yra atkreipę dėmesį.

Vai tu, aglala,
Vai tu aglala siubuonėla,
Tai tu siūbavai rytą vakarėlį,
Pakol neišsiubavai devynias šakeles,
O tų dešimtų viršūnį.
Vai tu, motula,
Vai tu, motula rūpeslyvoji,
Vai tu rūpinais dienas ir naktelas,
Pakol išsauginai
Devynius sūnelius,
O tų dešimtų dukrelį“...
(Dzūkų daina).

Nuotraukoje: M.K.Čiurlionis. Šaulys.


Iš vienų dainos žodžių nepilnai tegali pajusti tą žmogaus ir medžio, žmogaus ir paukščio, žmogaus ir žemės ryšį. Tai geriau gali pergyventi Lietuvos laukuose, drauge girdėdamas giliai smengančią melodiją, nes jausmo galingumas perduodamas ne tik žodžiu, bet ir ritmu, ir melodija. Štai, pvz., mėginkime įsijausti į šią seną kcturinę rugiapjūtės dainą:

„Žvilgso raselė an baro lylia,
Lauke kalne an baro lylia;
Žvilgso raselė an baro lylia (kartoti po kiekvienos
eilutės)
Aukštam kalne an baro lylia,
Žalias berželis an baro lylia,
Tam beržely an baro lylia,
Pilka gegiutė an baro lylia,
Tenai kukavo an baro lylia...
(Rimšė, TD, IV, 186)

Ir toliau:

Ne gegulė...
Tenai kukavo...
Močia dukrą...
Išduodama...
Didžią dalelę...
Atskirdama...
Margas karveles...
Išduodama...
Aukštus kraitelius...
Išduodama an baro lylia.

Laimingasis neatsiskyrimas nuo gamtos nemažai sveria ir indivudualinėj lietuvių poezijoje. O dailiojoj prozoj išaugo tokie tikri ir gyvi, kaip Vaižganto Bruzgulis, Krėvės Lapinas, Raganius, Pulgio Andriušio Mykolas iš „Neįsileido“ („Anoj Pusėj ežero“), Dovydėno Aniutė („Mes jieškom pavasario“) ir kt. Šie gilūs įdomūs personažai mus žavi gal dėlto, kad juose yra kažkas, kas mus pasąmonėj su jais jungia. Ir kitur, kur mūsų rašytojai tikrai sutampa su labai iš seno paveldėtais pradais, jie sukuria nemeluotų personažų ir vaizdų, šitaip mums suteikdami estetinių emocijų.

Žemės-motinos trauka nuostabiai prasiveržia Putino lyrikoj:

„Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų,
Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis“...

Eilėrašty „Žemei“ Putinas pasisako, jog bendravimas su gaivalingomis žemės jėgomis palaiko kūrybinę ugnį ir jo dvasios egzistenciją. Todėl jis garbina žemę, jos gyvybines sultis, jos amžinąjį gaivalą, gimdantį vis naujas gyvybes. Nuostabus ryšys su praeitimi: su Žemyna-Žemynėlc! Ir Baltrušaitis, nors ir ne taip gaivalingas, mums paliko religinės minties strofą:

„Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako,
Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus,
Tavo kurčiai širdžiai tyliai sako,
Kad tu ir jos stiebas — amžių saikui lygūs“...

Savo poezijoje taip pat turime ir reto grožio gamtos vaizdavimų. Kai kurias strofas skaitydami, ne tik regime, bet ir girdime taip, kaip seniau per amžius giedamoj giesmėj, kur turinys suaugęs su ritmu ir melodija:

„Vidunaktį taip tyku, kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.
Girdi, kaip šakoms šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta“.

Arba:

„Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
E tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia....
Lyg, tartum, ramumas taip dūšion inslinko,
Kad net dūšia, kaip varpa pribrendus, nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas“.

(A. Baranauskas, „Anykščių Šilelis“).

Gėris ir blogis kosme. — Greta vitalistinės pasaulėžiūros, įformintos į poetiškus rėmus, aukštesnysis dvasinis pradas senojoje religijoje reiškėsi mirties ir gyvatos, gėrio ir blogio kova. Ši kova sutinkama ir kitose religijose, bet mūsų tautoje ji ypatingai intensyvi ir archajiškuose pavidaluose — liaudies mene ir papročiuose — iki mūsų dienų išlikusi.

Žmogaus ir gamtos egzistencijai, jų gerbūviui ir laimei šešėliuoja mirtis ir blogis. Amžinai grasinanti, griaunančioji pikta mirties jėga verčia žmogų budėti amžinoje sargyboje ir kovoje už gyvatą. Iš istorinių šaltinių, papročių, liaudies meno žinome, kad kultai, kaip ugnies, saulės, žalčių, yra kovos priemonės už gyvatą, o tokie, kaip žemės, miško, medžių, kalnų, akmenų kultai yra gaivalingos, gimdančios, augančios, klestinčios žemės galios gerbimo pasireiškimai. Visus juos jungė kova už gyvatą ir tos kovos priemonių bei šventojo vyksmo — gyvatos laimėjimo — gerbimas. O tos kovos galingomis priemonėmis buvo judesys, šviesa-ugnis, garsas, vanduo ir visa tai, kas turi stiprią gyvybės jėgą... Jieškodami senosios religijos bruožų individualiųjų menininkų ir rašytojų kūriniuose, vienur juos randame sukauptus, kitur atskiromis detalėmis pasireiškiančius. Juo kūrinys atrodo kosmiškesnis, vitališkesnis, dinamiškesnis, juo jis senajai dvasiai ištikimesnis. Antai, daug savos nuotaikos randame Galdiko spalvose, jo gamtos vitališkume, Petravičiaus liaudies motyvuose, jo kūrybos paprastume, natūralume ir nuoširdume, tiesiog tėvų žemės krauju persunktame, taip pat Augiaus kūrinių sultingai lietuviškame kaime ir kt.

Kosmiškąją lietuvio sielą visuotinai ir esmingai atskleidžia Čiurlionio kūryba. Iš vienos pusės amžinas gyvatos vyksmas, metų laikai, gyvybės išaugimas, bujojimas, o iš kitos pusės niūri juodoji mirties galia, griaunanti žmogaus ir gamtos laimę. Tą baisią tamsią galybę Čiurlionis išreiškia tamsiomis spalvomis ar sukonkretintu juodo paukščio, šikšnosparnio, debesio pavidalu. Kovai prieš gresiantį blogį skamba varpas („Bokštas“). Gamtos pabudimo metu, lengvai plaukiančių baltų debesėlių ir plonyčių sprogstančių šakelių fone, medinės varpinės varpeliai kartu su besiveržiančia dinamiška gamta dilinguoja, užtikrindami jos laimėjimą ir tartum įspėdami, jog dėl gėrio reikia budėti. Ar čia ne taip pat, kaip buvo beveik per du tūkstančiu metų, kai piktai galybei nuvyti buvo daromi žvangučiai, skambančios žalvarinės pakabėlės, nešiojamos ant krūtinės drauge su papuošalais? Ar čia ne tas pats reiškinys, kaip mediniai skambalėliai, kurie nuo senų laikų iki mūsų dienų caksėjo ir tebecaksi kapinių, pakelių ir sodybų kryžiuose ir koplytstulpiuose?

Kosmiškiausias atrodo Čiurlionis sonatose, ypač ten, kur jis išreiškia gamtos atbudimą. Ar tas gamtos šėlimas ir gaivalingumas, kuris išreiškiamas „Pavasario“, „Vasaros“ sonatose, „Miške“, „Jūros“ sonatoje, nėra aukščiausias mūsų protėvių dvasios pakilimas, troškimas ir idealas, kurio buvo siekiama nuolatine ir didele kova? Tik pažiūrėkim. „Saulės“ sonatoje apsiniaukusi miestą gaubia šimtas saulių. „Pavasario“ sonatoje galingai sukasi malūno sparnai, o fone ant kiekvieno žemės iškilimo-kalnelio kartojasi tie patys smarkiai besisuką malūnsparniai. „Piramidžių“ sonatoje viena paskui kitą sudygusios piramidės, o ant jų viršūnių švyti šviesūs skrituliai. Ar tai nėra aukštai kultyvuotas lietuvių liaudies menas, kaip senosios religijos išraiška? Ar tai ne lietuviška šventa žemė su savo šventais kalneliais ir šventais koplystulpiais, išaugusiais iš žemės su smailiomis viršūnėmis, tartum piramidėmis, ant kurių spindi, sukasi dinamiškasis ratas-saulė, gyvatos saugotojas ir užtikrintojas, amžino judesio simbolis?

Kaip antropomorfizmo beveik nėra senojoje lietuvių religijoj, taip beveik nėra žmogaus Čiurlionio kūryboje, nes žmogus yra neatjungiama kosmo dalelė. Ir „Jūros“ sonatoje plaukiantis žmogaus laivelis lygiai tokiu pačiu pavidalu kartojasi visatoje per kelius kartus, tartum aidas. Taigi Čiurlionis yra lyg dvasinių galių iš praeities į dabartį perdavimo simbolis. Todėl jį, kaip ryškiausią ir sintetiškiausią pavyzdį, šiame straipsny daugiausia paliečiau (Mums atrodo, kad autorės čia stipriai pabrėžiama Čiurlionio kosminė mistika ir B. Sruogos pagoniškas vitalizmas nebūtinai sietinas tik su prieškrikščioniškos lietuvių religijos tradicijomis. Tiek B. Sruogos žemės kultas ir vitalizmas, tiek Čiurlionio kosminė mistika gali būti stiprioj įtakoj to vitalizmo ir rytietiškai indiško panteizmo, kurie XIX am. pabaigoj ir XX am. pradžioj reiškėsi, kaip reakciją prieš pozityvizmą, scientizmą ir materializmą, kurie šviesuolių pasaulėžiūroj viešpatavo nuo XIX a. pusės ir nevieno buvo pergyvenami, kaip sausros slogučiai. Todėl vitalizmo ir panteistinio kosmo mistika kaip tik yra buvusi nevieno neoromantiko ir simbolisto pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. O kadangi Čiurlionis ir Sruoga brendo simbolizmo žydėjimo metu slavuose ir patys yra simbolistinio meno kūrėjai, todėl nenuostabu, kad vienas jų galėjo pasiduoti vitalizmui, o kitas — kosminei mistikai. Atsimintina taip pat, kad Čiurlionis yra specialiau domėjęsis net indų senaisiais raštais ir jų filosofija. Darydami šitą rezervą, kurio nedaro autorė, mes toli gražu nemanome neigti nei M. K. Čiurlionio, nei B. Sruogos lietuviškumo, nors ir ne jie vieni jį išreiškia ir atstovauja. Red.).

Suvirpintos, praeity glūdinčios lietuviškos stygos ligi šiol labiausiai nuskamba menininko ir poeto lyriko, ypač individualisto-simbolisto kely. Meno priemonėmis pasiekiama galinga ekspresija nuo jautraus subtilumo ligi gaivalingo vitališkumo, nuo žaismingos formos ligi didžios minties ir jausmo sintezės.

Kosmiškumas, psichinių galių integravimas ir lyriškumas — lyriškumas nuo lopšinės dainos iki šermenų raudos — ar tik nebus tos pagrindinės gijos, taip stipriai siejančios protėvių religiją, liaudies meną ir dainą su individualiais kūrėjais.

Apčiuopiama ir juntama archajinė liaudies kultūra sąmoningai ar nesąmoningai veikė ne tik paskirą kūrėją, bet ir visą naujai atsikuriančią tautą. Turime pavyzdžių, kaip lietuviškoji daina pravirkdė nevieną mūsų didžiųjų tautinio atgimimo veikėjų ir lemiančiai paveikė eiti lietuviškuoju keliu.

Politiškai vergavusi tauta, negalėjusi savo krašte išugdyti išprususių mokslininkų ir menininkų, kitų tautų dėmesį atkreipia jau iš seno turimomis vertybėmis savo kalba, ypač lyrinėmis dainomis ir tautodaile. Atsiradęs lyginamasis metodas kalbotyros bei tautotyros moksluose pastebi kokia didelė istorinė vertė glūdi lietuviškame žodyje ar jausmo ekspresijoje. Pagaliau svetimųjų mokslininkų ir menininkų dėmesys paskatina mus pačius giliau vertinti savo senąją kultūrą. Tiek propagandine prasme, tiek grynai tautinio kūrybinio potencialo prasme tas įvertinimas ir pajutimas, jog visa tai yra viena pačių didžiųjų ir patvariųjų tautos brangenybių, turėjo reikšmę naujai augančioje šviesuomenėje, nes senųjų vertybių branginimas visuomet eina drauge su tautiniu sąmonėjimu.

Tiesioginis prisilytėjimas prie lietuviškojo kaimo kultūros, suteikiąs nefantazuotą nemeluotą savitos psichės pajautimą, yra didelis ir labai pozityvus veiksnys mūsų tautos kultūros istorijoje, milžinišką įtaką parodęs tautinio atgimimo metu. Jis buvo daug stipresnis už šaunią ir stiprią XVI—XIX amž. romantikų istorininkų bei rašytojų įtaką, sukūrusią sentimentaliai didingą, bet nerealią mūsų praeitį ar religiją.

Mes esame turtingi vidine prasme. Lietuviškasis dvasios lobis — pats didžiausias ginklas, teikiąs optimizmo, pasitikėjimo ir vilties. Jei mes jo nepaniekinsime, bet mylėsime ir ugdysime, jis ilgam išliks ir gaivins. Tai galia, kuri nuolat skaidrina mūsų dabartį, kuri leidžia didžiuotis mūsų menininkais, o ateity gali švystelėti dar nežinomomis galimybėmis.

A.Galdikas Kalėdos Žemaitijoj

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai