Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJASIS AIDŲ LEIDĖJAS PDF Spausdinti El. paštas
Kaip jau mūsų skaitytojai žino ir mato iš „Kreipimosi į pasaulio lietuvius“, Lietuvos Pranciškonai, vadovaujami provincijolo T. Justino Vaškio, su aiškiu reikalo supratimu ir su dideliu nuoširdumu imasi toliau JAV leisti AIDUS visiems pasaulio lietuviams. Kad šitas nelengvas darbas nėra atsitiktinis, bet įeina į visą grandinę kultūros darbų, kuriuos pranciškonai yra atlikę lietuvių tautoj, čia nors trumpai norime priminti keletą praeities faktų.

Kada kryžuočių ordenas kardu ir ugnimi norėjo pavergti Lietuvą, jos padangėj pranciškonai pasirodė, kaip apaštalai. Pranciškonui Henrikui Liusemburgirčiui, paskirtam 1247 m. Žemgiljos ir vėliau Kuršo vyskupu, teko žymių Lietuvos plotų religinė globa. Mindaugui apsikrikštijus, vyskupas Henrikas popiežiaus buvo paskirtas mūsų pirmojo karaliaus religiniu globėju. Mindaugo dvare gyveno ir veikė ir daugiau parancičkonų, kurie po karaliaus mirties turėjo palikti Lietuvą. Jie sugrįžta prie Vytenio, padeda jam suartėti su Rygos arkivysku. Rodydamas palankum kunigaikštis Naugarduke 1312 m. pastato pranciškonams vienuolyną su bažnyčia, kuriuos Vokiečių ordinas neužilgo sudegino. Gediminui pranciškonai padeda sekretoriaudami, patardami jo santykiuose su Rygos vyskupu, artindami jį prie krikščionybės. Už tai kunigaikštis jiems atsilygina pastatydamas bažnyčias ir vienuolynus Naugarduke ir Vilniuje.

Lietuvos svarbiausiu krikštytoju taip pat buvo pranciškonas Andrius Vasylius, kuris po Lietuvos krikšto buvo paskirtas pirmuoju Vilniaus vyskupų. Jis prie savo katedros įsteigė pirmąją mokyklą Lietuvoj.

Vėliau pranciškonai dar labiau suauga su Lietuvos gyvenimu, jos šviesiomis dienomis ir nelaimėmis. Su didėjančiu vienuolynų skaičiumi daugėja ir jų mokyklų. Jų daugiausia buvo XIX. am. pirmoj pusėj. Po 1963 m. sukilimo pranciškonų religinį ir kultūrinį darbą nutraukia Muravjovas, kuris tepalieka tik vieną Kretingos vienuolyną. Jį nuo užsidarymo išgelbsti T. Pranciškus Bizauskas. Pranciškonų veikla ypač sustiprėja nuo 1931 m., kai vėl atgaivinama Šv. Kazimiero provincija. 1940 m., kada bolševikai užplūdo Lietuvą, pranciškonai turėjo 5 vienuolynus, 25 tėvus, 40 klierikų, 70 brolių ir 10 naujokų. Kretingoje jie turėjo gražią senelių prieglaudą, didžiulę spaustuvę, kolegiją, kurioj mokėsi apie 300 moksleivių, o apie 60 neturtingųjų buvo mokomi pranciškonų lėšomis. Bolševikams pradėjus persekioti pranciškonus, keliolika klierikų ir keli tėvai atsiduria tremty.

Amerikos krantus pasiekti po didelių vargų ir pavojų pirmajam pavyksta T. J. Vaškiui, kuris vienuoliįos vadovybės buvo specialiai čia siųstas rūpintis Šv. Kazimiero provincijos reikalais. Pakėlus daug vargo, padėjus daug pastangų, atvažiavus į Ameriką dar keliems pranciškonams ir Apvaizdai padedant, T. Justinui 1944 m. pavyko įkurti pirmą pastovų vienuolyną Greene (Maine). Vėliau Kennebunk Port (Maine) buvo nupirktas didelis namas, kuris tapo atkurtos Lietuvos Pranciškonų provincijos centru. Dar vėliau veikla išplėsta ir į Kanadą.

Taigi atsikūrę JAV pranciškonai yra visi lietuviai tremtiniai, Europos kultūros žmonės, nes mokslus išėję arba Vokietijos seminarijose, arba Romos Pranciškonų ordeno universitete, beveik visi dar gana jauni, vargų išbandyti, bet kupini energijos ir didelio pasiaukojimo tiek religiniam apaštalavimui, tiek kultūrai, tiek tėvynei Lietuvai. Todėl mes manome, kad negalėjome AIDAMS rasti geresnio ir patikimesnio leidėjo, kaip Lietuvos Pranciškonus su nenuilstamu jų provincijolu T. Justinu Vaškiu priešaky.

Jei AIDAI turi išlikti, kaip nepalaužiamo lietuvių dvasinio ir kultūrinio pajėgumo gyvi liudytojai mūsų skaudžių nelaimių metais, jei AIDAI turi būti dvasine jungtimi tarp visų tautinę kultūrą branginančių lietuvių, jei AIDAI kurį laiką turi tarnauti universitetu po pasaulį išblaškytiems mūsų tautiečiams, tai jie tas pareigas galės atlikti tik pasiaukojusių energingų Lietuvos Pranciškonų globoje. Jei kiekvienas lietuvis patriotas, ypač lietuvis šviesuolis parodys bent dalelę to reikalo supratimo ir bent dalelę to pasiaukojimo, kuriam ryžtasi Lietuvos Pranciškonai, perimdami AIDŲ žurnalo leidimą, mes tikime, kai AIDAI galės gyvuoti, kol mes galėsime grįžti į laisvą tėvynę. Todėl mes kviečiame visus geros valios lietuvius visokeriopai remti AIDŲ žurnalą, leidžiamą naujo leidėjo ir redaguojamą naujo redakcinio kolektyvo su Antanu Vaičiulaičiu priešaky. Situos žodžius ypač kreipiame į ligšiolinius AIDŲ bendradarbius ir skaitytojus, kad jie mūsų kvietimą perduotų savo draugams ir pažįstamiems.

Baigdami vieną AIDŲ leidimo ir redagavimo etapą, kuris mums paskutiniu laiku Vokietijoj buvo gana nelengvas, mes norime primiausiai padėkoti AIDŲ iniciatoriui ir pirmykščiam leidėjui Dr. Bieliauskui ir buv. leidėjui P. Gaučiui. Toliau mūsų padėkos žodis tenka visiems žurnalo bendradarbiams ir platintojams, be kurių pabelbos mūsų darbas nebūtų buvęs įmanomas. Ypač mes norime padėkoti Lietuvių Kultūros Institutui, J. E. vysk. V. Padolskiui, J. E. vysk. V. Brizgiui, J. P. kan. F. Kapočiui, kun. Dr. L. Mendeliui, Tėvui V. Gutauskui, Tremtinių Kunigų S-gai ir visiems kitiems bičiuliams, parėmusiems mus kritiškose valandose finansiškai.

Linkėdami geriausios sėkmės naujiesiems AIDŲ leidėjams Lietuvos Pranciškonams ir naujajam redakciniam kolektyvui su Antanu Vaičiulaičiu priešaky, kurie su visu nuoširdumu imasi mūsų darbą tęsti, drauge atsiprašome tų, jei kas dėl mūsų atviro žodžio ar nenorom padarytos klaidos būtų užsigavęs.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai