KREIPIMASIS Į PASAULIO LIETUVIUS

Nuo 1949 m. spalių 4 d. perėmę kultūros žurnalo AIDŲ leidimą, Lietuvos Pranciškonai Amerikoje kreipiasi į pasaulio lietuvius šiapus geležinės uždangos. Kol tėvų žemė pavergta, kiekvienas esame kovos lauke, kuriame mūsų tautai lemiama žūtis ar būtis. Eina šiandien klausimas ne tik apie politinę laisvę, bet ir apie pačią tautinę gyvybę. Sužlugdžius priešui valstybę, mirties pavojun pateko ir lietuvių tauta. Tuos, kuriuos uždarė geležinė tautų kaceto uždanga, naikina fizinis teroras. Tuos, kurie išsisklaidėme po visus pasviečius, gresia dvasinis sunykimas. Negalime niekuo padėti tiems kuriuos žudo genocidinio budelio ranka. Bet būtų didelė kaltė, jei savo tautai žūtume ir mes žūtume ne nuo svetimos budelio rankos, o patys dvasiškai sunykę. Kaltintų mus už nutautėjimą istorijoje ir tautų Viešpačio akivaizdoje visas tas kraujas, kuriuo šiandien persisunkusi tėvų žemė. Ir tačiau negalima nematyti, kad šis pavojus aktualus: nelengva išsaugoti tėvų žemei ištikimybę svetimoje šalyje. Gresia nutautėjimo pavojus visiems, tik kitokiu būdu. Platiesiems sluogsniams nutautėjimo pavojus ypačiai auga drauge su savos inteligentijos netekimu. Inteligentija — tautos širdis: neplaks ji — stings gyvybė ir visame kūne. Bet yra pavojus ir šiai tautos širdžiai sukalkėti. Diplomai, kartą įgyti, pasilieka. Bet inteligentiškumas yra išsaugomas tik nuolatiniu gyvu dvasiniu interesu. Inteligentijai nutautėjimo pavojus visų pirma ateina drauge su dvasiniu sunykimu. Todėl, kaip savo spaudos žodžio reikalingi platieji sluogsniai, taip jo yra reikalinga ir inteligentija. Tokiu savu žodžiu inteligentijai, šalia mokslinės knygos, yra kultūros žurnalas. Todėl, kai tremtyje leidžiamas kultūros žurnalas AIDAI pateko į sunkesnę padėtį, Lietuvos Pranciškonai Amerikoje pasiryžo tolesnio jų leidimo naštą perimti ant savo pečių. Pradėti leisti 1947 m. pradžioje, „AIDAI“ kas mėnesį reguliariai lankė savo skaitytojus iki pat šių metų. Sunkenybės prasidėjo, kai iš Vokietijos stovyklų lietuviai tremtiniai ėmė sklisti į visas šalis. Ryšium su tuo ir iškilo reikalas perkelti ir AIDŲ leidimą į Jungtines Amerikos Valstybes, nes kaip tik čia ir nusikreipė didžioji mūsų tremtinių dalis. Perimdami AIDŲ leidimą į savo rankas, Lietuvos Pranciškonai yra pasiryžę juos išlaikyti tokios pat kat. dvasios ir tokio pat lygio. AIDŲ puslapiai pulsuos ta pačia krikščioniškosios kultūros dvasia, kuria persisunkusi ir visa mūsų tautinė kultūra. Kryžiaus ženklu vedama laisvės kova tėvų žemėje, kryžiaus ženklu turime ir mes kovoti už tą pačią kovą. Krikščioniškoji gyvenimo tiesa, išvesdama žmogų iš siaurų asmeninių rūpesčių rato ir apeliuodama jį gyventi aukštesniam idealui, drauge yra ir tautinio idealizmo versmė bei tautinio atsparumo laidas. Taip pat bus stengiamasi AIDUS išlaikyti tokio pat lygio kūrybinės minties organu, kokiu jie buvo ir ligi šiol. Labai svarbu, kad mūsų rašytojai, mokslininkai ir filosofai galėtų savo laimėjimus viešumon paskelbti bent tuose rėmuose, kuriuos sudaro kultūros žurnalas. Ypatingai tai svarbu šiandien, kada mokslinių veikalų išleidimas pasidaręs beveik neįmanomas. Todėl Aidai, palikdami kasdienines aktualijas populiariam svarstymui jau turimuose laikraščiuose, visų pirma rūpinsis skelbti tokius studijinius straipsnius, kurie turėtų jau tautinės kultūros kūrimo, ne tik jos populiarinimo prasmę. Lietuvos Pranciškonai iš anksto mato, kad kultūros žurnalo išlaikymas, kurio skaitytojų skaičius yra aprėžiamas jau pačio jo lygio, nebus lengvas. Vis dėlto jie tiki, kad šis uždavinys, nors ir sunkus, pasirodys įmanomas. Argi tai, ką ištesėjo vieni DP, neištesėtume visi? Argi iš tiesų tasai dvasinis sunykimas, kuris žengia pirma tautinio sunykimo, jau būtų pradėjęs mus paraližuoti? Argi iš tiesų būtume betampą tokia tauta, kuriai kultūros žurnalas nebereikalingas? Ir ko būtų vertos visos mūsų kalbos apie tautinę kultūrą, jei leistume žlugti mūsų vieninteliam mokslinio lygio kultūros žurnalui? Imdamiesi AIDŲ leidimo, Lietuvos Pranciškonai tiki mūsų inteligentijos dvasiniu gyvumu ir tikisi tos paramos, kuri viena gali laiduoti jų pasiryžimo sėkmę. Visi mūsų kūrybingieji kultūrininkai prašomi šią mūsų kultūros žurnalo išlaikymo pastangą paremti savo poetiniu, filosofiniu ar moksliniu žodžiu, o visi kiti — žurnalo platinimu bei prenumeravimu. Ta pačia proga Lietuvos Pranciškonai nori išreikšti gilią padėką visiems tiems, kurių pastangomis buvo sukurti ir lig šiol išlaikyti AIDAI. Priklauso ši padėka visų pirma Jonui Sakevičiui ir rašytojui Kazimierui Bradūnui, kurių pirmasis ilgai nešė leidėjo, antrasis redaktoriaus naštą. Pastaruoju metu šiems atvykus į JAV-es, leidėjo pareigas perėmė rašytojas Paulius Jurkus, o redaktoriaus - Dr. Jonas Grinius. Jiems esame dėkingi, kad ryžosi tęsti AIDŲ leidimą ir tuo metu, kai jau buvo prasidėjęs tremtinių emigracinis sklaidymasis. Pagaliau dėkojame tam redakciniam kolektyvui, kurį buvo sudarę Schwab. Gmūndo stovykloje susispietę buvusieji Kauno Universiteto Filosofijos Fakulteto dėstytojai: Dr. Jonas Grinius, Dr. Ant. Maceina, Dr. Zenonas Ivinskis ir Juozas Girnius. Tik visų aukščiau suminėtų mūsų kultūrininkų pastangomis pasisekė ne tik išlaikyti AIDUS visą laiką, bet ir pasiekti tokio lygio, kuris padarė juos tikru Nepriklausomybės metų ŽIDINIO įpėdininkų. Išlikti šios tradicijos linijoje bus ir toliau AIDŲ uždavinys, kol grįžus į laisvą Tėvynę bus vėl galima įžiebti ŽIDINĮ. O tuo tarpu, kol esame svečiose šalyse, toli nuo gimtosios žemės židinio, tebūnie AIDAI tuo Laisvės ir Tėvynės aidu, kuris mums neleistų vienai akimirkai pamiršti, kad esame svetur, ne namie.