Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ GYVENA ŽEMAIČIO AKIMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Gimbutas   
ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS: Žemaičiai. Etnografija. Išleido dr. Stasys Jankus. Chicago, 1977, 164 p., tekste 7 nenumeruoti brėžiniai.

Ši žemaičių kaimo gyvenos apybraiža, sudėta iŠ 13-kos straipsnių, yra autentiškas liudijimas žmogaus, gimusio ir gyvenusio Telšių - Plungės krašte Lietuvos nepriklausomybės laikais. Žemaičio šeimos ir kaimynų gyvenimas tebebuvo atremtas į laiko išbandytas ir giliai įaugusias tradicijas. Pakalniškis ribojasi kaimo žmonių gyvenimu, nuo kurio jis neatitolo ir išėjęs aukštuosius mokslus. Autorius koncentruojasi savosios tėviškės pajėgaus ūkininko sodyboje, kur "gaspadoriaus vaikų ir samdytųjų padėtis buvo vienoda. Visi vienodai valgė, vienodai vargo, vienodai ir ilsėjo". Rašydamas apie trobas, autorius vaizdžiai nusako jų patalpų išdėstymą ir paskirtį, prisimindamas techniškas detales ir metmenis. Pakalniškis skirsto trobas į keturis tipus pagal jų dydį ir išplanavimą. Etnografinėje literatūroje priimta vadinti tipais ryškiai kirtingus gyvenamuosius namus: žemaičių trobą, aukštaičių pirkią ir Užnemunės gryčią, arba stubą. Taip rašoma Lietuvių Enciklopedijoje (XIX t., Boston, 1959) ir vėliau Lietuvių etnografijos bruožuose (Vilnius, 1964 m.). Pakalniškio vadinami tipai yra tik trobos variantai.

Reikia respektuoti autoriaus asmenišką požiūrį, nes jis nemini naudotos literatūros, rašo ne iš knygų, o iš asmeniškos patirties. Tai ir yra to veikalo stiprybė: ne studija, o šaltinis kitoms studijoms ir palyginimams, lyg kokios etnografinės ekspedicijos užrašai. Kitas Pakalniškio knygos straipsnis techniškajai etnografijai pailiustruoti yra skirtas tvoroms. Panagrinėta, kaip tveriamos statinės, virbinės, šaudytinės, žiogrių ir parkanų tvoros. Tokia klasifikacija maždaug atitinka literatūrą, tik Pakalniškio "statinė tvora" — originalioji žemaitiška, su pažulniai sudėtais tvorgaliais, — kitur vadinama pagulstine. Suprantama, kad gyvosios kalbos tarmiški daiktų vardai nebūtinai atitinka bendrinės kalbos terminologiją. Galimus neaiškumus išsklaido autoriaus pateikti tvorų brė-žiniukai.

Didžioji "Žemaičių" knygos dalis skirta kaimo žmonėms: jų santykiams, darbams, šventiniams papročiams. Autoriaus patirtis, pastabumas ir mokėjimas visa tai parašyti paprastais trumpais sakiniais padaro knygą ne tik įdomią, bet ir maloniai skaitomą. Jo aprašytos talkos javams kulti ar linams minti, su visomis jaujų detalėmis, gali būti gera medžiaga inscenizavimui. Kiti tokie vaizdingi straipsniai yra: vestuvės, šienapiūtė, vakarojimai, jaunimo pramogos. Knyga užbaigta žemaičio tikėjimo nagrinėjimu. "Visa žmogaus aplinka buvo religiniais simboliais apsupta. Kur bepasisuko, visur pasitaiko kryžius ar koplytėlė . . . Šitame krikščioniškame žmogaus tikėjime . . . maišėsi dar nemažas skaičius pagonybės liekanų. Dievas buvo visagalis, bet jis buvo tolimame danguje, o tuo tarpu visokios dvasios ir baidyklės buvo čia pat, kiekviename kampe, kur tik tamsu, paslaptinga ir sena".

Pakalniškio žodžiais, žemaitis "stengėsi tik būti geru ir doru žmogumi. O tokiu buvo laikomas tas, kas teisingas buvo, duoto žodžio laikėsi, kunigus gerbė ir 'darė taip, kaip visi daro' ".

Aleksandro Pakalniškio "Žemaičius" papildo jo memuarinė knyga "Metai praeityje", to paties leidėjo išleista Chicagoje 1976 m. Ir čia gyvenimas prasideda Plungės valsčiaus Kėkštų kaimelyje, autoriaus tėviškėje. Etnografija perteikiama, žiūrint kaimo mokyklos, Plungės gimnazisto ir berno — darbininko akimis. Abu Pakalniškio tomai svariai stojasi greta Igno Končiaus "Žemaičio šnekų", išleistų Londone 1961 metais, vieni kitus papildydami.
J. Gimbutas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai