Eilėraščiai |
Parašė VLADAS ŠLAITAS |
MEILĖS PAVASARĮ Visi keliai veda į Romą, o mane visi keliai veda į Lietuvą: lieptas meilės pavasarį ir švelnus kuždesys, kuris dingsta kažkur po liepomis. Jei tai būtų tiktai eilėraštis, būtų geriausia visa tai vieną kartą lengvai ir gražiai užmiršti. Bet kad tai ne eilėraštis. Tai daugiau nei gražiausias pasaulyje meilės eilėraštis. Ir už tai niekados negaliu Lietuvos užmiršti. ESU TOKS, KOKS ESU Kadangi negalima niekur pabėgti nuo senstančio kūno nuovargio, dėl to geriausia yra galvoti apie sekvojos medžius, kurie tūkstantį metų išstovi vienoje vietoje ir nepavargsta, nes tuo metu, kai galvoju apie sekvojos medžius, aš esu panašus į didingą sekvojos medį, kuris nugali laiką. Ir kai vėjai laukais išnešios mano kaulus ir pelenus, aš vis tiek pasiliksiu toks, koks buvau, tai yra, labai didelis ir aukštesnis negu aukščiausi pasaulio medžiai. Ir lygiai šio pasaulio didieji medžiai kitam pasaulyje man atrodys tiktai kaip mažyčiai, sausi krūmokšniai, nes esu, koks esu, ir toksai amžinai pasiliksiu. ARISTOKRATIŠKOJI SAULĖ Saulė ant stogo, ant šaligatvio ir saulė ant mano delno. Saulė lygiai visur graži, tačiau gražiausia, kai saulė man, lyg būčiau pateptasis, akis užmerkusi bučiuoja delną. Pačioj vaikystėje buvau aristokratas, taipgi senatvėje esu aristokratas, ir saulė man, senam aristokratui, yra tik paprastas auksinis ratas. RUDENIO SAULĖJE Ateina laikas, kai reikės atsisakyti visų savo meilės eilėraščių, padėti plunksną į stalčių ir daugiau jau neberašyti meilės eilėraščių. Tai yra tasai laikas, kuris laukia visų poetų, kurie rašo tiktai svajonių ir meilės eilėraščius. Bet kadangi tikiu į gražesnio pasaulio gyvenimą, tai už tai ir senatvėje aš rašau tiktai tau savo emilės gražiausius eilėraščius, nes pro meilės eilėraščius man ir rudenio saulėje šviečia pavasario saulė. PO MIRTIES Po mirties bus geriausia, nes po mirties nereikės niekam nieko vaizduoti arba vaidinti. Kiekvienas bus toks, koks yra. Nereikės nieko užslėpti arba pridengti, arba griebtis pretenzijų į netikrą bei tariamąjį šventumą. Taip bus geriausia, nes be visiško atvirumo ir nuoširdumo negali būti kalbos apie ramų ir gerą gyvenimą. IDANT SENATVĖJE NEREIKĖTŲ RAŠYTI PAMOKYMŲ Per penkiasdešimt šešis savo amžiaus metus esu daugelį dalykų apsvarstęs bei apgalvojęs ir radau, jog svarbiausia yra negalvoti bei nesvajoti apie save ir nelyginti nei savęs, nei savo gyvenimo su gyvenimu tų, kuriems lygiai kaip man teko gimti maždaug toj pačioj vieno laiko istorijoj. O po to aš radau baisiai baisiai seną dalyką, kitaip sakant, radau Ameriką, jog nereikia iš viso rūpintis nei pačiu savimi, nei asmenišku savo gyvenimu, nes nuo rūpesčio bei galvojimo pirma laiko tenka išeiti į kitą pasaulį, nes svarbiausia yra gražiai ir skaisčiai gyventi. idant savo senatvėje nereikėtų kartu su pasenusiu Saliamonu savo sūnui rašyti ilgų ir graudžių pamokymų. |