Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AŠ PADAINUOSIU DAINŲ DAINELE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Už bažnytkaimio namų, prie Gurgždės upokšnio, ėjo daržai. Dabar, šiltą vasaros pavakarę, savo sklype nirto Kunigunda Naikuvienė, ravėdama piktžoles. Į orą lėkė balandos, garstukai, smilgos ir dilgelės. Vienu tarpu ji pakilo ir, pasipiktinusi, šūkaliojo pati sau, sugnybusi niekadėją tarp žemėtų pirštų: "Asiūklis, asiūklis! Dar to betrūko."

Ligšiol asiūklių ji buvo mačius tik Tomo Ba-bušio parugėje, ir koki vėjai atnešė jį čia tarp jos ridikėlių!
Nusviedus asiūklį ežion, moteris, tokia nelaiminga, net graudi, pasižiūrėjo į kalvą, ant kurios, iš liepų iškišusi du baltus bokštus, švietė bažnyčia. Graži ji buvo, galėjai regėti iš dešimties kilometrų, o kai gausdamas įsisiūbuodavo didysis varpas, jo balsas sklido toli, ligi anų girių, ir kai tildavo, čia daržuose girdėjai dūzgenimą.
Ir tu man taip atsitik, kad dėl tos bažnyčios užūžė visos maldingesnės moterys. "Dievo rykštė, — mąstė sau Kunigunda. — Gyvenom ramiai, šlovinom Viešpatį, kaip begalėdamos, liežuvių ne-laidėm, — ir ištik tu man tokiai nelaimei . . ."

Numojus ranka, ji įsitvėrė į varnalėšą, iškerojusią už kopūstų. Tos neįveikusi, ji vėl užsipuolė garstukus, ir dirbo taip smarkiai, kad į orą išlėkė viena ar dvi morkos, — kas ten jas skaitys! — ir galop per žalitvorę, į Valerijos Gradeckienės teritoriją, bumptelėjo agurkas.

Jei ne tasai agurkas, dailiai prinokęs, storgaly gelstelėjęs, gal viskas būtų pasilikę toj pačioj vietoj. O dabar reikalai pajudėjo.

Pirmiausia nežmoniškai sukudakino gaidys, kuris, išvirtęs šildėsi ten patvoryje. Matote, agurkas nusėdo jam ant skiauturės. Savo vadui už-jausdamos, sukleketavo vištos, lesinėjusios kieme. Tada pamažiukais stiebėsi anos žemės valdytoja. Kėlėsi ji tokia vientisa, lyg iš vieno stuobrio ištašyta. Nuo galvos, kuri buvo smulki, ji nuolaidžiai ėjo storyn ir platyn. Tokio taisyklingo stam-bėjimo priežastis buvo ne tiek pati Valerija Gra-deckienė, kiek jos sijonas. Net ir per kaitras ji mūvėjo tokį storą, nuo klubų dailiomis klostėmis besiskečiantį ir, lyg kokiu lanku, stangriai padurkais atsiremiantį į žemę.

Anapus agrastų tvoros, skyrusios jų laukus,
Valerija išvydo kyščiojant kaimynės kuprą ir kantriai laukė.
Nepatyrusi dėmesio iš Kunigundos, kuri įtūžusi vėl rungėsi su varnalėša, užkalbino ji pati:
— Sakyčiau, tavo agurkai nuaugo gražiai. . . Gerai, kad į galvą nepataikė. Va, atsiimk — turiu savo.
Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė:
— Na, susilaukėm! Ir kunigėlis . . .
— Kunigas kaip kunigas: ir mišias laiko, taip graudulingai užgiedodamas, ir pamokslą sako ne-prikimdamas. Ir padainuoja.
— Gana jau, gana, balandėle. Tos jo dainos mane iš galvos išvarys.
— Ir aš kartais pasvarstau, kam viso to jam reikia. Ana, užvakar grįžtu iš Skirmantienės, pasiskolinusi skietą, ir girdžiu, kad bažnyčioje dūzgia viškose. Negi koki mišparai būtų, ir kaip aš nežinočiau! Neiškenčiau ir įslinkau vidun. Klausau, klausau, ir savo ausim netikiu. Nemanyk, kad giesmes grojo. Ausį aš turiu, kai mergina buvau, per atlaidus giedodavau. Taigi, nori žinoti: dūduoja "Gieda gaideliai". Ir kas vargonus bespau-dąs: ogi mūsų klebonėlis.

— Susimaišė jam su tom dainom. Aną dieną susistabdė jis mane prie šventoriaus vartų ir aiškina: "Nė mūsų garbingasis Antanas Juška tokių nežinojo, kokių man padainavo Tiškevičių Onutė".
— Ką čia Onutė! Julijona Dveigienė išrėkia dar gražesnių. Nors truputį gėdinuosi, bet jeigu taip nori, aš tau papasakosiu, kas buvo man penktadienį.
— Nagi.
Abi kūmos prisispaudė prie agrastų, ir Kunigunda kuždėjo, vis apsižvalgydama, ar niekas neklauso iš šalies:
— Gal ir nuodėmė buvo, — Dievas dovanos, — bet neištūrėjau. Taigi. Žiūriu, klebonėlis eina pro daržus mosikuodamas — žinok, jis dainelę išve-džioja. Ir ką tu pasakysi, kur jis keliavo: į Julijonos Dveigienės trobą. Moteris ji nepikta, ir sustatyta dailiai, o tų dainų. iš jos stemplės — kaip iš rankovės. Bet jau savo diedą laikyk, širdele, toliau nuo jos. Atsimeni, kaip jai ten išėjo su Tylenio bernu — jei mirtų tokioj nuodėmėj, tai kirmytų pragaro dugne.

— Bernas nenudvės. Vakar mačiau — drūtas kaip kumelys. O kaip tau penktadienį?
— Aha, buvo gi taip, gerai atsimenu. Nušvytravo jis į Julijonos trobą, o jau temo. Tai ir pašnabždėjo man nelaba dvasia, ar kuris galas: nubėk ir pasiklausyk pro sąsparą! Taip ir padariau. Viduj kad klykauja, kad šūkauja, net žvirbliai išlindo iš pastogės, o jau buvo laikas jiems miegoti. Paskui prisitaikiau ir prie lango — kas ten matys mane tamsoj. Sakysiu tau šventą teisybę, net stiklai birbeno nuo jos nasrų. Mūsų dvasiškas tėvelis kiurkso už stalo, pačioj kertėj, iš po švento Juozapo paveikslu, ir kad krebžda, kad krebžda, vis rašydamas skubiai į tokią knygutę. Kai kada sustabdo, ir moteriška stūgauja iš naujo. Vienu tarpu taip įsiklykavo, kad žodžius jau ir už lango aiškių aiškiausiai girdžiu. Bet gėda man čia tau pakartoti.

— Negi mažytės esava — niekas nuo galvos nenukris.
— Jeigu taip trokšti, — galiu, kodėl ne. O atrodė taip. Stovi Julijona, įsispendus į šonus, vidury aslos, kryptelia čia vieną, čia antrą šlaunį, lyg kokia čigonė, ir ranka paskėtrioja. O striūbauja štai ką. Na, duok ausį. . .
Ir čia Kunigunda iššvokštė aną baisią dainos vietą.
Valerija truktelėjo petį ir ramiai pasakė:
— Dėl tiek bažnyčia nesugrius. Bet ar jos senis buvo pirkioj?
— Ką darys nebuvęs. Sėdi vyrelis sau pas pečių, kramto pypkę ir spokso, lyg apuokas. Gal ir jam gražu ten kas nors.

— O tu ten taip ir stovi, prikišus nosį prie stiklo.
— Ausį, širdelę, ne nosį. Toliau betgi išėjo man ne kaip. Turi Julijona seną kalę. Niekados ji neurgzdavo ant manęs, net neamtelėdavo. Penktadienį, tamsoj, nė nepastebėjau, kai ji privėžliojo prie manęs, uostinėja pasamonus — ir ar neims zursėti. Aš sakau: ciuciukas, ciuciukas, ir traukiuosi atatupsta. Šuo jau visai niurna ir graibosi apie blauzdas. Aš tekinukais per žolynus, o kalė tabaluoja paskui — gal jau nori, kad su ja lakstyčiau, — tikrai nežinau, ką šuo galvojo. Ir laiko nebuvo, nes trinktelėjo namo durys. Moviau tiesiai per kiečius, ir iš to greitumo įnėriau į dilgeles, o buvau pasikosojus. Va, dar ir šiandien pakinkius niežti, taip sugėlė.
Ir pasikėlusi drabužį parodė, kur sopėjo.

— Raudona, — patvirtino Valerija. — O nuo savęs štai ką pridursiu. Grįžtu andai namo pro bažnyčios laukus, ir ką matau: karvės mukia nemilžtos, avižose čeža pulkas žvirblių — ir kad kas nors išbaidytų! O buvo kam — sėdi klebonas su bernu ant ežios ir kad šnekasi, mostaguoja rankomis, lyg spragilais. "Padėk, Diev", tyčia sakau, spūdindama pro šalį. O dvasiškas tėvas aiškina man toks smagus: "Dėdieniuke, Leonas turi auksinį balsą — įrašysiu į parapijos chorą". Tai išgirdęs, vargonininkas net už galvos susiėmė. Čia atsiliepė balsas iš1 gatvės, anapus tvoros:
— Tai būtų pusė bėdos.

Ten stovėjo Pijus Skeltys, žmogus pagarbus ir svarbus. Prieš keletą metų jis susilaukė didelės šlovės, kai valsčius jį išsirinko viršaičiu. Dabar jis laikė krautuvę, kur tu galėjai pirktis, ko tik širdis geidė: muilo, silkių, saldainių Karvutė, adatų, švento Jono duonos, sąsiuvinių . . . Pavakariais, jei būdavo gražu, jis visados išeidavo pasivaikščioti, pakeliui išsiklausinėdamas apie vaikus, ligas, veislinius eržilus, susipykimus ir tokias retesnes nelaimes, kaip Jokūbo Puplio nuvažiavimas nuo tilto Gurgždės upokšnin. Ką gi, žmogelis buvo vieną per daug išsiurbęs turguj.
Prieš šį kleboną Pijus Skeltys aukštai stovėjo bažnyčioje: jis buvo šveicorius. Šventomis dienomis stovėdavo už grotų, apsivilkęs žydru surdutu, kurio apikaklė ir rankogaliai buvo apvedžioti galionais, žibančiais kaip auksas. Per atlaidus, kai procesija su giesmėmis eidavo aplink bažnyčią, jis žengdavo kilniai minios priešakyje, protarpiais krestelėdamas lazda, kurios viršuje buvo įtaisytas bumbulas. Nuo papurtymo buožė čežėjo, lyg būtų aguonų pripilta. O kadangi visa vyro povyza buvo ori — ėjo atlašus, su dailiais apgenėtais ūsais ir nesidairydamas į šonus, atrodė, tarsi koks hetmonas, išlipęs iš mūsų istorijos lakštų. Ir regėkite: šį žymų asmenį ištiko nelaimė. Vos atvažiavęs, naujas klebonas išaiškino, kad prie Dievo garbės nieko neprideda nei lazda, nei surdutas, ir apsieisim be šveicoriaus luomo. Pijaus Skelčio surdutas su žioruojančiais galionais jau senokai kabojo spintoje, laukdamas geresnių dienų, o buožę tarpais nusi-vogdavo anūkai ir jodinėdavo, kaip ant žirgo, ar kratydavo besiklausydami, kaip ten švagžda.
— O kas dar? — pasiteiravo Kunigunda. Žinios laukė ir Valerija.

— Vakar išgirdau, — neskubėdamas dėstė Pijus Skeltys, — ir jums pirmoms pasakysiu. Taigi, su klebonu šnekėjosi zakristijonas. Užbėgo žmogus nusiminęs pas mane ir guodžiasi: turėsim visi mokytis naujų poterių. Matot, senos maldos jau negeros, gal jų ten nė danguj neužskaito. Anot

Mikas Šileikis: Žmonos Paulinos portretas (aliejus)

klebono, melstis reikia taisyklingai lietuviškai, kaip Rygiškių Jonas moko . . .
— Ar tai koks naujas vyskupas? — suglumusi paklausė Valerija Gradeckienė.
— Aš jo nemačiau, — kalbėjo Pijus Skeltys. — O klebonas man seniau pasakojo, kad tai mūsų rašomosios kalbos tėvas. Turbūt, jau tada šunį galvojo . . .
— Užaugau besimelsdama, kaip motutė išmokė, taip ir numirsiu, — pareiškė Naikuvienė.

— Kol tu numirsi, — nesijaudindamas dėstė Skeltys, — tave nuo klausyklos nuvarys. — Zakristijonas sakė, kad per išpažintį kunigas klausinės poterių. O naujų pradėsiąs mokyti nuo švento Baltramiejaus . . .
— Ir dieną rado — kada garniai išlekia.

— Vis tiek didelė diena — mūsų bažnyčioje atlaidai.
— Kol garniai išskraidys, — nepasidavė Kunigunda, — aš imsiu ir ką nors padarysiu. Surinksiu šventesnes moteris — ir pas jį.
Pijus Skeltys krunkštelėjo. Toks buvo jo ženklas, kad turįs ką svarbaus pranešti.
— Ko jums vargintis, — tarė jisai. — Jau padaryta.
— O! — šūktelėjo abi, nustebusios. Paskui Kunigunda pridūrė:
— Kaipgi aš nežinau? Tretininkes tvarkau.

— Ėjau pas jus pasiklausti. Ar jūs, kaip svarbus žmogus, ir dar klieriko motina, negalėtumėt prisidėti prie delegacijos. Su visais kalbėjau, ir jie važiuos. Net ir Jeronimas Varnišius, vargonininkas, tik jis bijosi, kad klebonas nesužinotų iš kalno. Bus organizacijų pirmininkai, trys seniūnai, gal dar palenksiu ir naują viršaitį.
— Tik Pijus gali taip dailiai sustatyti, — prabilo Valerija. — Bet neaišku, ką reikės daryti.
— Pati savo akimis pamatysit — juk sykiu važiuosim. Kaip be jūsų apsieisim. Tokias gražias arnotas išadėte anam klebonui.

— Jei žinočiau kur, tai pasakyčiau, ar važiuosiu.
— Pirmadienį keliaujam pas vyskupą. Pra-šysim, kad duotų kitą kleboną. Užteks mums tų dainų. Ir nepamanykite, kad aš čia darau ką dėl savo šveicorystės. Bet mus, senus jau žmones, varinėti su tomis maldomis, — ir man nesmagu.
— Tu, Valerija, kaip sau nori, — prabilo Kunigunda. — O aš tikrai važiuoju. Išdėsiu vyskupėliui viską, kaip ant delno, net ir tas dainas pas Julijoną.
Saulei pakopus viršum girių, iš bažnytkaimio pirmadienį didžiuoju vieškeliu pajudėjo karieta, brička ir vežimas.

Svarbiausi asmenys sėdėjo karietoje: Pijus Skeltys, trys seniūnai, korespondencijų, prašymų ir skundų rašytojas Vytautas Vizbys, o už pusantro kilometro nuo bažnytkaimio, prie koplytstulpio, laukė Jeronimas Varnišius. Vyras jis buvo muzikalus, tik trūko drąsos. Kad jo su delegacija nepamatytų bažnytkaimyje, jis paryčiu pievų takais nubėgo iki kryžkelės ir ten įsirangę į karietą, kurią traukė du širmiai, įnerti į plėškes su tokiais žvangaliukais ant sprando. Viršaitis paskutinę minutę susirgo diegliais.

Bričkoje, kuri buvo prastesnė už karietą, keliavo draugijų pirmininkai ir švitresni veikėjai. Dideliu laimėjimu teko laikyti, kad jų gretose sėdėjo ir krikščionių demokratų auksaburnis Jonas Stukelė, žmogus rimtas ir gebąs susirinkime tris valandas kalbėti taip dailiai, lyg širdį tau glostytų. Ant klebono jis šnairavo, kam tas šnekasi su tautininkų stulpu valsčiuje Stasiu Vosylium, ir netgi su liudininku Kaziu Šmirkūnu, kuris į bažnyčią užsukdavo tik per Velykas.

Pačiame vilkstinės gale dardėjo šieninis vežimas. Ten, gūžtas susisukusios, sėdėjo moterys, tarp kurių įsispraudęs kiūksojo ir vienas vyriškis — Ignosėlis Šventuoliukas, kokios septyniolikos metų bernelis, jau papūkavusiais žandais, ir toks švel-numynas, kad žodžiais neapsakysi. Savo pavardę jis pelnė už pamaldumą: iš bažnyčios jį tiesiog reikėjo išvaryti. Rūstesnės tetos sakė, kad jis gerokas milas. O kitos jį užstojo: jis ir obuolius sode nurenka, ir žabų iš miško parkriokia, ir netgi išverda mamai kukulius. Delegacijon vaikino niekas nekvietė. Jis pats ūmai spruko vežiman tarp Margulių Teresės, giesmininkių atstovės, ir Žiemių Petronėlės, pavasarininkų pirmininkės. Ir štai jis, laimingas, dairėsi, prasikišęs pro dėdienių skareles, skaistus, lyg bijūnas.

Vienos iš moterų kalbėjo maldas, kitos pamažiukais kuždėjosi ir bauginosi, kad neprasižiotų prie vyskupo, trečios krimtosi, ar gerai darančios, keliaudamos įskųsti šiaip jau didžiai gero žmogaus, savo klebono. Gal tik viena Valerija Gradeckienė nekvaršino sau galvos. Jautėsi, kad ji čia nieko nedėta, ir važiavo tik iš smalsumo. Net ir tos naujos maldos jai nerūpėjo: tokios senos, beveik suakmenėjusios, tikrai jos niekas neperlauš. Užtai Kunigunda tylėjo, lyg užburta, ir beveik nepakrutėjo visą kelią. Matote, savo dvasioje ji dėliojo žodžius, kuriuos ji pabylos vyskupui. Iš pradžių eidavo sklandžiai. Ji net regėjo save, kaip aure žengia priekin, bučiuoja vyskupui žiedą, pasitraukia du žingsnius atgalios ir tada pasvyra priekin, rankas maldingai laikydama prie širdies. Ir paskui išdėsto: taip ir anaip, ir dar kitaip. Žodžiai dailiai riedėjo ligi tos vietos, kur turėjo būti maždaug vidurys. Ji net matė save, kaip linkčioja pagarbiai, kaip lengvai jai plaukia mintys ir kaip vyskupas klausosi, čiupinėdamas grandinę, ant kurios buvo pavertas kryžius. Tačiau ties viduriu nelyginant migla užtraukdavo protą, ir moteris, lyg suklupusi ant slenksčio, niekaip nevaliojo persiristi į antrą pusę. Tada, išsigandusi, ji grįždavo į pradžias, ir juo toliau važiavo, juo šiurpiau jai darėsi ties pačiu viduriu.

Keliavusi tris valandas, gurguolė pasiekė miestą. Pametę arkliams šieno ir dobilų, visi nužygiavo pas vyskupą.

Ten delegacijos jau laukė toks jaunas kunigiukas, matyti, mokytas ir išmintingas, nes jo sutana turėjo raudonas apvedžiones. Prašomi, visi susėdo ir tylėjo, žiūrėdami į grindis, tik Ignosėlis nesidavė ir stypsojo prie durų, šypsodamasis ir kepurę sugniaužęs abiem rankom. Kunigunda dėliojo savo kalba, su išgąstim artėdama prie vidurio, kai plačiai atsivėrė antros durys, ir kunigėlis nuolankiai pakvietė:
— Vyskupas jus dabar priims.
Pirmas pajudėjo Pijus Skeltys, po jo seniūnai ir kiti nariai, už jų moterys ir ant galo Ignosėlis.
Prie stalo stovėjo trys dvasiški tėvai, palinkę prie brėžinių. Nė vienas iš jų neturėjo ant galvos raudonos kepurės —ji gulėjo ant lentynos.
— O ką matau — Petro mamytė, — staiga prabilo vienas iš jų, pakėlęs akis nuo brėžinių, — Geras tavo sūnelis, ir galvą turi.

Ir priėjęs, vos neapkabino Naikuvienę.
— Tai pas vyskupėlį atvažiavom, — susimaišiusi pratarė moteris.
— Ponas Skeltys mums iš anksto buvo pranešęs.
Su tais žodžiais Kunigundai net akys suraibuliavo: juk tai pats vyskupas!
O buvo galvojus, kad jis sėdės soste, su raudona kepure, gal net ir su lazda rankoje, ir du pralotai iš šonų. Dabar gi — toks jaunutis ir lipšnus, ir tiesiai prieš tave.

Ganytojas atsisėdo už stalo, pažiūrėjo pro langą, paskui į žmones, ir kai visi tylėjo, prabilo jis pats:
— Atsiprašau, kad privertėm laukti. Ką tik architektai atnešė planus senelių prieglaudai, ir neiškentėm nežvilgtelėję. O dabar malonu čia jus matyti ir išgrįsti.
Praėjus daug savaičių ir mėnesių, kai pagalvodavo, nė ji pati negalėjo suprasti, kaip ten atsitiko. Tik tiek atsiminė, kad be niekur nieko užplūdo ją nežemiška drąsa. Išėjo Kunigunda į priekį, svirstelėjo į ganytojo šoną, kaip buvo numačiusi, ir pradėjo:
— Vyskupėli šviesiausias, net negražu, kad mes, jau suaugę ir pagyvenę žmonės, atvažiavome jūsų varginti ir dargi apsiskųsti . . .

Ir čia, vėl be niekur nieko, ją nutrenkė išgąstis — nereikėjo laukti nė vidurio. Lyg kokia ūkana apniaukė smegenis, ir nors ji krutino lūpas, nors pešiojo skaros kutus ir mirkčiojo — iš burnos jokis garsas neišėjo.

Išvadavo ją Petras Skeltys, perimdamas kalbą, lyg jau taip būtų sutarta.
Alkūne nubrukęs Kunigundą už savęs, jis pagarbiai nusilenkė vyskupui ir tada, kažkaip netikėtai, riktelėjo, lyg prabildamas į minią:
— Akcalencija!
Ir nuščiuvo, nes balsas nuskambėjo beveik grasinantis. O turėjo būti švelnus, glostantis ir plaukiantis, lyg upelis.

Po to, mintyje paėmęs melodingą toną, jis prabilo santūriai ir nuolankiai:
— Akcalencija! Sakyčiau, mes čia atkeliavome ne skųstis, o pirmiausia nusilenkti jums, mūsų ganytojui brangiam, ir paskui prašyti malonės. Mes jums dėkingi, kad davėte mums tokį gerą kleboną. Bet per geras jisai — mes tokio neverti. Nėra ko slapstytis: yra mūsų parapijoj ir girtuoklių, ir mušeikų, ir mišias šventą dieną prasnaudžiam. Atsiųskit kietesnį, kuris mus išbartų, net ir vėzdą paimtų.

Vyskupas kalbos klausėsi, linkčiodamas galva, padėkojo delegacijai ir žadėjo padaryti, kas būtų gera ir mūsų motinai bažnyčiai, ir avelėms. Lyg tarp kita ko, pridūrė, kad patsai klebonas jam rašęs, prašydamasis . . .
Delegacija namo grįžo pavakariais.

Ir štai, praėjus pusantro mėnesio, pasklido žinia, kad klebonas iškeliamas į tokią mažą parapijėlę tarp girių.
Kunigunda nematė, kaip jis išvažiavo: buvo iškeliavus net už trijų valsčių savo tėviškės lankyti. Grįžusi rado naują kleboną. Tas jau buvo susitaręs su meistrais dėl bažnyčios stogo pataisymo, nes poroj vietų buvo prakiuręs, užpirko kuliamąją mašiną ir užsakė parapijai rinkliavą ūkio reikalams. Tarnaitė karvių milžti bėgdavo laiku, pagal bokšto laikrodį, o bernas žirgus šukuodavo išsivedęs į kiemą, kad visi regėtų. Sekmadienį Pijus Skeltys garbingai stovėjo už grotelių, apsivilkęs savo surdutu ir krestelėdamas buože, nors ir nebuvo jokio reikalo.

Kunigunda savo kaimynės Valerijos nematė visą savaitę. O išvydo ją kažkaip nepaprastai. Žiūri, eina Gradeckienė pačiu gatvės viduriu, ir tokia prilinkusi prie žemės, lyg abiejose rankose neštų po kibirą su vandeniu.
— Kas tau, širdele? — užkalbino ją Naiku-vienė. — Gal gumbas graužia . . .
Ana žiūrėjo kenčiančiomis akimis, numojo ranka kažkur į pasaulio kraštą ir pagaliau ištarė:
— Išėdėm klebonėlį, išėdėm. Toks geras buvo.
— Nė nemačiau, kaip mus paliko. Būčiau išlydėjus.
— Apsiėjo ir be tavęs, Kunigunda. O aš mačiau. Nedrįsau lįsti arti, sąžinė neleido, bet regėjau iš klebonijos sodo, pro medžius. Taigi, sukrovė jo daiktus. Anoks ten turtas: knygos, muzikos, keletas rakandų. Ir jau pajudėjo vežimas. Tik štai klebonėlis kad sušuks: "Sustokit, sustokit!" Neiškentus atbėgau iš sodo ir žiūriu, kas darysis. Ogi jis iššoko iš ratų ir nuskubėjo į kleboniją, pasikėlęs sutaną, kad nesukluptų. Ir pasakyk tu man, ką jis ten pamiršo? Aure išeina, prisispaudęs kankles prie širdies, lyg kūdikį. "Būčiau pamiršęs,

— linksmai kalbėjo jisai susirinkusiems išlydėti. Kabojo ant sienos tiesiai prieš akis, ir tu man nepamatyk paskutinę minutę. Tenai gi reikės
— esą, pilna tuose miškuose dainininkių, kaip laikštingalų, o čia jau beveik viską išrankiojau". Peržegnojo mus, nors buvom to neverti, ir iškeliavo į tas savo girias, tik nežinau, kodėl toks laimingas, net šypsojosi. O man širdį taip suspaudė, kad visą vakarą verkiau, ir paskui dar naktį. Tai va, ką padarėm, sesele .
Ir net neatsisveikinus, Valerija, dar sunkesnė, pasuko į savo daržą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai