AUGUSTINO VOLDEMARO RAŠTAI Spausdinti
Parašė Alaušius   
PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS: Raštai. Redagavo Morkus Šimkus. Išleido "Laisvosios Lietuvos" leidykla, Chicago 1976 (tituliniame puslapy leidėju pažymėtas Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, o data — 1973). XV+672 psl.
Augustinas Voldemaras visiems žinomas kaip politikas, bet, galima sakyti, visai nepažįstamas kaip mokslininkas. Dabar išleistieji jo raštai (kiek jų pavyko sumedžioti) leidžia su juo susipažinti ir kaip su mokslo bei apskritai rašto žmogumi.

Tragiškas šio žmogaus likimas. Pirmiausia galbūt pačiu faktu, kad, nespėjęs išplėtoti savo talento moksle, buvo politikos paglemžtas. Aukso medaliu baigęs klasikinės filologijos studijas Petrapilio universitete, buvo pradėjęs akademinę karjerą Petrapilio aukštosiose mokyklose ir profesoriavo Permės universitete (ligi 1917 m. revoliucijos). Lietuvoj dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920 - 22), įsteigus Lietuvos universitetą (1922) kaip ordinarinis profesorius dėstė Humanitarinių mokslų fakulteto visuotinės istorijos katedroje. Nuo 1928 m. pradžios atleistas iš universiteto, vėliau nebegrįžo, nors netrukus liko be darbo.

Tragiškas A. Voldemaro likimas ir kaip politiko, nors politikoj jis aukščiausiai buvo iškilęs. Dar Rusijoj 1917 m. aktyviai įsijungė į lietuvių politinį gyvenimą kaip tautininkas. Lietuvon grįžęs, buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, kuri jam 1918 rudenį pavedė sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetą (1918.XI.11 - XII.26). Užsienio reikalų ministro pareigas ėjo ir vėlesniuose ministrų kabinetuose ligi 1920 vasaros. Po Steigiamojo seimo rinkimų liko už politinio gyvenimo, nes tautininkai nepravedė nė vieno savo atstovo nei į Steigiamąjį seimą, nei į kitus du seimus. Toks tautos "nedėkingumas" turėjo savaime ugdyti nepasitikėjimą demokratija — parlamentiniu režimu.III-jo seimo rinkimuose (1926) pagaliau į seimą įėjo ir trys tautininkų atstovai, tarp jų A. Voldemaras. Betgi netrukus iš buvusios aštrios opozicijos krikščionims demokratams tautininkai perėjo į opoziciją ir kairiųjų vyriausybei. Po 1926 gruodžio 17 perversmo A. Voldemaras vėl tapo ministru pirmininku. Drauge vadovaudamas užsienio reikalų ministerijai, A. Voldemaras gana sėkmingai suaktyvino Lietuvos užsienio politiką. Betgi vidaus politikoje drauge su prezidentu A. Smetona Lietuvą pasuko diktatūrinių režimų keliu. Varžybos su A. Smetona baigėsi tuo, kad po nepilnų trejų metų A. Voldemaras buvo atleistas iš ministro pirmininko posto.

Reikia prileisti A. Voldemarą turėjus vado charizmos, nes ir netekus valdžios, jam liko ištikimi jo šalininkai, visuomenėje gavę "voldemūrininkų" vardą. Jis vienintelis iš mūsų politikų suteikė savo vardą ligi šiolei tebeveikiančiai politinei grupei. Šios grupės iniciatyva pasirodė ir jo raštų rinkinys. Norėta Šituo būdu paminėti A. Voldemaro 90 metų gimimo sukaktį, tad tituliniame puslapy ir duota 1973 m. data, tik antroj pusėj pažymima tikroji data — 1976 m.

A. Voldemaro pasekėjų jam ištikimybė brangiai kainavo: visą laiką "voldemarininkai" nesėkmingai bandė perversmus, o už tai mokėjo kainą ir pats A. Voldemaras. Jau iš pat pradžių, išstūmus jį iš valdžios, jis buvo ištremtas į Platelius, o vėliau į Zarasus policijos priežiūron. Po 1934 birželio pučo, sužlugdžiusio kone laimėjus, A. Voldemaras teisiamas karo lauko teismo ir iškalėjo iki 1938 m. amnestijos. Amnestuotas buvo ištremtas iš Lietuvos — gyveno Prancūzijoj. 1939 m. pabandęs grįžti Lietuvon, buvo prie sienos sulaikytas, ištremtas į Zarasus, bet iš ten 1940 m. pradžioj vėl išsiųstas į užsienį. Okupavus Lietuvą sovietams, A. Voldemaras grįžo Lietuvon, kad tuojau pat būrų suimtas ir išgabentas į Sovietų Sąjungą. Jo likimas ilgai buvo nežinomas. Lietuvių Enciklopedija dar 1966 m. nurodė jį mirus 1944, bet be jokių kitų žinių. Tik iš tritomės sovietinės lietuviškosios enciklopedijos sužinojome, kad 1940-42 m. jis buvo ištremtas į Ordžonikidzę Š. Kaukaze. Į tą sritį artėjant vokiečių kariuomenei, kaip nurodo minėtoji sovietinė enciklopedija, A. Voldemaras buvo suimtas ir mirė Maskvos kalėjime 1942.XII.16 (MLTE, III t., 1971, p. 826).

Prisimename A. Voldemaro biografiją, lyg nurodydami, kad reikėjo ja aprūpinti ir jo raštų rinktinę. Lietuvių Enciklopedija platokai aprašė A. Voldemarą, bet kai kurie duomenys nesutinka su tais, kurie duodami oficialiame leidinyje "Lietuvos Universitetas" (1927), kuriam, reikia prileisti, žinias apie save suteikė pats A. Voldemaras.

Paties redaktoriaus M. Šimkaus nurodymu, pateikiama tik "maža dalis prof. A. Voldemaro rašytinės veiklos" (p. XI). Iš pateiktųjų jo žurnalinių ir laikraštinių straipsnių maty-tvti, kiek platus buvo io interesas: ir istorija, ir literatūra, ir teisė, ir politika. Šiame "Raštų" tome randamus rašinius aplamai galima skirstyti į keturis skyrius: moksliniai darbai, užsienio politikos klausimai, įvairios recenzijos, poleminiai publicistiniai straipsniai.

Iš mokslinių darbų randame šiuos: 1909 m. rusiškai išspausdintą ir K. Kasakaičio išverstą tautinės kovos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XV-XVI a. apžvalgą (p. 149-183), straipsniuką apie senovės Romos istorikų raštų tyrinėjimą (p. 185-193), plačią Dantės biografiją (p. 259-312), Krėvės kūrybos nagrinėjimą (p. 315-365), apie K. Būgą kaip žmogų ir mokslininką (p. 445-480), pagaliau studiją "Universitetas ir mokslas" (p. 369-444). Pastaroji studija ypačiai verta dėmesio dėl to, kad ji parodo ir plačią autoriaus erudiciją, ir gilų jo žvilgsnį į mokslo uždavinius.

Užsienio politikos klausimus liečia prancūzų kalba parašyta brošiūra apie Lietuvą ir Lenkiją (Lithuanie et Pologne, 1920, 38 psl.), kurią šiai raštų rinktinei išvertė F. Mackus (p. 195-224). Tas pats vertėjas pateikė ir kitos A. Voldemaro brošiūros apie rusų - lenkų - lietuvių santykius (Les Relations Russo-Polono-Lithuaniennes, 1920, 32 psl.) vertimą (p. 225-257). "Šių dienų patriotizmo reiškiniai" (p. 483-524) yra perspausdinta to paties vardo brošiūra, išleista 1934 m. Tai poleminis atsakymas savo kritikams J. Navakui ir P. Leonui. Nors knygoj nenurodyta, bet iš teksto galima spręsti, kad polemika vyko dėl A. Voldemaro Paryžiuj 1933 m. išleisto veikalo "La Lithuanie et ses problėmes. Tome I: Lithuania et Allemagne", kurio antroje dalyje nagrinėjami Klaipėdos krašto teisiniai ir politiniai klausimai. Pravartu gal būtų buvę ir iš šio veikalo vieną antrą ištrauką išversti.

Recenzijų skyriuj (p. 17-141) duodama 12 knygų, daugiausia vadovėlių, kritiškas vertinimas. Tarp kitų recenzuojama J. Totoraičio disertacija apie Mindaugą, V. Dubo "Įvadas į bendrąją literatūrą", J. Ralio atliktas Homero "Odisėjos" vertimas, V. Stankevičiaus "Baudžiamoji teisė", A. Aleknos Lietuvos ir Bažnyčios istorijų vadovėliai, A. Vireliūno geografijos vadovėlis ir kt. Recenzijos kietai parašytos, su tokiu griežtumu, kokio dabar baimintumėmės.

Pagaliau duodama publicistinių straipsnių, ketvertas iš 1907 metų "Vilniaus Žinių" (p. 1-14), kiti iš įvairių tautininkų laikraščių 1923-26 metais (p. 527-665). Dauguma šių straipsnių yra poleminiai. Jie rašyti tuo metu, kai valdžią savo rankose turėjo krikščionys demokratai, tai prieš šiuos pastaruosius daugiausia ir polemizuojama. Betgi kai 1926 m. rinkimus laimėjo kairieji ir pradėjo savo antibažnytinę politiką varyti, A. Voldemaras savo straipsnį "Lietuvio" 1926.X.28 numery baigė tokiu įspėjimu:
Klysta ir valdžia, manydama, kad dabar pasitaiko gera proga jeigu ne visai sugriauti Bažnyčią Lietuvoje, tai bent gerokai susilpninti. Susilpninti, žinoma, galima, bet galima pasiekti tai tik silpninant Lietuvą, kaipo valstybę, ir lietuvius, kaipo tautą. Valdžia turi išsižadėti seno rusų prietaro: būk Bažnyčia — tai tamsumo ir atsilikimo nuo kultūros jėga. Kaipo valdžia ji pirmoji turėtų suprasti, kad Lietuvai reikalinga visiška tikybinė taika" (p. 648).

A. Voldemaro "Raštų" redaktorius M. Šimkus pažymi, kad nesilaikoma autoriaus rašybos, kur dabar kitaip rašoma. Be abejo, šiandien rašyti "arkajologija" (archeologija), "kemi-ja" (chemija) ar "sosiologija" (sociologija") (Humanitarinių mokslų fakulteto raštai, kn. 1, 1925, p. 132, 136) būtų beprasmis skaitytojų varginimas. Reikėjo ir autoriaus skyrybą suderinti su dabartinėmis jos normomis. Tačiau "bedabartinant" vokiečių filosofo Paulseno vardą "Prid-rikas", netikslu buvo jį "suanglinti" Fredriku (Raštai, p. 370), nesgi vokiškai jo vardas yra Friedrich (A. Salio lietuvinimu, "Fridrichas"). Taipogi A. Voldemaro raštuose pasitaikiusias aiškias korektūros klaidas reikėjo ištaisyti, o ne palikti. "Raštų" 377 puslapio išnašoj "ištikimai" perrašyta originale įsibrovusi korektūros klaida: VVilhelm Dielthey, nors iš tikrųjų tas vokiečių filosofas visur rašėsi ir yra rašomas Dilthey. Tikriausiai tokių pastabų susidarytų ir daugiau. Nesileidžiau į dabartinio "Raštų" teksto lyginimo su autoriaus originaliu tekstu. Ši pora pastabų iškilo, ne "blusinėjimo" imantis, o tik užmetant akį į studijos "Universitetas ir mokslas" pirmuosius kelis puslapius. Krito į akis tuose puslapiuose ir paties A. Voldemaro nenuoseklumas, rašant svetimųjų pavardes. Vieni rašomi taip, kaip atitinkamose kalbose jie rašomi, pvz., John Stuart Mill ar Darvvin, bet kiti "sulietuvinami", pvz., anglų katalikų kardinolas Nevvman paverčiamas Niūmenu, o iš amerikiečių filosofo VVilliam James padarytas Vilius(!) Džemsas. "Raštuose" nebandyta šiuos nenuoseklumus lyginti. Tai, tiesą tariant, būtų buvęs gana keblus ir sunkus uždavinys.
Prof. A. Voldemaro "Raštai", parūpinti jo politinių pasekėjų, domins visus, kurie norės susipažinti su jo moksliniu palikimu ir su jo politiniais nusistatymais.
Alaušius