Aidai.eu Apžvalga

KATALIKIŠKOJI REZISTENCIJA IR TAUTOS LIKIMAS

Parašė VYTAUTAS VARDYS

Paskutiniojo dešimtmečio įvykiai, ypačiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vedama kova už tikėjimo teises ir Lietuvos jaunimo kalan-tiškas angažavimasis, iš naujo iškelia katalikybės ir tautiškumo santykio klausimą Lietuvoje. Nors dažnai šis sąryšis laikomas savaime suprantamu arba bent aiškiu, tikrovėje jisai nėra taip gerai pažįstamas nei saviškiams, nei svetimiesiems. Maskva, pavyzdžiui, iki šiol įsitikinusi, kad mark-sizmas-leninizmas įgalina pilnai suvokti katalikybės ir tautiškumo ryšį bei kontroliuoti jų sąveiką, po paskutiniųjų Lietuvos rezistencijos pasireiškimų iš naujo pasimetė. Nei katalikybės, nei tautiškumo pasidarė nebeįmanoma išaiškinti kaip vien socialinės kilmės reiškinių, sukontroliuojamų ar net sunaikinamų, pašalinus tas eko-nomines-politines priežastis, kurios neva tas jėgas pagaminančios. J. Minkevičius, vienas svarbiausių Lietuvos autorių religiniais klausimais, jau atsisako net pagrindinio marksistų teiginio, būtent, kad religija prieštaraujanti mokslui.1 Kitas autorius, pvz., Vladas Balkevičius, randa, kad tikėjimas nesąs tiesiogine prasme socialistinių priežasčių, bet žmogaus psichologijos padaras, tiesiogiau — tikėjimas kyląs iš žmogaus psichologinio poreikio.2 Panašiai ir su tautiškumu. Jis jau nebelaikomas vien tik buržuazinės sistemos produktu. Tautiškumo — tenai vadinamo nacio-
-----------
* Su atitinkamais mažais pakeitimais spaudai perredaguota paskaita, skaityta jubiliejiniame Ateitininkų Federacijos kongrese Clevelande 1977 rugsėjo 2 d.
------------
nalizmo vardu, — pasak Komunisto redaktoriaus Genriko Zimano, randama net ir tarybinėse šeimose, net komunistų partijos eilėse.3 Konstatavę, kad nei tikėjimas, nei tautiškumas nėra mirę, kaip tai buvo manyta atsitiksią sovietinės santvarkos sąlygomis, nei šie rašytojai, nei Maskva nebelaukia greito jų išnykimo. Dabar jau religijos, tautiškumo bei tautybės sunykimas yra atidėtas iki laukiamo komunistinės visuomenės susidarymo pasaulyje,4 vadinasi, ad calendas Gra-?cas. Tačiau tuo pačiu metu Maskva ėmė gąsdintis Lietuvoje vykstančios, anot Vilniaus un-to dėstytojo Antano Balsio, katalikybės ir tautiškumo konvergencijos. Lietuvoje, pasak Balsį, dabar einanti "nacionalizmo klerikalizacija iš vienos pusės ir nacionalizmo įvedimas į religinę žmonių sąmonę iš kitos."5 Kitaip tariant, Balsys baiminasi katalikybės ir lietuvybės sutapimo.

Tezės apie katalikybės ir komunizmo svarbą Lietuvos gyvenime
Nesovietinėje moderniųjų laikų literatūroje santykis tarp katalikybės ir lietuvybės yra buvęs įvairiai aprašytas ir dar įvairiau vertintas. Kairysis Lietuvos visuomenės sparnas pirmoje šio šimtmečio pusėje dažnai menkino katalikybės reikšmę tautinių institucijų išsivystymui ir tautos išsilaikymui. Iki 1940 metų katalikybei dažnai nebuvo pripažįstama teigiamo vaidmens. Religingoji visuomenės dalis, žinoma, katalikybėje įžiūrėjo tautos stiprybę ir religinį tautos atnaujinimą laikė lietuviškumo pagilinimu, kuris padeda lietuviškąją kultūrą pakelti į universalines aukštumas. Todėl šimtmečio pradžioje, pasaulėžiūrinei mūsų visuomenės diferenciacijai išryškėjus, katalikiškų pažiūrų visuomenė organizavosi tikėjimui ginti. Taip susitelkė ateitininkai, Prano Dovydaičio įkurti lietuviškajai katalikybei apsaugoti nuo nihilistinio anų dienų marksizmo ir nuo visuomeninės Lietuvos sekuliarizacijos. Tačiau, iš kitos pusės, ateitininkai steigėsi ne tik gynybai, bet ir pozityviam kūrybiniam uždaviniui — išpuoselėti katalikybę iš liaudinės religijos į intelektualinę visuomenės pasaulėžiūrą. Priešindamiesi marksistinėms ar pseudomarksistinėms modernizacijos pastangoms, ateitininkai kartu kūrė bei vykdė ir katalikišką modernizaciją.

Šiandien, galima sakyti, tik komunistinė kairiosios visuomenės dalis bėra neigiamai nusistačiusi katalikybės klausimu Lietuvoje; taipgi neaišku, ar visų komunistų pažiūra yra lygiai negatyvi. Panašiai yra ir išeivijoje. Lietuvos valdančiųjų sluoksnių pažiūros, žinoma, skiriasi nuo išeivijos inteligentijos. Lietuvoje Komunistų partija siekia sukurti ne tik nereliginę, bet ir antireliginę visuomenę, kur katalikybė, kaip ir kit: tikėjimai, būtų pakeista ateizmu. Išeivijoje tai minčiai pritariančių neteko girdėti, nebent Laisvės ar Vilnies žmonių tarpe. Tačiau mūsų išeivijoje tebėra girdima balsų, kad, kadangi Maskvos dominavimo Lietuvoje šiuo metu pakeisti nėra galima, lietuvių tautos išsilaikymas priklausysiąs nuo to, kaip ji sugebėsianti prisitaikyti prie komunistinės ideologijos, tai yra iš vienos pusės tą ideologiją integruoti, iš kitos — ją saviškai suvirškinti. Lietuvoje ši pažiūra, galima sakyti, sudarė ir pseudooficialiosios ideologijos dalį. Pagal šią tezę, tautos vertybės bei pati tautybė būsiančios patikimiausiai išsaugotos, lietuviams komunistams administruojant Lietuvą. Tai labai įdomi mintis. Iš įvairių raštų ir kalbų galima darytis išvadą, kad ir senieji sovietinės Lietuvos vadovai, kaip Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis, ta teze didele dalimi pateisino ir savo dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės sužlugdyme. Nei Maskva, nei jos ideologija, pasak šios pažiūros, nebuvo išvengiami. Todėl Maskvos spalvas reikėjo prisiimti, nes tuo prisiėmimu buvo žymiai palengvinamas tautinis išlikimas.

Ši tezė, atrodo, dar ir šiandien gyva dalyje Lietuvos inteligentijos, remiasi prielaida, kad tam lietuviui, kuris priklauso valdančiajam komunistiniam sluoksniui, lietuviškos vertybės visada bus svarbesnės už Maskvos primestąsias; ir kad lietuviškieji administratoriai visada stengsis tarybinės biurokratijos sistemą panaudoti tų vertybių bent esminėse pozicijose išlaikymui. Taigi ši pažiūra prileidžia nenutrūkstančią Konradų Valenrodų eilę. Ne dabar laikas svarstyti šią prielaidą. Šiuo momentu reikia tik pridėti, kad toji tezė remiasi ir šalutine prielaida, būtent, kad ateistinis tautos indoktrinavimas nepakeis nei valdančių sluoksnių, nei pačios tautos vertybių skalės ir motyvacijos. Ateistinis indoktrinavimas Lietuvoje yra vykdomas dėl įvairių priežasčių, viena jų betgi tiesiogiai siejasi su kalbamuoju klausimu. Su ateizmo pagalba Maskvos valdovai siekia ne tik kontroliuoti, bet ir suniveliuoti tautinius savitumus. Pagal sovietinius autorius (pvz., Chol-mogorova, Fazylova), ateistinė indoktrinacija sudaro esminę "internacionalinio" auklėjimo dalį.6 Juo siekiama suvienodinti tautas pasaulėžiūriš-kai ir kultūriškai, kad užtikrintų komunistinės ideologijos priimlumą, Komunistų partijos, o su ja ir Rusijos valdymą. Pagrindinė laukiama ateistinės indoktrinacijos pasekmė yra katalikybės, kaip pasaulėžiūros ir kaip institucijos, išjungimas iš tautinės visuomenės sąrangos. Kitaip tariant, tezė, jog tik Lietuvos komunistėjimas galų gale padės išlaikyti tautines vertybes ir tautinę tapatybę remiasi įsitikinimu, kad jų išlaikymo šansai nenukentės, jeigu katalikybės ir bus atsisakoma.

Nors ši tezė išeivijoje yra praradusi daug savo ankstesnio populiarumo, laikas nuo laiko jinai vėl iškyla, ypač užregistruojant kokį naują aiškiai lietuvišką kultūrinį Lietuvoje pasiekimą. Iš kitos pusės, aliarmas, su kuriuo Maskva sutiko šiai tezei pasipriešinimą neseniai Lietuvoje, skatina giliau pažvelgti į katalikybės bei tautiškumo ir tautybės santykį. Šio santykio interpretacijos sąrangoje išryškėja katalikiškosios rezistencijos Lietuvoje prigimtis ir jos istorinė prasmė.

Katalikybės ir tautiškumo ryšys praeityje
Visų pirma pažvelkime į katalikybės ir tautiškumo Lietuvoje santykį iš istorinės perspektyvos.
Kalbėdami apie lietuviškąją Katalikų Bažnyčią, labai dažnai užmirštame patį įspūdingiausią ir svarbiausią socialinį jos bruožą, būtent, jos tęstinumą; jinai yra pati seniausioji ir ilgiausio tęstinumo lietuvių tautos institucija. Jei ypač Vakarų tautų valstybių pradmenys yra tolygaus arba net senesnio amžiaus už tų kraštų bažnyčias, tai Lietuvoje, valstybei neišsilaikius, liko tik Bažnyčia. Lietuvos, o vėliau Lietuvos-Lenkijos valstybei žlugus, Bažnyčia tapo centrine tautos institucija; visas tautos gyvenimas lygiavosi į ją. Tokiu būdu, nors mūsų tauta senesnė už Lietuvos krikščionybę, katalikybei teko suvaidinti patį svarbiausią vaidmenį ir moderniosios lietuvių tautos gimime. Šitai sakant, būtina tuojau pat pastebėti, kad faktas, jog tautinė Lietuvos sąmonė ir modernioji tauta išsivystė Bažnyčios įtakoje, nereiškia, kad ir mes turime tokios pat rūšies istorinę katalikybės ir tautybės sutapatinimo tradiciją, kaip, pvz., Lenkija ar Airija. Lietuvos Bažnyčios istorikai, pradedant Alekna ir baigiant Ivinskiu, Gidžiūnu, Krasausku ir Vaišnora, yra nedviprasmiškai nurodę, kad iki XIX a. vidurio, su mažais — ypač vyskupo Merkelio Giedraičio valdymo — laikotarpiais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje palaikė Lenkijos valstybės ir kalbos dominavimą ir lengvino mūsų bajorijos bei negausių miestiečių asimiliaciją su lenkais. Ji taipgi buvo tapusi aristokratiška bažnyčia. Tik XIX a., po Lenkijos-Lietuvos valstybės subank-rutavimo, kai bažnytinė karjera pasidarė nedaug žadanti kilmingųjų sūnums, durys dvasiškijon atsidarė mūsų liaudies, t.y. ūkininkų vaikams. Bažnyčios ryšys su liaudies masėmis nuo to laiko tolydžio stiprėjo ir natūraliai ėmė augti sąmoninga sąveika tarp katalikybės ir lietuvybės.

Šio ryšio išugdyme nepaprastai svarbų vaidmenį suvaidino vyskupas Motiejus Valančius ir jo kartos kunigija. 1863 m. sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius, reikalaudamas Lietuvai apsisprendimo teisės pasirinkti gyventi arba su rusais, arba su lenkais, parodė didelį tautinį, net valstybinį susipratimą.7 Mackevičius buvo betgi per ankstyvas savo laikams. Tokiai teisei realizuotis dirva atsirado tik XX amžiuje. Pereitojo amžiaus realistinis tautos interesų reiškėjas buvo -vskupas Valančius. Nors kunigo Mackevičiaus politmųe srity ir nevertintas, Valančius, pagautas tarp rusiško-lenkiško kūjo ir priekalo, parodė daug kasdienine politinės išminties. Reikia pripažinti, kad Muravjovo administracija vyskupą apgavo, prižadėdama jam už sukilėliu paraginimą padėti ginklus palengvinti kunigų — sukilėlių ir kaimiečių — vaikelių jo mieliausių, kaip juos vadino, padėtį sukilimą numalšinus. Tačiau Valančius netapo rusų administracijos kolaborantu.
Matydamas, kad kompromisinis nusistatymas neneša politinių vaisių, kad imperatoriškoji valdžia nesiekia jokio modus vivendi su Bažnyčia, Valančius patylomis ne tik perėjo į opoziciją, bet suorganizavo ir masinę rezistenciją prieš Muravjovo ir jo įpėdinių pastangas surusinti ir Bažnyčią, ir Lietuvos liaudį. Vyskupas, nors išvežtas į Kauną, kad galėtų būti dieną naktį sekamas, kovojo dviem frontais. Legaliame lauke jis stengėsi pašalinti diskriminacinius įstatymus — iš jo ir šiandienos rezistentai galėjo pasimokyti, kaip į kovą už teises įjungti pačius tikinčiuosius. Šalia tos legalios kovos, jisai išvystė ir pogrindinį lietuviškų mokyklų bei raštijos tinklą. Su nedideliu perdėjimu galime pasakyti, kad tuo būdu Valančius davė mūsų tautai liežuvį. Su spausdinto gimtojo žodžio išmokimu kaimo masėse prasidėjo mūsų tautos moderniųjų laikų sąmoninga egzistencija, davusi pagrindą ne tik religinei, bet ir kultūrinei bei politinei tautybės išraiškai, kitaip tariant, tautiškumui. Taip atsitiko dėl to, kad tautos esmę sudaro komunikacija. Nors yra įmanomi įvairūs komunikacijos būdai, jų pats svarbiausias yra gimtoji kalba. Kalbinė komunikacija yra pats tikriausias ir istoriškai kaip toks įrodytas tautos susikūrimo veiksnys. Be kalbos sunkiai įmanomas kolektyvinės tautinės sąmonės augimas. Be jos beveik neįmanoma sukurti socialinę sąrangą, kuri sujungtų ir tuo būdu išskirtų vieną žmonių grupę nuo kitos. Valančiaus mokyklinė ir raštijinė politika — slaptos gimtosios kalbos mokyklos, Prūsuose spausdinami religiniai ir kitoki raštai — ugdė ir viena, ir kita. Toji Valančiaus politika parengė skaitytoją "Aušrai" ir "Varpui", o taip pat klausytoją Basanavičiui ir kitiems tautinio atgimimo šaukliams. Tos politikos svarbą galime pamatyti tiesiog statistinėse lentelėse. Pirmasis, 1897 metų imperijos gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvos gyventojų raštingumas buvo didesnis už Maskvos miesto ir gubernijos (Kauno gub. — 54%, Maskvos — 49%).8 Visoje imperijoje Lietuva pasirodė esanti viena iš raštingiausių provincijų po Estijos, Latvijos, Petrapilio. Nors nuo estų ar latvių Lietuva buvo žymiai atsilikusi, tačiau visos caro valstybės rėmuose Lietuva parodė didelį raštingumo procentą, pasiektą, svarbu pažymėti, tokiame užkampyje, kur buvo labai retas viešų pradinių mokyklų tinklas. Rusų žurnalistai šį raštingumą išjuokė kaip tinkamą tik "kan-tičkoms skaityti".9 Tačiau jo užteko liaudžiai parodyti kelią, kaip sugriauti caro imperiją.

Kartais sakoma, kad Valančius buvęs inspiruojamas noio palaikyti katalikybę, o ne ugdyti lietuvybę. Užmirštama tačiau, kad ankstyvame tautos vystymosi laikotarpyje paprastai tokios diferenciacijos dilema nekyla. Valančiaus metais Lietuvoje katalikybė ir lietuvybė kryžiavosi: katalikybė buvo liaudies tikėjimas, o liaudis buvo lietuviška. Šiame ne industrinės, o agrarinės visuomenės vystymosi lygyje nebuvo lengvai galima išskirti tikėjimą ir tautybę kaip viena kitai galimai priešingas sąvokas. Tada, žinoma, nebuvo dar įmanoma kalbėti apie katalikybę kaip turinį ir tautybę kaip lytį — sąvokas, kuriomis daugiau kaip pusei šimto metų praėjus nuo Valančiaus mirties ateitininkuos filosofai nusakė katalikybės ir lietuvybės ryšį. Nei Valančiui asmeniškai — tai parodo jo rašytojo veikla — nei mūsų liaudžiai kaip grupei tokia tautybės-tikėjimo priešprieša dar neegzistavo. Ji atsiras vėliau, išsivysčius didesnei socialinei mūsų visuomenės diferenciacijai. Reikia taipgi pažymėti, kad lietuviškasis Valančiaus ir jo kunigų apsisprendimas buvo sąmoningas. Pasirinkdami liaudinį komunikacijos būdą, jie atmetė tradicinę lenkų kalbą kaip oficialios, rašytinės komunikacijos priemonę.10 Tokiu būdu savo raštine ir mokykline politika Valančius nutraukė imperinės lenkų valstybės-tautybės (gente lituanus, natione polonus) ugdymą ir padėjo pagrindus moderniajai lietuvių tautos identifikacijai, skirtingai ne tik nuo rusų, bet ir nuo lenkų.

Tautos sąmoningumui augti padėjo ne tik šita pozityvi Valančiaus ir jo bendraminčių veikla, bet ir negatyvus caro nusistatymas Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Carinės administracijos įvesti į mūsų laikus panašūs Bažnyčios suvaržymai, kaip maldos namų ir vienuolynų uždarinėjimai, kunigų suiminėjimai, vienu tarpu rusų kalbos brukimas į bažnytines apeigas, įvairūs varžymai skatino ne tik religinį, bet ir tautinį pasipriešinimą. Neturime studijų, kurios parodytų, kiek "Aušra" ir kita tautinio atgimimo spauda ir organizacija prisidėjo prie Bažnyčios padėties pagerinimo, pradėto jausti maždaug dvylikai metų praėjus po pirmojo "Aušros" numerio pasirodymo, tačiau užtenka tik mesti žvilgsnį į to laikotarpio slaptą lietuvių spaudą, kad suprastum, kaip Kražių skerdynės (1893) ir Bažnyčios persekiojimas stiprino ir ugdė tautiškumą.

Tokia katalikybės persvara XIX a. buvo natūralus reiškinys. Tuo metu bažnytinės institucijos ir kadrai buvo kur kas stipresni negu tautiniai; liaudies lojalumas savo bendruomenei buvo pagrįstas daugiau religiniu negu sąmoningai tautiniu ryšiu. Tautinių institucijų nebuvo. Bažnyčia viena sudarė esminę liaudies institucinio gyvenimo dalį. Pagaliau tiek Bažnyčia, tiek tautybė buvo persekiojamos; ir būtent — persekiojamos tos pačios rusų administracijos. Todėl ir iš priespaudos vadavosi abi: ir Bažnyčia, ir Lietuva. Jos ir veikė viena antrą. Tautiškumui sąmo-nėjant, ir pati Bažnyčia, t.y. kunigija ir įvairios bažnytinės institucijos taip pat stipriai lietuvėjo. Tėvynės Sargas 1900 metais rado, kad Žemaičių vyskupijoje iš 650 kunigų jau 315 palaikė tautinio atgimimo idėjas.11 Pirmojo pasaulinio karo metu, jau vyskupui Pranciškui Karevičiui įžengus į Žemaičių (taigi beveik visos dabartinės Lietuvos) vyskupo sostą, katalikybės ir tautiškumo ryšys dar labiau sustiprėjo. Gi nepriklausomos valstybės rėmuose ir Bažnyčios vadovai, ir katalikų masės įsijungė į labai plačią kultūrinę ir politinę-socialinę veiklą.12 Yra vienas kitas lietuvis istorikas, manantis, kad nepriklausomybės metais katalikybė, — savaime aišku, turima minty Bažnyčios institucijos, — tapo taip lietuviškai nacionalistinės, kad net inspiravo lietuviškąjį fašizmą. Gi katalikai filosofai, visų pirma profesorius Stasys Šalkauskis, net sukūrę Smetonos režimui palaikyti nacionalistinę ideologiją. Bet tai nesusipratimas. Daug teisingiau Bažnyčios vaidmenį Smetonos valdymo metais apibūdino vyskupas Teofilis Matulionis, 1945 birželio mėnesio laiške Lietuvos respublikos komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui.13 Pagal Matulionį, Bažnyčia tramdė lietuviškojo valstybinio nacionalizmo kraštutinumus. Galima priminti, kad į daugelį Lietuvos bažnyčių, protesto prieš režimą ženklan, kunigai neįleisdavo tautininkų režimo Drganizacijų vėliavų, kad vyskupai neskyrė kapelionų nacionalistinėmis laikomoms organizacijoms, nors buvo prašomi (ar tai buvo išmintinga, jau kitas klausimas), kad tik labai retomis progomis bažnyčiose buvo leidžiama pleventi net valstybinei vėliavai. Valstybinio himno giedoti bažny-Sioje paprastai buvo nevalia. Vakariečiai bei komunistiniai istorikai, kurie Bažnyčią ir katalikybę kaltina Lietuvoje palaikius nacionalistinį ekstremizmą ir autoritarinę Smetonos sistemą nenori ar nepajėgia skirti tautiškumo-valstybingumo sąmonės nuo Smetonos ideologijos ir tautininkų valdžios.

Iš kitos pusės, Bažnyčios vadai ir Romoje, ir Kaune suprato, kaip Juozas Daulius (Stasys Yla) yra rašęs 1939 metais, kad katalikybės ateitis glaudžiai siejasi su Lietuvos valstybės likimu. Todėl, lenkų istoriko Petro Lossovvskio terminu,14 kariaudami kulturkampfą su Smetonos valdžia, Lietuvos vyskupai nėjo į kraštutinumus, nors anuo metu susikirtimų būta aštrių. Tie konfliktai lietė katalikiškosios akcijos, privačių mokyklų, katalikų ekonominių organizacijų teises, Teologijos-filosofijos fakulteto apimtį ir vaidmenį, spaudos cenzūrą ir politinių partijų uždarymą, žodžio laisvę bažnyčioje ir už jos ribų. Viena iš vyskupų ir Smetonos konfrontacijos priežasčių buvo moksleivių ateitininkų sąjungos uždarymas 1930 metais.

Priešinimasis Smetonos autoritariniam režimui tačiau nereiškė lietuviškojo valstybingumo atsisakymo. Nepasiduodami Smetonai, Lietuvos vyskupai netapo opozicija Lietuvos valdžiai kaip tokiai. Tokia opozicija nepasidarė nei kunigija, nei pasauliečiai tikintieji. Atvirkščiai, Lietuvos katalikiškoji inteligentija — kaip ir pati bažnytinė organizacija — pasirodė esanti ištikimiausia ir valstybės, ir tautos laisvės idealams. Tai ypač išryškėjo žlugus Lietuvos valstybei. Jos netekus, Bažnyčia vėl užėmė pagrindinės tautinio tęstinumo institucijos vaidmenį. Stalinui okupavus ar vėliau Hitleriui engiant Lietuvą, Bažnyčioje priebėgą rado ne tik tautinė vėliava ir himnas, bet ir visi tie be pažiūrų skirtumo lietuviai, kuriems rūpėjo Lietuvos suverenumo ir laisvės reikalai. Kairysis visuomenės sparnas, anksčiau oponavęs Bažnyčiai dėl pasaulėžiūrinių ar politinių motyvų ar net dėl jos prolenkiškos praeities, dabar ėmė ją laikyti tautos išsilaikymo garantija. Susidarė padėtis, kad bolševikų, vokiečių ir vėl ankstyvaisiais pokarinės sovietų okupacijos laikais kovoti prieš Bažnyčią reiškė kovoti prieš tautą. Nacionalistinis visuomenės sparnas, kuris padėjo Smetonai valdyti Lietuvą ir kuris laikė katalikiškąją inteligentiją pajungtą kažkokiems tarptautiniams katalikybės interesams, tokių priekaištų daugiau nebekėlė ir nepatrio-tiškumu nebekaltino nei kunigų, nei katalikiškosios inteligentijos.

Iš tikrųjų, būdama arti liaudies ir kooperuodama su inteligentija, okupacijų metais Bažnyčia negalėjo nesiidentifikuoti su pradžioje vykusiu masiniu pasipriešinimu Stalino valdžiai ir sovietinei sistemai. Nors sovietai propagandiniais tikslais labai perdeda kunigijos tiesioginį dalyvavimą partizanų rezistencijoje — pagal jų pačių duomenis, toje rezistencijoje kaip pogrindžio tikri nariai dalyvavo nedaugiau kaip pora tuzinų kunigų,15 o 1863 metų sukilimo vado kun. Antano Mackevičiaus karinį vaidmenį vaidino gal tik vienas jaunas kunigas (Justinas Lelešius) — tačiau partizanų kovos tikslais tikėjo visa tauta, taigi ir katalikiškasis jaunimas, inteligentija, kunigija.

Šitomis aplinkybėmis, vėl glaudžiai sujungusiomis Bažnyčią ir tautą, Maskva, vadovaudamasi pasaulėžiūriniais bei politiniais motyvais, metams kitiems praėjus po pergalės prieš Vokietiją, paskelbė katalikybei totalinį karą. Kartu Kremlius ėmė ieškoti būdų su ateistinės indoktrinacijos, socialinio spaudimo ir policijos pagalba išplėšti iš Lietuvos liaudies ne tik katalikiškąjį tikėjimą, bet ir lojalumą Bažnyčiai kaip tautinei institucijai. Šis karas, reikia pažymėti, turi daug panašumų su Muravjovo Koriko ir jo įpėdinių įvestu Lietuvoje režimu po 1863 metų sukilimo. Pažiūrų į kunigus, diskriminacinių įstatymų, įsakų ir administracijos paralelumas yra toks stiprus, kad sovietinės politikos katalikybės atžvilgiu šaknų reikia ir yra verta paieškoti ne tik garsiame Lenino edikte, atskyrusiame Bažnyčią nuo valstybės, bet ir XIX amžiaus carinėje politikoje.

Sovietinė Bažnyčios politika ir jos rezultatai
Maskvos karo prieš katalikybę Lietuvoje padariniai mums yra gerai žinomi. Įstatymų ir administravimo pagalba Bažnyčia yra hermetiškai izoliuota nuo visuomenės, iš jos atimant pačias seniausias ir tipiškai krikščioniškas funkcijas, kaip teisę organizuoti socialinę šalpą. Neturi ji nė juridinio asmens teisių. Dar daugiau: jai atimtos bet kokios komunikacijos ir tuo pačiu tradicijos tęsimo priemonės, išskyrus pamokslą bažnyčioje, kuris ir pats yra praktiškai cenzūruojamas, jei ne valdžios atstovo, tai paties pamokslininko. Sovietinės Lietuvos rašytojo Jono Mikelinsko kunigas novelėje "Trys dienos ir trys naktys" savo draugui mokyklų inspektoriui, kuris diskusijose apie religijos laisvę Lietuvoje nurodo į pamokslų panaudojimo galimybę religiniam švietimui vykdyti, teisingai atsako: "Sakyklos? — Aloyzas (kunigas) kiek nustebęs ir susidomėjęs, žvilgterėjo pro akinių viršų — Palaimintas naivumas! Dabar, brolau, ne ikigutenberginė epocha. Ką reiškia keliasdešimt sakyklų prieš spaudos, mokyklų, televizorių, radijų, kinoteatrų, organizacijų, paskaitų, salių, visokių festivalių bei tribūnų laviną?"17 Kunigas Juozas Zdebskis, kalėjime kentėjęs už vaikų katekizaciją, dar dra-matiškiau savo teisme tokią Maskvos politiką pavadino leidimu gyventi, pirma uždraudus gimti.18 Taip iš tikrųjų yra todėl, kad Bažnyčia neturi jokios komunikacijos teisės, net teisės augantį jaunimą ar vaikus mokyti tikėjimo tiesų. Neturi Bažnyčia nė galimybės paruošti pakankamą skaičių kunigų. Ilgus metus vienintelėje Kauno kunigų seminarijoje seminaristų skaičius buvo laikomas žemiau 30; dabar jis pakilo iki 66, bet jei tokia padėtis tęsis, per dešimtmetį kunigų skaičius Lietuvoje kris žemiau 500, t.y. pasidarys mažesnis nei jis buvo Valančiaus laikais.19 Šalia to, draudimas komunikacijos su Vakarais labai nuskurdino teologines studijas; esamomis sąlygomis nėra įmanoma naudotis nauja teologine bei religine literatūra. Pagaliau KGB nenutraukia pastangų verbuoti studentus-semi-naristus bei kunigus, arba juos tiek įbauginti, kad jie bijotų turėti net vilties Bažnyčios teises bet kada atgauti. Teisinė diskriminacija, ateistinis spaudimas bei policinės priemonės yra turėję ir kitų pasekmių, kurių šiuo metu dar tiksliau apibūdinti negalime. Aplamai pasakius, tos priemonės padarė įtakos religiškumo pobūdžiui ir numušė tikinčiųjų skaičių. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika rašo, kad yra nemaža slaptų tikinčiųjų, net partijos eilėse.20 Iš kitos pusės, Tiesos kelias skundžiasi, kad esąs prarastas jaunimas.21 Tarybinės sociologinės statistikos, bandančios išmatuoti religingumo intensyvumą ir apspręsti tikinčiųjų skaičių, sukelia per daug metodologinių klaustukų, kitaip tariant, nėra patikimos. Tačiau apskritai skaičius tų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko ryšį su Bažnyčia, lanko pamaldas ar priima sakramentus, t.y. save identifikuoja tikinčiais katalikais, yra sumažėjęs. Pagal "progresyviųjų" Rytų Vokietijos katalikų duomenis, 1969 metais Lietuvos katalikai sudarė 75% visų respublikos gyventojų.22 Tai reikštų, kad tais metais buvo apie 2,250,000 tikinčiųjų. Pagal Lietuvos disidentų neseniai vienam britų korespondentui duotą informaciją (tie disidentai, atrodo, jau yra pasiekę Vakarus ar sovietų areštuoti), 1977 metais Lietuvoje katalikų buvo apie 1,500,000, taigi šiek tiek mažiau nei pusė visų krašto gyventojų.23 "Progresyvus" Lietuvos kunigas Stasys Lidys, ne sykį lankęsis Amerikoje, New York Times korespondentui davė 60% skaičių.24

1. J. Minkevičius, "Metodologiniai mokslo ir religijos konferencijos aspektai," Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, Ser. A, 1976, Nr. 4, p. 36.
2. Laikas ir įvykiai, 1977, Nr. 3, p. 13-16.
3. Pravda, 1969 sausio 24.
4. Žiūr., pvz., M. I. Kuličenko, Nacional'nye otnošeniia v SSSR i tendencii ich razvitija (Maskva, 1972), p. 458.
5. A. Balsis [Balsys], "Klerikalizm i natsionalism na službe antikommunizma". Nauka i religija, 1976, Nr. 7, p. 81.
6. Plg. M. S. Fazylov, Religiia i natsional'lye otnošenija (Alma-Ata, 1969), p. 3-4.

7. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, II t, (Vilnius, 1965), p. 83.
8. M. Bogdanov, Gramotnost' i obrazovanie v dozerevoliu-cionnoj Rossii i v. SSSR (Maskva, 1964), p. 59, 61.
9. V. K-n, "Neskol'ko slov o žmudzkich narodnich knigach", S. Šolkovič (red.), Pol'skoe delo po otnošeniiu k Zapadnoj Rossii, II t. (Vilnius, 1887), p. 422.

10. Plg. R. Vėbra, "Lietuvių nacionalinis judėjimas 1865-1883 m.", Lietuvos TSR Akademijos Darbai, Ser. A, 1977, Nr. 2, p. 51.
11. Cit. R. Vėbra, Lietuvos Katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas (Vilnius, 1968), p. 171.
12. Žiūr. autoriaus The Catholic Church, Dissent and Nation-ality in Soviet Lithuania (Boulder, 1978), Ch. II, p. 19-38.
13. Vysk. T. Matulionio laiškas, minimas ir J. Aničo The Establishment of Socialism in Lithuania and the Catholic Church (Vilnius, 1975), p. 87.
14. P. Lossovvski, Kraje baltyckie na drodze od demokracji parlamentame j do dyktatury (Wr6claw, 1972), p. 142 t.t.

15. Remiantis Faktai kaltina serijos duomenimis.
16. Nuo 1940 gruodžio mėn. Lietuvoje įsigaliojo sovietinis 1929 m. religinių draugijų 1932 m. papildytas įstatymas. Tas įstatymas Lietuvoje pilnai nebuvo vykdomas ilgesnį laiką po II pasaulinio karo, bet su įvairių kitų nuostatų pagalba jis buvo vis pilniau taikomas. 1976 liepos 28 jis buvo pakeistas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos išleistu nauju įstatymu. Naujasis įstatymas smulkesniais punktais skiriasi nuo senojo ir tik savo redakcija skiriasi nuo 1975 m. išleisto tam pačiam reikalui Rusijos respublikos įstatymo. Lietuviškasis paragrafų skaičiumi yra šiek tiek trumpesnis (vietoj 54 par. turi 53; Latvijos TSR įstatymas turi 61 par.), tačiau jis kai-kur yra specifiškesnis, pvz., jis specifiškai uždraudžia kalėdojimą. Sovietinių įstatymų analizė randama aukščiau cituotoje mano knygoje, p. 89-107.
17. Mikelinskas, "Trys dienos ir trys naktys," Pergalė, 1968, Nr. 12, p. 19-78.
18. Zdebskio kalba, LKBK, Nr. 1; Chicagoje išleisto LKBK pirmo tomo p. 41-50; Archiv samizdata, 1067.
19. Vardys, op. cit., p. 200.
20. LKBK, Nr. 28, p. 1-22, raporte apie Katalikų Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje.
21. Tiesos kelias (pogr.), Nr. 1, p. 9.
22. Hubertus Guske, "Die katholische Kirche in der li-tauischen SSR," Begegnung, 1969, Nr. 1, p. 12.
23. Financial Times, April 5, 1977.
24. The New York Times, 1977 gruodžio 14.

(Bus daugiau)

Sukurta: Kretingos pranciškonai