Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE PABALTIJO VALSTYBIŲ SANTYKIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Jonas A. Stiklorius   
Prof. dr. Bronis J. Kasias (seniau Kazlauskas), daug metų dėstęs politinius mokslus ir Europos istoriją VVilkes kolegijoje, dabar išėjęs į pensiją, jau žinomas lietuviui skaitytojui savo 1973 m. išleistu dokumentų rinkiniu "The USSR - German Aggression against Lithuania". Dabar jis parašė "The Baltic Nations — The Quest for Regionai Integration and Political Liberty" (Euramerica Press, Pittston, Pa, 1976, 319 psl., 12 dol.), kurios pagrindinė tema yra Pabaltijo valstybių tarpusaviai santyki.ii, jų pastangos sudaryti sąjungas ir tu pastangų rezultatai. Baltų santarvė buvo ir jo disertacijos, prancūzų kalba 1939 m. išspausdintos tema.

Knyga suskirstyta į šešis skyrius. Pirmajame skyriuje duodama pagrindinė informacija apie Pabaltijo valstybes, jų fizinę ir politinę geografiją. Čia autorius visai teisingai pabrėžia, kad Pabaltijo valstybių reikšmė didele dalimi, o problemos beveik ištisai kyla iš jų geografinės padėties — tarp dviejų didelių tautų — vokiečių ir rusų. Po to duodama kiekvienos valstybės istorija, būtent Suomijos (16 puslapių), Estijos (10 p.), Latvijos (9 p.), Lietuvos (32 p.), Lenkijos (10 p.) ir Dancigo (6 p.). Dancigo gal ir nereikėjo minėti, kadangi jo vaidmuo buvo beveik kaip ir bereikšmis šioje knygoje svarstomoms problemoms. Kitų Baltijos jūrą liečiančių valstybių — Rusijos, Vokietijos, Švedijos ir Danijos — istorija neduodama.

Kalbėdamas apie 1918 m atgavusių nepriklausomybę Pabaltijo valstybių konstitucijas, autorius tvirtina, kad šios valstybės, skubėdamos susitvarkyti, savo konstitucijose paprastai nusirašė Prancūzijoje veikusią parlamentinę liberalinę santvarką su per dideliu skaičiumi partijų, nors ta sistema ir netiko Pabaltijo valstybėms. Dėl to kilę nesklandumų ir nesutarimų, kurie pagaliau nuvedė į tokius režimų pakeitimus, kaip Lietuvoje 1926 m. perversmas, Lenkijoje Pilsudskio perversmas 1926 m., Latvijoje Ulmanio perversmas 1934 m. ir prezidento Paets pravestas Estijos valdžios pakeitimas 1934 m. Šita propozicija, žinoma, būtų diskutuotina. Čia autorius sau bent kiek prieštarauja, sakydamas (102 p,), kad Pabaltijo valstybės paskubomis įsivedė tas konstitucijas, daug nesi-ruošdamos ir negalvodamos, o vėliau (115 p.) tvirtindamas, kad jos tam rūpestingai ruošėsi.
Antrame knygos skyriuje autorius kalba apie pabaltiečių sumanymus ir pastangas suvienyti Pabaltijo tautas ir valstybes viena ar kita forma. Toliau numatantieji Pabaltijo valstybininkai teisingai nujautė, kad tokios palyginti mažos valstybės galėjo atgauti nepriklausomybę tik dėl to, kad pirmojo pasaulinio karo gale,
1918 metais, tarptautinė padėtis buvo tikrai reta ir ypatinga: abu didieji kaimynai buvo silpni ir bejėgiai — Vokietijos Reichas dėl to, kad pralaimėjo karą, o Rusijos caro imperija — dėl ten įvykusios revoliucijos. Bet buvo tik laiko klausimas, kad abi didžiosios valstybės vėl atsigaus ir sustiprės.

Buvo daug draugiško sentimento pabaltiečių tarpe. Pvz., jau 1917 m. dr. Jonas Šliūpas aiškiai pasisakė už lietuvių ir latvių vienybę. Žymusis mūsų filosofas Stasys Šalkauskis irgi jau 1917 m. kėlė mintį sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą ir tada susijungti su Latvija. Oscar Vladislav de Lubicz Milosz, lietuvių kilmės rašytojas, taipogi kėlė panašias mintis.

Latvijoje tokie žymūs vyrai, kaip Krišjanis Valdemars ir Zigfrids Me-ierovics pasisakė už uniją. Estijos valstybininkas Kaarel Pusta siekė dar plačiau ir siūlė Pabaltijo sąjungą, apimančią ne tik Estiją, Latviją ir Lietuvą, bet ir Suomiją ir Lenkiją. 1918 m. Estijos delegacija Paryžiuje, to paties Kaarel Pusta įtaigauta, visai konkrečiai siūlė ekonominę ir politinę sąjungą, sudarytą iš šių valstybių: a) skandinavų — Švedijos, Norvegijos, Danijos; b) rytinio Pabaltijo — Suomijos, Estijos, Latvijos; c) pietinio Pabaltijo — Lietuvos ir Lenkijos.

Praktiškai šių tikrai gražių ir vertingų idėjų rezultatai, deja, buvo menki. Skandinavijos valstybėms buvo neįdomu sueiti arčiau su rytinio pakraščio pabaltiečiais, nes jos buvo linkusios į neutralumą ir politinę izoliaciją. Suomiai linko daugiau į skandinavus negu į rytinį Pabaltijį. Bet ir rytiniame krante buvo sunku susitarti, nes viena iš didžiausiųjų kliūčių buvo Lietuvos konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus. Pagrindinė betgi kliūtis, teisingai iškelta esto Poška (134 p.) 1920 m., buvo, galima sakyti, psichologinė, būtent visų Pabaltijo valstybių nenoras subordinuoti savo individualius interesus bendram labui ir tikslui. Tai didžiulė klaida, už kurią vėliau Pabaltijo valstybės labai brangiai sumokėjo.
Trečiame skyriuje autorius nurodo, kokios pastangos buvo dedamos vis dėlto sujungti bent tris valstybes — Estiją, Latviją ir Lietuvą, skatinti jų bendradarbiavimą, kuris jau vyko gana gerai įvairiose gyvenimo srityse, kaip buvo pagaliau prieita prie formalios Pabaltijo santarvės, pasirašytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų 1934 lapkričio 3 Ženevoje, ir kaip ta santarvė veikė.

Ketvirtame skyriuje jau detaliai pavaizduotos trijų Pabaltijo valstybių reguliarios užsienio reikalų ministrų konferencijos, įvykusios vykdant santarvės sutartį. Tų konferencijų iš viso buvo devynios, pirmoji 1934 lapkričio 30 Estijos sostinėje Taline, o devintoji, paskutinė, 1939 vasario 1 Kaune.

Penktajame skyriuje autorius nagrinėja teisinę ir politinę Pabaltijo santarvės formą ir prieina išvadą, kad santarvė buvo ne konfederacija ir ne karinė sąjunga ("alliance"), bet regioninė santarvė Tautų Sąjungos statuto 21 straipsnio prasme.
Šeštame skyriuje, skirtame pavaizduoti Pabaltijo valstybes antrojo pasaulinio karo metu, autorius beveik išskirtinai ribojasi vaizdavimu įvykių Lietuvoje, susijusių su pirmąja bolševikine okupacija (derybos Maskvoje, sovietų ultimatumas, etc). Čia taipogi įdėtas autoriaus 20 puslapių straipsnis apie Suvalkų trikampį ir derybas dėl jo tarp sovietų ir vokiečių, buvęs atspausdintas jau anksčiau, 1973 m. Šitas straipsnis ne visai artimai susijęs su pagrindine knygos tema; knyga nebūtų nukentėjusi, jeigu šis straipsnis nebūtų į ją įdėtas.

Iš viso, dėstant pagrindinę knygos temą, būtent Pabaltijo valstybių pastangas susijungti, autoriui pasisekė išryškinti, kad tos pastangos buvo dedamos visų trijų valstybių ir kad joms buvo nemaža pritarimo visose trijose tautose, bet kad tų pastangų buvo per mažai ir kad jos vyko per vėlai. Tai išvada, kuri istoriškai visai teisinga. Skaitytojui skverbiasi mintis, kad Pabaltijo valstybės būtų atrodžiusios visai kitaip, jeigu jos būtų įstengusios nugalėti savo inerciją, savo siauras, parapines pažiūras, būtų realiau pažvelgusios į savo ir didžiųjų kaimynų karinių jėgų ryškią disproporciją ir būtų įstengusios savo kariuomenes bent suvienyti.
Juk jeigu 1939 m. keturių milijonų suomių tauta galėjo sėkmingai priešintis dviejų šimtų milijonų gyventojų Sovietų Sąjungai net šešis mėnesius, tai kaip būtų buvę, jeigu kartu su suomiais dar būtų priešinęsi ir šeši milijonai estų, latvių ir lietuvių. Gal dar visi tebegyventume namie, tėvynėje.

Reikia paminėti ir keletą klaidų.
Garsusis Adomo Mickevičiaus posakis yra "gente lituanus, natione po-lonus", bet ne "gente polonus, natione lituanus" (71 p.).

Ar tikrai 1905 metų didysis Vilniaus seimas buvo "pats svarbiausias politinis įvykis modernioje Lietuvos istorijoje"? (64 p.).

Nesutikčiau, kad "Dominium Maris Baltici" yra "basic Baltic tradi-tion" (44 p.).
Kalbant apie Vokietiją anglų kalba parašytoje knygoje, geriau vartoti pavadinimas "Germany", o ne "Deutschland" (145 p.).

Vakarinė Latvijos dalis, kurią patys latviai vadina "Kuržeme", knygoje pavadinta "Courland" (3 p.), "Kur-land" (10, 13, 45, 53 p.) arba "Kur-zema" (51 p.).

Latvijos uostas, kurį patys latviai vadina "Liepaja", pavadintas lietuvišku vardu "Liepoja" (11, 50 p.) arba vokišku "Libau" (11, 16 p.).

Mažosios Lietuvos svarbiausiąjį miestą Karaliaučių, kurį bolševikiniai okupantai pavadino Kaliningradu, nereikėtų vadinti "Koenigsberg" (78 p.), nors, žinoma, nelietuviui skaitytojui reikėtų paaiškinti išnašoje, kad iki 1945 m. miestas taip vokiečių buvo vadinamas.

Lietuvos uostą Klaipėdą reikėtų taip ir vadinti, bet ne "Memel" (daugelyje vietų). Taipogi Kuršių Mares ir Kuršių Neringą reikėtų taip ir vadinti, o ne "Kurisches Haff' (17 p.) ir "Kurisehe Nehrung" (H P-).

Pastebėta apie 60 korektūros klaidų. Šitos palyginti nedidelės klaidos vis dėlto nemažina palankaus įspūdžio, kurį knyga palieka skaitytojui. Autorius surinko ir apipavidalino didelę gausybę medžiagos. Skaitytojui, lietuviui ir ypač nelietuviui, kuris domisi Pabaltiju ir jo problemomis, ši knyga tikrai bus naudinga.
Dr. Jonas A. Stiklorius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai