Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALYS SRUOGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
Gyvenimo ir kūrybos kelio bendrieji bruožai

I

Balys Sruoga ateina iš vis augančio, vis labiau miglos gaubiamo laiko nuotolio toks pat didelis, kaip visada. Kaip kadaise studento akimis pirmą kartą pamatytas klegančiame humanitarų koridoriuj. Už visus aukštesnis — dėl to jam ankštoka koridoriuje, drabužyje, ankštoka gyvenime, kasdienybėje.
Labai rimtas, bet ne piktas, nei paniuręs, nepasipūtęs. Atokus, pats sau vienas, bet ne išdidus. Profesorius, dramaturgas, poetas, kritikas — ir šiaurės aukštaitis nuo Vabalninko.
Kai Balys Sruoga tenai gimė Baibokų kaime, anas šimtmetis jau buvo labai senas, jam buvo belikę ketveri metai, o diena turėjo būti speiguota — vasario pradžia Lietuvoje. Kai mačiau jį pirmą kartą, tas rimtas vyras artėjo ir prie "rimto" amžiaus — 40-ties metų. Anuomet jo veide nesimatė pragyventų etapų pėdsakų. Vaikystės kaimo. Jaunatvės poetiškos sielvartingos pozos, su karoliais ant kaklo ir plaukais ligi pečių. Neatspėtum temperamento, audringų, svaigių eilių. Bet ir ateitis dar nebuvo metusi jam ant veido savo tragiško šešėlio.

2
Jo biografija žinoma, ji eina lygiagrečiai su jo, kaip kūrėjo, augimu, vystymusi, gilėjimu. Dra-
-------------
Paskaita, skaityta 1977 gruodžio 10 Balio Sruogos minėjime Kultūros židinyje, New Yorke.
-----------
matiški, o kartais groteskiški gyvenimo įvykiai — su dramatiška kūryba. Ūkininko Pranciškaus Sruogos ir jo žmonos Agotos Lomanaitės šeima — gausi: penki sūnūs, iš kurių Balys ketvirtas, ir dvi dukterys. Menininkas tik Balys vienas. Sako — motina turėjusi kūrybišką gyslelę, gebėjusi kalbėti posmuodama. Jo pirmas eilėraštis atspausdintas "Aušrinėje" 1912 metais, kai pačiam poetui tebuvo nei jaunuolio, nei vaiko metai: šešiolika. O pasirašytas jisai taipgi pirmuoju slapyvardžiu: Baritas Kaunis. Pirmuoju iš visos eilės — ir vis keistų, tokių, kaip Homonculus, Padegėlis Kasmatė, Sirakūzinas . . .

Realinė mokykla Panevėžy. Brandos atestatas, pačiam pasiruošus. Kelionė į Petrapilį — miškininkystės studijuoti. Tačiau stipresnis palinkimas priverčia pasukti kitur: literatūron. Pakinta ir aplinka: dabar tai — Maskva su jos sidabrinio rusų literatūros amžiaus pažibomis. Jurgio Baltrušaičio salone Sruoga susipažįsta su Gorkiu, Balmontu, Belu (Bielyj), kitais. Ir jaunoj poezijoj pinasi madinga simbolika su lietuvių liaudies dainų aidais. Daug jausmo — drumsto, neapvaldyto, vos vos negriežtos formos krantuose beišsitenkančio. Jis žavisi Čiurlioniu. Draugystė tada su neseniai mirusio genijaus jaunesnėmis seserimis, Jadvyga ir Valerija, padeda jam giliau Čiurlionį suprasti. Bet paties Balio Sruogos jaunoje poezijoje nesijaučia čiurlioniško susimąstymo, mistiško pasaulio transformavimo, viską persmelkiančio dvasingumo. Tam giminingų atgarsių pasigirs tik žymiai vėliau — brandžiais metais. Gal kiek čiurlioniškai regės Vilnių iš tolo Dalia Radvilaitė "Apyaušrio dalioje", kai jai:
Vilniaus bokštai, kaip stebuklas šventas. Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj! Lengvučiai, balzgani, perregimi, Lyg ne pūslėtos rankos statė juos, O geras burtininkas meilėj pynė Iš pasakų, iš dangiškos malonės . . .
Bet tatai — dar už kalnų. O tuo tarpu — jaunatviškas meilės ilgesys, nepažabotų svajonių skridimas, dienų kaip vyno svaigumas.

Studentavimo metai — kada žmogus pasijunti jau vyras, jau individas, ir nė nejauti, kaip tavo sąmonę, it minkštą molį, minko naujos, tik "suaugusiame" gyvenime atsiskleidusios įtakos. Mokytojai ir profesoriai, kuriais žaviesi, knygos, kurios paliks įsispaudusios tavin visam gyvenimui, poezija, muzika, teatras ... Iš ramios, konservatyvaus kaimo tradicinės gyvenimo tėkmės jaunas, imlus, jautrus Balys Sruoga įšoka stačiai į tuo metu pakilimo laikotarpį gyvenusio imperinės Rusijos paskutinio literatūrinio elito sūkurį. Jurgis Baltrušaitis, simbolistas poetas, vertėjas ir būsimas diplomatas, sukasi ties pačiu to talentingo ratelio viduriu, ir jo dėka jaunuolis Sruoga gali klausytis pokalbių to meto "minčių valdovų" — tokių, kaip estetas Viačeslavas Ivanovas, kaip poetas Balmontas, su kuriuo pažintis išliks nenutrūkus dar ilgą eilę metų, kaip jau pripažintas Maksimas Gorkis. Tie ir kiti žmonės ir pati kūrybinga atmosfera negali nepaliesti besiformuojančio jauno poeto-simbolisto sąmonės, nepastūmėti jo poezijos gimininga kryptimi, nesudominti jo gausiomis naujoviškomis idėjomis, kurios tuo metu stačiai skraido ore. Ir jis eilėse garbina kūrybą, individo laisvę, saulę, romantišką polėkį.
Įdomu pažymėti, jog ne Blokas, Briusovas ir Balmontas yra Sruogos bendraamžiai, o tokie vyrai, kaip Majakovskis, Jeseninas, Pasternakas. Tačiau nematyti, kad jie būtų užgavę Sruogos sieloje atsiliepiančią stygą. Bet Baltrušaičio kūrybai, ypač jam grįžus į gimtąją kalbą, Sruoga rodys didžiausią pagarbą ir po keliasdešimt metų. Ar galėjo būti, kad Sruogos didesnį artimumą vyresnei simbolistų kartai bus nulėmęs kaip tiktai lietuvio Baltrušaičio buvimas jų tarpe?

3
Brandusis visapusiškas Sruogos atsiskleidimas ir kūrybingumas sutampa su laisvosios Lietuvos prisikėlimu, o žūsta jis drauge su laisvąja Lietuva.
Pirmasis pasaulinis karas buvo tasai didysis sukrėtimas, kuris sudarė sąlygas Lietuvai atgauti laisvę, lygiai kaip antrasis karas ją vėl sužlugdė. Bet toje prošvaistėje, vos dviejų dešimtų metų laiko langelyje, nuostabus buvo šalies kėlimasis iš pelenų, stiprėjimas dvasia ir kūnu, šviesėji-mas. Vienas to prisikėlimo skatintojų, švietėjų, kūrėjų buvo Balys Sruoga. Kur jo nebūta! Dirbo Spaudos biure, redagavo laikraštį "Lietuvą"; buvo vienas steigėjų Meno kūrėjų draugijos, kuri savo ruožtu steigė meno mokyklą, teatrą, konservatoriją. Buvo jis tarp kūrėjų pradinės sąjungos, apėmusios rašytojus su žurnalistais drauge, o vėliau — Rašytojų draugijos. Netgi kūrimosi laikais buvo Šaulių sąjungos nariu. Tuo laikotarpiu jis daugiausia ir poezijos yra sukūręs, kas dveji metai paskelbdamas po knygą: 1919 metais — poema "Deivė iš ežero", 1921 — eilėraščių rinkinys — "Saulė ir smiltys", 1923 — "Dievų takais". Simbolizmas juose persipina su lietuvių tautosakos motyvais, meilė žemiškoji su nežemiškąja, ir kūrėjas su jo kūryba šviečia kaip saulė. Ryškėja poezijoje ir Sruogos jausminis svyravimas tarp džiugesio ir gilaus nusiminimo, jautrumas gamtai, grožiui, jo temperamentas, jo dramatiškas lyrizmas, jo išdidus individualumas. Jo kontrastai — nuo smurtiško iki super jautraus. Sruogos pašaipa pirmą kartą išreikšta eiliuota forma 1922 metų satyrinėje poemoje "Miestas". O neeiliuota forma jis žibėjo ironija, kandžiu sąmojumi bei sarkazmu savo gausioje polemikoje per visą gyvenimą. Tą publicistikos formą jis pakėlė į satyrinio meno lygį. Buvo tvirtinama, jog, pristigęs oponentų priešingai nuomonei ginti, skirtingais slapyvardžiais leidosi į polemiką pats su savim!

4
Šiame intensyvios veiklos laikotarpyje Sruoga su entuziazmu įsijungia ir į satyrinio teatro "Vilkolakio" veiklą Kaune, kaip sumanytojas, autorius, kurstytojas, vaizduotės bei idėjų žmogus.

Tasai pusiau rašytinių, pusiau improvizuotų tekstų "Vilkolakio" teatrėlis, prisiglaudęs Maironio gatvės kuklioje patalpoje, buvo unikumas Lietuvos teatro istorijoje. Vadovavo jam Tautos teatro kūrėjas Antanas Sutkus, atsivedęs ir būrelį savo auklėtinių, tarp jų ir Henriką Kačinską. Sruoga tada dėjo labai didelių vilčių į Sutkų kaip lietuviškosios scenos gaivintoją bei reformatorių. Aplamai, Sruoga buvo impulsyvus, veikiai susižavįs ir dėl to kartais skaudžiai nusiviliąs.

Nusivylė jis laikui bėgant ir Sutkaus talentu. Tačiau tuo visuotinio kūrybingumo metu drauge su Vytautu Bičiūnu jis buvo uolus "Vilkolakio" satyrinio žanro puoselėtojas. O pliekė "Vilkolakis" amžinąsias kiekvienos visuomenės ydas — miesčioniškumą, gobšumą, valdžios troškimą — be jokių partinių skirtumų. Tarp užpildančių sa-liukę žiūrovų neretai būdavo ir seimo narių ar kitų valdančiųjų sluoksnių atstovų, kurie scenoje pamatydavo ir savo pačių imitaciją. Sruoga čia bene pirmąsyk turėjo progos prieiti prie pat scenos — tegu dar ne profesionališko lygio, bet gyvos, veržlios ir su savo kreivu veidrodžiu — žengiančios koja kojon su lietuviškosios visuomenės raida. Čia būsimasis dramaturgas akivaizdžiai pajuto, koks be galo svarbus yra betarpiškas scenos ryšys su žiūrovu — tasai abipusis veikimas, kada aktorius sviedžia nuo scenos žiūrovui lyg kokių nematomų spindulių pluoštą — savo kūrybišką intensyvų išgyvenimą, o žiūrovas, tuoj pat tai pagavęs ir paveiktas, grąžina scenon tokį pat nematomą savo atsiliepiančios, ugdančios dvasinės energijos pluoštą.

"Vilkolakis" tepatvėrė keletą metų. Valdžia jį uždarė ir vaidintojus kuriam laikui išvaikė. Ir nebuvo nieko panašaus į šią gyvą satyrą visą likusį Lietuvos laisvo gyvavimo metą.

5
Dalinai su "Vilkolakio" laikotarpiu sutampa Balio Sruogos galutinio pasiruošimo laikas — rimtam gyvenimui ir darbui, brandžiai kūrybai. Tarp 1921 ir 1924 metų jis, gausiai pasisėmęs žinių bei idėjų iš geriausių priešrevuliucinės Rusijos šaltinių, pasuka į Vakarus: studijuoja Mūnchene teatrą, meno istoriją, slavistiką, susidraugauja su vokiečių rašytojais, meninės bohemos nenuoramomis, stebi to meto Vokietijos itin gyvą intelektualinį ir kūrybinį gyvenimą. Sruoga vis labiau intriguoja teatras, o Max Rheinhardto laikų Vokietijoje yra ko pasižiūrėti, ko pasimokyti. Drauge su ekspresionizmu dailėje naujos formos, naujos idėjos įkūnijamos ir scenoje.

Apgynęs universitete disertaciją "Lietuvių dainų poetinės priemonės", Sruoga 1924 metais su daktaro laipsniu grįžta į Lietuvą, veda istorikę Vandą Daugirdaitę, ima dėstyti Humanitarinių mokslų fakultete slavistiką. Savo profesoriaus Mūnchene A. Kutcherio pavyzdžiu Sruoga įveda ir skaito atskirą teatro istorijos bei teorijos kursą, vėliau įsteigia ir Teatro seminarą — šeštadieninių kultūrinių diskusijų, dažnai prasiliejan-čių už teatro ribų, forumą. Pro jį, Sruogai vadovaujant ir savo renesansinės asmenybės pavyzdžiu stipriai veikiant, praeina virš šimto jaunu humanitarų — būsimų rašytojų, kritikų, publicistų, mokytojų, teatralų. Iš vyresniųjų čia daug popiečių praleido Pulgis Andriušis, Henrikas Radauskas, Bronys Raila, Kazys Jankauskas, Antanas Gustaitis, Antanas Rūkas, o paskutiniais metais buvo palankę seminarą ir tik pradėję tada iškilti tokie jauni poetai, kaip Alfonsas Nyka-Nyliūnas ir Kazys Bradūnas.

Teatro seminare Balys Sruoga įdiegė dalyviams sielojimąsi lietuviškos kultūros ugdymo, idėjinio gilumo, forminio ieškojimo reikalais. Jo paties nenurimstąs siekimas — tobulesnio, gyves-nio dvasinio Lietuvos vystymosi, jo kova su jau besireiškusiu sustabarėjimu, sušablonėjimu, užkrečiančiai veikė dalyvius. Seminaras palaipsniui įgavo glaudaus sambūrio pobūdį, kuriame, kad ir kokių skirtingų ideologinių pakraipų buvo jo dalyviai — ateitininkai, varpininkai, tautininkai, — visi gal ir nejučiomis turėjo savy įspaustą smogišką žymenį. Tas nematomasis antspaudas įpareigojo nepasitenkinti pasenusiomis idėjomis ar formomis, veržtis iš sustingimo, ieškoti gaivaus, naujo kelio savitai, į sveikus tautos pamatus atremtai kultūrai ugdyti. Nes toksai buvo paties Sruogos negęstantis, vis sąmoningiau ir tvirčiau įsiliepsnojantis degimas — iki pat jo tragiškos gyvenimo pabaigos.

6
Balio Sruogos gyvenimo centre iškeltinas laikotarpis, kada jisai pats pasiekė pilnutinio kūrybinio subrendimo ir pajėgumo ir kada pirmą kartą Lietuvos teatras sutvisko originaliu meniškumu.

Tai buvo kelerių metų tarpas tarp 1928 ir 1934, kada veržlus teatro menininkas Andrius Oleka-Žilinskas įvykdė Lietuvos teatre kūrybišką perversmą. Tame pat laikotarpyje Sruoga parašė savo šedevrą — "Milžino paunksmę".

Nežinau kito pavyzdžio dviejų mūsų iškilių kūrėjų draugystės, kuri būtų tokia reikšminga ir naši kiekvieno jų kūrybai, kaip buvo Sruogos draugystė su Oleka-Žilinsku. Juodu siejo panaši gaivalinga meninė energija bei temperamentas, panašus drąsus kūrybinis užmojis, panaši nuo žemės atkelto, šventiško teatro samprata. Abu galėjo duoti ir davė kitam labai daug — ko jam stigo. Sruoga, platesnio akiračio literatūros bei teatro žinovas-teoretikas, idėjų žmogus ir estetas, šiais savo lobiais gebėjo praturtinti iš užsklęsto sovietų teatro pasaulio ištrūkusį talentingą scenos menininką. Savo ruožtu kupinas fantazijos režisierius Maskvos Dailės teatro antrojo, kuriame savo ieškojimus vykdė Mykolas Čechovas, auklėtinis gebėjo atskleisti Sruogai praktišką, gyvą scenos meną — tiek pačios vaidybos niekada nesibaigiantį išraiškos priemonių ieškojimą, tiek ir visas pagalbines teatrališkumo, sceninių ritmų kaitos, atmosferos paslaptis.

Tuometiniame Lietuvos teatre, vis dar gana provinciališkame, kuklių užsimojimų, nors gabių aktorių ir netrūko, — nebuvo nieko, ką būtų galima statyti greta Olekos-Žilinsko Dickenso "Varpų", Žulavskio "Sabbatai Cevi" ar su jo paruoštu Jaunųjų teatru spindinčiai pastatytos jaunimui "Dėdės Tomo lūšnelės". Užvis aukščiausiai iškyla jo pirmas darbas su lietuvio klasiko veikalu — Vinco Krėvės "Šarūnu". Tai buvo stačiai revoliucinis laimėjimas — gal pati viršūnė viso nepriklausomosios Lietuvos teatro. Kažkaip sunku manyti, kad Oleka-Žilinskas be Sruogos — lietuviškosios tautosakos dvasios ir formos žinovo — būtų gebėjęs rasti "Šarūnui" tokį neklystamą lietuvišką pulsavimą, kuriuo tasai spektaklis plastėjo.

7
Balys Sruoga visada, kartais net gana kraštutinai, ginčijo, kad dramos veikalas tėra nepilnas, kol jis neįgijęs gyvo aktoriaus kūno ir kraujo scenoje. Ir štai jo kūryboje sceniškumas, viską persmelkianti atmosfera, emocinis sodrumas, efektingi kontrastai, sumanus veiksmo vietos panaudojimas, minios vaidmuo — visa pajungta sceniškumui. Kaip viename savo straipsnyje Sruoga sako: "Atspausdintas dramos veikalas dar nėra baigtas. Jo uždavinys — ne betarpiškai emocijas kelti, bet duoti medžiagos, duoti pagrindo spektakliui — teatrinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti".

Tokį tikėjimą teatru dažniau išpažįsta scenos žmonės. Dramaturgai dažniausiai paprastai linkę žiūrėti į spektaklį kaip į apšviestą, judančią ir kalbančią jų teksto iliustraciją. Sruoga tad yra reta išimtis tarp tokių, kaip jis, dramaturgų, kurie, nors patys nebūtų nei rimčiau vaidinę, nei režisavę, o vis dėlto būtų skyrę scenai tokį lemiamą vaidmenį.

Savo straipsnyje "Estetinė ir natūralinė tikrovė" Sruoga nueina dar toliau, šitaip suglausdamas savo pažiūras:
Teatro menas yra sinkretinis. Jis drauge yra ir statiškas, ir kinetiškas. Jis apima architektūrą, tapybą, skulptūrą, poeziją, muziką, choreografiją ir kitus elementus. Tik blogame teatre šie elementai yra sudėjimo tvarka aprėpti — jie turi sinkretiškai, organiškai drauge užaugti — sudaryti organišką vienetą. Teatro menas, kaip apimąs visas kitas meno šakas, yra aukščiausias. Nenuostabu, kad ir jo įtaka žmonijos dvasios gyvenime buvo ir gal tebėra pati didžiausia. Jis betarpiškai veikia mases ir sukelia stipriausią išgyvenimą.

O apie pačią vaidybą vokiečių kalba rašytame laiške iš Stutthofo koncentracijos stovyklos Sruoga sako: "Vaidyba su jos šimteriopa priklausomybe turi būti laisvės, pakilios, įdvasintos kūrybos menu, — norėčiau pasakyti — ekstazės menu!"
Pats pagrindinis Sruogos postulatas yra tas, kad ne veikale reiškiamos idėjos turi sukelti žiūrovuose emocijas, bet atvirkščiai: scenos gyvenimo juose sužadintos emocijos duos pagrindą idėjoms išryškėti. Todėl tik žiūrovo sąmonėje teatro vyksmui virstant organiška visuma, tik jo sujaudintoje sąmonėje emocijoms pagimdant idėjas, patsai žiūrovas yra ne vien stebėtojas, bet teatrinio meno, kūrybos vyksmo būtinasis komponentas, šalia veikalo ir autoriaus.
Priešas buitį mėgdžiojančio natūralizmo, Sruoga iš aktoriaus reikalauja ne paties tikroviško pergyvenimo, bet tokio pergyvenimo pagrindu sukurtų estetinių išgyvenimų bei reiškimosi priemonių.

Tokiai vaidybai, taip suprastam scenos menui reikia ir ypatingo teatro, apie kurį Sruoga svajojo, kurio galimybes matė Olekos-Žilinsko sukurtuose spektakliuose, kurį bandė pagrįsti teoriškai, persijojęs per savo sąmonės koštuvą daugybę ankstesniųjų epochų ir pačių moderniausių, novatoriškų idėjų. Reikėjo teatro, kuriam Balys Sruoga rašė savo veikalus.

Niekas negalėtų tiksliai parodyti, kiek Sruogos idėjos paveikė Olekos-Žilinsko meninį darbą, kad ir, pavyzdžiui, repertuaro pasirinkimą, kiek jo ekspresyvių mizanscenų, jo lakumo, jo spektaklių šventiško sąlygiškumo atspindėjo jo bičiulio — scenos poeto įkvepiančią įtaką. Lygiai niekas negalėtų pirštu duriamai parodyti, kurios teorinės ir kurios kūrybinės Sruogos idėjos išsikristalizavo, stebint Olekos-Žilinsko spektaklius ar diskutuojant su juo scenos meno plonybes. Bet drąsiai galime tvirtinti, jog vaisinga įtaka buvo abipusė.

8
Šiame laikotarpyje prasiskleidžia Sruogos kūryba teatrui tokiu originalumu ir tokia jėga, jog visa jo ligšiolinė poezija ir jo pirmieji žingsniai, artėjant prie teatro, dabar, laiko perspektyvoje, atrodo tik pasiruošimu jo didiesiems veikalams. Pirmasis iš jų, "Milžino paunksmė", drauge yra gal ir pats savičiausias, savo dramatiškos poezijos viršūnėmis siekiąs genialumo, kokiam prilygs vėlesnėje kūryboje tik "Kazimiero Sapiegos" finalo galia. Kūryba ir toliau lieka Sruogai aukšta misija, bet jau nebe individualisto skrajojimas padangėmis, o humanisto savo tautos paskirties, jos misijos apmąstymas, jai tarnavimas.

"Milžino paunksmėje" dramatiška poezija išreikšti visi tie sceninės kūrybos pradai, kuriuos anksčiau ir vėliau Sruoga gynė teoriškais pasisakymais ir kuriems įkūnyti ieškojo teatro. Ne pramoginio teatro, skirto žmogui palinksminti ar išblaškyti, o jo dvasios jėgoms pažadinti, joms praskaidrinti. Pagal dar Aristotelio formuluotą "katarsio" postulatą, Sruogos naujaip suprasta, estetinių pergyvenimų sukrėstas žmogus savo dvasia taurėja, skaidrėja, jame kyla gilus gyvenimo ir žmogaus paskirties sąmoningumas, tarsi pranašiškas tiesos praregėjimas.

Prisiminkime trumpai "Milžino paunksmę". Tai heroine tragedija su nematomu herojumi — kunigaikščiu Vytautu. Jis kovoja dėl Lietuvos unijoje su lenkais vadovaujančios, pilnai savarankiškos padėties, ir tam jis turi laimėti visuotinį pripažinimą — vainikuotis Lietuvos karaliumi. Veikale regime, kaip jo įtaka, darbai ar planai lemiančiai veikia visų gyvenimus. Nesupratimas, pavydas, jo galybės baimė pagimdo jam daugybę priešų karaliaus dvare ir bažnyčioj. Nedaugelis jį tesupranta ir remia. Labiau savo nusivylusia, apkartusią širdim, negu veiksmais (tam jis jaučiasi bejėgis) remia jį ir "karalius-užkurys" Jogaila: gal brolis Vytautas pasieksiąs tai, apie ką jis ir svajoti vos bedrįsęs? Tas karalius — it mėnulis, liūdnai slankiojąs Vytauto-saulės šviesoje.

Bet spąstai, šmeižtai, intrigos pastoja karūnai kelią. Savo užmojų nepasiekęs, nelaimėje susižeidęs, Vytautas miršta. Ir prie karsto raudanti minia žino, jog su juo miršta ir Lietuvos didingo iškilimo svajonė: "Verk, tėviškėle, verk Lietuva. Jau nusileido saulė tava".

Gedulingoje apotezėje Vytautas parodomas scenoje tik aukšto karsto soste. Ir štai čia, tame sielvarto sukrėtime, per ikšiol maištavusį kunigaikštį Švitrigailą parodomas tasai galingas, visa-nuvalantis jausmų praskaidrėjimas, katarsis, kurio metu Švitrigaila prisiekia tęsti Vytauto žygį, supratęs jo esmę, kuri nemiršta, sakydamas:
— Karalius mirė? Ne, karalius gyvas! Iš aukšto sosto pergalę jis skelbia! Iškelkit vėliavas! Ir vainikus
Ištieskit vieškeliu plačiu: karalius Mus veda Vilniun, sostan Gedimino!
Į šią finalinę sceną sminga visas veikalas, dinamiškai skindamas kelią pro nuotaikų, intrigų, sąmokslų, barnių ir Jogailės gėlos pynę. Panašiai ir vėlyvesniuose istoriniuose veikaluose pagrindinis emocinis pakilimas ir lūžis yra pabaigoje, kada vienaip ar kitaip žlunga valios ir veiklos žmogaus užmojis — kaip Jurgio Skum-bino "Baisiojoj nakty", kurioj vaizduojamas 1905 metų revoliucijos metas Lietuvoje; kaip Dalios Radvilaitės vadovautas sukilimas "Apyaušrio dalioj", o užvis galingiausias yra sūnų, turtus ir galią praradusio didžiojo Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos praregėjimas savo ligšiolinės kovos beprasmės, jo atsikreipimas į gyvąją Lietuvą, jo malda, "kad speiguose, po stora miline, Neliautų plakus Lietuvos širdis".

Taip viename lydiny išryškėja ir Balio Sruogos visos kūrybos vedamoji idėja, jo gotiškas veikalo architektonikos principas, nuo žemės, nuo gyvenimo dugno, nuo brutalaus ir groteskiško kylantis į viršūnę, — į dvasines aukštumas, kurias gaubia iškili poezija.

Didžiuliuose, teatrališkuose Sruogos istoriniuose veikaluose — gausybė jo atvirai mėgiamų ir lygiai atvirai pašiepiamų ar smerkiamų veikėjų, maišosi ten karalienės ir jų damos, ir ritieriai, ir didikai, ir dvasiškiai, tarsi visai tautai atstovaujanti veikia dinamiška minia. Daugelis kontrastingų vietų savo nuotaika veikia žiūrovą — ar Verkių rūmai su Vilniumi iš tolo, ar-karaliaus rinkimų stovykla, ar prastas Valkininkų sandėlis; skamba muzika, šoka šokėjos, kaunasi, linksminasi, triukšmauja ir verkia liaudis, — ir visa tai gaubiama ne tiek persmelkiančio veiksmo, kiek visaglobojančios nuotaikos su jos kaitaliojimųsi, bangavimu, potvyniais ir atoslūgiais. Bet niekada neužgesęs lyrikas Sruogos kūrybinėje prigimtyje visada atstovaujamas bent vieno ypatingo skaidraus, jautraus, gana pasyvaus, nekovingo veikėjo. Toks — ir visų svarbiausią paskirtį veikale turįs — yra Neries pakrančių ir jų vyšnių žydinčių sodų pasiilgęs Jogaila; "Apyaušrio Dalioje" toks yra gal kiek ir sumišusio proto Skudutis, kuris žuvusių sukilėlių vėlėms nakčia ant Žagarės piliakalnio viršūnės skambina varpeliu, lydėdamas į dausas, traukdamas dainą apie legendarinį senovės kunigaikštį — tarsi pati senovės dvasia būtų jame įsikūnijusi, iš piliakalnio pakilusi. Jogaila ir kiti liudija, jog lyrika Sruogos nėra nustumta užmirštin, jog ji organiškai susiliejo su didžiu dramatiškumu tiek kūrėjuje, tiek ir jo kūriniuose.

Savo dvasiai ir estetikai artimo teatro Balio Sruogos veikalai tebelaukia — teatro, kokį Lietuvai svajojo tų veikalų kūrėjas. Andrius Oleka-Žilinskas, dirbdamas valstybės teatre Kaune, tuo pat metu auklėjo scenai, daugelio iškilių bendraminčių talkinamas, ištisą būrį jaunų ir užsidegusių žmonių. Su jais sukūrė Jaunųjų teatrą ir, tarp kelių kitų dalykų, su jais pirmą kartą buvo pastatyta ir "Milžino paunksmė". Nors spektaklyje sublizgo bent keli stambūs talentai, ypač Jogailos vaidmeny Romualdas Juknevičius ir jo oponento vyskupo Zbignievo sąlygiškame piešiny — Algirdas Jakševičius, bet aplamai jaunoji grupė dar nebuvo pajėgi tiek apvaldyti eiliuotą kalbą, tiek ir su ja susijusį ritmišką judesį, kurio siekė režisierius. Tai nebuvo atbaigtas spektaklis. Veikiau — įdomaus sumanymo eskizas.
Olekai-Žilinskui išvykus, Kauno teatras grįžo į savo seniau išbraidytus takelius, ir tik sutvirtėjus realistiškam Juknevičiaus talentui, jame vėl protarpiais sušvisdavo meniniai spektakliai, — bet ne smogiško, poetinio pobūdžio. Jaunųjų teatras nebegalėjo išsilaikyti, jo visi gabesnieji aktoriai pabiro po kelias esamas scenas, ir Sruoga savo veikalų pastatymo nebesulaukė. O vieno, nepavykusio "Baisiosios nakties" spektaklio, jis tikriausiai būtų norėjęs verčiau nematyti.

Amžinas nenuorama, savo kitokio, "bent per metrą nuo žemės", kaip jis sakydavo, teatro svajonės Sruoga nenorėjo atsižadėti, 1937 metais jis pranešė savo Teatro seminaro nariams, jog čia, humanitariniame fakultete, šalia to teoriškojo seminaro, sumanęs steigti dramos studiją, kurion galės stoti studentai. O vadovu pakvietęs, anot jo, "vyrą rimtą ir talentingą", Olekos-Žilinsko mokinį iš Jaunųjų teatro, vėliau vaidybos bei režisūros srity pasigilinusį Maskvoj ir New Yorke, — Algirdą Jakševičių.

Geresnio pasirinkimo ugdyti naujiems aktoriams ir su laiku — naujam teatrui Sruoga nebūtų galėjęs rasti. Jakševičius buvo ne vien gilus, kultūringas menininkas, bet jo polinkiai, jo estetinis siekimas buvo labai giminingas Sruogai: abiem rūpėjo raiški, poetiška forma, drauge susieta su vaidybos vidiniu, psichologiniu tikroviškumu. Santūms, nesielgiąs aktoriams, deja, dažnai būdingu teatrališkumo permetimu į kasdienišką gyvenimą, metodiškas ir jautms, Jakševičius sužavėjo būrį studentų, su kuriais jis netrukus pradėjo etiudinius užsiėmimus, paremtus iš esmės Stanislavskio sistema. Tuo pat metu Jakševičius pradėjo ruošti ambicingą pastatymo užsimojimą valstybės teatro scenoje, kur jis buvo aktorium. Jis ruošė Eugene O'Neillo nerealistinį, poetiškai filosofišką, Kauno žiūrovui tada dar neįprastos simbolikos persunktą veikalą — "Marko milijonus". Spektaklis, dailininko Antano Gudaičio puikiai įformintas, Jakševičiaus skulptūrišku raiškumu mizanscenuotas (jis ir buvo baigęs skulptūros klasę Meno mokykloje), jį mačiusiam apie dešimtį kartų liko atminty, kaip reta, gal ligi tol ir nebūta šventė. Tiesa, jame buvo nelygumų, bet pagrindiniai vaidmenys pravesti mažiausia priimtinai, o tarp jų — Mironaitės princesė Kukačin ir Henriko Kačinsko chanas Kublajus sutvisko tokiu aukštu vaidybos grožiu ir intensyvumu, kokiu būtų galėjęs didžiuotis bet kuris pasaulinis teatras. Balys Sruoga turbūt džiūgavo širdyje, radęs savęs vertą, sau artimą talentingą režisierių, su kuriuo galėsiąs kurti savitą, lietuvišką teatrinį stilių. Iš tiesų, dar ir šiandien atrodo, jog Sruogai Jakševičius būtų galėjęs būti, tarsi jo paties kūrybinės asmenybės projekcija į sceną.

Tikrovė tačiau jiedviem slėpė kitą bendrumą — tragiško neišsipildymo. "Marko milijonai" buvo vienintelis rimtas Jakševičiaus spektaklis. Dėl prasidėjusių istorinių pasikeitimų 1939 metų gale Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilnių, Akademinė dramos studija, nespėjusi išugdyti savo gmpės, pakriko. Algirdas Jakševičius jaunas mirė — pirmosios sovietų okupacijos metu siautusios Vilniuje šiltinės epidemijos auka. Kiek žinau, liko niekada nepastatytas, projekte patvirtintas universitetinis teatras, kuriame Algirdas Jakševičius būtų galėjęs, Sruogos remiamas, vykdyti savo teatrinius ieškojimus.

10
Balio Sruogos nepalaužė nesėkmės, smūgiai, nesupratimas, net ir didžiosios, lietuvių tautą ištikusios katastrofos — nepriklausomybės praradimas, sovietinė priespauda bei žmonių trėmimai, karas ir nacių okupacija. Gal tik dar tvirčiau jį skatino reikalas "jausti istoriją savyje", kaip jis kartą išsireiškė. Atskleisti joje, kas sudaro giluminę tautos ir žmogaus gyvenimo prasmę. Jisai kūrė dideliu susikaupimu ir intensyvumu, dažnai nekalbus, užsidaręs, susimąstęs; pakilus, jei jautė kažką išreiškęs, ko siekęs; nusiminęs, kai tatai nevyko. Pirmosios bolševikų okupacijos metais Sruoga parašė "Apyaušrio dalią". Šis veikalas buvo svarstytas kaip kandidatas pastatyti ir parodyti Maskvoje numatytoje lietuvių meno dekadoje, bet buvo atmestas. Komisijai priimtinesnis atrodė saugus ir išbandytas Petrulio veikalas apie Antaną Strazdelį "Prieš srovę". Arba — kaip Sruoga ironiškai sakė — jo krūtinė esanti netinkama medaliui prisegti. Po metų ar dvejų, naciams tvarkantis Lietuvoje, buvo užbaigtas Sruogos monumentalusis "Kazimieras Sapiega", jėga, didingumu giminingas "Milžino paunksmei". O pačiais vėlyvaisiais savo laisvės mėnesiais Sruoga su nemažesniu įkarščiu, negu kurdavo savo veikalus, vertė eilėmis jam artimo italo Benellio "Apsiautalą". Nė vieno iš tų vėlyvųjų savo darbų Sruogai neteko matyti scenoje. 1943 kovo vidury, kai naciai siuto, nepajėgę suvaryti lietuvių jaunimo į frontą, ir uždarė universitetus, Balys Sruoga buvo suimtas tarp eilės kitų lietuvių inteligentijos atstovų ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą netoli Dan-zigo, kurios košmarą jis vėliau stulbinančiai atvaizdavo "Dievų miške". Tai knyga, kuri nuo pavadinimo iki šiurpiausių naciško "gulago" scenų parašyta kažkokiu pašaipiu tonu, tarytum sarkastišku juoku jis norėjo suniekinti kraštutinį nužmoginimą, mušimą, nepakeliamą darbą, šaltį, badą, purvą, ligas, supančią mirtį. Jis išliko, perkeltas dirbti raštinėn, ir net sugebėjo ten organizuoti tarp lietuvių kalinių diskusinį būrelį, sugebėjo parašyti keletą laiškų-straipsnių apie teatrą, taikytų savo jaunai dukrai, keletą farsiškų komedijėlių, kurias skaitant pagauna ne linksmybė, o šiurpas, taip per jų išprievartautą juoką jauti kenčiančio žmogaus jau nebe ašaras, bet kauksmą. Užmetė jis stovykloje, nors, berods, nebuvo išbaigęs, ir skirtingą nuo savo kitų veikalų sunkios, fatalistiškos nuotaikos poetinę dramą — "Pavasario giesmę".

Nors ir išliko gyvas, bet neilgam. Nacių Vokietijai žlungant, 1945 m. kalinius bevarant į vakarus, leisvygis, nepajėgiąs eiti Sruoga liko parvirtęs sniege kažkokiam patvory, iš ten prišliaužė apleistą dvarą, buvo sovietų kareivių rastas, grąžintas į Lietuvą. Bet, kaip neseniai patirta, prieš gabendami jį Vilniun, ir "humaniškieji" išvaduotojai tą nukankintą, išbadėjusį ligonį tardydami mušė.
Grįžo jisai į kitą klaikų sapną — tuščius namus, nes jo žmona ir duktė, jo ieškodamos, atsidūrė anapus geležinės uždangos. Jis negali jo nematyti naujų masinių išvežimų, kruvino pai tizanų naikinimo, krašto prievartavimo. Sveikata niekada nebegrįžo. Skatinamas rašyti komunisti ne dvasia, jis spyrėsi, gynėsi dar nepajėgiąs mr niškai transformuoti naujos tikrovės. Bet jis dirbo: dėstė universitete, pradėjo naują istorinį veikalą "Barborą Radvilaitę", kurio, deja, nebaigė. Šalia "Dievų miško" prisiminimų knygos, pavaizdavo ir kacetą dramatine forma veikale, pavadintame vėl sarkastiškai — "Pajūrio kurortu". Sugebėjo jame į antinacinės partizanės lūpas įdėti smerkimą tironijai, žudynėms, dvasinei vergijai ... Bet tas prakeiksmas įtartinai, nė kablelio nepa-keičiant, tiko bet kokiai tironijai, rudai ar raudonai. Ar tik ne dėl to ir tie Sruogos žodžiai be galo ilgai nepraskambėjo scenoj?

Šiame priešmirtiniame laikotarpyje Balys Sruoga paskelbė ir paskutinį sielvartingos lyrikos pluoštą — "Giesmes viešnelei žydriajai". Šalia to, jis atliko eilę vertimų. Ir kai kada per juos pasakė bent dalį to, ko savo vardu nebegalėjo.
Aš mirsiu greitai.
Skurdų palikimą Paliksiu tau, o Tėviške mana.

Ne, tai ne Balys Sruoga graužiasi mirties akivaizdoje — tai tik praėjusio šimtmečio rusų poeto Nekrasovo žodžiai iš eilėraščio "Nežinomam draugui". Kad neliktų abejonės, štai dar kelios ištraukos iš to pat išpažintinio eilėraščio:
Dainuot man buvo skirtas pašaukimas
Tave, tauta, kentėjimais garsi,
Ir šviest nors vieną spindulį švietimo
Keliu, kur Dievo vedama eini . . .

Mana daina be pėdsakų nuskriejo,
Jos neišgirdo vargstanti tauta.
Viena tik meilė joj ištrykšt suspėjo, —
Manoji meilė tau, šalie gimta!

Jaunystėje Balys Sruoga mėgo įvairius slapyvardžius, bet gal niekad labiau jam nereikėjo slapyvardžio, kaip šiame liūdname savo gyvenimo finale. Ir kuo blogas slapyvardis Nekraso-vas? Juk tai jis prašo bent tiek jam pripažinti:

Už kraujo lašą, su tautiečiais bendrą,
Ir mažas triūsas nuopelnu tebus.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai