Auklėjimo ir visuomeninio brandinimo reikalai tremties mokykloje Spausdinti

Jau pats (šio straipsnio) antraštės suformulavimas rodo, kad jame turės būti keliami tie dalykai, kurie yra aktualūs praktinį auklėjimo darbą mokykloje dirbant. Prieš akis bus turima daugiausia mūsų gimnazija, bet daugelis dalykų bus svarbūs ir kitų rūšių mūsų mokykloms. Vietos apribojimas klausimą verčia panagrinėti tik konspektiškai.

I. Mokymo persvara prieš auklėjimą

Mokyklos uždavinys dvejopas: ji jaunimą moko ir auklėja. Kaip mokymo įstaiga mokykla turi ugdyti mokslo pamėgimą, suteikti kultūringam žmogui būtinų žinių visumą ir paruošti aukštojo mokslo studijoms, kaip auklėjimo įstaiga ji turi ugdyti pagarbą gerosioms tautos tradicijoms, žmoniškumą, valstybingumą, dorovingumą, darbštumą ir pareigingumą, blaivumą, pozityviąją iniciatyvą (Lietuvių tremtinių švietimo nuostatų §3 ir 5). Kas arčiau pažįsta mūsų mokyklą, bus pastebėjęs, kad auklėjimo reikalas joje niekados nebuvo kaip reikiant sutvarkytas. Jei dėstomieji dalykai turi aiškią savo vietą pamokų lentelėje ir seniai jau turi programas, tai „auklėjimo pusvalandžiams“ visados buvo skiriama paskutinė vieta, nuo kitų dalykų likusi laisva šeštoji pamoka, o auklėjamiesiems pasikalbėjimams ir pratyboms temos buvo paskelbtos tik paskutinio karo metu. Jei mokslo dalykams buvo rūpinamasi pasirengti vadovėlių ir daugelis dalykų jau turėjo ne vieną, du, bet net kelis vadovėlius, tai auklėjimo pamokoms medžiagą susirankioti buvo palikta pačių auklėtojų iniciatyvai. Ir būdavo gerai, jei auklėtojas šį tą savo gera valia susirasdavo ir mokiniams duodavo, bet taip pat lygiai gerai būdavo, jei dažnas auklėtojas per visą gimnaziją — per visus aštuonerius metus! — tenkindavosi tik „einamaisiais“ mokyklos tvarkos ir drausmės dalykais. Vargu ar suklysiu tvirtindamas, kad daugumas „mokytojų buvo nusiteikę mokyklose daugiau „profesoriauti“, o auklėjimo momentą nustumdavo į antrą ar net ir tolimesnę vietą. Štai vienas kitas pavyzdys, imtas iš paties patyrimo. Dažnas mokytojas labai kruopščiai ir sąžiningai ištaiso savo mokinių rašomuosius darbus ir labai atsidėjęs juos įvertina, bet ar dažnas su lygiu atsidėjimu išreikalauja, kad ir mokinių sąsiuviniai būtų tvarkingi, kad juose būtų paliktos paraštės, įrašytos datos, kad pats raštas būtų drausmingas ir tvarkingas? O reikalauti iš mokinio rašto drausmės ir tvarkos reiškia padėti jam įsigyti būsimam gyvenimui gerų ir reikalingų įpročių. Bet dažnas mokytojas šitos drausmės ir tvarkos net nepajėgia reikalauti, nes pats ja nepasižymi. Rūpindamasis mokėjimu ir žiniomis, jis apleido ar net visai užmiršo skonio ir grožio dalyką. Bet eikime toliau: dažnas mokytojas labai sąžiningai pasirengia pamokoms ir rūpestingai jas atlieka, bet ar dažnas su tokiu pat uolumu atlieka ir įvairias budėjimo pareigas mokykloj ir už mokyklos sienų? Pamokų darbas organizuojamas rūpestingai, o ar matome tokį pat rūpestingi :mą pertraukų laisvalaikiui? Ar tik nebūna per dažnai mokiniai čia patys vieni sau paliekami? Ar jie, vieni likę, daug išmoksta mandagumo, ar daug paiso švaros ir tvarkos, ar labai gerbia mokyklos turtą? .. Arba: dažnas mokytojas pasirūpina, kad pats įmanomai dalyką išdėstytų, bet ar dažnas paslenka sekti, kaip dirba jo mokiniai, kaip jie atlieka savo namų darbus įr pratybas? Tenka matyti sąsiuvinių, kurių mokytojo akis nė-rj mačiusi net kelis mėnesius ar ir visus mokslo metus. Dažnai kyla net abejonė, ar pats mokinys gyvena savo protu, ar minta nusirašinėjimais ir kitų darbu. Neprižiūrimas mokinys gali ir apsileisti. Kad ne vienas mokytojas linkęs daugumą savo sugebėjimų ir pastangų, daugumą savo energijos ir laiko skirti tik mokymo, o ne auklėjime darbui, rodo ir tas faktas, kad ne vienas labai atkakliai kratosi klasės auklėtojo pareigos, ypač kai auklėjimas pasidarė menkai arba visai neapmokamas. Čia dažnai užmirštamas net pagrindinis dėsnis: kas nenori būti auklėtoju, vargu ar gali būti ir mokytoju. Pagaliau ar visi atsimename tą tiesą, kad vaikai daugiau mokosi akimis, o ne ausimis: ne tiek klauso, ką mokytojas sako, kiek žiūri, ką jis pats daro. Ar visi mes savo pavyzdžiu mokiniams šviečiame?

Kad savo mokyklos auklėjimo vaisiais negalime per daug džiaugtis, rodo pats gyvenimas ir mūsų inteligentinės visuomenės, iš mūsų mokyklos suolo išėjusios, reiškimasis. Ar labai daug, pvz., turime žmonių, kurie būtų mokslą pamėgę ir jam atsidėję? Ar daug mūsų mokiniai, išeidami iš mokyklos, išsineša pozityviosios iniciatyvos ir veiklumo? Gal vienas kitas. Daugumas skendi abejingume, abuojume, maža kuo, gal daugiau tik šokiais ir kinu, domisi ir interesuojasi. Ar ne čia Šaknys, kad mūsų šviesuomenės didelė dalis taip sunkiai įviliojama į pranešimų, paskaitų, minėjimų, akademijų sales? Ar ne mokyklos vidutiniškumo dvasia kalta, kad mes tiek maža turime darbščių ir pareigai atsidėti galinčių žmonių? Ar įpratimas pamokas ir kitas pareigas praleidinėti mokykloj tuo pačiu vėliau neatsiliepia ir gyvenime? Jei mokykla neišmoko ir neįpratina mokinio branginti ir gerbti savo knygos, sąsiuvinio, mokslo priemonės ir mokyklos turto, ar galima norėti, kad vėliau žmogus mokėtų gerbti ir branginti visuomenės ir valstybės nuosavybę. Štai kodėl ,prof. K. Pakštas vienoj paskaitoj dar Kaune skundėsi, kad lietuvių per didelis procentas, jei nevagia, tai vagiliauja, o M. Pečkauskaitė rašė: „Jei iš tos pusės pažiūrėsime į savo šalį, nuliūdę turėsime pasakyti, kad joje be galo maža tikrai išlavintų ir dorų žmonių, nes vargiai tėra pasaulyje kita tauta, kurioje rastumėm daugiau įvairių svetimos nuosavybės naikintojų“ (Mot. aukl., 137). Šią padėtį paskutinis karas bus dar daugiau pabloginęs.

II. Reikalas suintensyvinti auklėjimą


Iš to, kas čia buvo pasakyta, galime pasidaryti išvadą, kad į auklėjimo reikalą mūsų mokykloje reikia atkreipti daug daugiau dėmesio, negu kad ligi šiol buvo kreipiama. Jeigu ligi šiol mokykloje turėjo aiškią persvarą mokomasis momentas, tai ateity ir auklėjimas turi gauti sau prideramą, bent jau lygią, vietą. Šito reikalauja gyvenamasis metas ir mūsų tautos ateitis. Savo laiku jau M. Pečkauskaitė iškėlė auklėjimo aktualumą: „nedorovingas žmogus, rašė ji, juo yra mokytesnis, juo jis baisesnis, nes, turėdamas išmiklintą protą, gali be galo daug žalos padaryti“ (Mot. aukl., 49). Prof. St. Šalkauskis skundėsi, kad kiekviena naujesnė mintis ar pažangesnis sumanymas atsimuša į mūsų visuomenės inertingumą ir abejingumą. Tad ateities kūrybos darbui, jei tikrai ir nuoširdžiai norime pažangos, turime pasirengti ir tinkamų darbininkų. Juk tokios žmogaus vertybės kaip pareigingumas ir darbštumas, tiesumas ir dorovingumas, iniciatyva ir veiklumas, pagarba valstybinėms ir tautinėms tradicijoms, žmoniškumas ir taurumas gyvenime ir darbe yra net svarbesnės ir reikšmingesnės nei žinių gausumas ar išplėtoti protiniai gabumai, nors nereikia mestis taip pat į kitą kraštutinumą ir susilpninti protinį lavinimą. Taigi gyvenimui reikia ir išmokslintų, ir valingų, ir taurių asmenybių. „Be tvirtos valios niekai mūsų visi geriausi norai, niekai visi talentai ir gabumai. Visa tai yra lyg tos žaltvykslės, kurios nei šviečia, nei šildo. Tiktai tvirtos valios žmogus tėra naudingas sau ir kitiems, tėra laimingas pats ir duoda laimės kitiems“ (M. Pečkauskaitė, Mot. aukl., 48). Sugebėti klausyti, sugebėti prisiversti, mokėti atsisakyti ir savo Įgeidžius nugalėti — štai siekiamasis auklėjimo idealas'(Paulsen). Mūsų švietimo nuostatai dar nustato, kad tremtinių mokykloje auklėjimo kryptis turi būti tautinė krikščioniška (§ 5). Suintensyvinti auklėjimą — reiškia jį mokykloje taip tvarkyti, kad mokiniai ko aukščiausiu laipsniu pasisavintų čia iškeltas ugdymo vertybes ir įsigytų ko daugiausia tų gerųjų įpročių, kurie palengvintų jas paversti prasmingo gyvenimo turiniu.

III. Auklėjimo darbo organizavimas


Reikia pažymėti, kad tremties sąlygomis, kada bet kuris darbas negali būti normaliai dirbamas, ir auklėjimo klausimo pagrindinai, visoj jo apimty išspręsti negalėsime. Jeigu laikysime teisingu prof. Kerschensteinerio teigimą, kad charakterio ugdymas yra galimas tik tam tikru pastoviai pasirinktu, pamėgtu ir nuolatiniu darbu, tai rimtas auklėjimo darbas tegali būti tik ten, kur mokiniai po mokyklas pasisklaido pagal savo gabumus ir palinkimus. Tremtyje, turint prieinamą tik vieną mokyklos rūšį — gimnaziją, apie tokį pasisklaidymą negali būti nė kalbos, nes joje reikia laikyti ir tokius mokinius, kurie būsimoms universitetinėms studijoms netinka, gimnazijos darbas jų dvasiai visiškai svetimas, jie negali jam nė atsidėti, o be tokio atsidėjimo charakterio formavimas visai negalimas. Reikia čia pastebėti, kad ir nepriklausomoj Lietuvoj į šią aplinkybę per maža buvo kreipta dėmesio, dėl to nemaža buvusių gimnazistų į gyvenimą išėjo su gerokai sužalotu savo charakteriu: į viską, net į darbą ir pareigą, jie buvo įpratę žiūrėti su lengvapėdišku paviršutiniškumu ir nerūpestingumu. Turėjau progos ir pats mokykliniam darbe su tokiais žmonėmis susidurti. Juo skaudžiau, kad šituo pasižymėjo visai jauni žmonės, tik gavę mokyklų baigimo pažymėjimus. Dėl to, darbą laikydami pagrindine charakterio ugdymo priemone, ateity turėsime susidaryti tokią švietimo sistemą, kur mokinys galės dirbti pagal savo gabumus, palinkimus ir potroškius.

Palikdami šiuo metu šią sudėtingą problemą nuošaly, pažiūrėkime, kaip mes galime auklėjimo darbą dabar organizuoti.

*

Reikia pastebėti, kad gimnazijų ir progimnazijų darbo taisyklės, paskelbtos 1946m. lapkričio 10d., nors ir nėra be spragų, rodo žymią pažangą palyginus su tuo, ką turėjome kad ir pačioj Lietuvoj. Tokie nauji dalykai, kad auklėjimo darbo vieningumui išlaikyti visų klasių auklėtojai daro nerečiau kaip kas dvi savaitės klasių auklėtojų pasitarimus, kuriems pirmininkauja direktorius arba vicedirektorius (§ 22), kad mokytojų taryba svarsto mokymo ir auklėjimo reikalus ir nustato auklėjimo programą, kad svarsto mokinių pažangumo, visuomeninio subrendimo ir kitus reikalus, susijusius su mokymu ir auklėjimu (§34), turėtų auklėjimo sėkmingumui daug duoti. Atrodo, reikėtų žengti dar toliau ir į pamokų lentelę įrašyti vieną privalomą visuomeninio ugdymo pamoką. Tačiau kad ši pamoka save pateisintų, reikia jai duoti ir tam tikrą programą. Pirmieji žingsniai ir čia jau žengti: praėjusio karo metu paskelbtos temos auklėjamiesiems pasikalbėjimams ir pratyboms (jas pakartojo ir „Tremtinių Mokykla“ Nr. 2, 79-82 psl.). Bet šios programos paskelbimas dar ne viskas. Ją reikėtų dar svarstyti, patobulinti ir nedelsiant pagal ją parašyti ir išleisti visuomeninio ugdymo vadovėlį ar vadovą dviem leidimais: vieną žemesniųjų klasių mokiniams, antrą — vyresniųjų. Šie vadovėliai galėtų būti parašyti talkos būdu, darbą organizuoti turėtų Švietimo Valdyba. Be tokių vadovėlių, kaip jau patyrimas rodo, ugdymo darbas mokykloj negalės gauti nei sistemingumo, nei intensyvumo, nei konkretumo ir bus, kaip ir buvę, be mažų išimčių, daugiau mažiau atsitiktinių pašnekesių ir nuolatinių „tvarkos ir drausmės“ taisyklių aiškinimų šiupinys. Nėra gi paslaptis, kad be vadovėlio dažnam klasės auklėtojui būna nelengva savo auklėjimo pamokoms ir medžiagą susirankioti. Ir mokinys, nieko po ranka neturėdamas, turi tik tam tikromis iš auklėtojo girdėtomis nuotrupomis verstis, ir nieko gilesnio, nieko sistemingesnio nei jo galvoj, nei širdy nelieka. Šios rūšies leidiniai turėtų būti taip parengti, kad padėtų tvirtus lietuviško charakterio pagrindus ir nurodytų, kaip susidaryti gerus įpročius. Laikau, kad ši priemonė būtų pats pirmasis žingsnis, sprendžiant tautinio charakterio ugdymo ir išlaikymo problemą tremtyje. Kitos auklėjamosios knygos galėtų būti kaip pagelbinė ir papildomoji medžiaga.

Visas auklėjimo svoris ir toliau guls ant klasės auklėtojo pečių. Jis vykdys auklėjimo programą, tirs mokinių nepažangumo priežastis ir stengsis jas pašalinti, lankys mokinių butus, stengsis pažinti mokinių gyvenimo aplinką ir reaguoti į jos neigiamybes, palaikys nuolatinį kontaktą su savo auklėtinių tėvais ir t.t. Ne čia vieta-plačiau kalbėti apie klasės auklėtojo kvalifikacijas, bet viena aišku, kad jis turi būti dvasinė ir dorinė asmenybė, turinti autoritetą.

Pats auklėjimo darbas gali būti dirbamas šiais būdais: 1. klasių auklėtojų auklėjamaisiais pasikalbėjimais, 2. pačių mokinių žodžiu ir raštu atliekamomis pratybomis, 3. visiems mokiniams rengiamomis paskaitomis (prelegentais net galėtų pasikeisti gimnazijos tarp savęs). 4. proginėmis mokytojų, klasių auklėtojų, vicedirektorių, direktoriaus ir bendrabučio personalo, kur bendrabučiai yra, pastabomis, nurodymais bei pamokymais.

Tremtinių švietimo nuostatai reikalauja, kad auklėjamai veiktų visa mokykla: mokomoji medžiaga, mokytojai, mokyklos aplinka.

Mokomoji medžiaga taip parenkama ir pateikiama, kad ugdytų mokinio religinius, tautinius, valstybinius, dorovinius, estetinius nusiteikimus.

Klasės pozityvumas ir didelis darbingumas, kaip teisingai „Tremtinių Mokykloj“ pastebi P. Maldeikis, retai išauga pačioje klasėje savaime. Juos reikia pažadinti. Tai turi atlikti tie, kurie tą uždavinį pasiima. Pirmiausia klasės auklėtojas, bet už klasės dvasini lygi yra atsakingi ir visi — toje klasėje dėstą mokytojai. Jų darbo planas ir sistema turi mokinį iš jaunų dienų įpratinti taip pat sistemingai ir metodiškai dirbti, nes, pasak prof. St. Šalkauskio, tik sistemoje ir metode yra žmogaus jėga. Suprantama, toks darbas iš mokytojo reikalauja daug atsidėjimo ir energijos, daug patvarumo ir kruopštumo, daug atidumo ir budrumo, bet kad jau toks iš viso mokytojo pašaukimas. Kas pats dirba, turi teisės darbo reikalauti ir iš kito. Tai viena. Antra. Iš visų mokytojų reikalaujama vieningo ir suderinto ugdomojo veikimo. Tas mokytojas, kuris dedasi nematąs mokinių nusikaltimų ir nusižengimų ar tariasi, kad ne jo, o kažkieno kito reikalas į juos reaguoti, auklėjimo atžvilgiu daro nusikalstamą darbą. Tačiau, šitokių atsakomybės išskydimo reiškinių mūsų mokykloje gana gausu, ypač padaugėjus mokomojo personalo skaičiui, kai į mokyklas dirbti atėjo nemaža pedagoginiam darbui nesirengusių ir neturinčių jam reikalingų nusiteikimų žmonių. Reiškinys labai nesimpatingas dar ir dėl. to, kad vieni mokytojai mokykloje pasidaro labai „geri“, nes niekam nieko nesako, o kiti tampa „blogi“, nes viską mato ir stengiasi nieko dovanai nepraleisti. Apie pavyzdingą drausmę tokioj mokykloj negali būti nė kalbos. Nenorėčiau būti čia klaidingai suprastas, kad mokytoją mokykloje noriu matyti lyg kokį žandarą ar policininką. Tačiau jei sutiksime su Komenijum, kad gera drausmė mokykloje svarbiau už gerą doktriną, jei pripažinsime, kad mokykla be drausmės yra blogiausia mokykla, nes nedisciplinuotumas sugriauna visus auklėjimo pagrindus, tai visų mokykloje dirbančių mokytojų uždavinys ir pats didysis rūpestis turi sudaryti savo auklėtiniams tokias Sąlygas, juos taip rūpestingai visados prižiūrėti ir saugoti, kad jie nusikalsti negalėtų ir net progos neturėtų. Būtų pasiekti idealūs auklėjimo vaisiai, jei mokyklos mokytojų pastangos šia kryptimi apsivainikuotų tuo, kad drausmės ir tvarkos reikalavimai jaugtų į pačią auklėtinio sielą, į jo protą, valią ir jausmus — į visą jo asmenybę, kad drausmė ir tvarka pasidarytų ne prievartos ir baimės, bet paties auklėtinio dvasios apsisprendimo reikalas.

Pagaliau aplinka. Nesam namie, tad aplinką tvarkyti taip, kaip norėtume, nelengva. Tačiau kai kurios mūsų mokyklos ir čia yra parodžiusios gražios iniciatyvos: mokyklų sienose randi tautos veikėjų, kultūros darbininkų ir didvyrių paveikslų, tėvynės vaizdų, tautinių ornamentų ir kitokių papuošimų, randi tvarkingus užrašus, iš viso — tvarkančią ranką, lietuvišką širdį. Auklėjimo reikalui taip pat labai reikšmingos ir svarbios gerai panaudojamos tokios progos kaip mokyklos pamaldos, mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmės, tautinės ir religinės šventės, trimestrų baigimo susirinkimai, atskirų klasių rengiami pasirodymai, įvairūs minėjimai ir akademijos, ekskursijos ir iškylos, įvairios mokyklos tradicijos ir kita. Čia mokytojui atsiranda puikiausių momentų susitikti su savo mokiniais, juos veikti ir kreipti jų dėmesį į ugdomąsias vertybes, žadinti jų širdyse gėrį ir grožį, skatinti jų iniciatyvą ir veiklumą, plėsti jų visuomeninius nusiteikimus ir kt. Didelę auklėjamą reikšmę mokyklose gali turėti būrelių ir organizacijų veikla, mokytojų nuoširdžiai paremiama ir padedama.

Baigiant kalbėti apie auklėjimo darbo organizavimą mokykloje, reikia dar pastebėti, kad jam įkvėpti, vienodinti ir derinti labai svarbi vadovaujamųjų švietimo organų iniciatyva, turinti pasireikšti be kita ko ir konkrečia programa.

IV. Visuomeninio mokinių subrendimo vertinimas


Vertinga naujove auklėjimo srity reikia laikyti Švietimo Vadybos dar Lietuvoj įvestą visuomeninio mokinio subrendimo vertinimą pagal jo elgesį, drausmingumą, tvarkingumą ir darbštumą. Kaip kiekvienas naujas dalykas, taip ir visuomeninio subrendimo vertinimas dar nėra gavęs išbaigtų formų ir mūsų mokyklose daugiau mažiau įvairuoja. Artimiausios ateities uždavinys būtų ir šį dalyką išaiškinti, susisteminti ir suforminti. Vieną kitą pastabą šiam reikalui noriu čia ir iškelti.

Kaip patyrimas rodo, nekartą būna sunku nustatyti, kuriam atvejui mokinio nusikaltimas priklauso. Ypač yra neaiški riba, kur baigiasi drausmingumas ir prasideda elgesys. Praktikoje čia elgiamasi įvairiai. Būna ir tokių atvejų, kai elgesio pažymys, pvz., mažinamas tik tada, kai drausmingumo pažymys jau yra sumažintas iki kraštutinės ribos — iki dviejų. Ar nebūtų tiksliau elgesiui ir drausmingumui skirti imti tokį kriterijų: jei mokinys savo nusikalstamu veiksmu grubiai pažeidžia kurią nors dorinę normą ar nustatytos drausmės bei tvarkos dėsnį^r jei tame veiksme pastebima dar jo pikta valia, arogancija ir sąmoningumas, tokį veiksmą reikia žymėti elgesio pažymiu; jei mokinio nusikaltime negalima įžiūrėti piktos valios, arogancijos ir sąmoningo noro kenkti — tokį veiksmą reikia žymėti drausmingumo pažymiu. Čia reikėtų dar pridėti ir pastabą, kad, sumažinus mokiniui elgesio pažymį, jo ir drausmingumo pažymys neturėtų būti bent jau didesnis, nes, kas ne.pa-vyzdingai elgiasi, tas negali būti ir drausmingas.
Priėmus čia siūlomą kriterijų, mokinio elgesys turėtų būti vertinamas pagal tokius mokinio nusižengimus kaip svetimos nuosavybės negerbimą, gadinimą ir apsivogimą, melą, apgaudinėjimą ir sukčiavimą, dokumentų klastojimą, dorovės dėsnių ir padorumo reikalavimų pažeidimą, nepateisintą pamokų praleidimą - ir kitų mokinio pareigų savanaudišką neatlikimą, girtavimą ir rūkymą viešose vietose, veiksmus, kurie kenkia kitų labui, ir kt. Būtų racionalu iš mokyklų griežtai reikalauti, kad už ypač grubius ir pasikartojančius šios rūšies nusikaltimus mokiniai būtų iš mokyklų atleidžiami ir į kitas mokyklas jų priėmimas apsunkintas. Griežtumas šiais visuotinės netvarkos laikais būtinas, nes gresia pavojus mums nueiti į visišką palaidumą. Kaip teisingai pastebi M. Pečkauskaitė, baisiausios nedorybės ir prasideda kokiu mažu apsileidimu ar nusikaltimu, jei į juos laiku nebūna atkreipiamas dėmesys ir reaguojama.

Drausmingumas vertinamas pagal mokinio savitvardą mokykloje pamokų, pertraukų, pramogų ir pasirodymų metu ir už mokyklos sienų, pagal jo mokėjimą paklusti mokyklos drausmei ir įsakymams, vyresniųjų nurodymams, pagal jo toleranciją svetimai nuomonei ir apskritai sugebėjimą gyventi ir dirbti bendruomenėje. Drausmingumo sričiai reikėtų priskirti ir mandagumo reikalavimus: kaip mokinys kalbasi su kitais, kaip jis sveikinasi, kaip laikosi ir kt.

Tvarkingumas vertinamas pagal mokinio išviršinę kultūrą: kūno, drabužių ir gyvenamosios aplinkos, kiek ji nuo jo paties priklauso, švarą, pagal plaukų laikymą, pagal savo knygų ir mokslo priemonių priežiūrą ir sąsiuvinių bei užrašų tvarkingumą ir rašto drausmę. Ypačiai į šį paskutinį momentą mokykla turėtų daug dėmesio kreipti, kad mokinys visam savo vėlesniam gyvenimui įsigytų vertingų įpročių ir nusiteikimų.

Darbštumas vertinamas pagal mokinio stropumą rengiant pamokas, knygas skaitant, atliekant namų darbus, pagal tikslingą ir sąmoningą laiko naudojimą darbui ir poilsiui.
Visuomeninio subrendimo vertinimą mokykloje reikėtų taip tvarkyti, kad jis a) ko mažiausiai būtų atsitiktinis, b) kad jame būtų aktyvūs visi mokyklos darbininkai: mokytojai, kaip dalyko dėstytojai, klasių auklėtojai ir bendrabučių personalas, mokyklos vadovybė ir pagaliau mokytojų tarybos. Vertinimas būna atsitiktinis, kai nerenkami apie mokinį duomenys ir tik trimestro gale išvedamas pažymys. Žinau atsitikimų, kad šiuo atveju pačiam mokiniui būna neaišku, kodėl jam parašytas toks ar kitoks pažymys, nes jis niekieno per trimestrą dėl savo laikymosi nebuvo įspėtas. Susidaro įspūdis, kad pažymys kartais būna ir nuotaikos padiktuotas. Suprantama, kad tokio pažymio ir auklėjamoji reikšmė labai maža arba net lygi nuliui. Kitas jau dalykas, kada mokinys, pvz., savo rašomųjų darbų sąsiuviny randa mokytojo mokinio labui tvarkingumo vertinimą. Šiam reikalui gali labai praverstų ir mokytojų pastabos, rašomos apie mokinius tam tikroje žurnalo vietoje. Kad visi mokyklos darbininkai būtų aktyvūs, reikia juos įpareigoti mokinių visuomeninį subrendimą trimestro pabaigoj įvertinti savo pažymiais. Iš šių pažymių klasės auklėtojai išveda trimestrinius pažymius. Ypatingesni atvejai svarstomi mokytojų taryboje. Trimestrinį ar metinį darbštumo pažymį vedant, turėtų būti dar atsižvelgta ir į trimestrinius bei metinius mokinio dėstomųjų dalykų pažymius. Dvejetukus rankiojančių mokinių nereikėtų leisti gerais ar ir labai gerais darbštumo pažymiais atestuoti. Išimtis turėtų svarstyti vėl mokytojų taryba. Reikia dar ir tai pastebėti, kad nerimtą daro įspūdį, kai kuriam nors mokytojui visi be išimties mokiniai labai drausmingi, tvarkingi ir darbštus. Nereikia nė aiškinti, kad jo pažymiai neturi jokios auklėjamosios reikšmės ir parašyti tik dėl to, kad jis tokią teisę turi.

Iškeltinas dar vienas aktualus momentas — tai visuomeninio subrendimo pažymių teisinė reikšmė. Atsimenu, Lietuvoje aplinkraščiu buvo pažymėta, kad jie lygūs su kitais pažymiais. Kai kurios mokyklos ir čia, tremtyje, juos įskaičiuoja, išvesdamos pažymių vidurkį. Šiuo atveju jie sprendžia ir dažnai net nulemia mokinių atleidimą nuo keliamųjų ir baigiamųjų egzaminų. Atrodo, taip daryti nėra tikslu. Viena, kažkodėl skaičiuojami tik drausmingumo, tvarkingumo ir darbštumo pažymiai, o išskiriamas elgesio pažymys, nors elgesys taip pat priklauso visuomeniniam subrendimui, antra, atleidimas nuo egzaminų yra grynai mokslo pažangumo reikalas, tad ir tereikėtų imti tik dėstomųjų dalykų pažymius (taip buvo numatyta ir 1946. XI.—10. paskelbtų Gimnazijų ir progimnazijų darbo taisyklių § 51, tik žodžiai „dėstomųjų dalykų“ buvo vėliau išmesti). Elgesio, drausmingumo, tvarkingumo ir darbštumo pažymiai mokini atestuoja jau kitu atžvilgiu, tad turi turėti savas sankcijas ir padarinius. Pvz., mokiniui, turinčiam sumažintą metinį elgesio pažymi, būtų galima neleisti išduoti brandos atestato; turinčiam sumažintą bet kurio visuomeninio subrendimo dalyko pažymį, pvz., iki trijų ar dviejų galima būtų neleisti būti būrelių ar organizacijų valdybose ir kituose vadovaujamuose postuose; tokių mokinių būtų galima neatleisti nuo mokesčių, suvaržyti jų persikėlimą į kitas mokyklas, suvaržyti jų dalyvavimą pasilinksminimuose ir t. t. Šiuo tarpu man nerūpi smulkesnių nuostatų išdirbimas, keliu tik patį principą ir siūlau paveikti Švietimo Valdybą kad ji ši reikalą sutvarkytų čia iškelta prasme.

Pabaiga


Štai tos kelios mintys, kurias norėjau čia pateikti. Jos nėra naujos, bet autoriui atrodo, kad jos aktualios. Mokykla turi turėti sistemingą ir mokymo, ir auklėjimo planą. Būsiu patenkintas, jei būsiu prie jo išdirbimo kiek prisidėjęs. Teorinių studijų ir straipsnių mums niekados nestigo. Jų reikia, bet dar labiau reikia praktinio darbo, praktinio teorinių auklėjimo taisyklių pritaikymo, praktinio pedagoginių priemonių panaudojimo. Į šią praktinę pusę ir mėginau pasukti. Jei reikėtų atsakyti tik vieną klausimą: koks pirmasis ir svarbiausias šio meto mūsų tremties mokyklos uždavinys, atsakyčiau, kad tai ugdymas, gilinimas ir saugojimas lietuviško charakterio ir lietuviškos tautinės sąmonės. Mūsų idealas: taurus, pareigingas ir veiklus lietuvis šviesuolis. Šiam uždaviniui ir turi būti paskirtos geriausios lietuvio mokytojo pastangos ir panaudotos sėkmingiausios priemonės.