Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. PIKŪNO PSICHOLOGINIAI VEIKALAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Kriaučiūnas   

Prof. dr. Justinas Pikūnas yra vienas iškiliausių mūsų mokslininkų amerikiečiuose, pasireiškęs ne tik straipsniais, bet ir atskiromis knygomis, kurių vieną čia ir platėliau apibūdinsime. Bet ta pačia proga dera priminti ir ankstesnius jo psichologinius darbus.

Į JAV dr. J. Pikūnas atvyko 1950, ką tik baigęs studijas (1949 gavo filosofijos daktaro laipsnį Mūncheno universitete ir metus dar gilinosi Paryžiaus universitete), ir pastoviai dėsto (nuo 1951) Detroito universitete. 1961 pakeltas pilnu profesoriumi. Dažnai dalyvauja mokslininkų suvažiavimuose, ne kartą juose skaitė savo srities pranešimų. Keliais pastaraisiais metais yra gavęs septynias stipendijas įvairiems tyrinėjimams, kurių rezultatus pateikė psichologų konferencijose. Šalia kursų dėstymo ir dalyvavimo eilėj universiteto komisijų, jam tenka savo universitete pirmininkauti doktorato programos komisijai ir rūpintis tos programos į-vedimu psichologijos katedroj. Taip pat šiuo metu jis priklauso Amerikos Katalikų auklėjimo konferencijos specialistų grupei, tyrinėjančiai auklėjimo problemas.

Žvilgsnis į ankstesnį mokslini darbą
Nebandant pilnai apžvelgti visų prof. J. Pikūno mokslinių darbų, po ranka turima informacija rodo, kad jis dar 1953 m. sukons-truktavo grafoskopinę skalę ir paruošė atitinkamą vadovą. Vadovas vėliau buvo plečiamas, dokumentuojamas (Pikūnas, J. and Car-berry, H., Standardization of the graphoscopic scale: The content of children's dravring. J. of Clinical Psychology, 1961, 17, 297-301). Pernai išleistas pataisytas ir praplėstas vadovas: The Graphoscopic Scale (PGS). A Projective Psychodiagnostic Method. Standartizuota skalė išspausdinta 1956, o 1963 pasirodė jos antroji forma. Dėstydamas universitete, jis parengė paskaitų ciklą, kuris buvo išspausdintas rotatoriumi. Jo pirmoji knyga Fundamentai Child Psychology, išleista Bruce leidyklos, pasirodė 1957. Po dviejų metų Detroito universitetas išleido jo Developmental Psychology (1959).

Prof. J. Pikūnas randa laiko ir eksperimentinėms studijoms bei moksliniams straipsniams. Pastebėjęs, kad mokymo mašinos paspartina mokymosi eigą, jis iškėlė klausimą, ar dažnas egzaminavimas savaime nepakelia mokinių žinojimo lygio. Atlikus atitinkamą eksperimentą, rasta, kad dažnas egzaminavimas iš tikro padidina žinių bagažą. Duomenys atspausdinti Science Education (Pikūnas, J. and Mazzota, D., The effects of weekly testing in the teaching of science. 1965, 49, 373-376). Būdamas klinikinis psichologas, prof. J. Pikūnas kurį laiką turėjo privačią praktiką, nors universiteto niekad nepaliko. Baimė ir nerimas dažnai yra emocinių sutrikimų sudedamoji dalis. Kaip akademikui, jam buvo įdomu patirti, ar yra skirtumo tarp baimių, kurias išgyvena normalūs ir emociškai sergą vaikai. Ištyrus du šimtus vaikų, duomenys paskelbti Journal of Psychological Issues (Pikūnas, J. and Clary, J., Fears in normai and emotional-ly disturbed children. 1962, 13, 157-164). Nors prof. J. Pikūnas daugiausia domisi dinamine psichologija, nesvetimos jam ir kitos psichologijos kryptys. Sekant sis-tematinio atpildo principą, jam kilo mintis patirti, ar piešinių turinys gali būti atitinkamai pakreiptas tyrinėtojo norima kryptimi. Mintį sekė eksperimentas ir jo aprašymas (Pikūnas, J., Ope-rant conditioning effects upon dravving content. Journal of Projective Techniąues and Personality Assessment, 1966, 30, 172-176). Mokslinis darbas nevisuomet atliekamas eksperimentu. Kartais jau įvykdytų studijų suderinimas ir savo svarstymų prijungimas turi nemažiau svarbos.
 Populiarioje spaudoje daug kalbama apie tradicinių vertybių trupėjimą ir nykimą. Tačiau prof. J. Pikūnui rūpi ne tik, kas darosi, bet ir kodėl taip darosi. Jo brandus straipsnis apie vertybių ugdymo stoką jaunystėje ir dėl to kylančias krizes kaip tik ir grumiasi su tuo "kodėl?" (Pikunas, J., Growth in value motivation during child-hood. The Catholic Psychological Record, 1968, 6, 123-133).
Tiek trumpai apie prof. J. Pi-kūno mokslinio darbo sritis. O toliau susidomėkime jo nauju moksliniu veikalu.

Veikalas apie asmenybės brendimą
Mokslo metams baigiantis, įvairios mokslinės leidyklos išleidžia eilę naujų knygų, tikėdamos, kad jos bus parinktos atitinkamiems kursams rudenį. Pernai metų pavasarį vadovėlių rinkoje pasirodė McGraw-Hill leidyklos išleista prof. J. Pikūno Human Develop-ment: A Science of Grovvth (434 psl., kaina $8.95). Kaip iš pavadinimo matyti, knyga apima asmens vystymosi raidą.
Aptariant asmens vystymąsi, galima parinkti eilę elgsenos dimensijų ir kiekvieną jų apibūdinti, pradedant kūdikyste ir baigiant senatve. Kitas būdas yra paeiliui apibūdinti vystymosi stadijas, kiekvienoje jų visapusiškai išgvildenant būdingas elgsenos apraiškas. Paskyręs porą skyrių metodologinei ir bendrai apžvalgai, prof. J. Pikūnas pasirinko antrąjį būdą, paeiliui apsistodamas ties kūdikystės, vaikystės, jaunatvės, suaugimo ir senatvės stadijomis. Knygos pabaigoje vienas skyrius paliekamas susumavimui bei išvadoms. Ši knyga yra antrasis papildytas leidimas. Jau vien tas faktas atestuoja, kad šis veikalas nėra prabėgomis sumestas referatas. Žinant, kad pirmojo leidimo (antrašte Psychology of Human De-velopment, McGraw-Hill, 1959) parduota per 13.000 egzempliorių (o tai jau didelis tiražas specifinės srities vadovėlių atveju), lauktina, kad ir antrasis leidimas susilauks palankaus įvertinimo. Perrašant šias eilutes teko patirti, kad šis leidimas netrukus bus verčiamas į ispanų kalbą ir išleidžiamas Ispanijoj. Įdomu pridurti, kad pirmoji laida turėjo ypatingai gerą pasisekimą už Amerikos — Europoje, Australijoje, kur buvo išpirkta per 5.000 egzempliorių.

Asmens vystymasis vyksta trimis giminingais beišsiskleidžian-čių savybių ir sugebėjimų procesais: diferenciacija, patirtimi ir darna. Aplamai jis apima negrąžinamus pasikeitimus, išplaukiančius iš brendimo, augimo, patirties ir pasiekimų. Autorius stengiasi nebūti vienašališkas kurio nors vystymosi tarpsnio svarbos ir "kritiškos" patirties atžvilgiu. Balansuotai kalbama ne tik apie lytinį vystymąsi, bet ir apie moralinį brendimą. Apibūdinamas fiziologinis augimas, bet neužmirštama ir religinių vertybių įtakos asmens gyvenime. Nenuostabu, kad detalizuojamas dar negimusio kūdikio vystymasis, bet taip pat sveikintinas autoriaus dėmesys suaugos ir senatvės stadijoms. Nors mokslas domisi senatvės apraiškomis ir jas tyrinėja, tačiau dar vis laikytina išimtimi, jeigu asmens vystymosi vadovėliuose daugiau negu prabėgomis sustojama ties paskutiniais dviem trečdaliais žmogaus gyvenimo. Ši knyga yra viena tokių išimčių.
Knyga, nors ir taikoma studentui, nėra nei sausa, nei nuobodi. Kiekviename brendimo tarpsnį apibūdinčiame skyriuje kalbama apie tai stadijai būdingus uždavinius. Tik atlikus kūdikystės stadijos reikalavimus, galima be didesnių sunkumų kopti į vaikystę. Nesusidorojus su jaunystės metų uždaviniais, jie automatiškai nedings, patapus suaugusiu ar pasiekus senatvę. Naujumas ne tai, kad kiekviena brendimo stadija turi savo reikalavimus, bet kad tie reikalavimai vykusiai integruoti knygon. Studentui knyga palanki, nes kiekvieno skyriaus gale pateikiama eilė atitinkamų klausimų ir nurodoma pasiskaitytina literatūra. Kurso profesoriui knyga irgi patraukli, nes knygos priedu yra paruoštas lektoriaus vadovas, palengvinąs paskaitų paruošimą ir egzaminų pravedimą.

Nors bendras knygos įspūdis yra teigiamas, bet galima paminėti ir keletą trūkumų, kurie knygos nepraturtina. Vieni trūkumai būdingi bet kokiam psichologijos vadovėliui, o kiti — daugiau šiai knygai. Įvade pats autorius įspėja, kad bus pateikta daug faktų, bet kartu bus ir daug apibendrinimų. Tiesa, mokslas neįmano
mas be bendrybių, bet psichologuos moksle jos dažniausiai liudija ne faktų perteklių, o jų nepriteklių. Knygoje yra eilė teigimų, kurie teikiami kaip faktai, nors ir lieka be atitinkamos dokumentacijos. Keletas pavyzdžių. Teigiama, kad su vyresniu amžiumi pastebimai kyla asmens nuobodulys, nuliūdimas, irzlumas, priekabingumas ir nusiskundimai (79 psl.). Teigiama, kad senatvėje dažniau persivalgoma ir persigeria-ma, jei jaunystėje nebuvo patenkinti asmens emociniai reikalavimai (371 psl.). Kitoje vietoje spėjama, kad kūdikis pirma išmoksta mylėti kitus, prieš pamildamas :ivc (137 psl.). Arba vėl sakoma, kad asmenys, laiku neišsprendę savo konfliktų, be laiko pasensta Ir daugelis baigia savo dienas psichiatrinėse ar panašiose institucijose (372 psl.). Pagaliau su Freu-du sutinkama, kad dar prieš šeštus metus susiformuoja asmenybės pagrindai (391 psl.). Gal šie teigimai yra pamatuoti, bet norėtųsi daugiau negu autoriaus teigimo, prieš jiems patikint.

Pora teigimų ne tik nedokumentuoti, bet, rodos, prieštarauja paskelbtiems radiniams. Teigiama, kad žmogaus amžius (life span) nuolat ilgėja. Čia žmogaus amžiaus sąvoka, be abejo, maišoma su amžiaus vidurkiu (lif e ex-pectancy), kuris iš tikro kaskart ilgėja. Autoriaus manymu, belikę mažai šeimų, kur trys generacijos gyvena po vienu stogu (55 psl.). Tačiau Friedmann (Hand-book of Gerontology, 130-131 psl.), pateikęs eilę faktų, priėjo išvados, kad trūksta įrodymų teigti, kad trijų generacijų šeimyna po vienu stogu bet kada yra buvusi tipišku reiškiniu šiame krašte.

Knygos dokumentacijai ir citatoms naudojama psichologiniams veikalams neįprasta tvarka. Paprastai priimta, kad autorius minimas tik pavarde, skliausteliuose pateikiant atitinkamos studijos išleidimo metus, šioje knygoje tekste minimi autoriai numeruojami. Metodologijos lentelėje psi-chometriniai metodai priskiriami tik skerspiūviniams atvejams, nors jie lygiai tiek pat tinka ir sekant chronologinį asmens ar grupės vystymąsi. Pagaliau pagrindinių knygos dalių bei skyrių numeracija ir iliustracijos beveik vienodos: dėl to sunkiau surasti atitinkamą vietą. Žinoma, tai mažmožis, kuris teerzina tik akį.
R. Kriaučiūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai