PRANAS KURAITIS Spausdinti
Parašė JUOZAS GIRNIUS   

5 mirties metų sukaktis

Prelatas prof. Pranas Kuraitis yra vienas pirmųjų lietuviškosios filosofijos pradininkų ir vienas pagrindinių katalikiškosios visuomenės idėjinių vadų. Visa gausi katalikų intelektualų generacija, išėjusi viešumon antrajame mūsų nepriklausomybės dešimtmetyje, buvo jo stipriai įtakota ir į gyvenimą išvesta. Savo asmenine įtaka ir netiesioginiu poveikiu Pr. Kuraitis rikiuojasi į St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, vysk. K. Paltaroko, arkiv. M. Reinio, K. Pakšto gretą. Tačiau viešumoj jis mažiau rodėsi, dėl to liko mažiau žinomas.

Tai, gal būt, paaiškina, kodėl ir jo mirtis prieš penkeris metus buvo mūsų spaudos tik ru-tiniškai atžymėta. Be nekrologinių pranešimų, pasirodė tik trys atskiri straipsniai. "Draugo" ateitininkų skyriuje (1965.1.9) trumpai jį prisiminė S. Rauckinas.
"Naujienose" (1965.1.4-7) pateikė savo atsiminimų Kuraičio jaunystės draugas dr. P. Grigaitis. "Darbininke" (1965.III. 12) kun. K. Balčys nupiešė prel. Pr. Kuraitį kaip Kauno kunigų semin. įtakingiausią profesorių okupaciniais metais. Tai ir visas dėmesys, kurio susilaukė šis didelis katalikų intelektualinis vadas. Priklauso šiai vietai ir skaudi pastaba, kad tuolaikinė "Ateitis" nerado reikalo nė viena eilute savo skaitytojus painformuoti apie paties pirmojo ateitininkų sąjūdžio inspiratoriaus mirtį (nors tą patį mėnesį žuvęs poetas A. Mackus paminėtas net trimis puslapiais — atseit, aplamai nevengta nekrologų). Ligi šiolei savo žymiojo nario ir suvažiavimų paskaitininko nėra paminėjusi ir LKMA nei "Suvažiavimo darbuose", nei "Metraštyje".

Ateitininkų Federacijos ilgamečio vyriausiojo dvasios vado mirtis mažai buvo pergyventa net ir visoje šioje organizacijoje. Tik New Yorko ateitininkai surengė jo paminėjimą (po poros metų, 1967, buvo progos tą patį žodį paskaityti LKMA Naujosios Anglijos židinyje).

Kaip apytylomis buvo sutikta Pr. Kuraičio mirtis, taip tylomis praėjo ir jo gyvo jubiliejinės sukaktys. St. Šalkauskio ir Pr. Dovydaičio 50 amžiaus metų sukaktis (1936) buvo atšvęsta gana gausiais straipsniais, kurie ir dabar teikia medžiagos šiems žymiems vyrams aptarti. Gi Pr. Kuraičio 50-metis buvo tik "Židinio" apžvalgoj (1933 nr. 8-9, psl. 201-202) vienu puslapiu atžymėtas. O kai atėjo jo 60 amžiaus metų sukaktis (1943), jau kentėjome okupacinį režimą ir nebeturėjome laisvos spaudos. Pagaliau 70 metų jis sulaukė Sibiro tremtyje ar tik ką iš jos grįžęs. Šiaip ar taip, likus jam tėvynėje, nebebuvo kalbos apie jokį prisiminimą, nesudarant jam nemalonumų ar net tikro pavojaus.

Tik po mirties esame laisvi jį minėti. Tačiau atsidaužiame į duomenų stoką dėl tų pačių priežasčių (spaudoj mažai kas tėra paskelbta, o šaltiniai tėvynėje yra nepasiekiami). Faktiškai apie Pr. Kuraitį tiek tėra medžiagos, kiek pavyko jos sutelkti Lietuvių Enciklopedijoje.

Biografiniai metmenys
Pranas Kuraitis gimė 1883 liepos 4 zanavykuose — Pavasijų k., Naumiesčio parapijoj (buv. Bublelių vis.), Šakių apskrityje. Naumiesčio pradžios mokykloj baigęs tris skyrius ir vienerius metus praleidęs namuose, 1895 stojo į Marijampolės gimnaziją.

Klasės draugo dr. P. Grigaičio žodžiais, Pr. Kuraitis buvo "labai gabus mokinys ir labai darbštus". Jiedu visus ketverius metus varžėsi dėl pirmosios vietos. "Po vasaros atostogų ir po Velykų j pirmąją vietą pakildavo Grigaitis, o per vėlybo rudens ir žiemos mėnesius jį pralenkdavo Kuraitis". Nors ir varžantis, "tarp jų nebuvo pavydo", "niekad nebandydavo vienas kitam pakenkti", ir dėl to visą laiką liko geri draugai (Naujienos, 1965.1.4).

Savo atsiminimuose Grigaitis taip charakterizuoja savo gimnazijos dienų mokslo draugą: "Kuraitis buvo užsidaręs savyje jaunuolis, nemėgo žaisti ir beveik su nieku artimai — draugiškai nepasišnekėdavo; atrodė, kad jisai nemokėjo nė juoktis. Jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai (...) Bet jisai turėjo jumoro ir kartais labai taikliai pašiepdavo tą arba kitą mokytoją". Nors "jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai", tačiau nebuvo tik juose užsidaręs. Kaip toliau Grigaitis pastebi, "Kuraitis jau ketvirtoje gimnazijos klasėje, jei ne anksčiau, buvo 'apsikrėtęs' lietuvybe, nors jisai niekam apie tai neprasitardavo". Tautinis sąmoninimasis vyko drauge su pasaulėžiūriniu brendimu: "jo palinkimas buvo studijuoti, gilintis Į pasaulėžiūros klausimus" (Naujienos, 1965.1.5).

Baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases 1899, Kuraitis stojo į Seinų kunigų seminariją. Ir to savo sprendimo nesigailėjo. Po metų per vasaros atostogas sutiktam Grigaičiui, vos keliais žodžiais pasikeitęs, tuoj pareiškė: "Aš nepadariau klaidos, įstodamas į seminariją", ir, truputį patylėjęs, pridūrė: "Vanitas vanitatum et omnia vanitas" (tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė). Nusišypsojusiam Grigaičiui "Pranas pastebėjo, kad jisai tai sakęs ne juokais. Nors tas lotyniškas posakis dažnai dvasiškių ir pasauliečių kartojamas, kartais ironiškai, bet seminarijoje Kuraitis pradėjęs suprasti jo tikrąją prasmę". Pagrindiniai teologijos ir filosofijos klausimai jam esą "svarbiau už viską", ir dėl to tais klausimais daug skaitąs atliekamomis valandomis, nors pirmame kurse to ir nereikalaujama (Naujienos, 1965.1.6).

Apie klieriką Pr. Kuraitį ne daug yra žinių. Žinoma, kad priklausė slaptai veikusiam klierikų lietuviškam būreliui, 1902 pasivadinusiam
"Šaltiniu". Buvo tarp šio būrelio veikėjų (drauge su A. Civinsku, J. Laukaičiu, J. Totoraičiu, J. Vailokaičiu) ir kurį laiką pats šiam būreliui vadovavo. O 1903 šv. Tomo minėjime jam teko pirmą kartą Seinų seminarijoj prabilti lietuvių kalba (paskaityti asvo referatą). Turėjo būti uoliai įsitraukęs į lietuviškąjį darbą, kad ne tik draudžiamąją spaudą platino, bet ir pats "iš patriotinės pareigos" (kaip kartą prisipažino) kūrė pasakėčias.

Kunigu įšventintas 1907 sausio 7, jau tolimesniam mokslinimusi išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją. Kan. M. Vaitkaus liudijimu, ir akademijoj Kuraitis buvo "įsimiręs darbe ir apsikrovęs knygom" (Šiaurės žvaigždė, 70), nepritraukiamas "prie linksmesnės mūsų kompanijos ar prie dainos būrelio". Užtat kai kurie draugai, nežiūrėję "taip rūsčiai į akademiko studijas", mėgdavę Kuraitį vadinti "supelėjusiu scholastikų". Tačiau, kaip tuojau pat pastebi kan. M. Vaitkus, Kuraitis "visai nebuvo supelėjęs, nei perdėtai scholastikas: tai pasirodė ryškiai ypač gyvenime (. . .). Tas vyras, kurio mes akademijoj nelaikėm ypatingai gabiu, nuveikė gyvenime daug daugiau, nei ne vienas už jį gabesnis" (o. c, 45-46). Prie šių teisingų kan. M. Vaitkaus žodžių galima nebent šį klausimą pridurti: kada gi rimtai studijuojąs studentas draugų laikomas "ypatingai gabiu"?

Petrapilio dvasinę akademiją Kuraitis baigė 1909 teologijos magistro laipsniu ir išvyko filosofijos studijoms Belgijon į Louvaino universitetą. Kiek toli Kuraitis jau anksčiau turėjo būti pažengęs filosofijoj, akivaizdžiai liudija pats faktas, kad Louvaino universitete filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją (prancūzų kalba) apie W. Wundto pažinimo teoriją, įsigijo vos per pora metų (1911). Vėliau dar metus (1911-12 mokslo metais) gilinosi Vokietijoj Mūnsterio universitete. Iš liuveniškių profesorių gilesnio poveikio jam turėjo kardinolas Dėsirė - Joseph Mercier (1851-1922) įpėdinis jaunas gnoseologas Lėon Noėl (1878 - 1953) ir ypač Simon Deploige (1868-1927), tomizmo atstovas socialinėj filosofijoj. Mūnsteryje klausė moralisto ir apologeto Joseph Mausbacho (1861-1931) ir filosofo Joseph Geyserio (1869-1948) paskaitų. Tai vis vardai neoscholastinės-tomistinės filosofijos atstovų, bet tokių, kurie buvo atviri ir moderniosios filosofijos problemoms.

1912 grįžęs Lietuvon, Kuraitis buvo pakviestas redaguoti Seinuose (nuo 1908) leistą mėnesinį kunigų žurnalą "Vadovą". Pora metų redagavo šį žurnalą, kol jo leidimą sustabdė 1914 vasarą prasidėjęs karas. Tais pačiais metais (1914) Kuraitis pradėjo profesoriaus darbą Seinų kunigų seminarijoj. Dėl karo 1915 seminarijai evakuojantis Rusijon (į Mogiliavą, vėliau Petrapilį), ten išvyko ir Kuraitis. Lietuvon grįžo 1918 vasarą ir kurį laiką vėl profesoriavo Seinų kunigų seminarijoj, pradėjusioj darbą Seinuose, iš ten lenkų išvaryton ir 1919 rudenį įsikūrusioj Zyplių dvare, o 1922 perkelton į Gižus.

Įsteigus Lietuvos (vėliau — Vytauto Didžiojo) universitetą, Kuraitis buvo iš pat pradžių pakviestas Teologijos - filosofijos fakulteto docentu (1922.11.20) ir po trejeto mėnesių (1922.VI.9) pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi; ordinariniu profesoriumi tapo 1935.V.18. Šiame fakultete visą laiką, kol bolševikai okupantai jį uždarė (1940), Kuraitis vadovavo filosofijos įvado ir filosofijos istorijos katedrai. Be akademinio darbo, jis tuoj gavo ir administracinių pareigų. Pakartotinai buvo fakulteto sekretorius (1922.IX.5 - 1923.IX.1 ir 1925.X.1 -1926.IX.1), o vėliau ilgametis fakulteto dekanas (1929-39). Sovietams okupavus Lietuvą, Teologijos - filosofijos fakultetas buvo tuojau uždarytas. Laikinoji vyriausybė 1941 atkūrė šį fakultetą, bet jau dviem atskirais teologijos ir filosofijos fakultetais. Prof. Pr. Kuraitis tada vėl grįžo į universitetą — Filosofijos fakultete vadovavo filosofijos istorijos katedrai ir drauge dėstė Teologijos fakultete, kaip ir anksčiau buvo dėstęs bendrojo Teologijos - filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje (klierikams). 1944 grįžus sovietams, Kuraitis liko profesoriauti tarpdie-cezinėj kunigų seminarijoj, kol buvo ištremtas į Sibirą.

Po kelerių tremties metų grįžęs Lietuvon, prel. Pr. Kuraitis gyveno Kaune — Aleksote kaip altarista. Nebuvo nustojęs nuotaikos ir praradęs energijos — tęsė savo užsimotus darbus. Vienas jo pažįstamų 1959 pradžios laiške apie Kuraitį rašė: "Dirba savo kambaryje prie raštų (...). Šiaip gyvenime stengiasi būti praktiškesnis — net į turgų nueina. Ilgojoj ekskursijoj, kai buvo išvykęs, pasimokė". Panašiai apie Kuraitį informavo ir prof. VI. Jurgutis (1959. VII.29 laiške J. Gobiui): "Buvo jis paskutinį kartą pas mane šio mėnesio pradžioje. Atrodė žymiai pasitaisęs, palyginus su tuo, kaip buvo po sugrįžimo iš rytų šalies (. . .). Jis ir dabar tebėra susirūpinęs įvairiais grynai abstraktiniais filosofijos klausimais. Lenkai galėtų pasakyti apie jį 'tai vienas didelės minties žmogus' ". Ir sulaukęs ilgo amžiaus — 84 metų, aplamai laikėsi sveikai. Tik prieš mirtį 6 savaites buvo paraližuotas. Mirė 1964 gruodžio 18.

Filosofas
Galima apibendrinant sakyti, kad prof. prel. Pr. Kuraičio biografija yra mokslininko rami biografija, kurią sudramatino tik Sibiro tremtis. Pirmiausia jį ir tenka vertinti kaip mokslo žmogų, ir būtent — kaip filosofą. Nors Kuraitis buvo nemažai gilinęsis ir teologijoj, o taip pat visą laiką domėjosi socialiniais mokslais, pagrindinė jo sritis buvo filosofija.

Mūsų filosofijos istorijoj Kuraitis turi reikšmingą vietą. Vydūnas ir Jakštas buvo ankstesni lietuviškosios filosofijos pradininkai. Šalkauskis neabejojamai buvo mūsų kūrybiškiausias filosofas, bet jis ribojosi antrinėmis filosofijos sritimis — kultūros ir visuomenės filosofija. Kuraitis buvo pirmasis lietuviuose, kuris leidosi į pačias branduolines filosofijos problemas ir lietuvių kalba pateikė pirmuosius veikalus filosofijos centriniais klausimais. Tai pažinimo ir būties klausimai, sprendžiami gnoseologijos ir ontologijos disciplinose.

Pirmasis šių Kuraičio veikalų—Pagrindiniai gnoseologijos klausimai (1980, 104 psl.). Nėra tai sisteminis gnoseologijos kursas, o tik įvadas į gnoseologiją. Iš vienos pusės šiame įvade ryškinama autoriaus priimama aristotelinė - tomistinė pažinimo samprata, kurią jis interpretuoja fundamentaliniu realizmu (būtent tokiu realizmu, kuris prieinamas ne pažinimo subjekto ir objekto santykio ieškant, o įsisąmoninant pažinimo svarstymų galimumo sąlygas). Iš antros pusės, remiantis aristoteliniu - tomistiniu žvilgiu, kritiškai vertinamos skirtingos gnoseloginės pozicijos (skepticizmas, empirizmas, gnoseologinis idealizmas, kantizmas etc). Baigiamajame skyrelyje svarstomas pažinimo ribų klausimas, kritikuojant agnosticizmą ir "bedogmės religijos" teoriją.

Be šio atskiro veikalo, "Logos" žurnale paskelbti šie gnoseologiniai Kuraičio straipsniai: "Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai" (1921-22 nr. 3-4, 156-163; tai jo įžanginė paskaita Lietuvos universitete, skaityta 1922.IV.8), "Keli bendrosios gnoseologijos bruožai" (1924. nr. 1, 1-32), "Kanto gnoseologijos pagrindinės pažiūros ir jų vertė" (1924 nr. 2, 116-123), "Pagrindiniai gnoseologijos klausimai ir jų sprendimo būdai" (1928 nr. 2. 113-125). "Gnoseologijos pažangos klai'-simu" (1930 nr. 1, 73-77), "Šv. Augustino gnoseologinės pažiūros" (1930 nr. 2, 184-192; 1932, 76-79). Daugiau ar mažiau šie visi straipsniai yra sunaudoti ir minėtajam atskiram veikalui.
Antrasis Kuraičio veikalas yra filosofinei būties problematikai skirtoji Ontologija, kurios pirmoji dalis išleista 1931, antroji — 1933 (trečioji dalis, vėliau parašyta, yra likusi rankrašty). Tai stambiausias jo veikalas, viso turįs 372 (207 ir 165) puslapius. Šis veikalas yra jau sisteminis ontologijos kursas, pateiktas aristoteliniu - tomistiniu žvilgiu. Pirmajame tome aiškinamasi ontologijos samprata, svarstoma būtis apskritai (būties sąvoka apskritai, aktas ir potencija, esmė ir egzistavimas, galimų esybių klausimas), aptariamos būties transcendentalinės ypatybės (vienybė, tiesa, gėris). Antrajame tome analizuojami vadinamieji pirmieji dėsniai (tapatybės, prieštaravimo, trečiaip negalimumo, pakankamo pagrindo, priežastingumo dėsniai, atskirai ryškinamas pirmasis praktinio proto dėsnis — dorinio gyvenimo principas, nurodąs valiai, kad reikia daryti gera ir vengti bloga) ir aptariamos būties kategorijos (substancija ir akcidensai: kokybė, santykis ir kt.). Šiame veikale (I tome) sunaudoti ir atskirai "Logos" žurnale duotieji straipsniai: "Ontologinio subjektyvizmo pagrindai ir jų vertė" (1926 nr. 3, 353-364) ir "Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoje" (1927 nr. 1, 96-105).

Šie Kuraičio veikalai gali būti lyginami su pirmą kartą dirvone plėšiama vaga. Jie yra kuklus aristotelinio - tomistinio žvilgio perteikimas, ir neturint kūrybiškesniu užmojo. Per didelė ištikimybė tomizmui neabejojamai Kuraitį stipriai ribojo. Randant visus klausimus pakankamai atsakytus Tomo Akviniečio filosofijoje, visa naujųjų amžių filosofinė mintis turėjo atrodyti tik kažkokiu klaidžiojimu. Šių visų skirtingų filosofinių pozicijų kritikavimas, ieškant jose prieštaravimo ir kitų ydų, faktiškai ir išsėmė Kuraičio tomistinį "dialogą" su moderniąja filosofija. Šis "dialogas" negalėjo būti vaisingas, nes aplamai buvo tenkinamasi labai bendro pobūdžio kritika, įvairias filosofines pozicijas gana sumariškai vertinant, neretai jas per daug simplifikuojant ir dėl to jų tikrosios prasmės lyg nesugaunant.
Ir tačiau Kuraitis gerai pažinojo ir naujųjų amžių filosofijos istoriją. Kaip tik ji buvo trečiasis kursas (šalia gnoseologijos ir ontologijos), kurį jis visą laiką universitete dėstė. Šį kursą dėstydamas, Kuraitis suorganizavo savo studentus (Pr. Mantvydą ir kt.) išversti A. Stocklio filosofijos istorijos vadovėliui ir tą vertimą pats redagavo. Tuo būdu pasirodę Filosofijos istorijos bruožai (1926, 408 psl.) buvo irgi pirmasis filosofijos istorijos perteikimas lietuvių kalba (nieko daugiau nepasirodė ir vėliau nepriklausomybės metais).

Iš filosofijos istorijos pats Kuraitis paskelbė "Logos" žurnale keletą straipsnių: apie B. Pas-calį (1925 nr. 2, 69-78), Kantą (1924 nr. 2 — trys straipsniai: apie Kanto reikšmę filosofijos istorijoj, jo santykius su lietuvybe, jo gnoseologines pažiūras), vokiečių filosofus R. Euckeną

Alb. Elskus Prieš audrą

11926 nr. 2) ir P. Natorpą (1925 nr. 2), belgų tomistus kard. D.-J. Mercier (1926 nr. 1) ir S. Deploige (1928 nr. 2). Dabarties filosofijai skirtas straipsnis "Iš šių dienų filosofijos judėjimo" (Logos, 1923, 165-170). Šioj vietoj taip pat suminėtinas ir I (1925) ir II (1936) tarptautinių tomistinės filosofijos kongresų Romoje aprašymas (Logos 1925 nr. 1, 1937 nr. 1). Šiuose kongresuose jis pats aktyviai dalyvavo. Specialiai Tomui Akviniečiui skirtą straipsnį "Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoje" paskelbė "Židinyje" (1925, II, 287-298). Iš lietuvių aptarė A. Dambrauską-Jakštą kaip filosofą ir teologą "Tiesos kelyje" (1939 nr. 9).
Atskirai iškeltina Kuraičio studija apie Hėgelį: "Įvadas į Hėgelio filosofiją ir jos pagrindų kritišką įvertinimą" (Logos, 1934 nr. 2, 129-160; 1935 nr. 1, 81-96; 1936 nr. 1, 65-80) ir tęsinys kita jau antrašte "Hėgelio logikos bei ontologijos svarbesnieji nusistatymai" (Logos., 1938, 54-86). Kaip kitur, taip ir šioj stambokoj (didelio formato 94 puslapių) studijoj Hėgelio kritika grindžiama aristoteliniu - tomistiniu žvilgiu.

Be suminėtųjų straipsnių, Kuraitis paskelbė dar eilę kitų. Pirmajame "Logos" numeryje (1921-22 nr. 1-2, 8-17) ryškino savąją filosofijos sampratą straipsnyje "Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais". Etinė problematika liečiama straipsniuose "Autonomija doros srityje ir krikščionybė" (Vadovas, 1913 nr. 53) ir "Per Kantą į Ničę" (Logos, 1921-22 nr. 1-2, 64-71). Religijos filosofijai priklauso du straipsniai: "Jausmo religija" (Logos, 1921-22 nr. 1-2, 41-48) ir "Katalikybės dogmos ir 'be-dogmė krikščionybė' " (atspaudas iš "Tiesos kelio" 1925). Tautinei tematikai Kuraitis skyrė savo paskaitą LKMA II suvažiavime (1936) — "Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje" (Suvažiavimo Darbai II, 1937, 305-323). Pagaliau paskutinis spausdintas Kuraičio straipsnis yra LKMA III suvažiavimo (1939) paskaita
"Tauta ir jos filosofija" (Suvažiavimo Darbai III, 1939, taip pat Židinyje, 1939 nr. 3, 298-318; nr. 4, 478-491).

Pastarasis straipsnis ("Tauta ir jos filosofija") yra vertas ypatingo dėmesio: jis yra testamentinis ne tik dėl to, kad tai paskutinis Kuraičio spausdintas darbas, bet ir dėl to, kad šiame darbe Kuraitis labiausiai atbaigtai išreiškia savo pagrindinį filosofinį rūpestį. Tai rūpestis kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų nesą ir tarnautų gėriui.

Tiesa, straipsnio antraštė nėra visai tiksli ir neatspindi šio rūpesčio. Iš antraštės atrodytų, kad šiame darbe visų pirma aiškinamas galimas filosofijos tautiškumas. Iš tiesų, priešingai, Kuraičio nusistatymu, filosofija iš esmės yra taip pat anttautiška, kaip ir apskritai tiesa. Pasisakydamas prieš rasistinį reliatyvizmą, Kuraitis pabrėžia, kad "dvasinių galių, proto ir laisvos valios vertybės ir jų dėsniai yra virš tautų ir rasių skirtumų" (Židinys, 1939 nr. 4, 483). Pagal tai ir "filosofijos tiesos turi savo objektyvų galiojimą nepriklausomai nuo tautinių ir rasinių skirtumų". Tautinės bei rasinės ypatybės yra "tik dalinis dalykas ir ne pats aukščiausias". Todėl ir "tautos filosofija neturi užsidaryti savo tautinėse bei rasinėse savybėse, negali jų laikyti savaime aukščiausiu dalyku, tiesos, gėrio, teisės ir grožio didžiausiais kriterijais". Galutinė išvada: "tiesos paisanti tautos filosofija negali iš esmės skirtis nuo kitų tautų filosofijos" (id., 484).

Taip žvelgiant, rūpintis, kokios filosofijos tautai reikia, Kuraičiui yra lygu klausti, kokia filosofija apskritai turi būti. Šis savo uždavinius tinkamai atliekančios filosofijos rūpestis vienaip ar antraip iškyla kone visuose Kuraičio darbuose. Eilėj straipsnių jis tiesiog keliamas. Gnoseologijos knygoj tiesiog ar netiesiog jam skirta itin daug dėmesio. Ontologijos dvitomio įvadinėje dalyje taip pat dėstomi kriterijai, kuriais reikia vadovautis, sprendžiant, kuri filosofija ko yra verta. Gal būt, šis tinkamos filosofijos kriterijų ieškojimas ir sudaro patį originaliausią Kuraičio įnašą į lietuviškosios filosofinės minties lobyną.

Neįmanoma šioj vietoj išdėstyti visų kriterijų, kuriais Kuraitis grindė savąją sveikos filosofijos sampratą. Daug kur jis įžvalgiai suvokė esmingus filosofijos reikalavimus. Šioj vietoj norime bent tris jų iškelti.

1. Filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų — jos laisvumas. Būdamas grynas ir griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, paneigusią tomistinę tradiciją. Su nepasitikėjimu jis žvelgė ir į pačius tuos neoscholastikus, kurie nuolaidžiavo moderniajai filosofijai. Bet koks tomizmo drumstimas Kuraičiui buvo nepriimtinas (sakysime, Šalkauskio filosofijoj reikšmingą pirmavaizdžių idėją jis laikė iš Solovjovo nekritiškai perimtu platonizmu). Tačiau principiškai Kuraitis nuolat kėlė esminį filosofijos laisvumą — nepriklausomą nuo bet kokių autoritetų.

"Nesu aklas garbintojas jokių autoritetų, juo labiau filosofijoj. Bendrai filosofijoj, taigi ir ontologijoje, tiek turi vertės autoritetas, kiek jis turi protingą pagrindą". Svarbu bet kurios filosofinės tiesos "protingumas", o ne jos senumas ar naujumas. "Nei tokių ar kitokių pažiūrų senumas nei jų modernumas, tik kaipo toks, čia reikšmės neturi". (Ontologija I, 6). O jei faktiškai Kuraitis visur atstovauja aristotelizmui - tomizmui, tai, kaip pats pabrėžia, dėl to, jog Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofija turi "protingą pagrindą" ir "objektyvumo charakterį". Kuraičio žodžiais, "minime čia dažnai Aristotelį ir Tomą Akvinietį dėl to, kad jų nusistatymai ontologijoje turi protingą pagrindą, gali būti kritiškai patikrinti" (id., 28). Šiuo atžvilgiu įdomus Kuraičio pastebėjimas: "juos (Aristotelį ir Tomą Akvinietį — J. G.) miniu prie progos ir dėl to, kad kas nepamanytų, kad čia kokius naujus visur dalykus dabar pirmasis išrandu" (id., 6, taip pat plg. ten pat, 28). Šiame pastebėjime būdingai atsispindi ir asmeninis Kuraičio kuklumas, ir apskritai nusistatymas prieš "klaidingą originalumą". Kiek iš vienos pusės Kuraitis visą laiką akcentuoja tiesos objektyvumą ir tuo pačiu visiems prieinamumą ją kritiškai patikrinti, tiek iš antros pusės jis nuolat įspėja prieš subjektyvizmą, laikydamas jį "didžiausia naujųjų amžių filosofiją varginančia liga" (id., 6).
Šitaip suprantamas filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų Kuraičiui reiškia dvejopą laisvumą. Kadangi vienintelis filosofui galiojantis autoritetas yra pati tiesa, tai jis ir turi "išlaikyti dvasios laisvę bei nepriklausomumą". Todėl Kuraitis ir apeliuoja "didinti savyje vidujinę laisvę, kad niekas nesutrukdytų pasiryžimo tarnauti pažintai tiesai" (id., 27-28). Savo ruožtu ir pati filosofija savo srityje yra nepriklausoma. Todėl nė teologijos atžvilgiu filosofija nėra jos tarnaitė (ancilla theologiae). Kuraičio žodžiais, tik tam gali ateiti galvon mintis laikyti filosofiją teologijos tarnaite, kas neįsisąmonina, kad jei apskritai filosofija gali patarnauti teologijai, tai tik dėl to, kad "ji (filosofija — J. G.) nepriklausomai nuo teologijos yra nusistačius savo sąvokas, savo dėsnius, įsigijus panaudojamų teologijoj tiesų pažinimą". Tik nepriklausoma filosofija gali teikti kritiškos paramos teologijai: "galima juk remtis tik


Alb. Elskus Debesys

tuo, kas turi galios ką duoti, ko iš savęs neturi tas, kas nori juo remtis" (id., 21). Šią abstrakčiai išreikštą tiesą Kuraitis mėgdavo konkretizuoti šiuo pavyzdžiu: jei nori lazda pasiremti, turi ja remtis ne į savo šlaunį, o į žemę. Kas vienaip ar antraip norėtų paneigti filosofijos nepriklausomumą teologijos vardan, tas filosofiją naudotų lyg ne žemėn, o į savo kūną bedamą lazdą . . .

2. Filosofijos realumas ir kritiškumas. Filosofija yra nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų dėl to, kad aukščiausias joj autoritetas — tai "faktai ir kritiško proto reikalavimai". Šiuo savo visą laiką kartotu principu Kuraitis išpažįsta filosofijos esminį moksliškumą.

Pagal Kuraitį, filosofija yra net "daugiau verta mokslo vardo, nekaip atskiri mokslai" (Logos, 1921-22 nr. 1-2, 15). Kreipdamasi į būtį apskritai, būties kaip būties ypatybes, pirmuosius dėsnius etc, filosofija "nesuponuoja nieko Favo teigimuose, kas remtųsi atskirų mokslų rezultatais" (id., 15). Tuo būdu, kaip filosofija savo srityje yra nepriklausomą nuo teologijos, taip ji yra nepriklausoma ir nuo atskirųjų mokslų. Priešingai, atskirieji mokslai, tyrinėdami tikrovę savo įvairiais specialiais atžvilgiais, savaime remiasi tomis pagrindinėmis sąvokomis, kurios kritiškai nušviečiamos tik filosofijoje. "Nė joks vadinamas atskiras mokslas netyrinėja tokių, pavyzdžiui, konkretingiausių faktų, kaip daiktų esimas, skirtumas, ypatybė, panašumas, lygumas, pažinimas, nors be šių faktų žinojimo būtų negalimas jokis ir atskirų mokslų srityje tyrinėjimas" (id., 15). Nors šios bendrosios atskirųjų mokslų prielaidos nebūtinai imamos iš filosofijos, o iš "nemokslinio, vadinamo sveiko proto pažinimo srities", tik filosofijoje jos yra kritiškai išnagrinėjamos ir tuo būdu moksliškai pažįstamos. "Tiesa, ir filosofija nesukuria iš nieko savo tyrinėjamų faktų, logikos dėsnių. Bet ji tuos faktus ir dėsnius imdama iš paprasto pažinimo srities, juos grupuodama ir analizuodama, pati daro taip pat refleksiją apie to savo dirbo vertę, steigiasi ir visašališkai nušviesti pačias pagrindines sąvokas, vartojamas ir paprastame pažinime ir atskiruose moksluose, steigiasi nustatyti sintetinį žvilgi į pasaulį, gyvenimą ir paties pažinimo procesą, jo vertę ir ežias" (id., 15).

Filosofijos moksliškumas Kuraičiui reiškia, kad pagrindinės jos tiesos "gali ir turi turėti visuotinį pripažinimą". Kritiškas objektyvios tiesos ieškojimas yra filosofijos uždavinys, kurį ji vykdo istorijos būvyje. Šia prasme Kuraitis ir vadina "didžiuoju, didžiausiu už visus" filosofu ne kurį atskirą filosofą, o pačią "nuosekliai ir realiai filosofuojančią žmoniją" (Židinys, 1939 nr. 3, 306). Todėl Kuraičio lūpose nuolat skambėjo įspėjimas nesivaikyti "klaidingo originalumo", nepaisant praeities laimėjimų ir norint viską savaip pradėti; nepasiduoti kritiškam protui svetimiems irracionaliems motyvams, aprioristiniams nusistatymams, prietarams; vengti "ir savo asmeninių individualių siaurumų, kokių nors subjektyvių įgeidžių" (Pagrindiniai gno-sologijos klausimai, 15). Pagal Kuraitį, tai visa tik sudaro dirvą "visokioms filosofinėms ekstravagancijoms", veda į bergždžius nesiliaujamus ginčus", kuria "filosofiją diskredituojančią anarchiją" (Židinys, 1939 nr. 3, 305-308). Filosofijoj reikia vadovautis tik kritišku protu, o ne jausmu ar valia, nes antraip filosofija virsta "tartum kokia gyvenimą paįvairinanti poezija, kokia Begriffsdichtung", "tartum kokios žaidžiančios vaizduotės padaras, o ne kritiško proto į realius faktus atremtas nusistatymas" (Židinys, 1939 nr. 3, 308-309, taip pat plg. Gnoseologijos pagrindiniai klausimai, 11, 65).

Šitoks Kuraičio rūpinimasis filosofijos griežtu moksliškumu būtų egzistencialisto įvertintas beviltišku konservatyvumu. Bet užtat tą patį Kuraičio rūpinimąsi blaiviu kritiškumu galima būtų sieti su dabarties analitine filosofija. Taigi, kas vienu požiūriu konservatyvu, tas antru požiūriu — modernu. O pačiam Kuraičiui neturėjo reikšmės nei senumas, nei naujumas. "Vienintelis vertinimo matas, kurs turi būti taikomas ir seniau ir naujai skelbiamai pažiūrai, — tai jos santykis su faktais ir kritiškais proto reikalavimais" (Ontologija, I, 29).

Šis žvilgis į filosofiją atitiko paties Kuraičio mąstymą. Galima jo filosofiniame mąstyme pasigesti polėkio (kūrybinio originalumo prasme) ir prikišti "sausumą". Bet užtat nerasime Kuraičio raštuose nė "Begriffsdichtung" ("sąvokinės poezijos"), nuo tikrovės atitrūkimo, pasileidimo į "padanges". Sausai jis plėtojo savo filosofines mintis, bet niekada nestokojo rimties.

3. Teikimas gyvenimui šviesos — pasaulėžiūrinių ir etinių klausimų nušvietimas. Ir subjektyvizmo Kuraitis visų pirma dėl to baiminosi, kad, atsisakant objektyvios tiesos, savaime atsisakoma ir dorinių tiesų. O filosofinis mąstymas turi nušviesti gyvenimui kelią. Jei kurioje filosofinėje sistemoje "negalima pažinti tai, kas reikalinga protingam gyvenimo tvarkymui", tai savaime plaukia išvada, kad ir "prieš neprotingą gyvenimo tvarkymą nieko čia tikro negalima psakyti". Kuraičio sprendimas čia griežtas: "Tokia teoretinė filosofija, kuri neduoda tikros praktiniam gyvenimui tvarkyti šviesos, tuo pačiu faktu liudija apie savo klaidingumą. Juk kai žmogus nežino protingo gyvenimui tikslo, tai jam tada visas gyvenimas, visi gyvenimo rūpesčiai ir visi gyvenimo darbai negali turėti protingos prasmės" (Židinys, 1939 nr. 3, 306-307).

Ir pats filosofinis mąstymas privalo turėti atitinkamas dorines ypatybes. Kuraitis cituoja Solovjovą, kad, pvz., atsisakyti filosofijoj sąžiningumo būtų lygu atsisakyti tiesos intereso ir tuo būdu pačios filosofijos. "Tokia filosofinė sistema, kurioje doros dėsniai (taigi ir filosofijos darbe užlaikytinio sąžiningumo reikalavimai) neturi tvirto pagrindo, tuo pačiu aiškiai pasirodo esanti klaidinga, kaip priešinga tokiai filosofinio svarstymo sąlygai, be kurios paisymo nė joks filosofinis tyrinėjimas negali būti laikomas šio-to vertas". Jei aplamai gyvenimui nerandama protingos prasmės, tai "ir užsiėmimas filosofija tokio gyvenimo supratimo kontekste negali būti laikomas protingu darbu". Šiuo atveju ir pati filosofija negali pretenduoti, kad į ją pačią būtų rimtai žiūrima. "Kai čia visas gyvenimas neturi protingumo charakterio, tai ir filosofija, kaip to gyvenimo dalies išdava, irgi negali būti laikoma protinga". Nepakanka priimti dorines pareigas, nors ir nerandant joms protingo pagrindo. Kas tik tuo būdu prisiima dorinius įsipareigojimus, be abejo, liudija savo jausmų kilnumą, bet kartu ir savo "galvojimo filosofijoj paviršutiniškumą" (Židinys, 1939 nr. 3, 306-307).

Šiaip ar taip, "filosofijos klausimai tam tikslui statomi ir svarstomi, kad į žmogaus gyvenimą būtų įnešta daugiau proto šviesos, o ne tam, kad toji šviesa būtų visai užgesinta" (id., 306). O daugeliu atvejų tai atsitinka. Kuraitis aštriai skrodžia šiuos atvejus. Garbinama laisvė, o laikomasi determinizmo, kuris ją paneigia.Siekiama lygybės, bet nepripažįstama žmoguje dvasinės sielos, be kurios nėra lygybei pagrindo ("vien kūno atžvilgiu sunku rimtai stoti už lygybę, kada ir žmonių ūgis ir fizinės pajėgos ir darbo išdavos lygybės nerodo"). Aukštinarna kultūrinė pažanga, o drauge skelbiama, kad nieko tikra negalime žinoti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą, taigi ir apie kultūrinimo prasmę ir tikslą ("na, o šito dalyko nežinant, nėra pagrindo kalbėti apie kultūros pažangą, nes nežinia, kaip ir į kurią pusę reikia žengti"). Dažnai piktinamasi dėsniu, skelbiančiu jėgą teisės pagrindu, o laikomasi tokios pasaulėžiūros, kuri pripažįsta tik materialines jėgas, neigdama nuo jų skirtingas dvasines jėgas. Dažnai sutinkama pasiaukoti tėvynės gerovei ir kitiems idealams, bet netikima į nemirtingą sielą ir skelbiama, kad visa galima laimė esanti tik žemėje. Giriama tėvynės meilės dorybė, o tuo tarpu dažnai dorinei pareigai nepripažįstama jokio tvirto protingo pagrindo. Rūpinamasi visuomenėje atsakingumo sumažėjimu, bet drauge skleidžiama pažiūra, kad žmoguje nėra laisvos valios. Norima skatinti visuomenėje sąžiningumą, o platinama pasaulėžiūra, kurioj nėra jokio objektyvaus pagrindo sąžinės autoritetui. Sieloj amasi žemesniųjų sluoksnių gerove, o dažnai nepripažįstama esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio — neturima pagrindo esminiam elgimosi skirtumui su žmonėmis ir su gyvuliais. Trokštama teisingesnių ir nuoširdesnių santykių tarp žmonių, o "drauge kovojama prieš dvasios kultūrą ir jos pagrindus, ir tokiu būdu remiama žmogaus sugyvulėjimas ir sužvėrėjimas" (id., 307-308).

Filosofijos etinių implikacijų iškėlimas ir tuo būdu jos etinio charakterio akcentavimas yra labiausiai būdingas Kuraičio filosofijos sampratai. Jis itin aktualus ir šiandien, kai vienur etiniai klausimai aplamai išskiriami, o kitur nustelbiami beprasmybės aimana. Aktualus Kuraičio apeliavimas į filosofus: "šiais laikais ypatingai tenka rūpintis išlaikyti dvasios laisvę bei nepriklausomumą ir tvirtą pasiryžimą mokslus vertinti ne pagal tai, kiek jie prisideda prie materialinės kultūros didinimo, prie kūnui patogumų didinimo, bet pirmoj eilėj pagal tai, kiek jie prisideda prie dvasios kultūros ugdymo, kiek prisideda prie visatos geresnio supratimo, prie gyvenimo gilesnio įprasminimo, prie didesnio sielos energijos kilnumo sužadinimo" (Ontologija I, 27-28).

"Tarnauti pažintai tiesai" — Kuraičio mąstymo ir gyvenimo motto. Nors specialiai etinių klausimų jis beveik nelietė, bet etinis rūpestis gaivino visą jo filosofinį mąstymą. Ir tai jo filosofinį mąstymą nušvietė tauriu kilnumu.
(Kiek Kuraičiui rūpėjo, kad filosofinis darbas neliktų atitrūkęs nuo gyvenimo, liudija ir šis jo linkėjimas ar įspėjimas savo buvusiems klausytojams ir vėliau jaunesniesiems kolegoms. 1959 metų pradžios laiške vienas bendrų pažįstamų perteikė tokį Kuraičio žodį: "Linki ir Jums vieno — nebūti darbe abstrakčiam, dirbti ne dėl savo malonumo, bet kad kiti praktiškai pasinaudotų. Anksčiau to Jums ir Maceinai trūkę". Žinoma, sunku nusverti, kiek kas gali būti panaudojama. Ir tai, kas pačiam filosofui atrodo "praktiška", nepaisant visos filosofijos "abstraktumo", iš šalies gali atrodyti tik "benau-dė abstrakcija". Todėl ir laiško autorius, perdavęs cituotąjį Kuraičio linkėjimą, po jo pridūrė: "Toks tokį moko". . .)
(Tęsinys kitame numery)


Alb. Elskus Popietė