Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERTEKLIUS IŠŠAUKĖ PERTEKLIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Paškus   

Minties ir jausmų nerimas, užliejęs Vakarų pasaulį, pradeda sunktis ir pro Bažnyčios duris-Priešinstitucinis bruzdesys jau girdimas ir Romos Bažnyčios monarchinių rūmų labirintuose. Persona-listinės laiko dvasios pagauti krikščionys bando palaužti biurokratijos varžtus. Dėl to susidarė polarinė įtampa. Vieni kovoja už individo emancipaciją, kiti gina organizacinę struktūrą. Vieni ryžtingai siekia pažangos, kiti užsispyrusiai laikosi tradicijos. Vieni bando institucijas palenkti žmogui, kiti — žmogų institucijoms. Vieni traukiasi iš Bažnyčios orbitos, kiti dar labiau prie jos šliejasi. Vieni gyvena antrosios reformacijos baime, kiti — Bažnyčios atsinaujinimo viltimi. Vienus katalikiški išsišokėliai erzina, kitus — džiugina. Vieni dabartinės maitaties kaltininku laiko Joną XXIII, kiti — jo pirmtakus. Vieni kaltina "Dievą palaidojusį" ateizmą, kiti prikaišioja krikščionių abejingumą. Vieni skundžiasi jaunųjų dvasios bei doros nuosmukiu, kiti — senių veidmainyste. Vieni piktinasi sąžinės pikt-naudojimu, kiti dejuoja po įstatymų bei nuostatų našta. Vieni bando kontroliuoti atoveiksmines apraiškas, kiti stengiasi suprasti reakciją iššaukusias jėgas.

Iš tikrųjų, jei fizikos dėsnį, kuriuo veiksmas iššaukia atoveiksmį, galima būtų taikyti bendruomenės gyvenimui, tuomet ir negalavimai Bažnyčioje reikėtų aiškinti praeities silpnybėmis. Jei šiandien parodoma įžūlaus pasipriešinimo autoritetui, reikėtų manyti, kad tas pats autoritetas vakar bus reikalavęs aklo paklusnumo. Jei taip dažnai šaukiamasi sąžinės, matyti, etinis legalizmas bus jau gerokai į-kyrėjęs. Jei teologai nesuvaldomai spardosi, išeitų, kad per ilgai jie buvo laikomi ant vienos filosofinės sistemos retežio. Vienas kraštutinumas iššaukia kitą. Išvesta iš pusiausvyros švytuoklė visuomet mėtosi į šalis. Perteklius vienam poliuje iššaukia nepriteklių kitame. Aišku, toks jėgų svyravimas negali būti taikomas Bažnyčios sielai, t. y., joje gyvenančiam Kristui, bet Bažnyčios kūnui — žmonių bendruomenei. Žmogus savo prigimtimi yra ribotas, istorijos apspręstas, visuomet atviras klaidai bei pagundai. JĮ vilioja ne tik duona ir žaidimai, bet ir valdžia. Jis savyje amžinybę nešioja, bet visuomet dėvi laiko drabužiais, žmoguje užtat reikia ieškoti pertekliaus ir nepritekliais dialektikos.

Valdžios perteklius
Valdančios galios gausa neplaukia nei iš Evangelijos, nei iš paties Bažnyčios mokslo. Ji teka iš pasisavintos Romos imperijos politinės struktūros. Aišku, kad Bažnyčios misijai reikalinga valdančioji galia. Visa bėda tik, kad toji galia dažnai per daug mechaniškai juridiškai aiškinama. Sakramentalinėmis galiomis apdovanotas ir pareigas einąs dvasiškis jaučiasi, kad turimą autoritetą jis gali savo nuožiūra naudoti, laukdamas iš tikinčiųjų aklo paklusnumo, šitokiai nuotaikai esant, labai lengva Bažnyčios pareigūnui tapti visa galinčiu (kartais ir visa žinančiu!) tėvu, traktuojant tikinčiuosius lyg mažus vaikus. Be to, Kristaus autoritetą perkėlus į Bažnyčios pareigūno asmenį, Dievo ir dvasiškio, valios ne visada sekasi išskirti. Vyresniesiems susidaro pavojus Dievo ar Bažnyčios vardu užmesti pavaldiniams savo valią. Paternalizmas gali lengvai išvirsti į klerikalinę diktatūrą. Prieš tokį valdžios pikt-naudojimą atsispirti kliudo psichologiniai varžtai. Juk, jei viršininkų valia reiškia Dievo valią, tai priešintis viršininkams reikštų priešintis pačiam Dievui.

Centralizuota Bažnyčios organizacija gerai tinka gynimuisi nuo priešo apgulties (reformacijos laikai). Tokia valdymo forma įgalina greitai perduoti komandą ir tiksliai prižiūrėti jos vykdymą. Valdiniui nelieka nieko kito, kaip tik aklai paklusti. Betgi tokia tvarka pavaldinį atiduoda visiškai valdančiojo malonei. Militarinė valdžios forma praleidžia tik vienos krypties komunikaciją: iš viršaus į apačią, ne iš apačios į viršų. Ji tik įsakinėja, bet neklauso. Ji baudžia nusikaltusius, bet ne nuskriaustuosius užtaria. Jai svarbu, kad sistema veiksmingai funkcionuotų, o ne kad paskiras jos narelis gerai jaustųsi. Vyresnysis domisi visa mašina, o ne paskirais jos rateliais, nes vieną ratuką lengvai galima pakeisti kitu. Tokios santvarkos fone labai lengva vyskupui tapti valdytoju, ne ganytoju; rūpintis "sielomis", o ne jų vadais, "avelėmis", ne "piemenimis"; paaukoti individą institucijos naudai.

Niekam nėra paslaptis, kad, pvz., jaunesnioji dvasiškija šiame krašte turėjo ne daugiau teisių už negrus. Ypač tose Amerikos vietose (Čikagoj, Brooklyne ir kt.), kur kaimenės gausios ir avys vilnotos, vikarai buvo palikti vyresniųjų (klebonų) malonei. Jis galėjo jauno kunigo darbą puoselėti arba varžyti; traktuoti jį kaip bendradarbį arba kaip mišių tarną. Liudvikas XIV sakydavęs: "valstybė tai aš". Klebonas galvodavęs: "parapija tai mano ūkis". Toks infantilinis "gaspadoriaus" ir "berno" santykis ne tik sužaloja jauno kunigo asmenybę, bet ir suniekina jį kaip žmogų. Garsaus amerikiečių psichologo Maslowo nuomone, neleisti individui išvystyti savo talentų, ar kūrybingai pasireikšti savo profesijoje reiškia sukurti jame neurozės židinį. (Esu tikras, jaunųjų kunigų patirtis Maslowo hipotezę patvirtintų). Vidiniai asmenybės konfliktai dar padidėja, kai teisybės ieškojimui užblokuojamas kelias. Kaip pastebėjome, monarchinė institucija yra nelinkusi klausyti balso iš apačios. O valdančioji klasė savo grupės nariams lieka visada solidari. Ir lietuviška patarlė sako, kad varnas varnui į akį nekerta. Pagaliau nei feodalinė kanonų teisė, nei viešoji nuomonė jaunųjų dvasiškių teisių negynė. Reikia pasakyti, kad viešosios nuomonės Bažnyčioje prieš Vatikano II susirinkimą ir nebuvo. (Ji egzistavo ankstyvaisiais krikščionybės amžiais). Katalikiškoji spauda turėjo tik vieną pasirinkimą — pritarti hierarchijos linijai. Tuo būdu valdinių pasąmonėje kaupėsi pyktis, nusivylimas, frustracija. Nėra ko užtat stebėtis, kad jaunesnės dvasiškijos protestai pasireiškė "nesubrendusiom" ir kiek grubiom formom. Reikia stebėtis, kad tų protestų tiek mažai tebūta. Nieko kito valdiniams ir nebeliko, kaip tik viešosios nuomonės jėga priversti viršininkus traktuoti savo pavaldinius ne kaip mišių tarnus, bet kaip suaugusius bendradarbius, štai ir turime veiksmo ir ataveiksmio dialektiką. Institucijos ignoravo asmenį. Dabar asmuo ignoruoja instituciją. Sistemai buvo aukojamas individas, dabar individui aukojama sistema. Piktnaudojimas iššaukė piktnaudo-jimą.

Legalizmo perteklius
Legalizmo pabrėžimas katalikų etikoje greičiausiai bus išplaukęs iš senos prielaidos, kad Bažnyčios bendruomenę sudaro nusimanančiųjų mažuma ir nesubrendusių, pusiau išsivysčiusių krikščionių masė. Suprantama, nesubrendęs individas (vaikas) yra reikalingas aiškių nuostatų bei taisyklių. Jis privalo aiškiai žinoti, kas jam leista ir kas uždrausta. Jis dar nepajėgia bendrųjų principų nei suprasti, nei jų konkrečiam atvejui pritaikyti. Nepajėgia jis nė savęs kontroliuoti. Užtat įsakymų bei taisyklių pagalba jis privalėjo būti aplinkos kontroliuojamas. Katalikų doros mokymas puikiai šiuos reikalavimus išpildė. Moralinė teologija stengėsi pateikti atsakymą kiekvienam konkrečiam klausimui, kur ir kada jis beiškiltų. Buvo galvota, kad, nustatant smulkias moralės taisykles, bus geriausiai galima tikinčiųjų sąžines apšviesti. Dvasiškiams patiems išmokus, beliko tik tuos etinius klausimus ir gatavus į juos atsakymus perduoti pasauliečiams. Taip moralinė teologija virto kazuistika. Deja, kazuistikos vadovėliai paraližavo tikinčiųjų iniciatyvą ir savarankų mąstymą dorinių klausimų sprendime. Bet užtat katalikai gyveno "deramoj tvarkoj ir ramybėj".

Pasauliečiai, atrodo, šitokia padėtimi buvo visiškai patenkinti. Jie laikė pareiga ir teise pateikti dvasiškiams konkrečius dorinius klausimus ir sulaukti iš jų aiškių, nedviprasmiškų atsakymų. Jie bėgdavo klausti orakulą, ar šis ar kitas veiksmas bus nuodėmė ar ne. Orakulu galėjo būti kunigas klausykloje, vyskupo kanceliarija ar net popiežiaus sprendimo pareikalavimas. Kur buvo surastas orakulas, ten buvo numetama ir atsakomybė. Kas nors kitas padarė sprendimą, kas nors kitas turės prisiimti ir atsakomybę; kas nors kitas, ne tas, kuris klausė orakulo, privalės ir angažuotis. Taip "tvarkingieji" krikščionys ir jautėsi išrišti iš nuodėmės, atsakomybės ir angažavimosi. (Popiežiui vienam, pvz., buvo bandoma sumesti kaltė už krikščionių tylą žydų skerdynių metu). Gal iš tikrųjų anoji prielaida ir yra teisinga. Gal krikščionys ir tebegyvena dresiruotos (ins-tinktyvinės), ne moralinės (proto) ar krikščioniškos sąžinės plotmėje.

Instinktyvinė sąžinė dorą matuoja tik išoriniu mastu. Jai elgesys yra geras, jei atitinka (raidiškai) nuostatus; blogas, jei jiems prieštarauja. Ne Dievo meilė, ne vidinė asmens vertė, bet sankcijų baimė verčia tokios sąžinės žmogų laikytis įsakymų. Patys įstatymai pergyvenami ne kaip asmens tobulėjimo priemonės, bet kaip iš šalies kažkieno primesta našta. Ta našta nešama tol, kol sankcijos (viešoji nuomonė, teismai. Bažnyčia) verčia. Jas pašalinus, instinktyvinė sąžinė visada seks biologinius polinkius, bandydama tokį elgesį logiškai pateisinti. Instinkty-vinės sąžinės motina, pvz., nenormalų kūdikį nesunkiai nužudytų, jei tik viešoji nuomonė, įstatymai ar Bažnyčia jai tai leistų. Kaip tik tokie dresiruotos sąžinės krikščionys ir šaukia, kad popiežius leistų jiems nusidėti. Vargu ar tektų abejoti, kad prie krikščionių sąžinės infantilizmo bus prisidėjęs ir suobjektyvintos etikos mokymas. Jis buvo pavojingai priartėjęs prie to taško, "kur vienas apsprendžia kito, tokio pat žmogaus, ir sąžinę, ir asmenybę, ir šeimą, ir bendruomenę".
Organizacinio - juridinio Bažnyčios elemento pervertinimas siaurina ir pačios Bažnyčios sampratą. Eiliniam katalikui Bažnyčia prilygsta kulto apeigas atliekančiai, Įstatymus leidžiančiai ir jų vykdymą prižiūrinčiai dvasiški] ai. Jie, dvasininkai, Bažnyčia; mes — tikintieji. Jie įsakinėja, mes klausome. Jie mūsų sielas gano; mes jų kūnus maitiname. Taip galvojo ne vienas katalikų. Jaunoji katalikų karta, ypač šiame krašte, ir linkusi į Bažnyčią žiūrėti kaip į apeigų bei doros nuostatų rinkinį. Jų galvose džiugi Naujiena virto draudimų kolekcija. Asmens laisvių vėjams papūtus, jie ir bando tą įstatymų kolekciją padėti į muziejų. Antilegalistinis sąjūdis savyje nėra blogas. Jis galėtų būti ir labai pozityvus. Savo laiku ir Kristus įstatymų žinovams prikaišiojo: "Jūs kraunate žmonėms naštas, kurių jie negali panešti, o patys nė vienu savo pirštu nepalie-čiate tų sunkenybių" (Lukas, 11, 46). Iš tiesų legalinio - valdančiojo aspekto susilpninimas Bažnyčioje paryškintų dieviškąjį elementą, pagelbėtų iš nuodėmės moralės pereiti į Įsikūnijimo moralę, iš "venk blogo" į daryk gerą"; iš Bažnyčios - "jie" į Bažnyčią-"mes", iš instinktyvinės sąžinės Į krikščionišką sąžinę. Deja, ir čia persimetama į kraštutinumą. Sąžinės laisvės ir brandžios religijos vardan išpažįstamas Dievas, atmetant Bažnyčią. Greičiausiai buvo tikėta į Bažnyčią be Kristaus. Dabar bandoma tikėti į Kristų be Bažnyčios. Vienas nepriteklius pakeitė kitą.

Autoriteto perteklius
Bendruomeninė institucija reikalinga ne tik normų, bet ir kontrolės, vadinamos autoritetu (siaura prasme). Bažnyčios bendruomenė taip pat negali be jo apsieiti. Vienok ir šioj srity galima lengvai persistengti. Bažnyčios centralizacijos apogėjuj (Pijaus XII laikais) Romos kurija buvo beveik sutapatinta (psichologiškai, ne teologiškai) su popiežiaus primatu. Kurijos nariai nebedarė skirtumo tarp Bažnyčios ir "šventos" kurijos administracijos. Savo mintis jie sutapatino su Bažnyčios mintimi. Kas prieštaravo jiems, prieštaravo visai Bažnyčiai. (Tokia psichologinė neklaidingumo transferacija apsireikšdavo ir pas parapijos kunigus). Jie save laikė tikraisiais Bažnyčios mokslo saugotojais. Žinoma betgi, kad saugotojai įgyja ir savitus charakterio bruožus. Į kiekvieną naujovę jie pradeda žiūrėti su nepasitikėjimu ir įtarimu. Saugodamas neįkainuojamai brangų turtą (šiuo atveju — dieviškas tiesas), negi lauksi, kol visiškai paaiškės, kas ta naujovė yra — priešas ar draugas. Užtat sargai ir reaguoja paskubintai, per anksti-Tokių paskubintų sprendimų Bažnyčios istorijoje netrūko. Šv. Tomas, Galilėjas, Teilhard de Char-din ... Keturi garsiausi dabarties prancūzų teologai, Henri de Lu-bac, įves Congar, M. D. Chenu ir Jean Danielou taip pat buvo laikinai Romos kurijos nutildyti. Kari Rahner irgi kurį laiką turėjo savo raštus pateikti specialiai cenzūrai. Vatikano II susirinkimas "ortodoksijos sargus" kiek pažabojo. Nuo dabar, pvz., joks teologijos veikalas negali būti pasmerktas ar išimtas iš apyvartos, neleidžiant visų pirma pačiam autoriui jų paaiškinti. Pijaus XII ir Povilo VI laikų klimatas gerokai skiriasi, šis faktas kiek paaiškina, kodėl į "Humanae vitae" buvo reaguota kitaip, nei maždaug prieš 40 metų į "Casti conubii". Be to, šiandien moterystė, lytinis gyvenimas, krikščioniška šeima, prigimtinio įstatymo sąvoka ir aplamai visa žmogaus situacija rodosi kiek kitoj šviesoj, nei anuomet (1930).
Povilas VI 1964.VI.23, kalbėdamas apie Bažnyčios kompetenciją dieviškojo įstatymo skelbime ir aiškinime, pastebėjo, kad "Bažnyčia privalo Dievo įstatymą skelbti griežtųjų, socialinių ir psichologinių mokslo tiesų šviesoje". Popiežiui, atrodo, visiškai aišku, kad etinis sprendimas negali būti daromas tuštumoje. Norint bendruosius doros principus pritaikyti kuriai nors žmogaus gyvenimo sričiai, pvz., dirbtinei gimimų kontrolei, privalu tą sritį gerai pažinti. Gi empirines žinias apie tokią sritį (šiuo atveju — kontracepciją) pateikia įvairūs mokslai. Psichologija ir psichiatrija pvz. daug šiandien gali pasakyti, kiek lytinis susilaikymas bei dirbtinės apsisaugojimo priemonės paveikia tėvų psichiką ir kaip ta psichinė nuotaika persiduoda vaikams. Aišku, psichologija negali daryti moralinio sprendimo. Tai ne jos kompetencija. Jai neprieinama ontologinė žmogaus prigimties sąranga. Tačiau, vien tik bendraisiais principais (ontologiniais ar etiniais) remiantis, daryti moralinį sprendimą konkrečioje situacijoje, tos situacijos nepažįstant, reikštų sukurti Galilėjaus atvejį doros moksle. Užtat popiežius ir akcentuoja mokslinių duomenų svarbą etinių klausimų sprendime.

Anaiptol čia sunkenybė nepasibaigia. Ji tik prasideda. Pripažinus empirinių duomenų reikšmę gimimų kontrolės moralinėj interpretacijoj, atidaromi vartai nuomonių skirtumui. Padėtis dar paaštrėja, nesant šiuo klausimu dieviško Apreiškimo. Kaip tuomet žiūrėti į tuos, kurie sąžinės vardan "Humanae vitae" encikliką atmeta? Ar juos reikia laikyti heretikais ir tuo pačiu išskirtais iš Bažnyčios, ar jie vis tiek pasilieka katalikų Bažnyčios nariais?

Paprastai teologai skiria dvejopą Bažnyčios mokymą: ypatingąjį (ekstraordinarinį) ir paprastą (ordinarinį). Pirmasis liečia tikėjimo dogmas, dieviškąsias tiesas, ir yra neklaidingas, šis mokymas reikalauja besąlyginio proto nusilenkimo, nes čia reikalas eina apie Dievo žodį. Kas jo nepriima, tas ir nėra Kristaus Bažnyčios narys. Ordinarinis bažnyčios mokymas, randamas popiežių enciklikose ir Romos kongregacijų dekretuose, nėra neklaidingas. Kai kuriais atvejais jis net buvo pakeistas. Grigaliaus XVI ir Pijaus IX mokymas apie religijos laisvę buvo II Vatikano susirinkimo pakeistas. Paprastasis Bažnyčios mokymas užtat ir nereikalauja absoliutaus ir besąlyginio proto pasidavimo. Jis palieka laisvės sąžinei. Anaiptol iš to dar neseka, kad tikintieji ir teologai gali šito mokymo neklausyti. Jie yra sąžinėje įpareigoti šio mokymo paklusti. Privalo būti lojalūs Apaštalų sostui ir pasitikėti, kad per regimą Bažnyčios galvą Dievas jiems suteikia galimai geriausią vadovavimą. Pati konser-vatiškiausia teologijos kryptis, Romos mokykla, pripažįsta, kad ir "Humanae vitae" nėra ex catedra pareškimas. Taigi ir ji priklauso ordinariniam Bažnyčios mokymui. Nereikalauja ir ji absoliučios ir be
sąlyginės proto kapituliacijos. Užtat nesutikti su šia enciklika dar nereiškia tapti heretiku. "Tas, kuris sako, kad, jei kas savo sąžinėje 'Humanae vitae" negali priimti, turi palikti Bažnyčią, parodo baisų nenusimanymą teologijoje" — pastebi John McHugh (The Clergy Clergy Review, 1969 September, 689).

Žinoma, kad "Humanae vitae" reikalavimai liečia vedusias poras ir kunigus. Kunigai juk privalo šią encikliką žmonėms išaiškinti. Užtat ir jie gali išgyventi sąžinės dilemą, konfliktą. Kardinolo New-mano pasakymu, sąžinės balsas yra Dievo balsas. Gi Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių. Užtat asmuo, kuris visiškai įsitikinęs prieš Dievą ir save, kad enciklikos mokymas nėra tikras arba kad jis pavojingas sielų išganymui, neprivalo teigti priešingai, t. y., kad jis yra tikras ir sielų išganymui naudingas. Jei jis prieš savo sąžinę eitų, jis meluotų. Žinoma, sąžinės sprendimas turėtų sekti po rimto apgalvojimo (asmenys, kurie mažai teologijoje nusimano, neturėtų šokti prie skubotų išvadų). Bet toks sąžinės sprendimas neduoda teisės kunigui viešai, Bažnyčioje, pasisakyti prieš popiežiaus encikliką.

Deja, pašaliniam labai sunku permatyti kito asmens sąžinės gelmes. Tik pats asmuo (ir tai ne visda) ir Dievas žino, ar jis (asmuo) seka savo sąžinę ar kitus polinkius. Individas gali savo žemesniuosius potraukius pridengti sąžinės šydu, t. y. imti save ir kitus įtikint, kad jis veikia vedamas kilnesnių motyvų. Psichologija tokį reiškinį vadina racionalizacijos mechanizmu. Būna užtat atvejų, kad "pradedama plėšytis psichologiškai, kai niešti žmogiškai". Psichologija tačiau pažįsta ir kitą, vadinamą projekcijos dinamizmą. Jo pagalba individas savo "nepadorius" polinkius (pvz., seksualinius) permeta į kitą asmenį. Lietuviškas posakis šį psichologinį procesą taip nusako: "kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa". Aplamai, neturint dieviško visažinojimo, žmogui palieka tik vienas kelias kito sąžinės nuoširdumu įsitikinti. Rėkia paskirus to asmens veiksmus spręsti viso jo gyvenimo kontekste. Tik gyvenimo visuma, o ne paskirų veiksmų serija gali pasakyti, ar žmogus elgias blogos valios vedamas ar ne.

Kaip ten bebūtų, krikščionis neprivalo sąžinės priedangoj pabėgt nuo gyvenimo sunkenybių. Sąžinė negali pakeisti minties ilgam laikui. Apreiškimo spinduliuose, istorinių, biologinių ir dvasinių mokslų šviesoj privalome ieškoti ryškesnio Dievo paveikslo žmoguje. Tai darydami, turime eiti Bažnyčios nurodyta kryptimi. Nereikia manyti, kad "Humanae vite" yra moterystės gyvenimo klausimą užbaigusi. Ji tik pradėjo svarstyti, tačiau davė progos "sąžinės pertekliui" susikirsti su "autoriteto pertekliumi". Vieni griebėsi viešo protesto, kiti lazdos — suspenso. Vieni ieško "taip ar ne" doros normų, kiti — doros idealo. Kažin ar nereikėtų paklausyti Gamalielio patarimo sinedrijonui: "Izraelio vyrai, pasvarstykite, ką jūs turite daryti su šitais žmonėmis ... Atstokite nuo šitų žmonių ir paleiskite juos; nes, jei tas sumanymas ar darbas iš žmonių, jis iširs; bet, jei iš Dievo, jūs negalėsite jo išardyti ir gal patys pasirodytumėte besipriešiną Dievui" (Apd. 5, 35-39).
A. Paškus


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai