"NEAIŠKUMO PATOLOGIJOS" MĮSLĖS Spausdinti
Parašė K. Kalvėnas   
Naujos mokslo sritys, ypatingai socialiniuose moksluose, dažnai turi sunkumų išlaikyti rimtą mokslišką perspektyvą savo tyrinėjimuose bei raštuose. Anksčiau šitaip buvo ekonomikoje, o dabar ši problema ryškiausia sociologijoje — srityje, kuri yra labai įtakinga Amerikoje ir kurios populiarumas daug ką skatina ją studijuoti. Gausūs sociologinių klausimų studijuotojai išleidžia tvaną knygų ir straipsnių. Reikia džiaugtis, kad nauja sritis, kuri galėtų padėti Amerikai išspręsti savo visuomenines problemas, yra išaugusi. Bet, deja, daug "sociologų" per lengvai žiūri į savo uždavinį, rašydami lengvai ir be rimto problemos pergalvojimo. Dažnai straipsniai tušti, banalūs ir pilni klaidų, kurios yra paslėptos sociologijos žargone, žargonas, be abejo, įspūdingas ir karts nuo karto reikalingas išreikšti techniškesnes sąvokas, bet jis per dažnai vartojamas vietoje minties rimtumo.

Vytauto Kavolio straipsnis "Neaiškumo patologijos" (Metmenys, Nr. 18) yra ryškus pavyzdys šitokio lengvapėdiškumo sociologijos srityje. Pravartu jį paanalizuoti, nes jame galime rasti beveik visas silpnybes, kurios dabar vyrauja publicistinėje sociologijoje.

Kavolio straipsnis iš esmės yra apie neaiškumo — intensyvumo mechanizmą post-moderniajame žmoguje. Bet jau čia kyla pirmutinis klausimas. Kas yra post-mo-dernusis žmogus, kokios jo savybės, kuo jis skiriasi nuo kitų? Atsakymo straipsnis neduoda. Tėra tik paminėta, kad post-modernu-sis žmogus atsirado (tur būt, stebuklingai) Amerikoje 1958 m., o ligi tada nuo XVIII a. vakarų Europoje vyravo modernusis žmogus. Apie šitokį epochinį suskirstymą vėliau dar pasisakysiu, bet čia pat reikia paminėti, kad Kavolis pamainomis vartoja "post-modernų žmogų" ir "post-modernią visuomenę". Be abejo visuomenė veikia žmogų ir žmogus visuomenę, bet skirtumas tarp jų vis tiek aiškus ir nesutapatinamas. Ir nelieka aišku, ar Kavolis rašo apie žmogų ar apie visuomenę ar apie abu iš karto. Kad visuomenė per paskutinius dešimtmečius radikaliai pasikeitė, yra neužginčijama, bet kad žmogus būtų taip pat pasikeitęs, yra abejotinas faktas. Vienaip ar kitaip, šitokią tezę reikia įrodyti argumentais, paremtais konkrečiomis studijomis. Nepakanka kategorinių ex cathedra pasisakymų.

Kavolis toliau mini, kad "post-modernusis žmogus" yra daugiau linkęs būt paveiktas neaiškumo -intensyvumo mechanizmo. Tai gali būti, bet vis tiek tai mums nepasako, kas yra tas post-modernusis žmogus. Ar šita savybė yra pati svarbiausia? Vėl atsakymo nėra. Be abejo, Kavolis nenori teigti, kad post-modernusis žmogus yra apibrėžiamas tiktai neaiškumo, nes toks apibrėžimas yra circulus viti-osus ir nieko mums nepasako apie šitą žmogų. Jei visi "neaiškieji" yra post-modernieji, tai turime paradoksą, kad vokiečių romantikai buvo post-modernūs, nors gyveno XIX a. pradžioje. Galimas dalykas, kad Kavolis nori vadinti post-mo-derniaisiais visus tuos, kurie gyvena po 1958 metų. Bet tada visus gyvuosius turėtume taip pat vadinti "post-moderniais", ir jų pati plačiausia savybė būtų, kad jie gyveno 1969-taisiais metais. O tokia žinia nėra nei įdomi, nei vertinga. Ir manau, kad Kavolis su manim sutiktų, jei sakyčiau, kad "post-moderniojoje visuomenėje" yra "modernių žmonių", kaip, pavyzdžiui, popiežius. Būtų galima stengtis kaip nors kitaip išaiškinti šitą kriptišką Kavolio terminą, bet mįslių sprendimas nėra mano stipriausia savybė, tai ją paliksiu kitiems ir tik konstatuosiu, kad Kavolis savo straipsnyje labai svarbaus termino neapibrėžė.

Kavoliui geriau pasiseka apibrėžti "neaiškumą" ir "intensyvumą", nors manau, kad ir čia lieka problemų. Bet dabar reikia kelti kitą svarbų klausimą. Sutikdami su Kavolių, kad žmogus gali turėti neaiškumo - intensyvumo me-chanzimą, vis tiek turime klausti, kokie žmonės jį iš tikrųjų turi. Bet vėl atsiranda neaiškumų. Vienur sako, kad "jaunimas ir intelektualai" (p. 98), kitur, kad "vidurinėj klasėj ji dažnesnė šiandien" (p. 101), o trečiur, kad tokio žmogaus nėra, bet yra "tik kaip tendencija" (p. 101). Viską šitą sudėjus, išeina, kad neaiškusis žmogus yra dažniausiai vidurinės klasės jaunuolis ar intelektualas, kuris turi tendenciją (Kavolio žodis) intensyviai daug ką pergyventi. Deja, tokios žinutės nieko nepasako. Jaunimo yra visokiausio: yra rimtų studentų, yra chuliganų, kaip Hell's Angels, yra hippių, yra radikalių aktyvistų, kaip SDS , ir yra muzikos mėgėjų ir t.t. Bet kurios grupės nariai yra daugiau linkę į šitą neaiškų emocišką pergyvenimų būdą, Kavolis nepasako, ir mums lieka tik pati banaliausia teisybė, kad yra jaunime tokių, kurie emociškai gyvena ir neturi konkrečių gairių gyvenimo sprendimuose. Bet tiek žino visi, ypatingai motinos, ir jos tai galėtų mums išaiškinti be sociologinio žargono, ir, tur būt, dar ryškiau.

Iki šiol esame pastebėję dvi straipsnio autoriaus ydas — pirma, neišaiškina svarbiausių terminų, ir antra, konkrečiai nepasako, apie ką jisai rašo, t. y., kokios grupės turi neaiškumo - intensyvumo savybes.
Bet yra daug kitų ydų. Pavyzdžiui, Kavolis neišaiškina, kodėl jis vadina vienus paskutiniame dešimtmetyje gyvenusius žmones "post - moderniaisiais". Beveik visas 1 savybes, kurias turi neaiškusis žmogus, turėjo vokiečių romantikai, net ir tą savybę, kad jie pasidarė katalikais (Kavolis pamini, kad neaiškusis žmogus taip pat kartais yra linkęs į religiją — p. 102). Bet sociologiškai ir psichologiškai įdomus klausimas yra, kodėl šitie sąjūdžiai panašūs, kuo jie skiriasi, kokie panašumai buvo visuomenės santvarkoje ir Zeitgeist, kodėl jis iškilo tada ir dabar.
 Atsakymai į šitokius klausimus būtų vertingi ir įdomūs, ir čia sociologo talentai, žinios ir išsilavinimas yra reikalingi. Bet Kavolis šitokių klausimų neliečia. Toks rimto klausimo vengimo atvejis dažnai kartojasi. Pavyzdžiui, Kavolis supranta, kad jo apibrėžtas neaiškusis žmogus yra tik idealus tipas, kurio veiklą "apriboja kiti struktūriniai asmenybės elementai — įpročiai, vertybės, tikrovės išbandymo ir racionalumo aparatūra, jautrumas kitiems (ar kai kuriems kitiems)" — p. 101. Čia tikra teisybė, bet vėl labai banali, kurią žino kiekvienas studentas išėjęs pradinį sociologijos ar psichologijos kursą. Įdomu sužinoti, kaip šitie elementai apriboja šias tendencijas, kurie stipresni, kodėl ir kurie žmonės jų mažiau paveikiami, kurie stabdžiai stipresni, pavyzdžiui — įpročiai ar vertybės, ir kuriems žmonėms ir kodėl. Klausimų eilė yra ilga, bet Kavolis net nepagalvoja, kokie galėtų būti atsakymai.

Dar vienas pavyzdys. Kavolis teigia, kad "dogmatiniai reikalavimai pasauliui kyla iš neaiškumo asmenybės viduje" (p. 103). Bet taip pat jie kyla iš tų, kurie įsitikinę, kad jo pozicija yra vienintelė teisinga. Vien neaiškumo nepakanka išsiaiškinti dogmatiniams reikalavimams, nes jei tik neaiškumo reikėtų, tai visi neaiškieji reikalautų, ir jei neišaiškinamumas būtų būtinas, tai "aiškieji" nereikalautų. Trumpai tariant, sąryšis tarp neaiškumo ir dogmatinių reikalavimų lieka visiškai neaiškus ir iš tikrųjų net neiškeltas.

Pagaliau Kavolio straipsnis pilnas visokiausių banalybių, kurios nei kelia, nei išaiškina rimtesnes problemas. Straipsnį galėtume pavadinti impresionistiška pasakėle, kurioj yra suminėti bendriausi sociologiniai truizmai, bet kurioj visi rimtesni klausimai yra religiškai vengiami.

Pačiame straipsnyje yra prieštaraujančių minčių. Pavyzdžiui, Kavolis teigia, kad neaiškumą ypatingai jaučia intelektualai (p. 98), bet ir taip pat. kad "neaiškusis žmogus yra idėjų ... 'vartotojas' ", bet ne "gamintojas" . •.) ir netgi ne "nuolatinis vartotojas" su tam tikru įsipareigojimo jausmu kuriam nors "gamintojui", bet greičiau proginis "ragautojas" (p. 105-106). Manau, kad nenorėtume "intelektualais" vadinti tuos, kurie yra "idėjų ragautojai" — minima-linis reikalavmas būtų, kad jei idėjas "negamini", tai bent į jas įsigilini. Gal būt, Kavolis "intelektualo" žodį vartoja kokia nors savotiška prasme, ir šita prasmė tada prima facie prieštaravimo neturi. Bet Kavolis turėtų suprasti, kad jei įprastų žodžių prasmę pakeiti, tai turi pasakyti, kodėl ir kaip.

Pažiūrėkime į kitą Kavolio teigimą. "Post-modernūs šamanai savo pajėgumu suteikti kitiems intensyvius pergyvenimus įgyja anksčiau (bent pramoninėse demokratijose) neįsivaizduotą psichologinę galią" (p. 10). Ką jisai nori pasakyti, neaišku. Kas tie "post-modernieji šamanai?" Ar tokie, kaip Jer-ry Rubin, Charles Manson, Mark Rudd, ar daugiau kaip Eugene McCarthy, broliai Kennedy? Pastarieji, tur būt, plačiausiai paveikė jaunimą, kurių daugelis laikinai metė studijas ir ėjo jiems padėti. Jei tai teisybė ir jei jie ne "post-modernieji šamanai", tai Kavolio teigimas klaidingas. Jei Kavolis ką nors kita turi mintyje, tai turėtų konkrečiai išaiškinti, ką jis nori pasakyti. Taip pat kokie kriterijai ir kokie žodžiai būtų vartojami "psichologinei galiai" matuoti? Ir kokiomis studijomis jis savo kategorišką pareiškimą į-rodytų?

Kavolio straipsnį paanalizavau, norėdamas parodyti, kaip lengva parašyti sociologinį straipsnį, kuris pilnas pretenzingų banalybių, — neaiškumų, truizmų ir klaidų. Deja, tokių straipsnių yra per daug, nes lengvoka minties stoką paslėpti moksliniame žargone ir pasitenkinti neapibrėžtų terminų švaistymusi.

Vytautas Kavolis, be abejo, gali rimtesnių straipsnių parašyti — jų yra parašęs ir, tur būt, daugiau parašys. Bet jis turėtų šiek tiek sumažinti retoriką ir konkrečiau pažvelgti į rimtesnius klausimus.

Yra dar viena galimybė — kad Kavolis tyčiomis parašė neaiškų straipsnį, norėdamas įrodyti, kad neaiškumo patologija gali išsivystyti ir lietuvių spaudoj. Jei toks buvo jo tikslas, tai atsiprašau už sąmojo stoką.
K. Kalvėnas