PRANAS KURAITIS Spausdinti
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
5 mirties metų sukaktis

P r o f e s o r i u s

Kun. K. Balčys perteikia tokį paties Kuraičio duotą profesoriaus apibrėžimą: "Svarbiausia — profesorius turi būti savo dėstomo dalyko žinovas ir pilnas kūrybiško nusiteikimo, išleidžiąs veikalus, dalyvaująs straipsniais mokslinėje literatūroje; antroje eilėje — svarbu, kad profesorius domėtųsi bei pagelbėtų savo studentams; trečioje eilėje — patrauklus dėstymo būdas" (Darbininkas, 1965.111.12, nr. 19).

Pagal šiuos principinius profesoriaus vertinimo kriterijus kun. K. Balčys glaustai savo mokytoją taip įvertina: "Kadangi pirmuosius du reikalavimus prof. P. Kuraitis taip puikiai vykdė, tai trečiojo nedaug kas pasigedo". Aplamai imant, tai visiškai teisingas Kuraičio kaip profesoriaus įvertinimas. Tačiau drauge reikia pastebėti, kad mažos ir vos nepriklausomą gyvenimą pradėjusios tautos skurdi intelektualinė aplinka filosofijos profesoriui Kuraičiui nebuvo palanki. Iš vienos pusės, tik nedaugelis įvertino, ko Kuraitis buvo iš tiesų vertas. Iš antros pusės, kitomis sąlygomis daugiau būtų buvę ir paskatos, ir sėkmės. Pagaliau tam tikro dramatizmo slypi visų "grynųjų" filosofų likime. Pats Kuraitis viename savo straipsnių šiuo klausimu buvo taip pasisakęs: "Grynąja, sistemingąja filosofija užsiimantieji žmonės paprastai neturi nė patraukimo, nė sugebėjimo savo mėgiamų dalykų visuomenėje populiarinti, juo labiau įspūdingai savo dalykų afišuoti bei efektyviai reklamuoti" (Židinys, 1939 nr. 3, 301).

Šiais žodžiais Kuraitis išsakė ir savo paties tam tikrą dramatizmą tiek kaip filosofinių veikalų autoriaus, tiek kaip filosofijos dėstytojo.

Kuraitis, nors ir nebūdamas ypatingai produktyvus, pakankamai paskelbė knygų ir straipsnių, kad būtų žinomas ir platesniuose šviesuomenės sluoksniuose. Ir vis dėlto taip nebuvo. Priežastis labai paprasta: ne daug kas ir iš intelektualesnių šviesuolių buvo skaitę Kuraičio raštus. Nors jo filosofinės knygos nebuvo per specialios studijos, o daugiau elementarūs įvadai į filosofiją, vis vien eiliniam šviesuoliui tai buvo sunkiai prieinama. Platesnius šviesuomenės sluoksnius galima sudominti tik "paraštinėmis", t. y. bendresnio pobūdžio filosofijos temomis. O pačios branduolinės filoso-
--------
Tęsinys iš pereito numerio.
-------
fijos problemos nefilosofui visada atrodo "per abstrakčios". Dėl tos pačios priežasties Kuraitis nepasiekė platesnio skaitytojų rato nė savo filosofiniais straipsniais. Daugiausia jų paskelbė filosofijos žurnale "Logos". Reguliarių prenumeratorių šis žurnalas aplamai neturėjo, nes per metus išeidavo tik po vieną ar du numerius. Kad ir gana prieinamo lygio, neperiodiškai pasirodančius "Logos" numerius ne daug kas įsigydavo. Todėl ne daug kas susipažindavo ir su Kuraičio tame žurnale spausdinamais straipsniais.

Trumpai tariant, lietuvių visuomenėj filosofija dar neturėjo platesnės atramos. Pačių filosofų ar bent filosofiją studijavusiųjų buvo labai negausu. Ne daug kuo gausiau buvo ir tų, kurie filosofija bent "iš šalies" domėjosi. Todėl savaime suprantama, kad ir "grynieji" filosofai negalėjo būti plačiau žinomi. Toks likimas buvo ne vieno Kuraičio. Pavyzdžiui, ne kitoks buvo likimas ir Humanitarinių mokslų fakulteto iškilaus filosofo Vosyliaus Sezemano. Ne be pagrindo šis pastarasis, matydamas lietuvių filosofinės auditorijos negausumą, net ir mūsų filosofijos leidiniuose savo straipsnius skelbė vokiečių kalba. O iš visų savo skaitytųjų filosofijos kursų Sezemanas galėjo paskelbti tik didesniam studentų skaičiui privalomą "Logiką". (Nesant natūralios "rinkos", tiek abu filosofijos žurnalai, "Logos" ir "Eranus", tiek atskiri filosofijos veikalai buvo galimi išleisti tik valstybinėmis lėšomis, skirtomis fakultetų spaudiniams).

Tokia pat Kuraičio dalia buvo ir universiteto katedroj — profesoriaus darbe. Kaip sunku buvo jam savo raštais tapti plačiau žinomu filosofu, taip sunku buvo jam pasidaryti ir populiariu profesoriumi. Sunkino tai ir jo skaitomieji kursai, ir jo paties išorinis "sausumas".

Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje Kuraitis pastoviai skaitė šiuos kursus: gnoseologiją (pažinimo filosofiją), ontologiją (būties filosofiją) ir naujųjų amžių filosofijos istoriją. Pirmųjų dviejų disciplinų kursas buvo 4 semestrinių valandų, trečiosios — 12 semestrinių valandų.

Neabejojamai geras savo srities žinovas, Kuraitis dėstomuosius kursus pateikdavo pasirengęs ir su akademine rimtimi, be anekdotinių intarpų, be pašalinių digresijų. Ontologijos kursą buvo ir atskira knyga išleidęs. Kitų dviejų kursų nebuvo ištisai pasirašęs (nors ir gnoseologijos klausimais buvo knygą išleidęs). Šiuos kursus dėstė, remdamasis pasirinktais kitų autorių veikalais. Pavyzdžiui, gnoseologijos kurse juslinio pažinimo klausimus dėstė pagal J. de Tonąuėdec veikalą. Griežtai laikydamasis tomizmo, Kuraitis pirmiausia ir rūpinosi jo nusistatymų išdėstymu. Skirtingos pozicijos sisteminiuose gnoseologijos ir ontologijos kursuose buvo daugiau užsimenamos, negu pagrindingiau analizuojamos. Naujųjų amžių filosofijos kurse dėstomųjų filosofų istorinį perteikimą Kuraitis siejo ir su jų kritiniu vertinimu.

Kuraičio dėstomieji kursai buvo patys pagrindiniai filosofijos kursai. Bet kaip tik šie kursai turėjo mažiausiai klausytojų, kadangi jie buvo privalomi tik tiems, kurie ir rinkosi filosofiją jei ne pagrindine, tai bent šalutine studijų šaka. Tikrųjų filosofijos studentų visą laiką tebuvo vos po vieną antrą. Nebuvo per gausu ir tų intelektualesnių studentų, kurie filosofijos klausė, turėdami kitas specialybes. Tuo būdu Kuraičio auditoriją paprastai sudarydavo tik koks penketas klausytojų. Gi vieną kartą teko visai vienam jo klausyti. Pamatęs, jog auditorijoj tesu vienintelis studentas, profesorius nebesėdo nė į katedrą, o užsigulė ant suolo prieš mane ir paskaitą atskaitė į mano pakaušį.

Tiek į Kuraičio raštus, tiek į jo paskaitas reikėjo ateiti pačiam, su savu filosofiniu domesiu. Žodžio dovanos jis stokojo ir raštuose, ir paskaitose. Savo mintis Kuraitis dėstė gana sunkiai: sakinys buvo painus ir nesklandus, dažnai ir kalbiškai netaisyklingas, kaip ir daugelio kitų anuo mūsų mokslinės kalbos formavimosi metu. Taip pat jis buvo ir tikrai neiškalbus. Kalbėdavo lyg ne auditorijai, o pats sau, žvilgsnį dažniausiai nukreipęs į lubas, o ne į klausytojus. Susidarydavo įspūdis, kad ne paskaitos klausomės, o tik jo garsų mąstymą sekame. Paskaitą primindavo tik atitinkamų žodžių net pakartotinis akcentavimas, bet jis likdavo monotoniškas ir migdančiai veikdavo. Todėl viešoji studentų opinija ir laikė Kuraičio paskaitas nuobodžiomis (o tai, aišku, nebuvo paskata jomis susidomėti). Pašaliniams nesigirdavome Kuraičio paskaitomis nė jo klausytojai, nes vis vien niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau, antra vertus, niekada Kuraičiu ir nesiskųsdavome. Gražbylystė tik trumpą laiką yra paveiki, o toliau darosi ne tik nuobodi, bet ir erzinanti. Pavargus nuo kai kurių profesorių tuščios gražbylystės, Kuraičio paskaitos savąja minties įtampa greičiau sudarydavo atgaivą. Užuot skundęsi Kuraičio paskaitų nuobodumu, jo klausytojai sakydavom, jog jo paskaitose reikia ne tik klausytis, bet ir patiems mąstyti. Ir tai reiškė, kad, kun. K. Balčio žodžiais, Kuraičio klausytojuose iškalbos "nedaug kas pasigedo". Iš tiesų, reikia iškalbos, norint klausytojus uždegti kokia nors idėja, išjudinti kokiam nors žygiui. Gi filosofijoje jokio tokio emocinio užsidegimo visai nereikia, nes greičiau jis gali tik drumsti blaivų mąstymą, kuriuo remiasi filosofija.

Mažai tebuvo svarbu, kad Kuraitis nebuvo iškalbus. Bet labai buvo svarbu, kad jis nuoširdžiai rūpinosi savo studentais ir buvo jiems atviras. Tai ir sudarė pagrindą glaudžiam jo ryšiui su savo klausytojais. Tiesa, šis ryšys buvo būdingas ne specialiai kultivuojamu fraterniza-vimusi, o natūraliu paprastumu. Kaip Kuraičiui buvo svetima ieškoti viešumos bei garbės, taip jam buvo svetima ir bet kokia savo studentams patikimo bei įsiteikimo pastanga. Jokia diplomatija jis netraukė studentų į save, bet visiems jis buvo prieinamas. Atėjusiam studentui nešokdavo patarnauti palto nuvilkimu, bet užtat ir nevaržydavo tokiu formaliu paslaugumu. Kuraičio paslaugumas savo klausytojams buvo realus. Visada jo durys buvo atviros, kam ko reikėjo. Pirmiausia "atviros durys" reiškė jo biblioteką. Didžiai turtinga buvo Kuraičio biblioteka, nuolat papildoma naujais veikalais. Kadangi tiek bendroji universiteto, tiek fakulteto bibliotekos nedaug teturėjo filosofijos veikalų, tai be Kuraičio bibliotekos būtų buvę tikro vargo rimčiau filosofiją studijuoti. Negailėjo savo laiko ir tiems savo studentams, kurie pas jį apsilankydavo ne tik vienoms knygoms grąžinti ir naujoms pasirinkti, bet ir jiems rūpimais filosofiniais ar kitais klausimais su profesoriumi padiskutuoti, išsišnekėti. Kuraitis domėjosi ne tik tuo, kaip jo klausytojams sekasi studijos, bet ir jų asmenine padėtimi.

Matydamas kurį nors savo studentų vargiai besiverčiantį, Kuraitis neprašomas ir sušelpdavo (prašomas, greičiausiai, nemėgo — bent vieną kartą teko būti liudininku, kaip vieną prašytoją sausai atleido). Ir tai atlikdavo taip paprastai, kad nereikėjo dėl to varžytis. Kuraičio rūpinimasis savo klausytojais nesibaigdavo su jų studijomis — rūpinosi toliau padėti jiems išvykti užsienin studijų gilinimui. Turint visa tai mintyje, ir galima tarti, kad Kuraitis tikrai daugiau rūpinosi savo studentais, negu tik paprasta profesoriaus pareiga būtų iš jo reikalavusi. Taigi, rūpinosi ne tik iš pareigos, bet ir iš širdies.

Rūpinimasis jaunu žmogumi slepia ir nemažą pavojų — užgožti jo laisvą skleidimąsi. Kuraitis jautė šį pavojų ir dėl to jo išvengė. Kad ir kiek griežtai laikydamasis savosios tomizmo krypties, negniaužė savo studentuose laisvos iniciatyvos. Todėl jo santykių su savo

klausytojais nedrumstė nė tai, ką būtų galima pavadinti profesoriniu dogmatizmu, būtent noras diktuoti studentams savo valią. Kuraičiui buvo būdingas ne toks noras, o pasitikėjimas savo studentais.

Galiu tai liudyti ir savo patirtimi. Kai užtikau vieną straipsnį apie Heideggerio filosofiją, iš karto buvau sudomintas jos "tamsumu" (ir žvilgsniu į "tamsiąsias" problemas, ir jų mįslingu sprendimu). Jaučiau šio filosofo sunkų įkandamumą jaunam studentui, bet vis vien ryžausi jį pasirinkti savo diplominiam (studijų baigimo) darbui. Profesorius Kuraitis ne tik nepasipriešino šiam slidžiam pasiryžimui, bet ir padėjo jį ištesėti — užsisakė visus Heideggerio raštus, kad galėtų man juos paskolinti. Taip pat ir baigęs Lietuvoj studijas, be jokių diskusijų gavau Kuraičio pritarimą, kad, vienerius metus studijas pagilinęs Louvaino universitete, vyk-čiau pas Heideggerį į Freiburgo i. Br. universitetą, o vėliau į Sorboną. Pagaliau ir tada, kai Filosofijos fakultete buvau pakviestas dėstyti jo vadovaujamoje katedroje, be jokio šešėlio naudojausi iniciatyvos laisve, ir epizodinį kursą apie egzistencializmą pasirinkdamas, ir organizuodamas "eksperimentinį" filosofų ir literatų bendrą seminarą. O kai kartą katedros vedėją Kuraitį pasiekė skundas dėl mano vykdomo "jaunimo suvedžiojimo", Kuraitis apie tai mane painformavo tik sakiniu. Jei ir būtų kada nors baiminęsis, niekada to neparodė.

Pasitikėjimas savo klausytojais ir bendradarbiais Kuraičiui buvo natūrali pagarbos žmogui išraiška. Pagarba žmogui savaime darė jį tolerantą ir priešingų įsitikinimų žmonėms. Tolerantišką nusiteikimą jis diegė ir savo studentuose. Būdingas šiuo atžvilgiu yra kun. K. Balčio liudijimas: kai kunigų seminarijoj jis pasirinko seminariniam darbui dr. J. Šliūpo filosofines pažiūras, "prof. Kuraitis mane pamokė, kad, vertindamas jo pažiūras, nepamirščiau pagarbos jo asmeniui, tiek nusipelniusiam lietuvybei" (Darbininkas, 1965.111.12).

Savo tiesioginių klausytojų Kuraitis turėjo nedaug, bet užtat jų tarpe turėjo pačių rinktinių studentų. Tačiau netiesiog Kuraičio poveikis siekė daug toliau už jo mažą elitinę auditoriją. Kaip ilgametis fakulteto dekanas, jis turėjo įtakos viso fakulteto studentams. Šias pareigas jis ėjo ištisus aštuoneris metus (1929 -37. ne 1929 - 39, kaip pirmojoj šio straipsnio dalyje klaidingai išspausdinta). Sunkus tai buvo metas, kai tuolaikinė vyriausybė, vesdama kovą su katalikais, visą laiką kėsinosi į Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus gyvybę, mažindama mokslo personalo etatus, siaurindama studentų teises etc. Dekanas Kuraitis kantriai ir su dideliu taktu gynė savo fakulteto reikalus. Ne visas valdžios užmačias pavyko atremti, bet vis dėlto fakulteto gyvybė buvo išsaugota. Šios "apgultosios tvirtovės" studentų reikalais dekanas Kuraitis atsidėjęs rūpinosi, pasižymėdamas bešališkumu ir teisingumu. Todėl turėjo autoritetą visuose studentuose ir buvo jų gerbiamas: nebuvo prarajos tarp fakulteto administracijos ir studentų. Taip pat dideliu dekano Kuraičio nuopelnu reikia laikyti rūpinimąsi mokslinio prieauglio išugdymu. Kituose fakultetuose buvo profesorių, kurie, galima sakyti, tiesiog baiminosi jaunesnių pajėgų išaugimo. Priešingai, Teologijos - filosofijos fakultete į gabesnius studentus buvo atkreipiamas ypatingas dėmesys ir sudaromos sąlygos jų tolimesniam mokslinimuisi. Kadangi paties universiteto stipendijų ruoštis profesūrai buvo labai maža, tai buvo parūpinama stipendijų iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos ar iš Katalikų universitetui remti draugijos. Kad iš negausaus Teologijos - filosofijos fakulteto išaugo palyginti gausus mokslinis prieauglis, nebuvo atsitiktinybė, o planingo ruošimo vaisius.

Lietuvą okupavę sovietai tuojau pat Teologijos - filosofijos fakultetą uždarė. Po metų sovietų armijoms pabėgus, Laikinoji vyriausybė netrukdama jį vėl atidarė (1941.VII.28), bet jau dviem atskirais teologijos ir filosofijos fakultetais. Nors ir naujai įsteigtojo Filosofijos fakulteto branduolį sudarė išlikusieji Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus dėstytojai, bet naujasis Filosofijos fakultetas nebebuvo katalikų mokslo įstaiga ne tik formaliai, bet ir faktiškai. Įjungus eilę Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojų ir pakvietus naujų žmonių, Filosofijos fakulteto profesūra pasaulė-žiūriškai sumišrėjo. Dar labiau pasikeitė studentai. Teologijos - filosofijos fakulteto studentus kone išimtinai sudarė ateitininkai. O naujajame Filosofijos fakultete vyravo kauniškiai studentai (taigi nebe kaimo, o miesto jaunimas), atstovavę visoms galimoms pasaulėžiūrinėms skirtybėms ir priešybėms. Atrodė, su pagrindu buvo galima baimintis, kaip Kuraičiui, visą laiką dirbusiam su savo paties pasaulėžiūros studentais, seksis susigyventi su tokia įvairiaspalve auditorija. Tačiau iš tiesų jis be jokio vargo rado kelią į naujuosius savo klausytojus ir laimėjo jų pagarbą savo blaiviu kritiškumu. O kadangi karo metais filosofijos studentų skaičius nelauktai išaugo, tai ir Kuraitis ne-bestokojo klausytojų. Be abejo, tai jį džiugino, o dar svarbiau — lyg atjaunino: sulaukęs gausesnio godžių studentų būrio, jis rengė savo paskaitas su tokiu šviežiu jausmu, lyg pirmą kartą turėtų jas skaityti.

Galutinai prof. Pr. Kuraičio "nuobodumo" mitas išsisklaidė jau pokariniais metais, antrojoj sovietinėj okupacijoj. Tuo metu jis pagaliau sulaukė to populiarumo, kuris skiriamas patiems mylimiausiems profesoriams. Kuraitis buvo savo klausytojų įvertintas tuo metu, kai buvo žiūrima nebe išorinio žvilgesio, o vidinės substancijos. Deja, šiuo metu Kuraitis profesoriaus darbą dirbo nebe universitete, o tik kunigų seminarijoje. Ir už populiarumą savo klausytojuose — klierikuose netrukus turėjo apmokėti kelerių metų Sibiro tremtimi.

Ir anksčiau Kuraitis buvo susijęs su kunigų seminarija. Nors pagrindinės jo pareigos buvo Filosofijos skyriuje, bet drauge jis dėstė trejetą kursų ir Teologijos skyriuje. Būtent: klierikams jis dėstė katalikiškąją akciją, sociologiją (abu šie dalykai buvo skaitomi reguliariam teologijos kursui) ir moralinę spekuliatyvinę teologiją (2 savaitinės valandos licenciato kursui ir 1 savaitinė valanda doktorato kursui). 1942 jis pradėjo klierikams dėstyti ir filosofijos istoriją, o 1944 perėmė ir viso praplėsto filosofijos kurso dėstymą. Ir, kaip liudija jo tuo metu klausęs kun. K. Balčys, susidomėjimas Kuraičio filosofijos paskaitomis buvo labai didelis: "Klierikų pageidavimu, kai kurie jo skaitomi kursai buvo perkelti į popietines valandas, kad visi norį galėtų dalyvauti. Keli šimtai visų kursų studentų susirinkdavo į šias paskaitas didžiojoje arkivyskupo rūmų salėje" (Darbininkas, 1965.III. 12). O tik prieš dešimtį metų buvo tekę minėtą kartą skaityti vos vienam studentui! Buvo praregėtos ne tik Kuraičio paskaitos, bet ir pati jo asmenybė. Kun. K. Balčys toliau šiaip liudija apie Kuraičio įtaką seminarijos gyvenime: "Jo įtakoje buvo rengiami ir sakomi modernios minties pratybiniai pamokslai. Į jį klierikai kreipėsi įvairiomis asmeniškomis ir pašaukimo problemomis. Jis buvo prašomas rekolekcijų metu konferencijoms" (ten pat). Kas darė Kuraitį tokį įtakingą? Iš kun. K. Balčio prisiminimų aiškiai galima jausti, kad du dalykai lėmė Kuraičio iškilimą pagrindiniu to meto seminarijos autoritetu: a. jo asmenybės taurumas ("nepaprasto darbštumo, gilaus lietuviškumo ir švento gyvenimo žmogus", "nuostabaus kilnumo mokytojas"), b. jo pažiūrų pažangumas ("jis ypatingai pabrėždavo pagrindinių reformų reikalą — filosofijoje, kulte, dvasinių vertybių gradacijoje"). Kai klierikai nuvykdavo jo pasveikinti vardo dieną, Kuraitis "tuojau nukreipdavo mintį į šv. Pranciškų kaip didįjį reformatorių. Jis primindavo, kad ir mūsų laikai nemažiau reikalingi reformos kaip anuosyk" (ten pat).

R e d a k to r i u s

Be profesoriaus darbo universitete ir kunigų seminarijoj, prel. Pr. Kuraitis buvo ir ilgametis kunigų žurnalo redaktorius. Kaip iš biografinių metmenų atsimename, 1912 grįžęs Lietuvon iš užsienio po studijų baigimo jis ir pradėjo darbą Seinuose ėjusio mėnesinio kunigų žurnalo "Vadovo" redaktoriumi. Šį žurnalą redagavo dvejus metus, kol jo leidimą sustabdė prasidėjęs karas. Nepriklausomoj Lietuvoj prel. Pr. Kuraitis visą laiką nuo įsteigimo 1925 ligi uždarymo 1940 redagavo taip pat mėnesinį kunigų žurnalą "Tiesos kelią". Šiai jo darbo sričiai aptarti naudojamės kun. Stasio Ylos suteikta medžiaga.

Atsistačius nepriklausomai Lietuvai, Kaune 1919 kunigai pradėjo leisti "Ganytoją", 1922 susijungusį su nuo 1920 leista "Žemaičių vyskupijos kronika". Kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, iškilo reikalas turėti visoms vyskupijoms bendrą žurnalą. Tuo būdu Kuraitis ir tapo "Tiesos kelio" leidėju ir redaktoriumi. Pirmasis "Tiesos kelio" numeris pasirodė 1925 sausio mėn. Paskutinį 1940 birželio mėn. jau atspaustą numerį sunaikino sovietiniai okupantai. Viso per 15 metų išėjo 186 numeriai. Žurnalas turėjo tris skyrius: a. oficialių dokumentų, b. pamokslų ir c. straipsnių. Kiekvieno skyriaus puslapiai buvo žymimi atskira paginacija taip, kad jie sudarė atskirus komplektus. Viso susidarė 35 tomai (15 straipsnių tomų, 16 pamokslų ir 4 oficialių dokumentų). Toks prel. Pr. Kuraičio kaip redaktoriaus darbo vaisius.

"Tiesos kelio" oficialiajam skyriui medžiagą teikė pačios vyskupijų kurijos arba ką gavusios iš Apaštalų Sosto. Redaktorius galėjo savo iniciatyva pasirūpinti nebent atskirų svarbesnių enciklikų vertimu. Išradingesnis ir savarankiškesnis jis buvo pamokslų srityje. Bet labiausiai Kuraičio kūrybinei iniciatyvai priklausė straipsniai su priedais. St. Ylos žodžiais, "straipsnių apimtis, žiūrint sričių, buvo kurai-tiško mosto — labai plati". Filosofijos ir bendraisiais pasaulėžiūros klausimais rašė Šalkauskis, Maceina, Jakštas, pats Kuraitis, J. Loma-nas, apologetikos — daugiausia vysk. P. Būčys, religijų istorijos — Pr. Dovydaitis, L. Gižinskas, Šv. Rašto — A. Grigaitis, vysk. V. Padolskis, Bažnyčios istorijos — A. Alekna, Z. Ivinskis, P. Šležas, Pr. Penkauskas, J. Stakauskas, S. Sužiedėlis, J. Matusas, J. Totoraitis, J. Vaišnora, bažnytinės teisės — P. Malakauskis, K. Šaulys, Pr. V. Raulinaitis, sielovados — vysk. K. Paltarokas, I. Česaitis, St. Yla, bažnytinio giedojimo — M. Gustaitis, J. Tilvytis, A. Sabaliauskas, J. Laukaitis, T. Brazys, lietuvių literatūros — J. Ambrazevičius, A. Vaičiulaitis ir kt. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad lygiomis su kunigais prel. Pr. Kuraitis į savo redaguojamo žurnalo bendradarbius telkė ir pasauliečius.

"Kai dabar vartai šį žurnalą, matai, kokių gerų bendradarbių Kuraitis mokėjo sutelkti ir kokios vertingos medžiagos teikė skaitytojams. Straipsniai buvo akademiški, ir ta prasme 'Tiesos kelias' lenktyniavo su kitu mūsų aukšto lygio žurnalu 'Židiniu' " (St. Yla).

Kai apie 1933 Kaune ėmė telktis jaunieji kunigai, turėję "trečiadienius" aktualioms problemoms svarstyti, Kuraitis įtraukė bendradarbiais į žurnalą ir šiuos "reformistus". Šie pastarieji 1934 atėjo į žurnalą su dviem kolektyviai išdiskutuotomis temomis: "Lietuvio kunigo tipas" ir "Kunigas katalikiškoje akcijoje". Po pirmosios temos dviejų straipsnių buvo paskelbta ir anketa, sužadinusi gyvą atgarsį tarp kitų bendradarbių. Jų atsiliepimai buvo tęsiami bene pora metų. Panašių pasisakymų 1938 iššaukė St. Šalkauskio straipsnis gyvosios dvasios klausimu.

"Kuraitis buvo tikrai pažangus, bet kaip redaktorius to pažangumo nelabai rodė. Kito taip informuoto ir taip imlaus naujoms idėjoms kunigo to meto Lietuvoje, manau, nebuvo. O tačiau jis nei publicistikoje, nei savo socialinėje veikloje viešai ir atvirai to neparodė. Jis pats tenkinos 'Tiesos kelyje' kuklių pastabų -— aktualijų ir trumpų recenzijų skyriumi. Čia jis pristatydavo geriausias knygas ir pažerdavo pažangesnių minčių, bet pernelyg atsargiai, sakyčiau, nusausintai. Bet jis leido 'Tiesos kelyje' pasireikšti kitų pažangumui. Taip pat sveikino ir džiaugėsi, jei kur kitur toks drąsesnis darbas pasirodydavo. Taip jis, pamenu, labai jau atvirai, prašokdamas savo atsargumą, atsiliepė J. Stuobrio vardu į kontroversinį vieno kunigo leidinį 'Pilnutinė ar siauroji katalikybė' " (St. Yla).

V i s u o m e n ė s g y v e n i m e

Visuomeninė veikla yra trečioji sritis, kurioj Kuraitis taip pat reikšmingai reiškėsi.
Daugiausia širdies buvo įdėjęs į ateitininkus, kurių sąjūdžio pradininkuose jis yra tarp pačių pirmųjų. Kan. M. Vaitkaus liudijimu, "jis vienas iš pirmųjų prisidėjo prie katalikiškojo jaunimo organizavimo ir gali būti pavadintas vienu iš ateitininkų tėvų" (Šiaurės žvaigždė, 46). Tai ne perdėtas, o greičiau per kuklus Kuraičio vaidmens ateitininkuose įvertinimas. Kaip iš paties kan. M. Vaitkaus duotosios ateitinin-kijos kūrimosi istorijos matome, Kuraitis buvo ne tik "vienas iš pirmųjų", bet ir vienas iš p-čių pirmųjų. Pagal kan. M. Vaitkų, Vladui Jur-gučiui pirmajam atėjusi mintis imtis katalikiškosios moksleivijos (plačiausią j a prasme) suorganizavimo. Ar pačiam Jurgučiui ta mintis atėjo, ar kas kitas jame tą mintį sužadino, liks nebeatsakomas klausimas. Bet nėra abejonės, kad tuojau pat ši mintis tapo sava ir Kuraičiui. Formaliai savo mintį Jurgutis iškėlė 1908 vasaros atostogų metu Kaune sušauktoj draugų "konferencijoj", kurioj, be jo paties, dalyvavo Petrapilio dvasinės akademijos jo draugai Kuraitis su Vaitkumi ir savo studijas užsieny pradėjęs kun. J. Galdikas. Tas ketvertukas apsvarstė net steigsimos organizacijos statuto projektą ir nutarė imtis jos steigimo. Faktiškai "visą darbo pradžios naštą gavo vilkt Jurgutis su Kuraičiu" — liudija kan. M. Vaitkus (o. c, 204). O tą pradžios darbą sudarė laiškais susižinojimas su Rusijos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentais. Savo plačion laiškų akcijon Kuraitis įtraukė ir kun. M. Reinį, studijavusį toj pačioj Petrapilio dvasinėj akademijoj.

1909 tolimesnėms studijoms išvykęs į Lou-vaino universitetą, Kuraitis tuojau ėmėsi iniciatyvos sudaryti organizacinį komitetą steigti Lietuvių katalikų studentų sąjungai. 1909.X.28 tokį komitetą sudarius, Kuraitis jame sekretoriavo ir parengė atitinkamą atsišaukimą, išsiuntinėtą kitų universitetų lietuvių studentų būreliams. Gavus pritarimo, 1910.11.19 sudaryta pirmoji Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba. Ir šioj valdyboj likęs sekretoriumi, Kuraitis buvo faktinasis visko judintojas: gausiai susirašinėjo su stud. Pr. Dovydaičiu, prieš pora metų pradėjusiu studijas Maskvos universitete ir jau atkreipusiu į save dėmesį; organizavo JAV lietuvių kunigų medžiaginę paramą sąjūdžiui; kėlė reikalą nesiriboti studentais, bet telkti ir vidurinių mokyklų moksleivius. Iš 9 universitetų (Louvaino, Fribourgo, Romos, Inns-brucko, Maskvos, Petrapilio, Kijevo, Krokuvos ir Tartu) sąjungon įstojo apie 45 studentai, tarp jų 15 pasauliečių (kiti klierikai ar kunigai). Netrukus ir sąjungos vadovybė buvo perleista pa:auliečiams su Pranu Dovydaičiu priešakyje (savo 1911.IV.6 laiške kun. A. Staniukynui Kuraitis informuoja: "Dabar Liet. Kat. Stud. Sąjungos valdyba jau rankose katalikų svietiš-kių studentų: tokiu būdu, manome, Sąjungos reikalai geriau eis. Į Valdybą išrinkta Maskvos stud. Dovydaitis ir Draugelis, Kazaniaus univ. stud. L. Kairiūkštis ir Kijevo universit. stud. V. Tiškus"). 1911.VII.15 įvykusioj pirmojoj sąjungos konferencijoj valdyba sudaryta iš maskviečių studentų: pirm. Pr. Dovydaičio, ižd. EI. Draugelio ir sekr. Ant. Kauno. Kaip liudija po ranka turimi Kuraičio laiškai JAV lietuvių kunigams (A. Staniukynui ir kt.), jis ir toliau gyvai rūpinosi sąjūdžio reikalais, nors ir nebeturėdamas oficialių pareigų. "Šita prasme jis yra vienas pačiu pirmiausiuoju ateitininkų atsiradimo ir judėjimo inspiratorių". Taip ne be pagrindo Kuraitį įvertino St. Šalkauskio redaguojamas "Židinys" (1933 nr. 8-9, 201) jo 50-mečiui skirtame straipsniukyje.

Šią ateitininkijos genezės istoriją detaliau minime dėl to, kad jau išeivijoje buvo dėl jos ginčijamasi. Būtent buvo bandoma lyg atsiriboti nuo kuniginės iniciatyvos ir "kredituoti" tik pasauliečių iniciatyvą. Tokio atsiribojimo nebuvo, priešingai, vyko glaudus bendradarbiavimas, visų pirma tarp Kuraičio ir Dovydaičio. Iš vienos pusės turime St. Šalkauskio liudijimą apie to meto (1910) intensyvų Kuraičio ir Dovydaičio korespondavimą: per Šalkauskio atsilankymus pas Dovydaitį šis pastarasis net rodė, "tiesa, gana iš tolo" Kuraičio "sieksninius" laiškus studentų lietuvių katalikų organizavimo reikalu. O turimi Kuraičio laiškai JAV lietuvių kunigams jo artimą bendradarbiavimą su Dovydaičiu konkrečiai dokumentuoja. 1910.X.17 laiške "Motinėlės" pirmininkui kun. A. Kaupui Kuraitis pirmuoju kandidatu paramai iškelia Dovydaitį — dar prieš "Ateities" pasirodymą (1911.11). Ir vėliau Kuraitis rūpinosi iš JAV gauti paramos tiek Dovydaičiui, tiek jo vykdomam moksleivių ateitininkų organizavimui. Pagaliau pats Dovydaitis patvirtina nuo "Ateities" žurnalo vardą gavusių ateitininkų kilminį santykį su Louvaine įkurtąja Lietuvių katalikų studentų sąjunga. Savo 1911.XI.23 laiške vienam JAV lietuvių kunigų jis rašo: "Per buvusį vasarą 'Ateitininkų' susirinkimą apart 'Ateities' redaktorystės man užvertė dar vieną priedermę — gi būti 'Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos' pirmininku".

Žinoma, įvertinti Kuraičio inspiracinę iniciatyvą ateitininkijos sąjūdžio įžiebime nieku būdu nereiškia nuvertinti Dovydaičio tapimą faktinuoju šio sąjūdžio vadu.
Nepriklausomoj Lietuvoj Kuraitis visą laiką taip pat buvo susijęs su ateitininkais. 1919 moksleivių ateitininkų konferencijoj Kuraitis ėmėsi sistemingiau apibrėžti idėjinius ateitininkų principus, kurių iškėlė tris: inteligentiškumą, krikščioniškumą ir visuomeniškumą. Toliau savo mintis jis plėtojo I ateitininkų kongreso 1920 paskaitoj, kurioj ryškino visuomeninę principų reikšmę. "Baisiausia visuomenės liga, aiški degeneracijos žymė — tai indiferentizmas principų srityje, nesirūpinimas tiesų teisėmis atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenime. Nesant bendrų principų, visuomenės gyvenimas remsis įnoriais, brutalia jėga". Prieš jėgą reikia statyti tiesą, kuri "už viską labiau turi jėgos žmones sutaikyti". Tiesa yra vienybės pagrindas:
"tiesa žmones jungia, klaida skiria". Nors ir kokios didelės vertės turi laisvė kaip dorinių veiksmų sąlyga, principiškai privalu laisvę orientuoti į tiesą dėl to, kad "ir doros srity svarbesnis už viską yra tikslas, o jis išreiškiamas tiesa, o ne laisve". Keldamas tiesos pirmumą prieš laisvę, Kuraitis drauge pabrėžė asmens pirmumą socialinio įsipareigojimo prasme. "Visam visuomenės sutvarkymui be galo svarbu, kad įsigalėtų evangelijoj dėsnis: aukštesnis turi tarnauti žemesniam, padėti silpnesniam savo darbu, turtu ir gyvenimu" (citatos iš St. Ylos parengto Ateitininkų vadovo, 175-176).

Rengiant II ateitininkų kongresą 1925, Kuraitis rengimo komitete vadovavo intelektualinei sekcijai. Reikia prileisti, kad ne be Kuraičio rūpesčio šiame kongrese prof. St. Šalkauskis buvo pakviestas skaityti pagrindinei paskaitai, formulavusiai ateitininkų principus ir pareigas. Taip pat Kuraitis pirmininkavo 1926.III.5 sudarytai reorganizacinei komisijai, kuri padėjo pagrindą 1927 Palangos reorganizacinei konferencijai, įvykdžiusiai ateitininkijos sąjūdžio konsolidavimą Ateitininkų Federacijos pavidalu. Kuraitis įkalbino ir prof. St. Šalkauskį, kad sutiktų būti šioj konferencijoj išrenkamas Ateitininkų Federacijos vyriausiuoju vadu. O vyriausiuoju dvasios vadu ši konferencija nutarė vyskupų prašyti, kad paskirtų patį prel. Pr. Kuraitį. Šiose pareigose jis išbuvo ligi pat sovietinės okupacijos (1927-40).

Ar kada Kuraitis turėjo kokias formalias pareigas ateitininkuose ar ne, tai mažai ką iš esmės reiškė, nes savo paties inspiruotu ateitininkų sąjūdžiu jis sielojosi visą laiką. Daug šviesių žmonių yra aukoję savo protus, širdis ir laiką ateitininkijai, būdami pašaukti į vienas ar kitas pareigas. Bet kasdieniškai, raidine prasme visą laiką, jais sielojosi, tur būt, tik Dovydaitis ir Kuraitis. Todėl teisingai St. Yla yra taręs: "Dovydaitis tapo akumuliuota ateitininkijos valia, o Kuraitis — budri sąžinė" (Ateitininkų vadovas, 354).

Be ateitininkų, Kuraitis yra reiškęsis ir kitose katalikiškose organizacijose: Katalikų veikimo centre (vyriausios valdybos ilgametis narys ir kurį laiką sekretorius), Lietuvių katalikų mokslo akademijoj, pavasarininkuose, Lietuvių katalikų blaivybės draugijoj. Domėjosi ir politiniu gyvenimu, bet pats į jį nesijungė. Tik Petrapilio lietuvių seime 1917 yra būdingai vadovavęs nepartinių grupei, kurią sudarė 51 šio seimo atstovas.

K u r a i č i o a s m e n y b ė

Niekur nėra kanoniškai nustatyta, kokia išvaizda privaloma filosofams (žvilgterėję į jų portretus, rasime tokį pat įvairumą, kaip tarp visų kitų). Tačiau pas mus kažkodėl laukiama, kad filosofui reikia kažkaip ypatingai atrodyti. Gi Kuraitis buvo ne tik niekuo neišsiskiriąs savo išvaizda, bet ir tiesiog banaliai paprastas. Nė išradingasis fizionomistas M. Vaitkus nerado, kaip jį vaizdžiau apibrėžti, o turėjo pasitenkinti sausu žodžiu: "stambus vyras, didžiule galva ant platokų pečių, blyškus veidas, beveik visuomet rimtas" (o. c, 45), "šykščiu šypsniu papurtusiam blyškiam veide, rods, niekuomet laisvai nesijuokiąs" (o. c., 70). Panašiai jį portretuoja ir St. Yla: "Asmens apybraiža būtų mažai dėkinga dailininkui. Stambi nuplikusi galva, pilnas, apskritas ir beveik bereikšmis veidas. Iš veido nebūtum atspėjęs, ar jis turi kokios inteligencijos, ar ne. Vienas dalykas buvo jam būdingas — tai tiesi, kiek pakelta galvos laikysena" (Ateitininkų vadovas, 351).

Išorinį Kuraičio išvaizdos paprastumą atitiko ir jo gyvenimo paprastumas. Bet, paradoksiškai tariant, šis paprastumas nebuvo paprastas, nes Kuraičio atveju jis ėjo ligi tikro asketiškumo. Iš visų mano profesorių Kuraitis gyveno kukliausiai, galima sakyti, be jokios prabangos. Jo butas Kauno senamiestyje, prie katedros, daugiau darė bibliotekos, o ne gyvenamo buto įspūdį. Tik patys būtinieji baldai ir tie patys labai paprasti, neišskiriant nė knygų lentynų. Toks pat paprastas jo "stalas" liudijo, kad svetimi jam buvo ir smaližiaus (prancūzų žodžiu, gourmand) polinkiai. Kiek mažai jis skyrė reikšmės valgomajam stalui, rodė ir skuba, kuria jis sotindavosi. Pamenu, būdavo nespėju pusryčių arbatos nė atvėsinti, o šeimininkas jau baigęs pusryčiauti — aiškindavo, jog nuo seminarijos laikų įpratęs ir skubiai, ir karštą arbatą gerti. Pats būdamas blaivininkas ar kone visiškas abstinentas, tik svečiams ištraukdavo vyno. Puotos įprastine prasme Kuraičio bute buvo nežinomos. Svečius sudarė tik kokio pasitarimo ar posėdžio dalyviai — jie buvo svetingai pavaišinami.

Visą šį asketiškumą dar labiau ryškino ir abejingumas net dvasinės atgaivos pramogoms. Kuraitis nelankė nei koncertų, nei teatro. Nesidomėjo ir dailės parodomis. Nė grožinei literatūrai nerado laiko. Tiesa, nekartą yra raginęs domėtis dailiąja literatūra lengvesniam žodžiui įsigyti, stiliui susidaryti. Bet vargu ar pats daug buvo tai pildęs. Literatūroj jo skonis liko gana primityvus — gardžiavosi tik "Mūsų laikraštyje" spausdintais Kudreikio(?) nuotykiais. Beje, ne vienas filosofų yra ilsėjęsis nuotykių knygomis — ir Sartre'as, ir B. Russellis.

"Filosofas jis buvo jau savo sausu charakteriu ir tuo uždaru asketo gyvenimu" — rašo apie Kuraitį St. Yla (Ateitininkų vadovas, 351). Visokių filosofų yra buvę ir yra, bet Kuraitis tikrai buvo iš asketiškųjų filosofų. Gi charakterio "sausumas" yra daugiaprasmė sąvoka ir dėl to reikalinga konkretesnio apibrėžimo. Neabejojamai Kuraitis daugiau buvo proto, o ne jausmų žmogus (iš to, tur būt, plaukė ir jo abejingumas meninei kūrybai). Savo ruožtu Kuraičio racionalumas siejosi ir su jo realizmu. Viską jis linko blaiviai imti ir kritiškai vertinti. Fantazijos nei pats daug turėjo, nei kitiems pavydėjo. Svetimas jam buvo ir bet koks emocinis patetiškumas ar sentimentalumas. Tačiau dėl to viso būtų neteisinga įsivaizduoti, kad Kuraitis stokojo ir žmogiško šiltumo. Tiesa, būdamas uždaras žmogus, jis nebuvo spartus savo šiltą jausmą rodyti. Pakako jame žmogiško šiltumo, tik jis buvo ne viešumoj rodomas ir dėl to ne viešumos matomas. Tik artimesniųjų žmonių draugėje atsiskleisdavo Kuraičio žmogiškas šiltumas, labai paprastas, bet užtat tikras, be jokio patetinio sentimentalumo. Taigi, jo "sausumas" nieku būdu nereiškė jo šaltumo.

Uždarumas iš tikro buvo labai būdingas Kuraičiui. Tačiau Kuraičio atveju jis nereiškė niūrumo, kaip esti daugeliu atvejų. Nebūdamas jausmo žmogus, Kuraitis savo uždarumo nedažė melancholija ar kokia kita mizantropija. Nors M. Vaitkus ir rašo, jog "niekuomet nėr man tekę girdėti jį juokiantis" (o. c, 45), iš tiesų nė juokas nebuvo jam svetimas. Kaip dar iš gimnazijos dienų liudijo dr. P. Grigaitis, Kuraitis nestokojo humoro: nors "atrodė, kad jisai nemokėjo nė juoktis", bet "jisai turėjo jumoro ir kartais labai taikliai pašiepdavo tą arba kitą mokytoją" (Naujienos, 1965.1.5). Iš tikrųjų, Kuraitis netgi mėgo šiek tiek pajuokauti ir parodyti savo humoro. Kai susidomėjau Heideggeriu, buvau Kuraičio pakrikštytas "Sein-zum-Tode" (viena iš heideggerinės filosofijos sąvokų aptarti žmogiškajai baigiamybei) pravarde — beveik kiekvieną kartą buvau geraširdiškai šiuo heideggeriniu vardu pasveikinamas.

Iš Kuraičio uždarumo plaukė ne niūrumas, o kuklumas: "o kuklus, o tylus" (M. Vaitkus, o. c, 46). Bet kokiai reklaminei viešumai jis tiesiog jautė aversiją. Vengė viešumos, kiek tik galėjo, o kiek negalėjo jos išvengti, joje varžėsi. Garbei jis buvo abejingas. Ir tai liečia ne tik visuomeninį reiškimąsi, bet ir labdaros darbus. Kuraitis asketiškai gyveno ne iš šykštumo. Daug savo uždarbio nuolat skyrė knygoms, bet taip pat daug jo skyrė ir gabesniųjų studentų rėmimui. Tik Kuraičio kairė nežinojo, ką darė dešinė — ką darė gera, darė nesigarsin-damas. Jei iš dalies šis kuklumas plaukė iš jo charakterio, tai dar labiau jo pagrinde slypėjo gilus krikščioniškumas. Rodos, kalbant apie dvasininką, reikia tai prileisti savaime suprantamu dalyku. Deja, profesiniams krikščionybės skelbėjams nuoširdus krikščioniškumas toli gražu nėra užtikrintas. Ir dvasininkai gali stokoti Dievo baimės, skelbdami amžinąją garbę (amžinybėje), bet drauge už visus nuopelnus trokšdami atlyginimo ir dabarties garsu. Gi už Kuraičio kuklumo slypėjo tiesiog kaimietiškai nuoširdus tikėjimas. Niekada jis nebuvo demonstruojamas, bet pajaučiamas tik iš atskirų prasitarimų.

Išoriškai neįspūdingas, asketiškai paprastas, be pozos ir manierų, blaiviai dalykus imantis, bet drauge pozityviai nusiteikęs, besidomintis viešaisiais reikalais, bet vengiantis viešumos ir garbei abejingas, santūrių jausmų ir didžiai uždaro charakterio — toks buvo Kuraitis. Tokį jo asmenybės pobūdį atitiko ir tasai kuraitiš-kai savitas kelias, kuriuo jis reiškėsi visuomeniniame gyvenime.
Kuraičio asmeninis uždarumas nereiškė vienumos. Nors ir būdamas užsidaręs bibliotekoj, jis nebuvo nuo žmonių atsitvėręs. Tiesa, kad "neieškojo bendrysčių dėl bendrystės" (St. Yla). Todėl ir daug asmeninių draugų iš tiesų neturėjo. Plačiau žinoma tik jo patvari bičiulystė su buvusiu Petrapilio dvasinės akademijos draugu, vėliau nukunigėjusiu prof. VI. Jurgučiu. Šiaipjau Kuraičio artimųjų ratą iš tikro sudarė ne asmeniniai bičiuliai, o bendro idėjinio darbo draugai. Bet kadangi šiuos pastaruosius su Kuraičiu siejo abipusiai šilti santykiai, tai reikėtų ankstesnį sakinį šiaip tikslinti: asmeninė ir idėjinė bičiulystė Kuraičio atveju sutapo.
Artimieji žmonės ir buvo tasai tiltas, kuriuo Kuraitis ėjo į visuomeninį gyvenimą. Jis ne tik labai gyvai jautė visuomeninę pareigą, bet ir labai gyvai domėjosi visuomeniniais reikalais. Tačiau prigimtinių visuomenininko duomenų stokojo — nebuvo nei socialus, nei iškalbus. Išeiti visuomenėn jis turėjo rasti savo kelią. Ir būtent: ko pats negalėjo, vykdė per kitus, palaikydamas ryšius su savo artimaisiais, dalyvaudamas įvairiuose pasitarimuose, dažnai juos ir pas save sukviesdamas. Turėdamas didelį autoritetą visuose, kurie jį artimiau pažino, Kuraitis tuo pačiu giliai įtakojo savo meto katalikų visuomeninį gyvenimą. Todėl ne formaliai eitomis pareigomis, o šiuo neformaliu poveikiu ir turi būti matuojamas Kuraičio visuomeninis įnašas.

Iš tolimesnės perspektyvos žiūrint, Kuraičio pasirinktasis kelias buvo didžiai sėkmingas. Tačiau anuo metu daug kas to nesuprato: "Buvo lydimas įtarimo, kad supasi išrinktaisiais ir kuria kažkokią naują kastą. Atvirai jis nebuvo puolamas — gal dėl didelio jo kuklumo ir atsargumo. Tačiau jis buvo kai kur išskiriamas ir kai kieno nemėgiamas" (Ateitininkų vadovas, 355). Šiais ligi galo nebaigiamais išsakyti žodžiais St. Yla jautriai išsako Kuraičio pergyventą "tylų apsupimą iš saviškių", pridurdamas, kad Kuraitis "tyliai viską pakentė" (ten pat).

Ką kun. St. Yla tik bendrais žodžiais ir puse lūpų pasakė, vaizožiai išklojo prof. J. Eretas savo straipsnyje apie Pr. Dovydaitį, išspausdintame "Aidų" 1958 vasario numeryje. Kuraitis šiame straipsnyje užsimenamas, kalbant apie jo dėtas pastangas įkalbinti St. Šalkauskį ateitininkų vyr. vr.du — Dovydaičio vieton. Šalkauskis visaip teisinęsis, bet ir draugai neatlyžę. "Ypačiai Kuraitis, kuris iš viso katalikų užkulisiuose buvo labai veiklus. Viešumos jis nemėgo, taip pat nė tiesioginės akcijos, kurioje pats turėjo figūruoti. Tuo atžvilgiu Kuraitis buvo tikra katalikų 'pilkoji eminencija'. Savo planams išdėstyti jis surinko aibę patikimų vienminčių tiek iš jo paties, tiek iš jaunesniosios kartos. Vyresnieji turėjo sutikti su jo projektais, o jaunesnieji juos vykdyti. Jis buvo tikras konspiratorius, rikiuojąs savo gvardiją iš nepasiekiamų užkulisių. Pasitarimus jis užmaskuodavo vaišėmis savo bute Jakšto gatvėje, kur stalai lūždavo nuo gėrybių, su kuriomis išalkę studentai lengvai apsidirbdavo. Po tokia skraiste Kuraitis diskretiškai iškeldavo — dažnai per kitus — opiuosius dienos klausimus ir sumaniai vedė diskusiją prie jo siekiamo tikslo. Šįjį pasiekti jis dažniausiai palikdavo kitiems, nes nebuvo iškalbus ir nemokėjo užvaldyti bei vesti masę. Nors iš esmės tebuvo kabinetinis gudruolis, tačiau nebuvo bailus, sakysime, tautininkų režimui jis priešinosi per kunigams leidžiamąjį savo žurnalą 'Tiesos Kelią' ne tik sumaniai, bet ir drąsiai. Jei katalikai būtų turėję savo masonų, Kuraitis būtų tikęs į jų didmeisterius. Nesakyčiau, kad jis perdaug būtų buvęs mėgiamas, bet jis vienminčių buvo gerbiamas dėl jo principiškumo bei altruizmo, nes sau nieko nenorėjo. Draugiškos šilumos aplink jį nebuvo, — juk visa jo aplinkuma tebuvo vienintelis voratinklis, kuriame visus pagaudavo savo — tiesa, neasmeniškiems — planams" (Aidai, 1958 nr. 2, 59-60).
Gal jspūdingesniam Kuraičio vaizdui sukurti prof. J. Eretas nejučiomis į tą vaizdą supynė ir tiesą, ir netiesą, nupiešdamas Kuraitį tokiu, kokiu jį vaizdavosi nedraugai. Ne kokiuose "užkulisiuose" Kuraitis veikė, o savo artimųjų aplinkoje. Visiškai netiesa, kad šioj aplinkoj nebuvo draugiškos šilumos, kad ji tebuvo "vienintelis voratinklis". Neteisinga Kuraitį vaizduoti lyg voru — konspiracijos meistru. Perdėta tiesa nebėra tiesa. Užtat gerai, kad anksčiau cituotasis tekstas paties autoriaus ar redaktorių buvo stipriai apkarpytas, jį perimant j monografiją "Stasys Šalkauskis" (p. 126).

Veikti savo domesiu ir nuomone nebuvo jokia konspiracija. Pats suprasdamas nesąs skirtas masei vadovauti, Kuraitis veikė per tuos, kurie ieškojo jo nuomonės ir ją vertino. Vieni Kuraitį brangino kaip jaunimui atvirą profesorių. Antri jame rado pasauliečiams atvirą dvasininką. Būdingai Kuraičio artimuosius daugiausia sudarė jaunimas ir pasauliečiai.

Kuraitis žengė su jaunimu. Glaudus ryšys jį siejo ne tik su savo klausytojais, bet ir su kitų fakultetų iškilesniais studentais. "Daug dėmesio ir laiko skyrė asmeniško bendravimo ryšiams su studentais ateitininkais palaikyti. Tam tikslui jo bute dažnai svečiavosi būreliai įvairių valdybų narių ir pavienių veiklesnių studentų" (S. Rauckinas "Draugo" ateitininkų skyriuje 1965.1.9). Tuo būdu artimai pažindamas studentinį jaunimą, pastebėdavo intelektualiai pranašesnius studentus ir parūpintomis stipendijomis įgalindavo juos tolimesnių studijų išvykti užsienin. Aišku, užsimezgęs ryšys nebenutrūkda-vo, ir ankstesni studentai vėliau tapdavo prelato Pr. Kuraičio pasauliečiai draugai. Pasauliečiams bendrauti su Kuraičiu nesudarė jokios problemos, nes nežiūrėjo į juos iš aukšto, jais pasitikėjo ir gerbė jų savarankiškumą. Savo ruožtu, atrodo, ir Kuraičiui nebuvo sunku su pasauliečiais bendrauti, nes bažnytiniai titulai nekaustė jo ta klerikaline puikybe, kuri tik po Vatikano II suvažiavimo ima bliukšti. Todėl Kuraitis ir buvo įsiliejęs į jaunąją katalikų kartą, išėjusią viešumon paskutiniajame nepriklausomybės penkmetyje. Kai vieton užsidarančio "Ryto" dienraščio jaunieji katalikų intelektualai steigė naują "XX amžiaus" dienraštį, daugiausia pasitarimų vyko pas Kuraitį. Dr. J. Ply-niaus slapyvardžiu ir jis pats jungėsi į naująjį dienraštį, kaip tai darė ir St. Šalkauskis, nors šiaipjau abiems jiems publicistinis rašymas nebuvo prie širdies.

Savo būdu Kuraitis buvo gimęs konservatorius — atsargus, norįs numatyti visas pasekmes, nelinkęs rizikuoti, daugiau kantrus negu narsus, greičiau patarsiąs dar palaukti negu tuojau pat kovon mestis. Griežta ištikimybė tomizmui leistų jį laikyti konservatoriumi ir filosofijoj, jei ir čia būtų norima šia sąvoka operuoti. Tačiau visuomeniniais klausimais Kuraitis buvo pažangių idėjų atstovas. Ir pats sekė katalikų visuomeninės minties pažangėjimą, ir savo artimųjų dėmesį į jį kreipė. Bet vėl, lyg at-krisdamas į savo prigimtinį konservatizmą, Kuraitis tik labai atsargiai pats viešiau pasireikšdavo — daugiau savo autoritetu dengė kitus ("amžininkus" ar pažangiuosius iš jaunosios kunigijos), negu stojo jų priešakin. St. Yla taip šiuo klausimu samprotauja: "Kuraitis savo pažangumu buvo nepralenkiamas, kiek tai lietė idėjas. Bet jis, matyt, nenorėjo praktiškai pralenkti laiką, kuris dar buvo neatėjęs ypač Lietuvoje. Jis tik stengėsi brandinti, kitais kanalais kvėpti tas idėjas, kurios dabar darosi visuotinos". Galima šį samprotavimą priimti. Bet taip pat, gal būt, galima jį papildyti ir kita prielaida: kol buvo kitų, kurie skleidė pažangesnes mintis, Kuraitis jautėsi galįs likti nuošaliai. Pakako tik, kiek reikėjo, įspėti, kad pažangumas nebūtų paverčiamas kraštutinumu, ar pristabdyti, kad nebūtų daugiau sukeliama bergždžio susierzinimo negu tikro žmonių laimėjimo naujoms idėjoms. Tą vaidmenį Kuraitis iš tiesų ir vykdė, žengdamas su jaunąja katalikų intelektualų karta, bet lyg daugiau budėdamas negu pats angažuodamasis. Tik tada, kai sovietinėje okupacijoje liko vienas, Kuraitis atvirai atskleidė visą savo pažangumą ir Kauno kunigų seminarijoje tapo būsimosios naujų kunigų kartos autoritetinguoju auklėtoju. Ir kai jaunesni narsuoliai palikome tėvynę, Kuraitis ryžosi nepabūgti nė bolševizmo ir numatomos Sibiro tremties. Iškentęs ją, pareiškė, kad joj patirta "kančia jo asmenį gerokai pakeitė ir praturtino, pagilino jo mąstyseną" (K. Balčys).

Prieš jau kone 40 metų "Židinys" savo apžvalginį straipsniuką apie prel. prof. Praną Kuraitį buvo baigęs tokiais žodžiais: "Prof. Pr. Kuraičio visuomeniniam veikimui giliau ir plačiau įvertinti bus reikalingas laiko atstumas. Savo temperamentu ir psichika jis nėra žmogus, skirtas žavėti plačias mases. Jis niekad neieško populiarumo ir visuomet turi reikiamas sėkmingo veikimo perspektyvas" (Židinys, 1933 nr. 8-9, 202). Iš turimos perspektyvos lygiai matome du dalykus. Savo žmogišku skaidrumu ir savo minties pažangumu Kuraitis yra tarp pačių šviesiausių mūsų žmonių. Nors niekada nestovėjo viešosios scenos priešakyje, jis giliai įtakojo ištisą katalikų intelektualų kartą: už daugelio, kuriais šiandien didžiuojamės, stovi Kuraitis. Bet lygiai matome antrą dalyką: kaip savo metu jis kukliai liko lyg šešėlyje, taip dabar jis ima nirti užmirštin. Iš tiesų, St. Ylos žodžiais, Kuraitis buvo iš tų retų vadų, kurių "įnašas kaip druskos — ištirpsta ir lieka nematomas". Su pietistine mokinio pagarba prisimindamas prof. prel. Praną Kuraitį, norėčiau, kad šis straipsnis išlaikytų jo atminimui bent mažą kristelį tos druskos, kuria jis buvo mūsų tautoje.